Skuba

Skuba

Vytautas KIRKUTIS

Sakykite, kur bėgat? Ten? Neturite laiko sakyti? Nespėsite? Tokių nespėjančių dabar labai daug. Pilnas miestas. Įsuktų gyvenimo karuselėje ir paleistų. Ir aš dažnai būnu toks pat, todėl žinau, kaip jaučiatės. Jeigu jūsų neįsuko gyvenimas, pagaus masinio bėgimo psichozės atstovai ir būtinai pastatys prie kroso, maratono, pusmaratonio ar kokios nors dar distancijos starto linijos. Kaip jūs galite nebėgti, neskubėti, nelenktyniauti, nemėgti krepšinio, nesvaigti dėl futbolo, nelenktyniauti automobilių trasoje ar bent kelyje į darbą?

Dabar gyvenimas priklauso tiems, kurie skuba. O skubantys dažniausiai nespėja, o nespėjantys – dar daugiau skuba.

Dažnai mus dvi savaitgalio dienos žavi tuo, kad nebereikia skubėti. Galime būti lėti: iš lėto gerti ryto kavą, be jokio tikslo ir prasmės žiūrėti pro langą, vaikščioti iš kampo į kampą nebijodami pavėluoti, galime lėtai skaityti knygą, užsirašyti kelias pastabas apie gyvenimą, pastovėti prie paveikslo, klausytis muzikos... Skuba lieka kažkur už mūsų gyvenimo durų ir langų. Mes gyvename pagal kitokį laikrodį.

Menas, kultūra, literatūra mus sulėtina. Knyga, muzikos kūrinys, paveikslas, teatro spektaklis ragina sustoti, susikaupti, persikelti į kitą – meno kūrinio – erdvę ir laiką, įsijausti į kitų gyvenimus, pajusti jų jausmus, kalbėtis su jais mintimis. Menas ragina gyventi lėčiau, daugiau mąstyti, leisti mintims tekėti jų natūraliu tempu.

Galų gale pasinerti į gylį. Gilieji klodai atsiveria iš lėto. Taip, kaip atsiveria knygos teksto, poezijos, paveikslo, muzikos kūrinio, spektaklio, kino filmo prasmė. Taip, kaip įpratusi keistis gamta, tekėti ramios Lietuvos upės, kaip išaušta ir sutemsta. Gamta mus moko lėtumo, o mūsų kuriama civilizacija – greičio...

Teisus latvių poetas Knuts Skujenieks (vertė Vladas Braziūnas): „Saulė teka lėtai – nėr kur skubėt.“ O mes, nuolat skubantys, ar iš tiesų turime kur skubėti? O gal skuba – tik mūsų įprotis, įvaizdis, poza, susireikšminimas? Gal – lėti atrodo negražiai?

Londone gyvenantis žurnalistas ir rašytojas Carlas Honore, tarptautinio bestselerio „Pagiriamasis žodis lėtumui: kaip pasaulinis judėjimas meta iššūkį greičio kultui“, lankydamasis Vilniuje, sakė: nors šiek tiek sulėtinkime gyvenimo tempą, suraskime pusiausvyrą tarp greičio ir lėtumo. Jau vis garsiau pradeda sakyti: lėtas maistas, lėtas menas, lėta architektūra, lėti pastatai, kurie turėtų sulėtinti mūsų tempą... Galų gale – lėtas gyvenimas. Pasirodo, lėtas gyvenimas – prabanga, kurią ne visi gali sau leisti.

Šis „Atolankų“ numeris irgi bandys jus pristabdyti: prie knygos, prozos kūrinio, rašytojo minčių, dailės paveikslo, istorijos fakto...

Iš atminties iškyla poeto Justino Marcinkevičiaus eilutė: „Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu“.

Pasivaikščioti, o ne bėgti uždusus.