Naujausios
Simuliacijos ir simuliuotojai
Vigmantas BUTKUS
Simuliacijos, vizijos, šmėklos, fantomai visais laikais buvo neatskiriama sudėtinė dalis to konstrukto, kuris vadinamas socialine tikrove. Žmogaus prigimtis be jų ir jų gausinimo negali apsieiti ir turbūt be jų egzistavimo yra iš viso neįsivaizduojama. Ypač sparčiai ir tirštai jie dauginasi ten, kur prasideda įvairiausi žmonių santykiai, nesvarbu: institucionalizuoti ar ne, savanoriški ar ne, pastovūs ar laikini, reglamentuoti ar laisvesni.
Socioekonominė, politinė, edukacinė, sociokultūrinė ir visos kitos sritys knibždėte knibžda nuo simuliacijų ir fantomų, kuriuos sąmoningai ar nesąmoningai, epizodiškai ar nuolatos kuria ištisa armija avantiūristų. Sutelktinė tokių avantiūristų figūra talentingiausiai perteikta Ilfo ir Petrovo knygoje „Dvylika kėdžių“, kur žymusis simuliacijų meistras Ostapas Benderis kaip šiltą vilną apie pirštą vynioja įvairiausius žmones ir žmonių grupes įvairiausiose situacijose. Jis yra simuliuotojas su polėkiu, su lakia vaizduote, turintis aiškiai prigimtinę simuliacijos dovaną, pašaukimą ir talentą. O kiek pasaulyje ostapų benderių, kurie tokiais tampa arba situaciškai, fragmentiškai, laikinai, nes sąlygos priverčia, arba „sistemiškai“, nes jų darbas toks, arba „iš bėdos“, nes simuliuoti, generuoti ir dauginti vizijas reikia maskuojant savo bejėgystę, nesugebėjimą, nekompetenciją, arba net nesuvokdami, kad yra simuliuotojai...
Galima skaityti paskaitą, galima simuliuoti, kad skaitai paskaitą, galima mokytis, galima simuliuoti, kad mokaisi, galima derėtis dėl ko nors, galima simuliuoti, kad deriesi, galima atlikti kokį nors tyrimą (žurnalistinį, kriminalinį, mokslinį), galima simuliuoti, kad atlieki tokį tyrimą, galima dainuoti, vaidinti, šokti, režisuoti galima simuliuoti, kad dainuoji, vaidini, šoki, režisuoji, galima ginti viešąjį interesą, galima simuliuoti, kad gini tokį interesą, galima vadovauti, galima simuliuoti, kad vadovauji, ir t. t. – čia galėčiau tęsti ir tęsti iki begalybės. Riba tarp simuliacijos ir nesimuliacinių veiksmų plonutėlė, ne visada ir ne visiems pastebima. Svarbiausia, kad tą ribą konkrečiais atvejais būna nekorektiška, netgi gėdinga, o dažnai net rizikinga balsu identifikuoti, įvardyti. Pamokos-fantomai egzistuoja lygia greta su realiomis pamokomis, dainos-fantomai – su realiomis dainomis, o tyrimai-fantomai – su realiais tyrimais etc. Jie paprastai vertinami vienodai visais požiūriais: statuso, apmokėjimo, perspektyvų.
Simuliacijoms ir fantomams nepalankiausias privatus sektorius, žinoma, jei jis nėra susijęs su kokia nors sritimi, kurioje simuliacijų ir fantomų gamyba yra tiesioginis darbas, verslas, pragyvenimo šaltinis. Kita vertus, nereikėtų ilgai ieškoti, pavyzdžiui, privačių mokymo, perkvalifikavimo ar panašių įstaigų, kur simuliuojamo mokymo, perkvalifikavimo ir pan. procentas nė kiek ne mažesnis, o gal net dar didesnis nei analogiškose valstybinėse įstaigose.
Simuliuotojai tiesiog blefuoja. Vieni iš įkvėpimo ir polėkio, kiti prispirti reikalo, nenoriai, treti – nes jų darbas toks, bet visi susivokdami. Bet bene įdomiausi yra tie, kurie blefuoja, simuliuoja, „sušmėklina“ kokį nors darbą, mokslą etc., bet nesusivokia, kad simuliuoja, o manosi rimtai dirbą, besimoką... Man tokie dažnai panašūs į visai mažus vaikus, kuriuos didesnieji, suaugesnieji ar suaugusieji, pavyzdžiui, priėmė pažaisti futbolą, bet juos visaip globoja, saugo, derinasi prie jų žaidimo ritmo, greičio, jų nedengia, leidžia laisvai smūgiuoti į vartus, net tyčia praleidžia jų muštą įvartį ir panašiai, bet maži vaikai to nesupranta, jie įsivaizduoja gerai žaidžią. Tokiu atveju tie suaugėliai jau irgi pradeda simuliuoti žaidimą, bet simuliuoti sąmoningai, nes žaidžia vaidindami, prisiderindami prie nežaidimo, prie žaidimo-fantomo. O mažieji žaidžia kažką panašaus į futbolą, įsivaizduodami, kad žaidžia tikrą futbolą ir kad žaidžia gerai, kad pelno įvarčius, atremia atakas ir panašiai. Tokiu būdu visas žaidimas, praradęs pilną pajėgumą ir tikrąsias taisykles, virsta aiškiausiu žaidimu-simuliacija.
Dabar įsivaizduokite kad ir mokslo konferenciją, kur, tarkime, iš dvylikos dalyvių, skaitančių pranešimus, trys bus kaip tie maži vaikai, o likę devyni – kaip tie suaugėliai. Trejetukas skaitys ne pranešimus, o tokius neva-mokslinius niekalėlius, tiksliau, pranešimus-simuliacijas, pranešimus-fantomus, o likęs devynetukas korektiškai apsimes, kad viskas tvarkoje, perskaitys savo rimtus pranešimus, bet neva lygiomis diskutuos su tais trimis, iš tikrųjų juos globodami kaip tame futbole: žiūrėdami, kad nepargriautų, kad nepravirkdytų, kad leistų kokį „įvartį“ įmušti, t. y. kad leistų pasijusti kaip tikram futbolininkui (šiuo atveju – kaip tikram moksliniam pranešėjui). Tie trys ir nesupras, kad jie yra globojami simuliuotojai, tie devyni supras, bet nieko nesakys, vadinasi, irgi prisidės prie simuliacijos, tik simuliuos sąmoningai. Paprastai net vienas toks simuliuotojas, jei jam tiesiai šviesiai nepasakoma (o dažniausiai nepasakoma), kad jis simuliuotojas, kad jo, tarkime, pranešimas yra pranešimas-fantomas, gali priversti simuliuoti ar vaidinti simuliacijas visus aplinkinius.
Sunku net nutuokti, kokios stebėtinai gausios yra įvairaus plauko simuliuotojų armijos: tų tariamų pranešėjų ir tyrėjų, tariamų derybininkų ir vadybininkų, tariamų rašytojų ir vaidintojų, tariamų valdininkų ir apžvalgininkų, tariamų profesorių ir asesorių... Jos pritraukia kitas armijas – armijas tų, kurie simuliuoja simuliuotojų nepastebį, taip simuliaciją suliedami su realybe ir galutinai „sušmėklindami“ socialinę tikrovę bei ją tokią „sušmėklintą“ įteisindami. Svarbiausia, kad šis žaismas su simuliacijomis ir simuliuotojais iškyla kaip absoliučiai neišvengiamas, nes socialinė tikrovė be simuliacijų, vizijų, šmėklų ir fantomų niekada neegzistavo ir niekada neegzistuos. Turbūt vienintelė galima išeitis – šmėkliškumą kuo labiau amortizuoti, neįsitraukiant į futbolo pavyzdžiu pristatytą žaidimą žaidimu (žaidimą, kad žaidi) rimtai arba į tokį žaidimą iš viso neįsitraukiant, smūgiuojant į simuliuotojo vartus visa jėga, kad jis iš karto pajustų ir suprastų realią situaciją. Bet ar vaikas supras nemokąs žaisti futbolo, tiksliau, ar pripažins tai?