Naujausios
Laimės atspalviai...
Trumpai galime pasakyti, kad Sofijos Zubovienės romanas – apie laimę. Visokių visokiausią: nuo filosofinės plotmės iki laimės turėti duonos kąsnį: „Žmogų, patyrusį tikrą alkį, ir kąsnelis duonos gelbėja nuo bado mirties, todėl suvalgyti jį – tikra pergalė, teikianti daug laimės.“
Žmogus, žinodamas, kas yra laimė, kur ir kada ji atsiskleidžia ir išsiskleidžia, ne visada būna laimingas. Galima gerai išlukštenti laimės sąvoką, atskleisti visokius jos atspalvius, išanalizuoti laimės filosofiją ir psichologiją, bet dar nereiškia, kad tapsi laimingas. Apie tai skatina mąstyti Sofijos Zubovienės romanas. Ir pats romanas – mąstymai apie laimę. Tiksliau – tarpusavio santykiuose tai įsižiebianti, tai priblėstanti laimė, o labai dažnai ji – keičianti savo pavidalus ir spalvas.
Romanas – tai pasakojimas apie Elvyrą ir Steponą Orvidus, kurie iš pažiūros gyvena tarsi laimingą gyvenimą. Veiksmas ir rutuliojasi apie tą „tarsi“.
Į svečius pas Elvyrą ir Steponą Orvidus atvyksta gana turtingas trisdešimt trejų metų kavalierius Mykolas Sokolskis. „Vengiantis motinos vis peršamų nuotakų, nukamuotas mandagaus melo atmosferos, kurioje buvo priverstas mirkti, jautė poreikį pakeisti aplinką ir nusprendė keliauti į Lietuvą, pas seną bičiulį Steponą Orvidą“, – rašo Sofija Zubovienė.
Svečiui patinka Elvyros svarstymai apie laimę, jos gamtamokslinė filosofija, kuria, beje, labai domėjosi ir knygos autorė Sofija Zubovienė. Juk Sofija netgi buvo parašiusi traktatą „Nauda iš įsisąmoninimo gamtos dėsnių, kuriems paklūstame nesąmoningai“. Šią filosofinę koncepciją autorė „sudėjo“ ir į Elvyros personažą. Taip ji įgauna autobiografinių autorės bruožų.
Elvyra įsitikinusi: „Mažai stengiamės suprasti dalykus, kurie mums artimiausi, per menkai įsiklausome į gyvosios gamtos balsus ir pernelyg leidžiame prasiveržti vaizduotės vyliams.“ O „laimę galima atrasti tik vidinėje palaimoje, laimingoje aplinkoje drąsiai žvelgiant kitam į akis“.
Gyvenimas yra gyvenimas, visoks visokiausias. Steponas Orvidas vis dažniau laimę suranda ne savo namuose, bet pas kitą moterį. Ir pati Elvyra labiau laiminga pasijaučia būdama kartu ir kalbėdamasi su Mykolu. Po truputį trupa šeimos laimė, pasikeisdama į Elvyros ir Stepono susikurtas kitokios laimės akimirkas. Tačiau Elvyra supranta: „Be kovos nėra laimės! Mat laimė – triumfo, pergalės akimirka.” Jai pasiseka grąžinti į šeimą Steponą. Ir ji pati suvokia, kad draugystė su Mykolu nieko gero nežada. Tik jausmų pinklės. „Žmogaus gyvenimas, – sako Elvyra, – tai kamienas, vainikuotas turtingiausia šakų šakelių karūna, kuris užkariaudamas mūsų pačių asmenybę ir sąmoningumą, galiausiai pražysta.“
Kartu su personažais gyvendami ir jų gyvenimus, mąstome apie laimę, kurią kiekvienas galime susikurti tik patys, nes laimė – tai kūryba.
Sunaikintas visas tiražas
Kas buvo knygos „Laimė“ autorė?
Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė (1860–1932) – grafo Vladimiro Zubovo žmona, nuo 1890 metų kartu su vyru apsigyveno Ginkūnuose (Šiaulių rajonas), ėmėsi ūkininkauti. Pasistatė naujus rūmus, kuriuos pati suprojektavo, padėjo vyrui verstis gyvulininkyste, gerinti pieninių karvių bandą. Ginkūnų dvaras tapo svarbiu ekonominiu bei kultūriniu centru.
Viena iš svarbių Sofijos ir Vladimiro Zubovų šeimos sričių – lietuviškų mokyklų steigimas. Jas lankė darbininkų ir aplinkinių kaimų vaikai. Mokyklas įsteigė Ginkūnuose, Naisiuose, Gubernijoje, Dabikinėje, Medemrodėje. Jose slaptai dėstyta ir lietuvių kalba. Beje, Ginkūnų mokyklai suteiktas Sofijos ir Vladimiro Zubovų vardas.
Jonas Fledžinskas prisimena, kad Sofija, „jau būdama senyvo amžiaus, greit ir aiškiai suprato būtinumą lietuvių inteligentijai kalbėti lietuvių kalba ir atsižadėti svetimų kalbų, kaip ji noriai ir greit prisitaikė prie mūsų, pati pradėjo kalbėti lietuviškai ir palaikė lietuvišką dvasią mūsų šeimoje“ (Jonas Fledžinskas. Atsiminimai// Šiaulių „Aušros“ muziejus, 1997).
Manau, kad Šiaulių krašto istorija besidomintys žmonėms puikiai žino ne tik Sofijos Zubovienės, bet ir jos vyro Vladimiro veiklą Lietuvoje ir jų nuopelnus. Nebeplėtosime šios temos.
Romanas „Laimė“ – vienintelis kūrinys, kurį parašė ir išleido Sofija Zubovienė. Labai ryškus autobiografinis atspalvis. Pasak vertėjos dr. Jolantos Kriūnienės, „tai autobiografinių atšvaitų turintis pasakojimas, XIX amžiaus Lietuvos dvaro fone atskleidžiantis dviejų visuomenėje garsių žmonių asmeninio gyvenimo dramą“.
Autobiografiškumas romaną „Laimė“ 1902 metais ir pražudė. Sofijos vyras Vladimiras Zubovas, matyt, kūrinį suprato kaip jų šeimos istoriją, atskleidžiančią jo bei žmonos „paklydimus“. Jis nupirko visą romano tiražą ir sunaikino. Taip ir būtų nelaimingai pasibaigusi romano „Laimė“ istorija, jei ne laimingas atsitiktinumas. Iki mūsų dienų vienas egzempliorius, pasak vertėjos, išliko M. K. Čiurlionio provaikaitės Dalios Palukaitienės bibliotekoje, nes „išliko tik tos knygos, kurias autorė buvo kam nors dovanojusi“.
2015-aisiais, po 113 metų, Sofijos Zubovienės romanas vėl atkeliauja pas skaitytojus. Jį išleido leidykla „Verba Vera“. Tiesa, jau ne lenkų, o lietuvių kalba. Deja, susidaro įspūdis, kad jis sutiktas pakankamai santūriai.
Romano „Laimė“ veikėjams Elvyrai ir Steponui gyvenimo pinkles pavyksta išnarplioti ir viskas baigiasi laimingai. Tačiau realiame gyvenime Sofijos ir Vladimiro keliai po dvidešimt šešerių bendro gyvenimo metų išsiskiria. Sofija lieka gyventi dukters šeimoje Ginkūnuose, o Vladimiras su antrąja žmona persikėlė į Medemrodės dvarą.
Mintys, vaizdai, filosofinės įžvalgos, psichologiniai pastebėjimai, gamtos vaizdai, lyrinės, tiesiog poetinės, detalės buvo parašytos daugiau kaip prieš šimtą metų. Tiksliau – prieš 120 metų. Gal kai kas XXI amžiaus žmogui atrodys kiek dirbtinokai, gal romano stilistinis nelygumas kai kur stebins. Tačiau tai tik smulkios detalės, netrukdančios pasidžiaugti atvertu XIX amžiau pabaigos ir XX amžiaus pradžios vaizdu. Galime įžvelgti ryškų romano autobiografiškumą, galime dėl jo paabejoti, tačiau anų laikų mąstymai apie laimę, gyvenimą, tarpusavio santykius, meilę, sugebėjimą suprasti vienas kitą nė kiek nepaseno.
Perskaitę romaną „Laimė“ gal ir neįminsime šimtametės Sofijos ir Vladimiro Zubovų gyvenimo paslapties, tačiau apie laimę ir jos paslaptis turėsime progą pamąstyti.
