Naujausios
Po parodos: žiūrovės pašnekesys su tapytoja Egle Velaniškyte
Žiūrovė. Laba diena, būsiu atvira: nesu dailės žinovė, meną priimu širdimi – ji suvirpa arba lieka akla, kurčia. Jūsų kūriniai mane ne tik suvirpina, jie apsigyvena šalia, nuolat kalbina, kirbina, klausinėja... O kai noriu to paties paklausti Autorės, pritrūkstu žodžių. Bet viliuosi, kad jūs išgirsite ir tai, ko pasakyti nesugebėjau.
Eglė Velaniškytė. Sveika, nujaučiau, kad šis skambutis iš Šiaulių. Man labai sunku trumpai šnekėti. Kartą manęs paprašė parašyti 3 lydinčius sakinius prie darbų. Aš sėdžiu, rašau, prakaitai pila. Tris sąsiuvinius parašyti man lengva, o 3 sakinius – iššūkis, nes mūsų niekas nemokė retorikos. Esu labai plepi – vis išsiplėsiu. Sutrumpinsit, kaip norėsit.
– Kiekviena galerija didžiuojasi galimybe surengti Jūsų tapybos parodą. Mūsų žiūrovai jau matė dvi: „Puota maro metu“ prieš porą metų, „Aš ateinu“ – ką tik. Atrodo, sulauksime ir naujo susitikimo, nes prasitarėte kitąmet kūrybinės veiklos rezultatus pristatyti „Laiptų galerijoje“. Kodėl taip pasitikite „Laiptais“?
– Nors Šiauliuose uždarė Dailės fakultetą, vis tiek aktyvus, pagirtinas lygis. Todėl, kad yra dvi galerijos, kurių kryptys skirtingos, tarp jų vyksta judesys. Gyvenime reikia naujovių ir tęstinumo. Mano akimis žiūrint, Parodų rūmai yra naujumas, o „Laiptų galerija“ yra tęstinumas. Tobulas duetas. Kodėl „Laiptuose“? Todėl, kad tai man be galo draugiška aplinka, kuri mane gerbia, myli, manimi domisi. Dabar yra „Laiptų galerijos“ aukso amžius. Begalinė klaida, jei Šiauliuose „Laiptų galerijos“ veikla būtų bent kiek suvaržyta. Aukso amžių išgyvenančią įstaigą uždaryti, jungti, pertvarkinėti būtų neprotinga. „Laiptų“ išskirtinumas – smalsumas, meilė, kompetencija.
– Ačiū už tokį šiltą įvertinimą. Parodos atidarymo vakarą ir šeštadienio diskusijoje kalbėjote, kad Kristaus paveikslą tarsi netikėtai išgirdote. Kaip keičiasi autorės santykis su pačios sukurtu Atėjusiuoju, kokie įvykiai, nutikimai turi galios jį keisti?
– Ką man sako mano pačios nutapytas Dievas? Kultinis filmas yra „Gladiatorius“. Aš kaip tie vergai – nesakysiu. Nepasakosiu, ką man sako Dievas. Pirmiausia aš Dievą užverčiu klausimais. Gal neturiu besąlygiškos meilės Dievui, bet aš turiu besąlygišką pasitikėjimą. Ar tai didelis dievotumas? Ar aš labai krikščioniška? Nežinau. Man įdomu ir Dao, ir Konfucijus. Mano santykis – klausimas. Ir dar – mes turime dėkoti. „Nešerk perlų kiaulėms“, – Biblijoje parašyta. Nuolat dėkoju už stebuklus, už sutiktus žmones. Kartais žurnalistai klausia, kokie mano ateities planai. Man lyg ant sienos parašyta: kaip toliau tapysiu Kristų? O gal iš viso netapysiu? Grįžtu prie nuodėmės. Platinu savo regėjimų, išminties lauką. Labai gera knyga yra Julian Baggini „Kaip mąsto pasaulis“. Dabar man įdomi kinų civilizacija, filosofija, kultūra. Atrodo, jie neturi dievo instituto, religiją atstoja filosofavimas. Jų filosofija neliečia klausimų, kas pasaulį sukūrė, koks gyvenimas po mirties. Jų visos pastangos yra gražiai gyventi čia ir dabar. Taip vulgariai sutrumpinau.
– Šioje parodoje tiesiog įtraukė, apgaubė paveikslas „Kristus Emause“ – iš kur bežvelgsi, atrodo, žiūri į mane. Stabtelėjus pajuntu šilumą. Tai sąmoninga meistriškumo paslaptis ar „netikėtumas“?
– Pirmą kartą išgirdau, niekas iki šiol to nesakė. Man labai įdomi žiūrovo reakcija, ypač, kai pamato tai, ko aš nemačiau. Kodėl menininkui reikia žiūrovo? Nes jis užbaigia paveikslą tuo, ką mato jame. Kiekvienas paveikslas yra mažas kosmosas. Sąmoningai to nedariau, nors yra tokios technologijos nuo Renesanso laikų. Mano paveiksluose žmonės žiūri į save. Žvilgsnis pasidaro 360 laipsnių. Gal bent vienoj vietoj jau pasiekiau Rembrantą? Ir... įdomus mezgasi ryšys: kaip A. Bumblausko su E. Gudavičium... Klauskit, aš irgi turėsiu klausimų.
– Diskusijoje nemažai kalbėta apie nuolankumą. Man atrodo, kad Jūsų vaizduojamas nuolankumas yra orus (ne tas, apie kurį sakyta „tas prakeiktas lietuvių nuolankumas“.) Ar nuolankumas gali tapti žmogaus stiprybe?
– Nuolankumas – stiprybė? Tikrai ne. Vertybė? Taip. Stiprybė yra kardas. Kietas. Nuolankumas yra tik skydas. Nuolankumui išsiugdyti reikia praktikos, kad taptų įpročiu sąmoningas brendimas. Siaubo krikštą esu praėjusi, nekenčiu žodžių „optimizmas“, „pozityvus mąstymas“. Gelbsti tik nuolankumas ir stoicizmas. Bet reikia humoro įleisti: kai žmogus krenta, per mikroninę sekundės dalį spėja išsigąsti ir tampa kietas. O kai krenta girtas, kai jūra iki kelių – jis nieko nesusilaužo. Nuolankumas yra minkštas.
– Įdomu pamąstyti šitaip. Eikim prie kito klausimo. Tapytoja Eglė Velaniškytė jaunystėje ir dabar: kokius ėjimo brandos link etapus išskirtumėte? Kokius jų ženklus tapyboje gali įžvelgti žiūrovas?
– Brandos etapai visų žmonių vienodi, penki: vaikystė, paauglystė, jaunystė, branda, senatvė. Mano asmeninis gyvenimas turi vieną ypatumą – aš neturėjau vaikystės. Ne dėl to, kad be tėvų būčiau augus. Aš savo vaikystėje niekada nesijaučiau mažu vaiku. Gal dėl to dabar labai smagiai vaikėju. 5 klasikiniai etapai yra savita piramidė. Viskas yra labai reliatyvu pasaulyje. Paimam šiandieninį mano etapą – senatvė. Jeigu man liko 5 gyvenimo metai, tai galiu šitą etapą vadinti senatve, beliks paskui tik numirti. Jeigu man liko 30 metų (tikėtina, nes iš mamos pusės visiems nedaug trūko iki 100), tai savo laikotarpį galiu vadinti branda. Galim pratęsti, susiedami ir su religija – o po mirties, ar bus kas nors? Beveik visos religijos, kurios kalba apie Dievą, turi pomirtinio gyvenimo institutą. Tai gal tie tipiniai etapai yra ne penki, o šeši? Ir kiekvienam mums – nuo kirmino iki Dievo kirba klausimas: kas bus po mirties? Kodėl vieno gyvenimo negana? Ar aš turiu spėti viską padaryti šiame gyvenime? Jei pilnai išgyveni visus etapus, tai senatvės nebijai. Senatvę išgyvenu pirmą sykį, ir tai yra įdomus etapas, neabejotinai susijęs su branda.
– Sako, humoro jausmas būdingas itin brandžiai (ne amžiaus, bet erudicijos prasme) asmenybei. Stebina jūsų neįtikėtina drąsa neįprastai pavaizduoti šventuosius, angelus: vietoj trijų karalių – karalienės, šventųjų aureolės primena beretes ir pan. Kokia humoro vieta Jūsų kasdienybėje?
– Humorą gyvenime mėgstu, ypač žydų. Jis turi savo specifiką. Rusų jumoras patinka, gal dabar nesaugu taip sakyti... Gyvenime galiu pasijuokti. Bet kūryboje neleidžiu sau jokio humoro. Kai paimu teptuką, tikrai nejuokauju. Minėtuose kūriniuose greičiau paradoksas. Paprastas pavyzdys – „Puotoje maro metu“ kaitalioju lytį: „Sūnus palaidūnas“ – paveiksle duktė. Pirmąsyk pakeičiau lytį, kai tapiau „Poncijų Pilotą“. Kitas paveikslas iš to laiko, kai tapiau tik savaitgaliais ir per atostogas – „Judas – tai aš“. Jame irgi moteris. Kai einu tapyti, aš esu žmogus. Man svarbu, kiek moteryje ar vyre yra žmogaus. Kitaip vyrą galėčiau pavadinti patinu, moterį – patele. Tačiau svarbiausia žmogiškumas.
– Sakėte, kad kiekvienas paveikslas – atskira drama, cituojate O. Mandelštamo poeziją, daug skaitote istorinės, filosofinės literatūros, mėgstate muziką. Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be tapybos? Kokios veiklos galėtų bent iš dalies ją „kompensuoti“, „pakeisti“? Kokią profesiją dar ryžtumėtės „pasimatuoti“?
– Kodėl turėčiau tai svarstyti? Aš savo profesija patenkinta. Bet... nespjauk į vandenį... Tarkim, galiu prarasti tapymo organus – akis ir ranką... Vaikystėje dar svajojau būti aktore, advokate, mokytoja... Mano tėvai visomis keturiomis rėmė norą tapti dailininke. Jie romantizavo šitą profesiją: parodos, gėlės, vernisažai... Neįsivaizdavo, koks tai „brudnas“ darbas. Be to, bohema, alkoholis... Kai nusivylė, sako, būtum buvus gera daktarė. Aš nebūčiau baigus tokių mokslų. Chemija, fizika man kažkokia mistika. Mokytoja jau esu. Šiandien aiškiai suprantu, kad galėčiau būti slaugytoja. Raudotoja. Tačiau būtinai dar reikia pajuokauti: mano svajonių profesija yra kunigo šeimininkė! Ką nujaučiat? Ne, ne. Tikrai ne pastorė. Nors jau tokių yra. Esu klasikinė krikščionė. Konservatyvi. Moteris negali būti kunigu. Ir tikrai ne meilužė! Labai gerbiu ir suprantu celibato prasmę... Šeimininkei didelė erdvė reikštis. Ne tik rūpintis kunigo buitimi dizaino ir estetikos, ir kulinarijos srity. Kai kunigo nėra, ateina koks žmogus, kažką reikia užrašyti, kažką pasakyti. Gal koks klausimas išsprūsta... Paprastai sakant – kaip chirurgo asistentė.
O be humoro, jei karas, jei prireiktų – teptukus į ąsotį ir eičiau slaugyti. O gal jau nepaeisiu...
– Biblijos temos yra universalios. Vis dėlto santykis su jos tiesomis priklauso nuo šalies istorinių aplinkybių, religinės konfesijos, t.t. Iš „Laiptų“ paroda „Aš ateinu“ iškeliaus į Latviją. Kuo ji bus kitokia? Ko tikitės iš Latvijos žiūrovo?
– Kokia bus paroda Latvijoje, aš nežinau, nes darys menotyrininkė, į jos kūrybą nesikišiu. Tikrai žinau, kad parodą „Laiptų galerijoje“ padariau netobulai. Susimąsčiau, kad daugelis temų kartojasi ir verta parodyti, kaip tas priėjimas keitėsi. Reikėjo esminių temų pradmenis surinkti iš praeitų etapų. Pirmą „Poncijų Pilotą“, nes kabo paskutinis. Yra „Švento Jono galva“ – reikėjo paimti sąmyšio periodu nutapytą „Miegantis berniukas arba švento Jono sapnas“. Iš Salako laikotarpio turiu paveikslą „Raudotoja“. Galėjau prisiūti prie „Nuėmimo nuo kryžiaus“, reikėjo ištraukti „Mylėk savo artimą kaip pats save“, apie kurį susitikime kalbėjau... „Nuėmimą nuo kryžiaus“ galima eksponuoti kaip vieną paveikslą, o galima kelio – „šniūro“ pavidalu. Kartais psichologiškai taip lengviau. Kai vieną virš kito Kaune sukabinau – sunku žiūrėti. Kaip patrankos šūvis.
Iš Latvijos žiūrovo ko tikiuosi? Meilės ir smalsumo. Turiu tokią metaforą, kas yra menas. Labai gaila, kad to šeštadienį nepasakiau. Menas yra kontrabanda, tikrai ne pirmo būtinumo prekė. Menininkas yra kontrabandistas, o žiūrovas yra muitininkas. O kas yra tas muitininkas-žiūrovas? Jam svarbi patirtis. Skirstyčiau žiūrovus į patyrusius ir nepatyrusius. Nepatyręs muitininkas neras nė vieno slapto skyriaus arba maksimum tik 1–2. Patyręs iškrės visus. Visus slaptus skyrius. Tai auksinis žiūrovas. Tam reikia įdėti pastangų: vienam muitininkui reikia labai daug žinių, o kitas tai padarys intuityviai. Apie pirkėją praleidžiam kol kas. Dieve, menas yra nebūtinas dalykas. Daug kam užtenka žvaigždžių, žemės kvapo. Taigi, laukiu smalsumo, tikiuosi, kad bus įgudę muitininkai.
– Šiandien kaip tik muitininkų diena.
– O... Čia yra ženklas. Mano išmintis išsprūdo tokią dieną...
