Naujausios
Skaidrėjantis liūdesys
Vytautas KIRKUTIS
Pats vasaros siautėjimas, o susidėliojo liūdnokos „Atolankos“. Net nežinau kodėl. Gal dėl to, kad džiaugsmas ir liūdesys – du broliai dvyniai, vaikščiojantys susikibę už rankų. Kai tik vieną pakalbini, tuoj ir kitas prabyla.
Šįkart – apie skaidrėjantį liūdesį.
Niekada nežinai, kurią akimirką pasinersi į prisiminimus, kurie visada būna su mumis...
Eidamas Šiaulių bulvaru vis prisimenu paskutinį susitikimą su fotomenininku, žurnalistu Vladu Mikalausku (1942 – 2011). Buvo 2011-ųjų vasara. Pasiramsčiuodamas lazdele, vis pasiskųsdamas, kad kojos nebelaiko, gelia, Vladas ėjo į turgų nusipirkti maisto produktų.
Praėjome Šiaulių bulvarą iki turgaus. Paprastos buvo mūsų šnekos: apie nelengvą pensininko gyvenimą, ligas, valdžios abejingumą žmogui, pakalbėjom apie atgijusias „Atolankas“. Vladas buvo toks pat ironiškas, šmaikštus, kaip ir anksčiau.
„Ar daktarai nepadeda tau iš lazdos išsivaduoti?“ – klausiu. „Kad aš pas juos neinu. Jau trisdešimt metų taip su stuburu ir kojom blogai... Ką jie bepadės? Su trim kojom tvirčiau...“
Niekaip negaliu patikėti, kad Vlado Mikalausko nebėra. Netgi nėra jo kapo...
Dar vienas kultūros žmogus, kurį šiandien prisimename „Atolankose“ – kalbininkas profesorius Vytautas Vitkauskas (1935 – 2012). Jo vardu gegužės mėnesį pavadinta Kuršėnų miesto biblioteka, kuri kaupia apie jį medžiagą. Šį kartą spausdiname paskutiniąją profesoriaus Vytauto Vitkausko paskaitą, kurią jis skaitė gimtuosiuose Kuršėnuose.
Ar pastebėjote, kad kuo daugiau praeina laiko nuo žmogaus mirties, tuo labiau liūdesys darosi skaidresnis...
Su skaidriu liūdesiu žvelgiame ir į senuosius dvarus, parkus, paminklus, kitus statinius, kuriuose įsirašė praeitis. Žvelgiame į kultūros paveldą, kurį mes paveldėjome ir stengiamės, kad iš mūsų paveldėtų kitos kartos. Ir nė kiek neperdėti žodžiai, įrašyti „Kelmės rajono kultūros paveldo“ albume: „Žinojimas ir domėjimasis savo krašto istoriniu, kultūriniu paveldu skatina mus suvokti, kad kultūros paveldo išsaugojimas yra tautos savasties išlikimo garantas“.
Skaidraus liūdesio yra ir poezijoje. Jis suplevena Viktoro Gulbino eilėraščiuose, įvairiais atspalviais nuvilnija Vieno eilėraščio konkurso prizininkų posmuose. Kartais sakoma: džiaugiamės visi vienodai, o liūdime kiekvienas vis kitaip. Tarsi liūdesys turėtų daugiau spalvų ir atspalvių...
Šįkart „Atolankose“ surasite ir skaidraus liūdesio atspalvį. Vis skaidrėjančio liūdesio...
