Naujausios
Šiuolaikinė akvarelė – tradicijos saugotoja ir naujovių pradininkė
Vytenis RIMKUS
Kaune vyko trečioji tarptautinė akvarelės paroda „Baltijos tiltai. Sąsajos“, svariai įtvirtinusi akvarelę meno panoramoje. Ši didelės apimties paroda iškelia svarbius šios dailės šakos istorinės raidos, šiuolaikinio buvimo klausimus.
Lietuvių dailės raidoje akvarelė visą laiką vaidino reikšmingą vaidmenį, tačiau tas vaidmuo buvo banguojančio pobūdžio. Po Kajetono Sklėriaus ir jo mokyklos suklestėjimo XX a. pirmoje pusėje buvo pritilimo laikotarpis, bet akvarelė neužgeso atkaklių Česlovo Kontrimo pastangų dėka. O XX amžiaus pabaiga – Igno Budrio, Petro Stausko, Augustino Savicko epocha, įtraukė į akvarelės erdves ne tik tapytojus, bet ir kitų dailės šakų kūrėjus. Nemažą impulsą lietuvių akvarelei suteikė ir to meto latvių akvarelė, keletas jų parodų Lietuvoje, plataus atgarsio ir tarptautinio dėmesio sulaukusios Rygos akvarelės trienalės.
Naujas akvarelės ryškus pakilimas pastaraisiais metais,iKaunui prisiėmus organizacinius žingsnius ruošiant tarptautines parodas, įvardintas „Baltijos tiltais“. Jau vien parodos pavadinime deklaruojama Baltijos šalių meno ir kultūros artumo, bendrumo siekiamybė. Drauge tai ir veiksminga individualios ir grupinės saviraiškos paskata.
Šiuolaikinė akvarelė įrodė, kad ji yra ne tik tradicijos saugotoja ir tęsėja, bet ir naujovių, modernių krypčių priėmėja ir net pradininkė. Ir kaip čia neprisiminti Vasilijaus Kandinskio 1907 m. sukurtos akvarelės, davusios pradžią galingajai abstrakcionizmo bangai, nenurimusiai dar ir šiandien. O ir kitų modernizmo krypčių pirmieji bandymai dažniausiai – akvarelinės užuominos. Matyt, pačioje akvarelės prigimtyje, jos pigume ir prieinamume, jos teptuke ir vandens lašelyje slypi provokuojanti kūrybinio bandymo jėga.
Ryškėja ne tik akvarelės savitumas, išskirtinumas, bet ir jos ryšiai bei poveikis kitomis technikomis sukurtiems dailės kūriniams. Akvareliškumas, kaip tam tikra specifinė ir net vertybinė kategorija, prasiskverbia net į aliejinę tapybą, pasirodo akvareliškumu dvelkianti fotografija.
Akvarelė išlieka itin paslanki, naujas erdves sau suradusi kūrybinėse stovyklose, pleneruose. Plenerai apskritai tapo reikšmingu dailės reiškiniu, praplėtę jos sklaidą atokiausiuose Lietuvos kampeliuose. Retas dailininkas, vykdamas į bet kokį plenerą nepasiima akvarelės, neparsiveža eskizų, o neretai ir puikių parodinių lakštų.
Pradėti rengti ir specializuoti akvarelininkų plenerai. 2010, 2011 ir 2012 metų vasaromis vykę plenerai Užventyje, subūrė dailininkus iš įvairių Lietuvos vietų, juose dalyvavo ir įžymūs Latvijos meistrai. Rezultatas – gausios parodos vietos žmonėms, kūriniai keliauja į įvairias ekspozicijas, vėl susiburia „Baltijos tiltuose“. Drauge tie kūriniai skelbia mums ir pasauliui ne tik apie Vilniaus, Kauno ir kitų miestų spindesį, bet ir apie Žemaitijos, Užvenčio, Šatrijos Raganos (ar raganų) buvimą bei paslaptis.
Analogiški ir Žiemgalos, ir Nidos, ir kiti plenerai, visuose juose akvarelė įsiterpia kaip neišnykstanti ar abstraguota realybė su akvarelinėmis Šiaurės Lietuvos lygumomis, akvarelinėmis kopomis, net, atrodo, niekad neišdžiūstančiais Baltijos pursais, užtiškusiais ant popieriaus. Net juodas ąžuolynas, pasitelkęs akvarelę, slėpiningai prasišviečia.
Šalia to akvarelėje atsiranda ir tūrinis vaizdas, kai spalvinis sluoksnis tartum atsiplėšia nuo popieriaus ir neprasiskverbęs per įrėminimo stiklą įgyja trečiąjį matavimą, pateikia beveik apimtinį, skulptūrinį vaizdą. Vaizdiniame akvarelės pasaulyje tarytum išnyksta krypčių ir technologijų ribos.
Grįžkime prie pristatomos parodos. Joje – 80 autorių. Organizatorių teisėmis pasinaudojus joje dalyvauja 36 Lietuvos atstovai, toliau Latvija, Estija, Švedija, Norvegija, Danija, Rusija, Islandija, Čekija, po vieną du kūrinius pateikia Suomija, Indija, Vengrija, Slovakija, Vokietija, Lenkija. Tai iš tikrųjų plati panorama, savo erdvę praplečianti net už Europos ribų.
Jau tapo įprasta, kad šių jau trijų įvykusių „Baltijos tiltų“ parodose Lietuvos kolekcijoje gausiai dalyvauja Šiaulių atstovai. Šiųmetinėje ekspozicijoje šalia nuolatinio dalyvio Antano Visockio – net septyni Šiaulių universiteto absolventai: Voldemaras Barakauskas, Benjaminas Jenčius, Giedrė Riškutė, Elena Šturmaitė, Vidmantas Zarėka, Edita Sūdžiūtė, Valerija Medelinskienė. Du iš jų – V. Zarėka ir E. Sūdžiūtė yra tapę šių bienalių laureatais su teise surengti personalines parodas kaip šių parodų sudėtines dalis.
Visų trijų parodų katalogų tekstų autoriai – taip pat šiauliečiai: Remigijus Venckus, Ernesta Šimkienė, Vytenis Rimkus. Visa tai rodo, kad Šiauliai yra tapę svarbiu akvarelės raidos centru Lietuvos dailės gyvenime. Prie šių vardų dar reikia pridėti ir neseniai mirusio Antano Krištopaičio didžiulį kūrybinį bagažą, tris išleistus jo akvarelių albumus ("Lietuvos malūnai“, „Lietuvos medžiai“, „Lietuvos bažnyčios"), o taip pat ir Arūno Vasiliausko akvarelinę kūrybą.
...O akvarelė lieka akvarele su visais jos privalumais ir problemomis, džiaugsmais ir rūpesčiais, šventėmis ir sunkaus įtempto darbo kasdienybe.
Knygos "Baltijos tiltai" viršelis.
Antanas Visockis. Parkas.
Vidmantas Zarėka. Atsisveikinimas.