Naujausios
Atvyko ir čia liko – iki pat pensijos dėstė universitete, buvo docentas. Tiesa, jo kūrybos kelias mieste prasidėjo ne nuo 1966-ųjų, bet nuo 1969-ųjų, nes po instituto baigimo, dar neapšilęs mieste kojų, R. Trušys buvo pašauktas į sovietinę armiją, kur atpylė trejetą metelių. Taigi Šiauliuose dailininkas darbuojasi jau daugiau nei penkiasdešimt metų.
O grįžtant prie dirbtuvės – tai iš brolio jis paveldėjo ne šią dirbtuvę, kurioje dabar kuria, bet šalia esančią didesnę. Bet kadangi dailininkas apsigyveno Bazilionuose, Šiauliuose retai bebūdavo, tad didelės dirbtuvės jam nebereikėjo, o tik kažkokio kampo, kaip pats sakė, kartais grįžti prie kūrybos.
Šįkart lankantis pas menininką, išvydome jį parišta ranka. Pasirodo, keldamas ant stelažų paveikslus, nukrito nuo kopėtėlių ir išsinarino petį. Neatrodė, kad dailininkas dėl šito labai liūdėtų, gal todėl, kad parišta kairioji ranka, o dešine gali tapyti.
Nedidukėje dirbtuvėje jos šeimininkas stengiasi racionaliai išnaudoti šią nedidelę erdvę. Įėjus, dešinėje pusėje sukalti stelažai, kurių viršuje sukrauti paveikslai, o po jais sofa, kad jai nebereiktų skirti papildomos vietos. Aišku, joje galima tik gulėti ar sėdėti, nes stojantis reikia lenkti galvą pirmyn, kad neatsitrenkus į stelažus.
Kai kurie paveikslai stelažuose netelpa, tai jie sustatyti ir paremti į sieną durų kairėje. Už jų knygų (pagrinde dailės albumų) lentynos. Dirbtuvės viduryje du molbertai ir stalas pasidėti dažams, teptukams, šluostėm. Du molbertai, nes dailininkas mėgsta patapyti vieną darbą, po to kitą, vėliau vėl grįžti prie pirmojo.
Netoliese krėslas, kuriame tapybos proceso metu dailininkas prisėda pailsėti ir geriau įsižiūrėti į gimstantį paveikslą. Tiesa, ant stalo, pergrūsto dažų tūbelėmis, buteliukais, į stiklinį indą sukištais teptukais, nors kai kuriais numestais tiesiog ant stalo ir, atrodo, niekaip nesusigaudyti kaip kurį daiktą rasti ir atsekti ar tai jis. Dailininkas randa.
Geriau pasižiūrėjus, toji netvarka net graži. Vieni kruopščiai, pedantiškai mėgsta susidėti daiktus, kiti, prisijaukinę tą netvarką, kuri jiems paklūsta, nes tik jie joje atseka, kur koks daiktas guli.
1970 metais mieste Raimondas surengė pirmąją parodą. Nuo to laiko jo kūrybos darbus regėjo ne tik Lietuvos, bet Latvijos, Švedijos, Vokietijos, JAV dailės mylėtojai. Jei jo brolio Vitolio Trušio kūryba labiau siužetinė, tai Raimondui artimesnė modernistinė abstrakcija. Tiesa, rasi jo kūryboje ir peizažų, natiurmortų, figūrinių kompozicijų. Žiūrėk dailininkas atsiduria kokiame netikėtame, apleistame ir pamirštame Šiaulių kieme ar prie Žiemgalos krašto bažnytėlės. Atskirą vietą jo kūryboje reiktų skirti aktams.
Įsimena Raimondo darbai „Švytėjimas“, „Šešėlių žaismas“, „Vertikali kompozicija“, „Pilka kompozicija“... Paskutiniam savo darbui dailininkas pavadinimo dar nesugalvojo. Tai abstrakcija. Pasikabino ją dirbtuvės centre ir mąsto. O ir šiaip paskutiniu metu tapytojas palinko prie abstrakcijų. Bent mane sužavėjo miesto siluetas. Irgi abstrakcija, tiesa, su kiek ryškėjančiais miesto namų kontūrais morkų spalvos fone. Nesunku spėti – pietinis miesto rajonas saulėlydžio metu.
Ypač ryškus 15 darbų ciklas „Skruzdėlynai“. Netikėta. Raimondo kolegos juokauja, jog, atrodo, nė vienas pasaulio dailininkas skruzdėlynų dar nėra tapęs. Grožį Raimondas atrado tų darbščių gyvių kūriniuose, drąsiai galime pavadinti – statiniuose. Į juos dėmesį tapytojas atkreipė, vaikščiodamas šalia sodybos Bazilionuose. Sužavėjo dėsninga skruzdžių egzistencija. Dailininkas tapė skruzdėlynus įvairiu paros metu – rytui auštant, saulės kaitroje, vakarėjant. Jo skruzdėlynai paskendę ryto rūke, vakaro žaroje, kartais jie panašūs į piramides, kartais – į kopas ar į jūros bangas, net nepatikėsi kokių tik formų jie negali būti. Vienų rūšių skruzdėlių kolonijos gali sutilpti į gilę, kitų – į dvimetrinius kupolus, tarsi kokius astronautikos centrus. Raimondo nutapytuose skruzdėlynuose įžvelgi augmenijos liekanas (mažiausius šapelius, šakelių nuolaužas, lapus, spyglius), žemės grumstelius. Įdomu, kad bent aš ne gyvojoje gamtoje, o Raimondo paveiksluose įžvelgiau neapsakomą skruzdėlynų grožį, tarsi išgirdau jų muziką.
Daugelis Raimondą Trušį linkę vadinti dailininku monumentalistu. Gal ir tiesa. Aišku, ne todėl, kad jis mėgsta didžiulio formato drobes – net ir mažo formato kūrinėliuose monumentalumas juntamas. Be abejo, niekas nenuginčys R. Trušio koloristinio ir impresionistinio talento. Ryški jo mokytojo, garsaus mūsų tapytojo Jono Švažo įtaka. R. Trušys žengia greta savo kartos menininkų Aloyzo Stasiulevičiaus, Jono Čeponio, Leonardo Tuleikio, Valentino Antanavičiaus, ar šalia jaunesnių kolegų Vygando Paukštės, Antano Obcarsko ir kt.
Raimondas – nuotaikos dailininkas, dažnai apsistojantis ties kokia nors detale, epizodu, įvedantis įvairesnių faktūrų, linkstančių link asambliažų. Pastebėjau, jog produktyviausias dailininko kūrybos metas – ruduo, bet rudeninė nuotaika jo kūriniuose sušvinta netikėtai maloniomis spalvomis. Išskiri savitą tapytojo išraiškos kalbą, vaizdinių ar jų sugestijų individualumą.
Nors ir nedidukėje, bet jaukioje Raimondo Trušio dirbtuvėje dažnai gan nemažas būrys draugų susieina pasisėdėjimui, diskusijoms. Dirbtuvės šeimininkas, kaip ir dera, sėdi savo krėsle, kiti ant taburečių, kurių dirbtuvėje ne viena. Į klausimą, ar jis – modernistas ar tradicionalistas, Raimondas atsako, jog net negalvoja, kam save priskirti, nes manąs, kad menininkams tai nėra svarbu, tai labiau reikalinga menotyrininkams, nes jiems reikalingi terminai, kad būtų galima susiorientuoti epochose, stiliuose.
Kalbėdamas apie lietuvių tapybos pamatus, R. Trušys nedvejodamas pripažįsta, kad šiuolaikinės lietuvių tapybos pagrindas yra arsininkų tapybos tradicija, stovinti ant prancūziško postimpresionizmo, o konkrečiai, anot jo, ant sezanizmo.
Kas man labiausiai patinka Raimondo Trušio dirbtuvėje? Ogi ratu išsidėlioti jo „Skruzdėlynus“ (tiesa, keletos darbų jau nėra, juos įsigijo „Aušros“ muziejus ar privatūs kolekcininkai) ir atsidurti skruzdžių kūrybos pasaulyje, tarsi mažyčiame, bet tobulame kosmose.
