ŠLAPIOS KOJOS (le­gen­da apie par­ti­za­ną)

"... Dar kar­tą kar­to­ju – ne­šau­dy­kit į trau­ki­nius ir į ma­no ka­riuo­me­nės
da­lių ka­rius, ku­riuos už plė­ši­ka­vi­mą aš skau­džiai bau­siu.
I-ojo rai­te­lių pul­ko va­das N. N.
1919 m. lapk­ri­čio mėn. 25 d.
Ama­liai."
(Iš. A. Še­me­tos at­si­mi­ni­mų...)

Ke­tu­ri smū­giai re­vol­ve­rio ran­ke­na į gal­vą ir aš pri­si­mi­niau, kad esu par­ti­za­nas.

Pri­si­mi­niau prieš kris­da­mas, be at­min­ties, be są­mo­nės į ru­de­nio pur­vy­ną, į gi­lų rū­sį ak­me­ni­niais laip­tais.

Į tą pa­tį rū­sį į ku­rį kri­to žy­dai, rū­sys bu­vo di­de­lis – kle­bo­no, bet jie kri­to prieš ke­le­tą me­tų, o aš kren­tu da­bar, nes aš par­ti­za­nas, o žy­dai ne­bu­vo par­ti­za­nai.

Ne, aš ne par­ti­za­nas, aš be­lais­vis, ma­ne suė­mė per su­šla­pu­sias ko­jas. Nes pra­stas par­ti­za­nas šla­piom ko­jom, ne­ga­li vyk­dy­ti už­duo­ties, jei ru­duo vė­ly­vas. O da­bar lapk­ri­tis.

Par­jo­jau na­mo ir kai­my­nas da­vė ki­tas ko­ji­nes, ba­tus, pa­dė­jo ir iš­da­vė. Iš­da­vė ir pa­dė­jo įvers­ti be są­mo­nės, be at­min­ties į šiau­dų ve­ži­mą. Kai­my­nas juk, ar­ti­mas žmo­gus.

Ve­žė į Ku­žius1 į kle­bo­no rū­sį ir nu­stū­mė pla­čiais laip­tais į jį. Kaip nu­stū­mė ne­pa­me­nu. Pa­me­na ke­liai, al­kū­nės, šo­nai. Jie skai­čia­vo laip­tų pa­ko­pas. Ne­sa­ko, kad jų bu­vo try­li­ka, jie ne­prie­ta­rin­gi, jie tik skau­da, skai­čiuo­ja skaus­mu.

Įs­tū­mė kaip žy­dus prieš ke­le­tą me­tų. Tik jų dau­giau bu­vo, vi­si vy­rai.

Pa­bu­dęs ir su­pra­tęs, kad aš esu par­ti­za­nas, ki­še­nėj ra­dau dvi­de­šimt "ke­ren­kų"2. Ne­gi iš­da­viau? Bet juk ne tris­de­šimt. Be to, ką tu su tom "ke­ren­kom" nu­pirk­si, ką par­duo­si, be ver­tės.

Kas ma­ne iš čia iš­va­duos da­bar? Iš to rū­sio? Žy­dus ta­da iš­va­da­vo toks Alek­sand­ras Ke­rens­kis3. Ta­da bu­vo 1915 me­tų va­sa­ra. At­va­žia­vo jis iš Pet­rog­ra­do žy­dų va­duo­ti ir iš­va­da­vo. Kaž­ko­kių Ku­žių, kaž­ko­kius žy­dus. Jie bu­vo ap­skelb­ti iš­da­vi­kais, per­da­vu­siais ka­ri­nes pa­slap­tis vo­kie­čiams. O jis at­va­žia­vo, iš to­li jų va­duo­ti. O man ki­še­nė­je tik "ke­ren­kos". Jos neiš­va­duos.

Du­rys rū­sio at­si­da­rė ir kaž­kas ru­siš­kai lie­pė lipt lauk, ne Ke­rens­kis, o kaž­koks po­ru­či­kas, ne­pri­sis­ta­tė, da­bar ir me­tai juk 1919 jau ir ge­ne­ro­lų ne­bė­ra daug, di­džio­ji da­lis ap­si­šau­ku­sių ge­ne­ro­lais. O ir Ke­rens­kis ne­ži­nia kur iš­vy­kęs. 1919 me­tų lapk­ri­tis, tai­gi.

Žy­dus iš­va­rė ta­da, nes neiš­da­vė jie nie­ko, jie kaip ir aš, tik ma­ne ve­ža, ant šiau­dų, ve­ži­me. Ve­ža į Ama­lius4, ma­tyt į dva­rą. Tik ran­kos skau­džiai su­riš­tos, o žy­dus iš­va­rė ne­su­riš­tom ran­kom ir­gi į Ama­lius, tik į sto­tį, ge­le­žin­ke­lio.

Se­no pul­ki­nin­ko įsa­ky­mu. Ge­ne­ro­lų nėr jau tik ap­si­šau­kė­liai, kar­to­juos, bet juk vis­kas kar­to­ja­si, o ka­ras di­dy­sis jau bai­gės se­niai, tik pa­kraš­čiuos dar ka­riau­ja, kaž­ko­kios ka­riuo­me­nės, ne­ži­nia dėl ko pa­si­li­ku­sios, ne­ži­nia dėl ko, daž­niau­siai dėl praei­ties, no­ri pra­muš­ti į praei­tį įė­ji­mą, ko­kį slap­tą ta­ką ten su­ras­ti ir grįž­ti, tik kur?

Tau še­šio­li­ka me­tų ir jau par­ti­za­nas, ste­bis se­nas pul­ki­nin­kas, stu­mia lėkš­tę troš­kin­tų ko­pūs­tų su mė­sa. Tu gal al­ka­nas. Ne. Tik iš­troš­kęs. Ge­riu van­de­nį, bet van­duo at­ro­do sau­sas ir traš­ka te­kė­da­mas per iš­džiū­vu­sį go­mu­rį. Ne­ga­liu pa­ti­kė­ti ger­da­mas sau­są van­de­nį. Pas prie­šus ma­tyt ir van­duo sau­sas.

Se­nas pul­ki­nin­kas ra­šo laiš­ką vis dar ste­bi­si ma­no am­žiu­mi. Vi­sai kaip po­nia Lap­ka­sių5 dva­re Alek­sand­ro Do­voi­nos-Sil­vest­ra­vi­čiaus6 naš­lė. Tik ne­sa­ko to se­nas pul­ki­nin­kas, kaip sa­kė ji. Die­ve, kur ei­na ši­tas se­nas pa­sau­lis?

Atė­jęs gy­dy­to­jas ap­ri­ša gal­vą.

Pul­ki­nin­ko ran­ka ju­da grei­tai, ner­vin­gai. Ta­vo bro­liui ra­šau Ipo­li­tui, kad nu­sto­tų ka­riau­ti. Juk mes jums ne prie­šai, mes ne vo­kie­čiai ko­kie, mes bal­tie­ji juk ru­sai. Sus­tip­rė­sim pas jus ir trauk­sim bol­še­vi­kų mušt į ry­tus.

O jūs ko šau­dot į mus? Par­ti­za­nai? Su­de­gi­nom jū­sų ūkį Smil­ty­nė­je. Ir ta­ve mes su­šau­dy­sim grei­tai. Tik­tai laiš­ką už­baig­siu, o tu val­gyk, val­gyk, gal al­ka­nas. Man, ma­tai, la­biau laiš­kus pa­tin­ka ra­šy­ti ne­gu šau­dy­ti. Nu­si­bo­do jau. O ra­šy­ti ne, ma­žai ra­šiau per gy­ve­ni­mą, o no­rė­jau, sva­jo­jau tapt to­kių di­džiu ra­šy­to­ju kaip gra­fas Tols­to­jus, o te­ko ka­rą tik di­dį to­kį ka­riau­ti, ne ra­šy­ti. Ka­da ra­šy­ti?

Ma­ne iš­ve­da į ka­zar­mą, kaip sa­ko se­nas pul­ki­nin­kas, dva­re įsi­reng­tą, lo­vų pri­sta­ty­tą, tarp prie­šų pa­gul­do, jau va­ka­ras. Ne­pa­bėg­si iš čia, sa­ko, par­ti­za­ne snarg­lė­tas, ne­be­šau­dy­si į mus iš miš­ko su sa­vo sėb­rais iš Smil­ty­nės. Ir ne­bėr jos vi­sai. Su­de­gė. Juo­kias su­si­rin­kę.

Ki­tą ry­tą iš dva­ro atė­jo mer­gai­tė. Koks jos var­das? Ne­pa­me­nu. Ji ma­nęs ir­gi ne­klau­sė. O ma­no var­das juk Alek­sand­ras. Ne Ke­rens­kis, ku­ris žy­dus va­da­vo iš rū­sio ir ne Ma­ke­do­nie­tis, ku­ris žy­dus, jų šven­tas že­mes už­ka­ria­vo, o Še­me­ta, tik par­ti­za­nas iš to pa­ties rū­sio kaip ir žy­dai. Tik, ar aš par­ti­za­nas? Taip. Bet koks par­ti­za­nas aš, jei šla­piom ko­jom ne­mo­ku ka­riau­ti? Pa­pi­ro­sų pa­ke­lį man pa­da­vė, dar ir deg­tu­kų. Par­ti­za­nai juk rū­ko, ka­da ne­ka­riau­ja. Ir šyp­se­ną dar do­va­no­jo to­kią sau­lė­tą. Svar­biau bu­vo šyp­se­na, juk aš ne­rū­kiau ta­da.

O pa­ke­lį pra­plė­šęs ra­dau ten laiš­ke­lį, bet jis bu­vo ne se­no­jo pul­ki­nin­ko, jis ra­šė juk il­gus laiš­kus, su spar­nuo­tais pa­ly­gi­ni­mais ir pa­gal eti­ke­tą. Bet ir ne mei­lės raš­te­lis čia bu­vo. Ži­nu­tė. Ta­ve nu­tei­sė mir­ti. Tu­ri bėg­ti šia nak­tį. Pa­deg­ti ir bėg­ti. Tri­bu­no­las nu­tei­sė su­šau­dyt iš ry­to.

Bet aš par­ti­za­nas, už­si­de­giau pa­pi­ro­są ir gra­cin­gai nu­svie­džiau deg­tu­ką, taip, kaip mo­ka Tel­šių ko­men­dan­tas Za­les­kis7 su ku­riuo Lap­ka­siuo­se dva­re gė­rė­me vy­ną rau­do­ną, apie ka­rą kal­bė­jom. Pra­dė­jau rū­ky­ti. Iš­pū­čiau dū­mus ir pa­gal­vo­jau ne­jau­čiu sko­nio.

Jei aš par­ti­za­nas, tu­riu šią­nakt pa­bėg­ti. Vis­ką pa­degt ir pa­bėg­ti. Nei žūt ne­ga­liu, nei prie­šų nu­teis­tas būt, nes aš par­ti­za­nas. Nep­ri­gu­li man toks li­ki­mas, ne­de­ra.

Rei­kia pri­gul­ti da­bar, kad po vi­dur­nak­čio pa­bu­dus pa­bėgt ir pa­bėgt bū­čiau ga­lin­gas.

Ry­te pa­bu­dęs žiū­riu, ber­mon­ti­nin­kų nė vie­no nė­ra, jie pa­bė­gę vi­si. Nes­pė­jus pa­deg­ti man jų, nei jiems ma­ne kur prie kluo­no su­šau­dy­ti. Pra­mie­go­jau aš nuo­spren­dį sa­vo, be bai­mės.

O mer­gai­tė man at­ve­da žir­gą. To­kį juod­bė­rį. To­kį, kaip dai­no­se dai­nuo­ja­ma vi­sad. Kaip iš dai­nos plau­ku­sį žir­gą, su kar­čiais il­gais ir be­dug­nėm drėg­no­mis akim.

Tu, par­ti­za­ne, į Kur­šė­nus jok, ten lie­tu­vių ka­riuo­me­nė pra­žy­gia­vo. Ap­ka­bi­no dar į skruos­tą ne­drą­siai pa­bu­čia­vo. Tu jau jok, tau juk už­duo­tį rei­kia įvyk­dy­ti.

Už­duo­tį? Įvyk­dy­ti? Ko­men­dan­tas Za­lec­kis Lap­ka­siuo­se juk pa­ve­dė už­duo­tį, tik ke­tu­ri smū­giai re­vol­ve­rio ran­ke­na į gal­vą. Ir ne­bėr už­duo­ties. Pa­sis­lė­pė po skau­džiais ran­dais ant vir­šu­gal­vio, po bin­tais, po at­min­ties pra­ra­di­mo koš­ma­rais pra­din­go. Ne­bėr už­duo­ties, din­go.

Dar mer­gai­tė man įtei­kė kar­dą. Kaž­kas pa­me­tė ten prie šu­li­nio, kur prieš sa­vai­tę jūs sep­ty­nis ber­mon­ti­nin­kus suė­mėt. Pri­mi­nė ma­no pir­mą­jį žy­gį.

Aš į bal­ną įšo­ku, juk aš par­ti­za­nas, ko­jos sau­sos ir kar­das prie šo­no. Ir gal­va ap­tvars­ty­ta šau­niai at­ro­do. Kaip ka­rei­vis. Tik la­bai su­si­rū­pi­nęs. Ko­kią už­duo­tį aš dar neį­vyk­džiau? Tik su­žeis­tas, kaip įvyk­dyt, dar ne­lais­vė­je. Kaip?

Į Kur­šė­nus jo­ju. Til­tas nau­jas per upe­lę Ama­lę ir žmo­gus dar su kir­viu jį dai­li­na. Kas pa­sta­tė? Klau­siu, nes mes čia su­ren­gėm ant­rą­jį žy­gį išar­dę tą til­tą, kad be­lais­vius iš dva­ro be­ve­žan­čius nieks ne­pa­vy­tų link Kur­šė­nų. Mes, vi­sas kai­mas. Per tris va­lan­das, kaip įsa­kė Glo­vac­kis8, o gal Gri­ga­liū­nas, lie­tu­vių ka­riuo­me­nės va­das toks griež­tas, ūso­rius ir pik­tas kaip vel­nias.

Til­tą per tris va­lan­das? Jei­gu taip tai Lie­tu­va grei­tai pa­kils, jei­gu darbš­tūs to­kie mū­sų žmo­nės. Aha, darbš­tūs, jei ne­spė­ję to pa­da­ry­ti bū­tu­mėm, būt iš­pla­kę vi­sus. Bet mes spė­jom, kas no­ri pla­ki­mo? Kad ži­no­ti, kas tą til­tą išar­dė, tiems įkrės­ti ge­rai juk rei­kė­tų už to­kią iš­ka­dą.

Ark­lį pa­ra­gi­nau, ne­pa­si­gir­si juk žy­giais sa­vais šio­je vie­toj, ne­tin­ka­ma, ir į pa­va­ka­rę jau per Kur­šė­nus ris­no­jau.

Ke­tu­rios die­nos kai ne­bu­vau čia, o jau vė­lia­vos ki­tos. Tais me­tais daug vė­lia­vų ma­tė mies­te­lis. Mū­sų vė­lia­vos plaiks­tos tris­pal­vės, žmo­nės gat­vė­je šyp­so­si links­mi, sa­ko dar ko­mu­nis­tus ke­tu­ris ir du ber­mon­ti­nin­kus pa­gau­tus su­šau­dė. Ot, Glo­vac­kis šau­nus tik­ras ge­ne­ro­las, va­das. Tik iš ry­to į Luo­kę anks­ty­vo iš­vy­ko, fa­je­to­ne ūsą ries­da­mas, o to­liau link Tel­šių ju­dė­ti ža­dė­jo. Ka­ri­nes pa­slap­tis da­bar ži­no kiek­vie­nas, juk ka­riuo­me­nė sa­vo, kiek am­žių to­kios ne­tu­rė­ta, ko­kios pa­slap­tys, tad nuo sa­viš­kių.

Per Ven­tą, ąžuo­lo til­tu jo­ju, šyp­sos ir mo­ja žy­dai­tės dvi juo­dap­lau­kės, joms pa­mo­ju ir jo­ju, o kai­rėj už til­to po­no Jur­gio Gru­ževs­kio9 ku­me­čiai, dva­ro var­tus re­mon­tuo­ja, de­juo­ja.

Kas čia bu­vo, gal vėt­ra ko­kia siau­tė ru­de­nio taip ne­ti­kė­ta kaip bū­na?

Aha, čia Glo­vac­kio žval­gai nak­tį pra­lei­do. Mū­sų po­nas no­rė­jo, kad jo­tų pro ša­lį, ki­tur, kur la­biau yra lau­kia­mi, įsa­kė už­rem­ti var­tus. Už­rė­mėm. Tai Glo­vac­kis įsa­kė iš­lauž­ti, pa­ts kle­bo­ni­joj mie­go­jo, o žval­gai, tai kaip po­nai dva­re su­gu­žė­jo iš­ver­tę var­tus. Kur nak­vo­jo po­nu­lis ne­ži­nom ne­sa­kė, tik­tai pik­tas, sa­ko, jei Lie­tu­va čia atė­jo iš­lau­žus var­tus, kur da­bar po­nams reiks pa­si­dė­ti, be­ne grįžt po 300 me­tų at­gal į Mo­zū­ri­ją, jau ne­be gim­tą­jį kraš­tą?

Aš su­ra­gi­nau žir­gą, aš juk par­ti­za­nas, be­lie­ka ste­bė­tis, kaip Lie­tu­va ei­na, dar pa­gal­vo­jau. Sta­to til­tus, lau­žo prie­šų var­tus, kaip pa­va­sa­rio po­tvy­nis, kaip švie­sos spin­du­lys, kaip koks Vy­tau­tas Di­dis pra­jo­jęs čia bū­tų. Juk už to­kią mes Lie­tu­vą į par­ti­za­nus išė­jom vi­su kai­mu, da­bar jau su­de­gin­tu.

O gal į dva­rą man jo­ti, į Ama­lius, pas mer­gai­tę at­ve­du­sią juod­bė­rį? Ne. Ne da­bar, aš juk par­ti­za­nas, ma­no ko­jos juk sau­sos, gal­va su­bin­tuo­ta, pa­pi­ro­sų pa­ke­lis ki­še­nėj ir kar­das prie ko­jos.

Noo juod­bė­rė­li noo...

Su­ku žir­gą į de­ši­nę kur link Luo­kės vieš­ke­lis len­kias. Už­suk­siu pa­ke­liui dar į Lap­ka­sius, gal su­ži­no­siu kur par­ti­za­nai, kur bro­liai da­bar, nes mes par­ti­za­nai. O be to juk su­grįž­ti ne­tu­riu jau aš kur, ne­bė­ra so­dy­bos, ne­bė­ra Smil­ty­nėj na­mų ir kai­my­no to Va­na­go, su­de­gė ir jis iš­da­vi­kas, kai­my­nas ge­ra­sis, sa­kė vė­jas, dva­re taip kal­bė­jo ka­rei­viai. Sug­rįž­ti ga­liu tik pas bro­lius, to­kius pat kaip ir aš par­ti­za­nus pra­ra­du­sius vis­ką ir at­ra­du­sius Lie­tu­vą.

(2019 m.)

______________

Vi­si ap­sa­ky­mo per­so­na­žai tik­ri, kaip ir Alek­sand­ras Še­me­ta 1919 me­tų par­ti­za­nas, pa­kliu­vęs į ber­mon­ti­nin­kų ne­lais­vę, kai par­jo­jo pa­si­keis­ti ava­ly­nės į na­mus ir kai­my­no bu­vo iš­duo­tas. Jo pa­lik­tų pri­si­mi­ni­mų mo­ty­vais pa­ra­šy­tas šis ap­sa­ky­mas.

1 Mies­te­lis Šiau­lių ra­jo­ne.
2 1917 me­tais Ru­si­jos iš­leis­ti lai­ki­ni pi­ni­gai 20 ir 40 no­mi­na­lų.
3 A. Ke­rens­kis įvai­rias pa­rei­gas ėjęs po Va­sa­rio re­vo­liu­ci­jos Ru­si­jos vei­kė­jas. 1915 me­tais bu­vo at­vy­kęs į Ku­žius pa­dė­ti žy­dams, ku­rie bu­vo ap­kal­tin­ti iš­da­vi­nė­ję vo­kie­čiams ru­sų ka­riuo­me­nės dis­lo­ka­ci­jos vie­tas.
4 Ama­lių dva­ras, mi­ni­mas nuo XVII am­žiaus, Šiau­lių ra­jo­ne.
5 Dva­ras Šiau­lių ra­jo­ne už Kur­šė­nų.
6 Iki XIX am­žiaus pa­bai­gos dva­ras pri­klau­sė Ja­na­vi­čių gi­mi­nei, A. Do­voi­na-Sil­ves­ra­vi­čius dva­rą ga­vo ve­dy­bų ke­liu.
7 B. Za­lec­kis, tuo me­tu Tel­šių ka­ro ko­men­dan­tas.
8 V. Glo­vac­kis-Gri­ga­liū­nas, tuo me­tu II pės­ti­nin­kų pul­ko va­das, tuo me­tu žy­gia­vęs per Ku­žius ir Kur­šė­nus vy­da­mas ber­mon­ti­nin­kus.
9 J. Gru­ževs­kis (1890–1943), pa­sku­ti­nis Kur­šė­nų dva­ro sa­vi­nin­kas, tuo me­tu be­si­blaš­kan­tis tarp po­li­ti­nių ta­pa­ty­bių, vo­kie­čių nu­žu­dy­tas Mai­da­ne­ko kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­je už žy­dų gel­bė­ji­mą.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.