Šiuolaikinė Lietuvos visuomenė: (ne)prisitaikę, bet įveikę „pergalės traumą“?

Šiuo­lai­ki­nė Lie­tu­vos vi­suo­me­nė: (ne)pri­si­tai­kę, bet įvei­kę „per­ga­lės trau­mą“?

Dr. Ne­ri­jus BRA­ZAUS­KAS

„Šiau­lių kraš­to“ re­dak­ci­nės ko­le­gi­jos na­rys

Šiuo­lai­ki­nis len­kų so­cio­lo­gas Piot­ras Sztomp­ka stu­di­jo­je „So­cia­li­nės per­mai­nos trau­ma: po­stko­mu­nis­ti­nių vi­suo­me­nių at­ve­jis“ (2004) tei­gia, kad vi­suo­me­nė eg­zis­tuo­ja tol, kol ji kei­čia­si.

„On­to­lo­giš­kai vi­suo­me­nė yra ne kas ki­ta kaip kei­ti­ma­sis, ju­dė­ji­mas ir trans­for­ma­ci­ja, veiks­mas ir są­vei­ka, konst­ruk­ci­ja ir re­konst­ruk­ci­ja, grei­čiau nuo­la­ti­nis taps­mas, nei sta­bi­li bū­tis“ (Piotr Sztomp­ka, „The Trau­ma of So­cial Chan­ge: A Ca­se of Post­com­mu­nist So­cie­ties“, in: Jeff­rey C. Ale­xan­der [et. al.], Cul­tu­ral Trau­ma and Col­lec­ti­ve Iden­ti­ty, Ber­ke­ley, Ca­li­for­nia: Uni­ver­si­ty of Ca­li­for­nia Press, 2004, p. 155).

So­cio­lo­gas at­sklei­džia, kad so­cia­li­nės per­mai­nos yra trau­ma­to­ge­ni­nio po­bū­džio, o tai reiš­kia, kad jos yra stai­gios, api­man­čios as­me­ni­nį ir so­cia­li­nį gy­ve­ni­mą, fun­da­men­ta­lios ir ne­lauk­tos.

Šiuo­lai­ki­nė Lie­tu­vos vi­suo­me­nė taip pat pa­ty­rė ra­di­ka­lių per­mai­nų, o 26-eri lais­vės me­tai jau leis­tų įžvelg­ti tam tik­ras ten­den­ci­jas, pro­ble­mas ir atei­ties už­da­vi­nius. Ži­no­ma, ga­li­ma įžvelg­ti ir ne­ma­žai lai­mė­ji­mų, bet tai jau bū­tų ki­to straips­nio ob­jek­tas.

1990 m. ko­vo 11-oji iš­reiš­kė tau­tos va­lią at­kur­ti Nep­rik­lau­so­my­bę, bet to­li­mes­nis ša­lies vys­ty­ma­sis ne­bu­vo nu­ma­ty­tas. Ki­taip sa­kant, idea­lai, ver­ty­bės ir emo­ci­nis pa­ki­li­mas bu­vo svar­biau už ra­cio­na­lų ga­li­mą ša­lies rai­dos mo­de­lį.

Tuo ne­sun­ku paaiš­kin­ti ir Ko­vo 11-osios sig­na­ta­rų, ir ei­li­nių pi­lie­čių iš­sa­ko­mą prie­kaiš­tą, kad ne už to­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me. Ko­vo­jo­me už lais­vą Lie­tu­vą, o jos rai­dos vaiz­di­nys bu­vo in­di­vi­dua­laus ir/ar ko­lek­ty­vi­nio įsi­vaiz­da­vi­mo da­ly­kas.

Aukš­čiau­sios Ta­ry­bos po­sė­džių ste­nog­ra­mos (1990-03-10–11) – tai do­ku­men­tai, liu­di­jan­tys skir­tin­gus po­žiū­rius ir in­te­re­sus, ir tik da­bar mes ga­lė­tu­me pa­sa­ky­ti, ko­dėl Mig­lu­tė Ger­dai­ty­tė (čia ją trak­tuo­ju kaip ko­lek­ty­vi­nės są­mo­nės rep­re­zen­tan­tę) ti­kė­jo, kad „[...] ger­bia­ma­sis Al­gir­das Bra­zaus­kas nuo pir­mos Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės die­nos žengs pla­čius ir ryž­tin­gus žings­nius“ (http://www.lrs.lt/datos/kovo11/st_02.htm).

Šian­dien ga­li­me įver­tin­ti tą­syk iš­sa­ky­tą Vy­tau­to Lands­ber­gio min­tį, kad „[m]ūsų bend­ras už­da­vi­nys – at­kur­ti sa­vo vi­suo­me­nę, sa­vo vals­ty­bę ir kur­ti jas to­liau. Tos kū­ry­bos ga­lias at­sklei­džia tik lais­vi žmo­nės lais­vo­je že­mė­je“ (http://www.lrs.lt/datos/kovo11/st_02.htm).

Šian­dien gy­ve­na­me lais­vo­je že­mė­je, ku­rio­je Lais­vės ved­lys nie­ki­na­mas, nors Lais­vės pre­mi­jos ne­sky­ri­mas pa­že­mi­no pa­tį Sei­mą. Mąs­to­ma ne is­to­riš­kai, bet iš siau­ros par­ti­nės var­pi­nės, o tiems Sei­mo na­riams, ku­rie bal­sa­vo prieš ar su­si­lai­kė, re­ko­men­duo­čiau ap­mąs­ty­ti po­li­to­lo­go Rai­mun­do Lo­pa­tos iš­va­dą: „Įp­ras­ta ma­ny­ti, kad Bra­zaus­kas yra po­li­ti­nis pra­gma­ti­kas ir rea­lis­tas, o Lands­ber­gis – idea­lis­tas. Tai ga­na pa­vir­šu­ti­niš­kas po­žiū­ris“ (Al­vy­das Jo­ku­bai­tis, Rai­mun­das Lo­pa­ta, Lie­tu­va kaip pro­ble­ma, Vil­nius: Ty­to al­ba, 2014, p. 255).

Nea­be­jo­ju, kad is­to­ri­kai atei­ty­je dar iš­tirs ir at­ras daug, švel­niai ta­riant, įdo­mių da­ly­kų, ku­rie šian­dien ne­ga­li bū­ti at­skleis­ti dėl lai­ko dis­tan­ci­jos sto­kos ir do­mi­nuo­jan­čios ko­mu­ni­ka­ci­nės at­min­ties. O ta­da ki­taip bus su­vo­kia­mas ir ver­ti­na­mas tei­gi­nys, kad „[...] vi­si pa­sta­ruo­sius dvi­de­šimt me­tų vy­kę pa­si­kei­ti­mai bu­vo ly­di­mi stip­raus ideo­lo­gi­nio so­vie­ti­nės praei­ties nei­gi­mo. Vie­na iš to nei­gi­mo ap­raiš­kų – daž­nas is­to­riz­mo prin­ci­pų ne­pai­sy­mas ir is­to­ri­nės at­min­ties dė­lio­ji­mas pa­gal do­mi­nuo­jan­čios ideo­lo­gi­jos už­sa­ky­mus“ (Epo­chas jun­gian­tis na­cio­na­liz­mas: tau­tos (de)konst­ra­vi­mas tar­pu­ka­rio, so­viet­me­čio ir po­so­viet­me­čio Lie­tu­vo­je, Vil­nius: Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to lei­dyk­la, 2013, p. 7). Svar­biau­sia, kad vi­sa tai to­liau sėk­min­gai tę­sia­ma ir šian­dien.

Vie­nas iš Lie­tu­vos vi­suo­me­nės skau­du­lių yra po­li­ti­nės bran­dos sto­ka, nes vis dar mo­ko­mės de­mok­ra­ti­jos abė­cė­lės. Po­li­ti­nės par­ti­jos pri­me­na už­pel­kė­ju­sį liū­ną, ku­ria­me ke­pur­nė­ja­si tik la­bai ma­ža tau­tos da­lis (Lie­tu­vos sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to duo­me­nimis, 2014 m. po­li­ti­nių par­ti­jų na­rių skai­čius sie­kė 115,4 tūkst., ar­ba 4,8 pro­c. vi­sų 18 me­tų ir vy­res­nių gy­ven­to­jų).

Tai nau­din­ga va­di­na­mo­sioms tra­di­ci­nėms par­ti­joms, ku­rios gar­siai šau­kia gi­nan­čios tra­di­ci­nes ver­ty­bes ir kiek­vie­ną žmo­gų, ir nau­joms par­ti­joms, vis me­tan­čioms kiau­rą gel­bė­ji­mo­si ra­tą kiek­vie­nuo­se rin­ki­muo­se. Po­li­ti­nės švy­tuok­lės prin­ci­pas ro­do po­li­ti­nį ne­bran­du­mą, o miš­rios sis­te­mos rin­ki­mai nė­ra idea­liau­sias va­rian­tas po­so­vie­ti­nei Lie­tu­vai.

Kaip ži­nia, dau­gia­man­da­tė­je rin­ki­mų apy­gar­do­je iš­ren­ka­ma 70 Sei­mo na­rių, tai­kant pro­por­ci­nę sis­te­mą. Kan­di­da­tų vie­ta par­ti­jų są­ra­šuo­se (ne)imp­li­ci­tiš­kai grin­džia­ma hie­rar­chi­niais (lo­ja­lu­mo) ry­šiais par­ti­jo­je, o tai lei­džia tai pa­čiai par­ti­jų grie­ti­nė­lei vil­kė­ti Sei­mo na­rio mun­du­rą iš­ti­sus de­šimt­me­čius.

Par­ti­jų jau­ni­mas ne­pri­lei­džia­mas prie aukš­tes­nių po­zi­ci­jų ir pa­rei­gų, nes jų dar­bas yra imi­tuo­ti jau­nų­jų po­li­ti­kų bu­vi­mą ir vie­šai ro­dy­ti be­ga­li­nį at­si­da­vi­mą po­li­ti­nei or­ga­ni­za­ci­jai. Par­ti­jų pro­gra­mas skai­to tik jas ra­šan­tys par­ti­jų ideo­lo­gai ar po­li­to­lo­gai, o bal­suo­jan­tie­ji tam ne­tu­ri nei lai­ko, nei no­ro.

Iš­rink­tie­ji į Sei­mą laks­to po par­ti­jas kaip vai­kai, kei­čian­tys smė­lio dė­žes ir drau­gus, kai vai­kiš­kai su­si­pyks­ta. Ir ne pa­tys aky­liau­si ga­li pa­ste­bė­ti, kad spren­džiant Sei­mo na­rio ap­kal­tos klau­si­mą, skir­tin­gų par­ti­jų at­sto­vai tam­pa vie­nin­gi ir ko­vin­gi.

At­ly­gi­ni­mo klau­si­mo ne­drįs­tu net lies­ti, kad skai­ty­to­jui ne­pa­kil­tų spau­di­mas, nes tai pa­pil­do­mos vais­tų ir van­dens iš­lai­dos, ku­rių ne­kom­pen­suo­ja Vals­ty­bi­nė li­go­nių ka­sa.

Sei­mo na­rio man­da­tas lei­džia jaus­tis ypa­tin­gam, o nuo­pel­nai rin­kė­jams aiš­ki­na­mi ne įsta­ty­mų pro­jek­tų ar pa­siū­ly­mų tei­sės ak­tų pro­jek­tams pa­ren­gi­mu, bet pi­ni­gų re­no­va­ci­jai „ga­vi­mu“. Tai pri­sta­to­ma lyg as­me­ni­nių lė­šų au­ka, nors tai tė­ra biu­dže­to lė­šų pa­skirs­ty­mas pa­gal val­dan­čio­sios par­ti­jos (koa­li­ci­jos) ga­lias. Iš­rū­pi­nau, va­di­na­si, dir­bau.

Tai pri­me­na so­viet­me­čio mąs­ty­mą, kai deš­rų ar ap­dai­los len­te­lių suor­ga­ni­zuo­da­vo dir­ban­tys, paim­da­vę tik da­lį iš vals­ty­bi­nio aruo­do, o tai ne­bu­vo lai­ko­ma va­gys­te. Tuo tar­pu rim­čiau­sios vals­ty­bės pro­ble­mos – už­sie­nio po­li­ti­kos ne­tu­rė­ji­mas (ji bai­gė­si Lie­tu­vai įsto­jus į NA­TO ir į Eu­ro­pos Są­jun­gą), so­cia­li­nė at­skir­tis, eko­no­mi­kos grin­di­mas tik ES fi­nan­si­ne pa­ra­ma, re­gio­ni­nės po­li­ti­kos ne­bu­vi­mas, švie­ti­mo, kul­tū­ros ir moks­lo nu­stū­mi­mas į pa­ša­lį, emig­ra­ci­jos pa­sek­mės, de­mog­ra­fi­nė si­tua­ci­ja, nyks­tan­ti tau­tos is­to­ri­nė ir kul­tū­ri­nė at­min­tis etc. – tė­ra smulk­me­nos, ku­rių ne­si­ma­to, kai gy­ve­ni Ge­di­mi­no pr. 53.

Ten kant­riai bū­nant – ir ti­kin­tis atei­ty­je vie­tos Eu­ro­pos Par­la­men­te ar Mi­nist­rų ka­bi­ne­te – dip­lo­ma­ti­nių san­ty­kių su ar­ti­miau­siais kai­my­nais klau­si­mas yra neį­vei­kia­mas. O tai pa­da­ry­ti ga­li­ma su­vo­kus len­kų in­te­lek­tua­lo, re­ži­sie­riaus Krysz­to­fo Za­nus­si min­tį, iš­sa­ky­tą Rim­vy­dui Va­lat­kai: „Ge­rai, kad pra­de­da­me pri­pa­žin­ti, kas ne­ge­rai bu­vo mū­sų is­to­ri­jo­je. O jei jau ga­li­me pri­pa­žin­ti sa­vo kal­tes, tai reiš­kia, kad mū­sų ci­vi­li­za­ci­ja dar tu­ri vil­tį ir atei­tį. Te­ro­ris­tai to­kių vil­čių ne­tu­ri, o mes tu­ri­me“ (Rim­vy­das Va­lat­ka, Jo­gai­los ak­muo Len­ki­ja, Vil­nius: Ver­sus au­reus, 2015, p. 121).

Šian­dien Lie­tu­va ta­po ak­me­niu Vil­niui – Lie­tu­va su­ski­lo į Vil­nių ir vi­sus ki­tus mies­tus, mies­te­lius ir ra­jo­nus, ku­riems la­biau­siai tin­ka „kai­mo“ var­das. Va­di­na­ma­sis sta­tis­ti­nis ša­lies su­skirs­ty­mas į Vil­niaus re­gio­ną ir vi­sos ki­tos Lie­tu­vos re­gio­ną, sie­kiant atei­ty­je di­des­nių ES lė­šų, tik pa­gi­lins pra­ra­ją.

So­vie­tai su­nai­ki­no vien­kie­mius, o mes pa­tys – mies­tus, ma­žus mies­te­lius ir kai­mus. Ma­ty­da­mas tuš­čias ir nie­kam ne­rei­ka­lin­gas so­dy­bas klau­siu sa­vęs, kas jas iš­nai­ki­no: skais­ti Sta­li­no sau­lė? Čer­no­by­lio ato­mi­nės elekt­ri­nės ava­ri­ja? Af­ri­ki­nis kiau­lių ma­ras? Kom­piu­te­ri­nis vi­ru­sas „Blas­ter“?

Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­tas skel­bia, kad 2015 m. iš Lie­tu­vos emig­ra­vo 44 533 gy­ven­to­jai (plg. 2014 m. – 36 621). Pro­fe­so­rė Vla­da Stan­kū­nie­nė in­for­ma­ci­nia­me biu­le­te­ny­je „De­mog­ra­fi­ja vi­siems“ (2015, nr. 2) kons­ta­tuo­ja, kad „[...] per pa­sta­rą­jį ket­vir­tį am­žiaus iš Lie­tu­vos emig­ra­vo apie 800 tūkst. žmo­nių, dėl nei­gia­mo mig­ra­ci­jos ne­to (skir­tu­mo tarp emig­ra­ci­jos ir imig­ra­ci­jos) gy­ven­to­jų skai­čius su­ma­žė­jo dau­giau nei 600 tūkst. žmo­nių“ (p. 2). Ir tai nė­ra tik skai­čiai, tai mū­sų šiuo­lai­ki­nio ci­vi­li­za­ci­nio bū­vio pa­sek­mė.

Dar­buo­to­jai no­ri gau­ti adek­va­tų at­ly­gi­ni­mą už sa­vo dar­bą, no­ri tu­rė­ti ge­res­nes gy­ve­ni­mo są­ly­gas ir kar­je­ros ga­li­my­bes. Jau­ni­mas emig­ruo­ja į Va­ka­rus ne tik to­dėl, kad ga­li įgy­ti va­ka­rie­tiš­ką iš­si­la­vi­ni­mą, bet ir dėl to, kad jam nė­ra jo­kios ga­li­my­bės įsi­dar­bin­ti Lie­tu­vo­je.

Kol vei­kia par­ti­jų, pa­žin­čių ir gi­mi­nių kong­lo­me­ra­tas, tol si­tua­ci­ja ne­si­keis. Iš­si­la­vi­ni­mas, pro­fe­sio­na­lu­mas, žmo­gaus kom­pe­ten­ci­ja ir so­cia­li­nis at­sa­kin­gu­mas – šios ver­ty­bės dar ne­su­ra­do vie­tos po­so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je. Bū­tent to­dėl kva­li­fi­kuo­ti emig­ran­tai ne­grįž­ta į Lie­tu­vą, ne­si­da­li­ja sa­vo su­kaup­tu aka­de­mi­niu, kul­tū­ri­niu, so­cia­li­niu ka­pi­ta­lu. Jie ne­rei­ka­lin­gi so­viet­me­čio au­gin­ti­niams, ku­rie, re­gis, ne­ga­li su­pras­ti, kad žmo­nes emig­ruo­ti ska­ti­na ir kul­tū­ros ne­bu­vi­mas, pa­gar­bos žmo­gui ir dar­buo­to­jui sto­ka.

Aš ne­nus­te­bau, kai stu­den­tė su­ra­do Kry­žių kal­ne kry­žių su įra­šu, ku­ria­me pra­šo­ma Die­vo, kad žmo­gaus ne­že­min­tų dar­be. Sa­vi­žu­dy­bės, se­nos ge­ros al­ko­ho­liz­mo tra­di­ci­jos, skau­džiai ap­ra­šy­tos dar Ro­mual­do Gra­naus­ko apy­sa­ko­je „Gy­ve­ni­mas po kle­vu“ (kas pa­si­kei­tė?), smur­tas šei­mo­je, pa­nie­kos mo­kyk­lo­je, iš­nau­do­ji­mas dar­be ta­po nor­ma. Tai rea­ly­bė, ku­ri žy­mi gar­bin­gos tau­tos ero­zi­ją, ver­tes ir kan­čias. Ar ne lai­kas keis­ti šias bar­ba­riš­kas nor­mas?

Mi­nė­tas so­cio­lo­gas Sztomp­ka sa­ko, kad ko­mu­niz­mo žlu­gi­mas Ry­tų ir Cent­ri­nė­je Eu­ro­po­je bu­vo trau­ma­to­ge­ni­nis par ex­cel­len­ce. Pa­si­kei­ti­mas iš tie­sų „[...] bu­vo sis­te­mi­nis, dau­gia­di­men­si­nis, api­man­tis po­li­ti­ką, eko­no­mi­ką, kul­tū­rą, kas­die­nį gy­ve­ni­mą. Jis taip pat bu­vo pa­tir­tas vi­sų anks­tes­nių ko­mu­nis­ti­nių vi­suo­me­nių gy­ven­to­jų; nie­kas ne­bu­vo at­leis­tas nuo jo įta­kos“ (Piotr Sztomp­ka, op. cit, p. 171).

Tai ro­do po 1989 me­tų lū­žio Len­ki­jos vi­suo­me­nei bū­din­gi trau­mos simp­to­mai: ne­pa­si­ti­kė­ji­mo sind­ro­mas, tam­sios atei­ties pa­veiks­las, nos­tal­giš­kas praei­ties vaiz­das, po­li­ti­nė apa­ti­ja, po­stko­mu­nis­ti­nės praei­ties lie­ka­nos, ko­lek­ty­vi­nės at­min­ties trau­mos.

Ku­riuos iš šių simp­to­mų esa­me įvei­kę? Ku­riuos ap­skri­tai esa­me su­vo­kę? O ku­riuos ig­no­ruo­ja­me?

Po­so­vie­ti­nė vi­suo­me­nė yra ra­di­ka­lių po­ky­čių ir ne­sta­bi­lių ver­ty­bių so­ciu­mas. Pa­si­so­ti­nę mark­siz­mo-le­ni­niz­mo idė­jo­mis grįs­tu aukš­tuo­ju moks­lu, mes ste­bė­ti­nai grei­tai ta­po­me rin­kos eko­no­mi­kos, po­li­ti­kos, so­cio­lo­gi­jos, po­li­to­lo­gi­jos etc. eks­per­tais.

Ki­taip sa­kant, per la­bai trum­pą lai­ką su­ge­bė­jo­me įsi­sa­vin­ti tai, ką Va­ka­rų moks­li­nin­kai kū­rė, mąs­tė, dis­ku­ta­vo il­gus de­šimt­me­čius. Ir šio­je krei­vų veid­ro­džių ka­ra­lys­tė­je at­si­ra­do auk­so puo­das – aukš­ta­sis moks­las, ku­rio iš­min­ties ėjo sem­tis vi­si, kas tik no­ri. Nie­kas ne­bek­lau­sė, ar ga­li, svar­bu bu­vo no­rė­ti ir mo­kė­ti pi­ni­gus.

De­val­vuo­tas bu­vo uni­ver­si­te­tas, ku­ris su­ly­gi­no šiaip jau ne­su­ly­gi­na­mus da­ly­kus. Stu­den­tai kar­to­jo ži­nias, tik šį­syk ne so­vie­ti­nio moks­lo, o kaž­ko­kio hib­ri­do, ku­ria­me dai­liai de­rė­jo so­vie­ti­nis pa­mu­ša­las ir va­ka­rie­tiš­kos siū­lės. Kū­ry­biš­ku­mas, dia­lo­giš­ku­mas ir au­ten­tiš­ku­mas, stu­den­to ir dės­ty­to­jo par­tne­rys­tė ir šian­dien te­bė­ra atei­ties sie­kia­my­bė. O gal iliu­zi­ja?

Pas­lau­gų rin­ko­je at­si­dū­rę uni­ver­si­te­tai ėmė (ne)vai­kiš­kai kon­ku­ruo­ti tar­pu­sa­vy­je dėl krep­še­lių (šie pa­kei­tė stu­den­tus) ir ES pi­ni­gų (šie pa­kei­tė moks­lo idė­jas). O da­bar­ti­niai tik­ri ar ta­ria­mi uni­ver­si­te­tų su­si­jun­gi­mai pri­me­na am­bi­ci­jų ka­re­lius. Tuo tar­pu pa­grin­di­nis tiks­las – ge­bė­ji­mas kon­ku­ruo­ti glo­ba­lio­je aukš­to­jo moks­lo rin­ko­je, kur­ti ino­va­ty­vų moks­lą ir pri­trauk­ti Va­ka­rų ša­lių stu­den­tus lie­ka už­ri­by­je.

MOS­TA 2015 m. „Lie­tu­vos stu­di­jų būk­lės ap­žval­go­je“ kons­ta­tuo­ja, kad „[d]idelė Lie­tu­vos pi­lie­čių da­lis sie­kia aukš­to­jo moks­lo už­sie­ny­je, o už­sie­nio stu­den­tams Lie­tu­va nė­ra pa­trauk­li“ (Lie­tu­vos stu­di­jų būk­lės ap­žval­ga, Vil­nius: Moks­lo ir stu­di­jų ste­bė­se­nos ir ana­li­zės cent­ras, 2015, p. 22).

Ži­no­ma, ga­li­ma į šiuos duo­me­nis žiū­rė­ti krei­vai ir ne­pa­tik­liai, bet jie taip pat kai ką by­lo­ja. Ir šio­je vie­to­je rei­kia ne tik tiks­lin­gai panau­do­ti Lie­tu­vos aka­de­mi­nį po­ten­cia­lą pa­čio­je gin­ta­ri­nė­je tė­vy­nė­je, bet ir rem­ti dės­ty­to­jus, kad šie ga­lė­tų nu­si­pirk­ti nau­jau­sių moks­lo kny­gų, oriai da­ly­vau­ti tarp­tau­ti­nė­se kon­fe­ren­ci­jo­se, kel­ti sa­vo kva­li­fi­ka­ci­ją se­mi­na­ruo­se ir sta­žuo­tė­se.

Neat­si­tik­ti­nai MOS­TA pa­reng­to­je „Lie­tu­vos moks­lo būk­lės ap­žval­go­je“ (2015) grės­me lai­ko­ma tai, kad Lie­tu­vos ty­rė­jų at­ly­gis yra vie­nas ma­žiau­sių Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Be stip­raus moks­lo neį­ma­no­mos ir glo­ba­liu mas­tu kon­ku­ren­cin­gos stu­di­jos.

Ir čia tu­riu aiš­kiai pa­sa­ky­ti sa­vo as­me­ni­nę po­zi­ci­ją – Lie­tu­vo­je uni­ver­si­te­tų, moks­lo lei­di­nių ir eks­per­tų yra per daug. Ki­ta ver­tus, si­tua­ci­ja, kai vers­lo ir pra­mo­nės at­sto­vai aiš­ki­na, kaip tu­ri vys­ty­tis aukš­ta­sis moks­las Lie­tu­vo­je, yra nea­dek­va­ti ir kri­ti­kuo­ti­na.

Ap­ta­ria­mu lai­ko­tar­piu itin sėk­min­gai pe­rė­mė­me var­to­to­jų vi­suo­me­nės mo­de­lį, ku­ria­me sa­vi­tai įsi­kom­po­na­vo psi­cho­lo­gi­nė so­viet­me­čio trau­mos kom­pen­sa­ci­ja. Jea­nas Baudrillard‘as aiš­ki­no, kad vie­nin­te­lė ob­jek­ty­vi var­to­ji­mo tik­ro­vė yra var­to­ji­mo idė­ja, ku­ri le­mia fun­da­men­ta­lią var­to­ji­mo kaip mi­to di­men­si­ją.

Ma­no gal­va, tai ga­lio­ja Va­ka­rų vi­suo­me­nėms, bet ne po­so­vie­ti­nei Lie­tu­vai. Mū­sų vi­suo­me­nė dar neiš­gy­ve­na sa­vęs kaip var­to­ji­mo vi­suo­me­nės, nes jos ko­lek­ty­vi­nė­je są­mo­nė­je glū­di sto­kos ir kom­pen­sa­ci­jos di­men­si­jos. No­ras tu­rė­ti vis­ką čia ir da­bar, bet ko­kia kai­na, ga­li bū­ti paaiš­kin­tas tik žmo­gaus men­ta­li­nė­mis-psi­cho­lo­gi­nė­mis sa­vy­bė­mis, ku­rias su­for­ma­vo ne tik so­viet­me­tis, bet ir nau­jo­ji rin­kos eko­no­mi­ka ar jos ver­si­ja po­so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je.

Pa­ra­dok­sa­lu, bet mū­sų el­ge­sys pri­min­tų tuos Ar­chi­pe­la­go nuo­dus, ku­riuos tiks­liai įvar­di­jo Alek­sand­ras Sol­že­ny­ci­nas ant­ra­me „Gu­la­go ar­chi­pe­la­go“ to­me. Aš jų ne­pri­min­siu, bet jų kon­teks­te iš­sa­ky­siu pa­ste­bė­ji­mą, jog ma­ne ste­bi­na tam tik­rų kar­tų ta­len­tas su­de­rin­ti so­vie­ti­nę iš­min­tį su rin­kos eko­no­mi­kos ga­li­my­bė­mis, ge­bė­ji­mas žai­biš­kai ju­dė­ti ten, kur ga­li bū­ti pa­ten­kin­ti siau­ri as­me­ni­niai in­te­re­sai.

Kau­kių po­bū­dį ir vaid­me­nų kei­ti­mą ge­riau­siai ap­ra­šy­tų A. Če­cho­vas ar O. Hen­ry, bet ir jie tu­rė­tų su­drož­ti ne vie­ną žą­sies plunks­ną. Net ir ste­buk­li­nė­je pa­sa­ko­je ne­ra­si­me to­kių ma­giš­kų prie­mo­nių, ku­rios paaiš­kin­tų to­kį stai­gų nau­jų­jų vers­li­nin­kų, sta­ty­bos įmo­nių va­do­vų ir pre­ky­bos tink­lų sa­vi­nin­kų at­si­ra­di­mą, ko­kį ro­do ant­ra­sis Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos lai­ko­tar­pis.

Va­di­na­si, lie­tu­viai vers­lūs, bet jie la­biau su­ge­bė­jo (pri)vers­ti, o ne su­kur­ti so­cia­liai at­sa­kin­gą vers­lą. Pi­gi dar­bo jė­ga il­gą lai­ką bu­vo vie­nas pa­grin­di­nių vers­lo va­rik­lių, bet da­bar jis jau gęs­ta. Še­šė­li­nė eko­no­mi­ka yra lai­ko­ma švie­sos spin­du­liu, o kont­ra­ban­da, re­gis, įau­gu­si į lie­tu­vių krau­ją dar nuo knyg­ne­šys­tės lai­kų.

Su šio­mis blo­gy­bė­mis ko­vo­ja įvai­riau­sios tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos. Ne vie­nas skai­ty­to­jas pa­sa­ky­tų, kad ko­va tė­ra imi­ta­ci­nė. Ne­pai­sant to, 2004 me­tais po­li­ci­ja pa­si­ti­kė­jo 48 pro­c. gy­ven­to­jų, 2009 m. – 62 pro­c., 2013 – jau 69 pro­c.

Ma­to­me aki­vaiz­džius po­zi­ty­vius po­slin­kius, bet aš jų ne­su­reikš­min­čiau. Men­ta­liš­kai po­li­ci­ja te­bė­ra rep­re­si­nė struk­tū­ra. Jos mi­si­ja yra ne „Gin­ti. Sau­go­ti. Pa­dė­ti“, bet „Baus­ti. Per­se­kio­ti. Pra­dė­ti“. Ir kal­tas čia ne tik fi­nan­sa­vi­mas, bet po­žiū­ris į žmo­gų ir nu­ma­to­mų / pri­va­lo­mų su­rink­ti bau­dų su­ma.

Nea­be­jo­ju, kad ne vie­nas lie­tu­vis yra at­si­dū­ręs si­tua­ci­jo­je, ku­rio­je no­rė­jo iš­vys­ti pa­rei­gū­ną, bet jo ne­bu­vo. Ne­kal­bant jau apie tai, kad pir­ma tu­ri bū­ti nu­si­kal­ti­mas, au­ka, o tik ta­da at­vyks ir pa­rei­gū­nas.

Ne­pa­si­ti­kė­ji­mas ne­ska­ti­na ir pi­lie­tiš­ku­mo, nes pra­ne­šęs, pa­vyz­džiui, apie įtar­ti­nai vai­ruo­jan­tį as­me­nį, pa­ts bū­si tar­do­mas. O juo­kin­giau­sia yra ko­va su „pils­tu­ko“ ga­min­to­jais, nes at­ro­do, kad Lie­tu­vos mies­te­liai ir miš­ke­liai yra di­des­ni už Si­bi­ro tai­gas. Čia kal­ta ir vals­ty­bė, ku­ri ne­ski­ria rei­kia­mo fi­nan­sa­vi­mo po­li­ci­jai, pa­lik­da­ma pa­rei­gū­nus be ba­tų, o pi­lie­čius be pa­gal­bos. Va­di­na­si, vals­ty­bei pi­lie­čių sau­gu­mas ir gy­vy­bė nė­ra prio­ri­te­tas.

O ko­kius prio­ri­te­tus tu­ri vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo prie­mo­nės? Ži­niask­lai­do­je su­ras­ti ana­li­ti­nį straips­nį (ži­no­ma, išim­čių yra) yra tas pa­ts, kas ras­ti pa­par­čio žie­dą Jo­ni­nių nak­tį. In­ter­ne­to sve­tai­nių, ži­nių, ak­tua­li­jų, lai­dų tu­ri­nys ro­do, kad Lie­tu­va ta­po kaž­ko­kių sa­do­ma­zo­chis­ti­nių po­lin­kių žmo­nių kraš­tu. Už­mu­šė, iš­prie­var­ta­vo, su­mu­šė, ap­vo­gė, pa­de­gė, pa­sken­do, pri­si­gė­rė, ro­dos, to­kių ir pa­na­šių ži­nių ir te­lau­kia tau­tie­čiai.

Va­di­na­mo­sios so­cia­li­nės do­ku­men­ti­kos lai­dos ap­nuo­gi­na mus pa­čius, pa­ro­do že­mą mū­sų ci­vi­li­za­ci­nį bū­vį. Ir tai nė­ra tik aso­cia­lių as­me­nų de­mas­ka­vi­mas, nes tai ne­vy­ku­sios so­cia­li­nės po­li­ti­kos re­zul­ta­tas. Išau­gin­tos va­di­na­mo­sios pa­šal­pi­nin­kų kar­tos, ku­rioms dar­bas jau yra ne­rei­ka­lin­gas ir sve­ti­mas da­ly­kas.

Darbš­tu­sis kai­mo lie­tu­vis vir­to punk­tua­liuo­ju kai­mo ba­rų lan­ky­to­ju, ku­ris ne­be­su­vo­kia griau­nan­tis ne tik sa­vo, bet ir šei­mos gy­ve­ni­mą.

Apsk­ri­tai so­cia­li­nę po­li­ti­ką Lie­tu­vo­je man sim­bo­li­zuo­ja du vaiz­di­niai: NA­TO oro po­li­ci­jos mi­si­ją Bal­ti­jos ša­ly­se at­lie­kan­tys ka­riai, do­va­no­jan­tys kū­di­kiams saus­kel­nių (vals­ty­bė yra neį­ga­li jų nu­pirk­ti) ir me­di­ci­nos įstai­go­se ke­lis pra­ga­ro ra­tus praei­nan­tys gar­baus am­žiaus žmo­nės, no­rin­tys pa­tek­ti pas gy­dy­to­ją ar gau­ti siun­ti­mą (trūks­ta dar­buo­to­jų, neiš­vys­ty­ta inf­rast­ruk­tū­ra).

So­cia­li­nė ge­ro­vė eg­zis­tuo­ja tik do­ku­men­tuo­se, nes tik­ro­vė­je su­si­du­ria­me su so­cia­li­ne ver­go­ve, ku­ri že­mi­na as­me­nį ir ku­ria pro­tek­ci­jo­mis grįs­tą gy­ve­ni­mo pa­ma­tą. O juk Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­jo­je, II ir III skirs­niuo­se, įra­šy­tos ki­to­kios ver­ty­bės.

Tai­gi su­dė­jus vi­sus čia pa­mi­nė­tus da­ly­kus ten­ka kons­ta­tuo­ti, kad „per­ga­lės trau­mos“ įvei­ka te­be­si­tę­sia. Svar­biau­sia, kad pra­lei­do­me ga­li­my­bę su­kur­ti kri­tiš­kai mąs­tan­čią pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę. Šia­me kon­teks­te ve­ša na­cio­na­lis­tų ei­ty­nės su šū­kiu „Lie­tu­va – lie­tu­viams, lie­tu­viai – Lie­tu­vai!“, fi­lo­so­fės Ne­ri­jos Pu­ti­nai­tės de­konst­ruo­tos lie­tu­viš­ko­sios ir so­vie­ti­nės pu­šys, pro­pa­gan­di­nė Rū­tos Va­na­gai­tės žyd­šau­džių epo­pė­ja etc.

Vi­sos idė­jos tu­ri tei­sę gy­vuo­ti, bū­ti dis­ku­tuo­ja­mos, bet Lie­tu­vo­je blo­giau­sia tai, kad kiek­vie­nas sa­vą­ją su­vo­kia kaip vie­nin­te­lę tie­są, ne­gir­di Ki­to ar­gu­men­tų, bet juos pa­ly­di iro­niš­ku žo­de­liu ar krei­va šyp­se­nė­le.

Aki­vaiz­du, kad taip ka­la­mas pleiš­tas tarp Lie­tu­vos pi­lie­čių, ku­rie jun­gia­si į ati­tin­ka­mas gru­pes, ku­rio­se dek­la­ra­ty­vu­mo daž­nai dau­giau nei ar­gu­men­tų. Vals­ty­bei ir to­liau sėk­min­gai ne­ski­riant pa­kan­ka­mai dė­me­sio kul­tū­rai, švie­ti­mui, moks­lui, kiek­vie­na pu­sė ir to­liau gins sa­vo nuo­mo­nę kaip už­si­spy­ręs avi­nas. O Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus, Jo­no No­rei­kos ir ki­tų as­me­ny­bių, dėl ku­rių šian­dien kry­žiuo­ja­mos ie­tys, iš­li­ki­mas tau­tos is­to­ri­nė­je ir kul­tū­ri­nė­je at­min­ty­je pri­klau­sys ne nuo mū­sų, nuo ki­tų kar­tų.

Tai ne­reiš­kia, kad mes ne­tu­ri­me iš­dės­ty­ti sa­vo po­zi­ci­jos (-ų) – mes pri­va­lo­me ją (-as) tu­rė­ti, bet tai da­ry­da­mi ne­ga­li­me su­reikš­min­ti sa­vo as­mens, par­ti­jos ar vi­suo­me­ni­nio ju­dė­ji­mo.

Ka­dan­gi šio straips­nio skai­ty­to­jas/skai­ty­to­ja yra la­bai įta­rus (-i), iš kar­to paaiš­ki­nu, kad ma­no ra­šy­mas ne­su­si­jęs su ar­tė­jan­čiais Sei­mo rin­ki­mais. Tai kuk­lus ei­li­nio Lie­tu­vos pi­lie­čio, dės­ty­to­jo ir hu­ma­ni­ta­ro ra­ši­nė­lis, gi­męs iš ru­pios tik­ro­vės ir pa­rei­gos pa­sa­ky­ti tai, kas aki­vaiz­du, bet ne vi­sa­da ma­to­ma.

Au­to­riaus nuo­tr.

IEŠ­KO­JI­MAS: Šven­to­jo­je žmo­nės ieš­ko gin­ta­rė­lių. Lie­tu­vos vi­suo­me­nė vis dar te­beieš­ko sa­vęs ir te­be­konst­ruo­ja sa­vo ta­pa­tu­mą