Naujausios
Ateis laikas, kad kultūros ir teatro istorikai stambiomis raidėmis ištisus lakštus prirašys apie šio pirmojo provincijos teatro reikšmę ir nuopelnus mūsų kultūrai ir menui. Tik reikia pamatyti, su kokiu entuziazmu praeina spektakliai flegmatiškoj Žemaitijoj, su kokia meile prisirenka į spektaklius pilksermėgių ir skranduotų su pančiais susijuosusių sodiečių, kad pakankamai galėtumei įvertinti šio teatro nuopelnus. (...)
Visas šis teatras – 22 dūšios gyvena vagantišku gyvenimu: amžinoj kelionėj. Turi II – os klasės vagoną su 24 vietom, kuris yra jų nuolatinė buveinė (kaip čigonui vežimo būda). Visada tuo vagonu jie vieni važiuoja į gastroles, tame vagone jie nakvoja, nuo darbo atliekamu laiku ilsisi, miega, mokosi, verdasi valgyti... Šis Melpomenos vagonas Šiauliuose tik vieną dieną per savaitę testovi. Aišku, kelionė žmogų žvėriškai vargina. O čia dar reikia susikaupti, įsigilinti į veikalo dvasią ir kurti jo vaizduojamus tipus, mokytis roles etc. Suprantama, kad šie artistai turi įtempti visas fizines ir dvasines jėgas, kad visa tai pakeltų.
Bet dar būtų pusė bėdos, jei šis vagonas privažiuotų iki visų gastroliuojančių vietų. Pasitaiko taip, kad nuvažiuoji į kokią, pavyzdžiui, Lydavėnų stotį, iš kurios reikia pasiekti arkliais ar autobusu tolokai nuo stoties esantį miestuką. Net čia, žiūrėk, nerandi nei autobuso, nei pakankamo skaičiaus vežikų. O vaidinimas paskelbtas, bilietai išparduoti. Tada šis vagonas kabinamas prie kito traukinio ir dažnai vežamas atgal į kitą stotį, kurioj galima gauti pasisamdyti autobusą ar reikiamą skaičių vežikų.
Dažnai pasitaiko, kad į gastroliuojančią vietą tenka net iki 20 ar 30 kilometrų arkliais važiuoti. Tada nusamdoma penki vežimai, susėda visas 22 asmenų linksmas (jei tas būna dieną, ir ji graži) kolektyvas, susikrauna dekoracijas, botaforiją. Ir ši vežimų „artistiška“ virtinė traukia nenumeruotais Žemaitijos keliais, pavyzdžiui, į Raseinius.
Tokiais atsitikimais yra blogiausia rudenį ir šaltą žiemą, kada „nepuikiausi“ mūsų keliai sunkiai išbrendami. Pasitaiko, kad reikia skubėti, nes spektaklio valanda artėja. O čia arklio viržiai sutrūko. Visi nervinasi, nes kiti nuvažiavo. O čia dar žemaitis flegmatiškai apie ratus triūsia.
Po nemažo vargo ir prikęsto šalčio, pagaliau, tikslas pasiektas: atvyko į miestą, kur nėra jokio viešbučio ar restorano, kuriame būtų galima sušilti, ir nors truputį prieš spektaklį atsilsėti. Nėra jokios valgyklos, kurioj būtų galima gauti stiklą šiltos arbatos išgerti.
Nė vienoj salėj nėra prie scenos rengimosi bei grimavimosi kambarių ar net kambario. Dėl to grimuotis ir spektaklio kostiumais apsirengti tenka kur pas ūkininką, kartais tolokai nuo salės. Taip nusigrimavusiems ir su herojų plunksnuotais kostiumais apsirengusiems reikia pasiekti vaidinimo namą – „salę“. „Žiūrovų“ minia jau iš anksto laukia prie artistų „persirengimo gryčios“ ir triukšmingai atlydi apsirengusius į salę.
Prasiseda vaidinimas. Neįpratusioji kailiniuota ir skranduota publika nuolat balsiai dalinasi pastabomis apie artistų rūbus ir dažnai visa gerkle „reiškia savo jausmus“. O salėj oras, oras...
Jei neužtektų bilietų, o tas dažnai atsitinka, kiti kieme triukšmauja, kuriuos jau policija „ramina“. Pavyzdžiui, Rokišky negavusieji bilietų per spektaklį užgesino elektrą ir išlaužę duris pradėjo veržtis patamsy į salę. Teko duris virvėmis užrišti. Jei kas drįsta tvirtinti, kad teatras (Kaune) luksuso dalykas, tas nedrįstų prasitarti, kad provincijoj jis trokštama šventinė duona. Visi spektakliai būna perpildyti.
Kiekvienas veikalas Šiaulių teatro praeina su pasisekimu po 20 kartų ( tuo tarpu Kaune labai retas tiek kartų išvysta sceną). Šis teatras jau yra davęs 50 spektaklių. Per visą sezoną numato suvaidinti 150 spektaklių (Kaune dramos spektaklių daugiausiai būna 105–107)(...) Taigi pastatymų skaičius didelis. Medžiaginė pusė – pajamos taip pat tikrai geros.
Lai šio teatro kolektyvui nepristinga energijos keliauti: tauta jų nuopelnus savo laiku įvertins ir juos pagerbs.
St. Grigaliūnas
„Naujoji Romuva“, 1932 m. sausio 3 d.