Naujausios
Susipažino jūroje
Gvidas ir Janina Matusevičiai kviečia užeiti į svetainę. Kompiuterio ekrane atverstas straipsnis apie Simą Kudirką – iš nuotraukos žvelgia pasakojimo herojus.
S. Kudirka 1970 metų lapkričio 23 dieną per JAV ir TSRS žvejybos organizacijų vadovų susitikimą, vykusį JAV teritoriniuose vandenyse, iš laivo „Sovietskaja Litva“ peršoko į JAV kranto apsaugos laivą „Vigilant“ ir paprašė politinio prieglobsčio, bet buvo prievarta grąžintas. JAV ir sovietinių pareigūnų veiksmus smerkė didžiausi JAV dienraščiai, JAV lietuviška spauda, televizijos ir radijo stotys, vyko protesto demonstracijos.
1971 metais S. Kudirkai skirtas 10 metų laisvės atėmimas, kalėjo Pskove, Mordovijos lageriuose. Jo motinai (gimusiai JAV), atgavus JAV pilietybę, JAV administracijos pastangomis 1974 metais iš kalėjimo išleistas, su šeima išvyko į JAV. Į Lietuvą su žmona grįžo 2007 metais, apsigyveno Pilviškiuose, Vilkaviškio rajone.
2008 metais S. Kudirka apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.
Apie S. Kudirkos gyvenimą sukurti filmai, parašytos knygos. Naujausias filmas – režisierės Giedrės Žickytės dokumentinė juosta „Šuolis“, įvertintas ne vienu apdovanojimu.
Amžinybėn 92-ejų S. Kudirka išėjo šių metų vasario 11 dieną. Jo draugas G. Matusevičius – aštuoneriais metais jaunesnis.
„Su Simu aš turėjau reikalų nuo 1961 iki 1964 metų“, – draugystės pradžią prisimena G. Matusevčius. Suvedė laivai.
G. Matusevičius tuometiniame Vilniaus valstybiniame universitete įstojo į geografijos specialybę, pasirinko meteorologiją – buvo ruošiami inžinieriai-sinoptikai.
„Visi norėjo išeiti į jūrą, kad kuo daugiau pamatytų. Aš irgi norėjau išeiti į tą jūrą“, – prisimena.
Baigęs studijas, 1961 metais gavo paskyrimą į Klaipėdos hidrometeorologinę observatoriją, operatyvinę grupę, kuri aptarnauja žvejybos laivyną, dirbti sinoptiku.
Atėjo ruduo – atėjo ir laikas į jūrą. Sinoptikai vykdavo mažiausiai trims mėnesiams, kartais – 4–5 mėnesiams. Tuomet, vardija G. Matusevičius, plaukiojo 5 tūkstančių tonų talpos laivai: „Primorskas“, „Žemaitė“, „Cvirka“, „Naujoji žemė“, 14 tūkstančių tonų transportinis laivas, aptarnavęs žvejus, „Sovietskaja Arktika“. Pats naujausias ir geriausias buvo „Sovietskaja Litva“.
Pirmasis G. Matusevičiaus laivas – „Primorskas“. Sinoptikų grupėje būdavo trys radistai ir du sinoptikai, vienas dirbdavo vieną parą, kitas kitą.
„Jūroje turėdavau žvejams atiduoti kas tris valandas orų prognozes. Kai reikėdavo duoti prognozes, einu į radijo kambarį. Jei būdavo geras ryšys, gerai girdėdavosi, ką sinoptikai sako, būdavo naudojamas mikrofonas, jei su mikrofonu neišeidavo, naudodavo Morzės abėcėlę – visą suvestinę perduodavo žvejams.“
G. Matusevičius prisimena: laivas sustojo Farerų salų rajone, pusiaukelėje tarp Islandijos ir Anglijos šiaurinės dalies – toje vietoje leisdavo laivams atlikti pakrovimo-iškrovimo darbus. Žvejai prigaudydavo silkių – atveža visą tralerį, prisišvartuoja, prisitvirtina prie borto, priduoda silkes. Jei žvejyba eina gerai, dešimt dienų ir 5 tūkstančių tonų laivas – pilnas.
„Laivas namo, o mums reikia persikelti į kitą laivą. Nuleisdavo metalinį tinklą, sumesdavome į jį čemodaniukus, vieną kojuką įsispirtai, su rankom nusitveri ir tave kelia į viršų ant to šokinėjančio laivo, kurį bangos veikia visą laiką – toks būdavo persikėlimas. Man atrodo, kad Simas tada buvo išėjęs į jūrą su „Žemaitės“ laivu. Nuėjus man su prognozėmis į ryšių kambarį, girdžiu: „Rupūžna!“. Sakau, ar tu ne nuo kokių Šakių būsi? Sako, iš Griškabūdžio. O aš, sakau, iš Lukšių! Mes vienas kitą iškart pasigavome. Mano klausa tokia būdavo – jeigu suvalkietis pakalbėdavo, iškart užpelenguodavau.“
Sunkų darbą laivuose G. Matusevičius „atkentėjo“ 4 metus, per tą laiką ne kartą buvo susitikęs su S. Kudirka.
„Jis per savo sistemą kabalduodavosi, aš per savo sistemą kabalduodavausi. Aš be laivo radistų negalėdavau. Ryšių seansai kartais užtrukdavo net dvi valandas, kol perduodavo prognozes. O kad aš būčiau turėjęs šitokį daiktą! – į kompiuterį parodo G. Matusevičius. – Mano stichija – sinoptinis žemėlapis, aš orų per radiją neklausiau, man jie nereikalingi, aš žinau visus niuansus, galimus nukrypimus, visus juos turiu galvoje.“
Paskutinis pokalbis
Kad S. Kudirka peršoko į amerikiečių laivą, G. Matusevičius sužinojo iš užsienio radijo.
Ryšys tarp draugų buvo ilgam nutrūkęs.
„Gvido klasės draugė susirašinėdavo su Simu, ji gavo gražią, spalvotą knygą, anglų pradžiamokslį. O mūsų dukra buvo pasinešusi į anglų kalbą, klasiokė buvo tą knygutę paskolinusi. Simas ją buvo atsiuntęs iš Amerikos“, – pokalbį papildo J. Matusevičienė.
Kai 2007 metais S. Kudirka su žmona į grįžo į Lietuvą, žinia netruko pasiekti G. Matusevičių.
„Griškabūdyje visi mano galai, iš ten atėjo naujiena, kad grįžo Simas. Jis su žmona Pilviškiuose nusipirko namą. Žmona 2015 metais mirė, Simas liko visiškai vienas. Laukdavo skambučių ir pats skambindavo. Nuo 2015 metų gyveno sunkiai, klausiau, kaip tu atlaikai. Sako, aš esu iš gero molio padarytas – toks molis, kad aš atlaikau viską. Jis toks optimistas buvo, mudu taip linksmai šnekėdavome, ir vis laukėme, kada „putlerį“ kas nors nudės.“
Iki paskutinės minutės bičiuliai bendraudavo apie viską, abu žinojo daug nutylėtų istorijų, bendrų pažįstamų partizanų, jau galėjo apie viską atvirai pasikalbėti. Bet daugiausia politikuodavo – „po valandikę, kol įkaisdavo telefonas“.
„Mes labai laukėme, kuo baigsis karas, šitas karas tiek mums rūpėjo! Pasišnekėdavome ir apie vieną dalyką ir kitą, apie jo jaunystę. Jis man sakydavo atvirai: „Žinai, aš mergos vaikas.“ Kudirka – Simo senelių pavardė, mama – Kudirkaitė, vėliau ištekėjo už Šulskio.“
Paskutinį kartą kalbėjosi dar visai neseniai. „Už 10 dienų jis mirė. Sužinojau įsijungęs kompiuterį, žvakelė – neramu pasidarė. Simas Kudirka mirė. Guli dabar ant Višakio kranto Pilviškių kapinėlėse abu su žmona, gal trys kilometrai nuo Pilviškių miestelio.“
Paskutinė S. Kudirkos valia buvo laidoti be atsisveikinimo.
Išsigelbėjo nuo tremties
G. Matusevičius rodo seną gimtojo namo Šilgalių kaime nuotrauką ir tebemato viską, kaip kažkada buvo: šimtamečiai ąžuolai kieme, jovarų kelmai, po jais vasarą, kai užeidavo lietus, pridygdavo jovarinių baravykų – jie panašūs į raudonikius, tik jų galvikė ne raudona, o kitą kartą juoda, pilka ar net balta, jei koks lapas ant viršaus užkritęs.
„Čia mano visas gyvenimas buvo. Sodyba netoli Kazlų Rūdos miškų, per vienus vartus eidavo stribai, per kitus pabėgdavo laisvės kovotojai, ateidavę naktį pavalgyti. Neišpasakojami dalykai, – sako žvelgdamas į nuotrauką. – Žinodavau daugybę atvejų, ausys tokios, kad kas nors galėjo nežinoti, bet aš žinojau, viską girdėdavau, naktį klausydavausi, kaip ateidavo miško broliai pas mus pavalgyti sušalę, sužvarbę.“
Matusevičių šeima buvo įrašyta į tremiamųjų sąrašus. Tai buvo paskutinis didysis vežimas – 1951 metų spalio 2 dienos trėmimo operacija, kodiniu pavadinimu „Osenj“ (liet. „Ruduo“).
„Labai ryškiai atsimenu, išvakarėse tėtė sako, einam, nupjausime alksnį, gal dar šitų malkų reikės. Užvažiuoja geras tėtės pažįstamas. Ant alksnio susėdo. Sako: „Žinai ką, Juozai, tiksliai žinau, kad mus atvažiuos šiąnakt išvežt.“ Jie vaikų neturėjo, brikiuką pasikinkė, sako: „Važiuojame pas pažįstamus į miškus. O tu, kaip nori, aš tau pasakiau.“ Parėjome namo, išsivirėm, vakarienei būdavo priimta, pieniškos sriubos su cukrinėmis džiovintomis kriaušėmis, padarydavo tokius kleckučius, pavalgėme, einame miegoti. Apie 12 valandą beldimas. Tėtė sako, neuždaryta, galite nedaužyti durų. Įėjo stribai, visas aktyvas, mus visus – į užpečkį.“
Nuo kelio Lukšiai–Zypliai įsuko „Studebaker“ sunkvežimis.
Tėvas su vyriausiu sūnumi Gvidu papjovė paršelį, „tokį nepenėtą, pažaisti tik su juo gali, o ne pavalgyti“. Šeima turėjo didžiulį, maždaug hektaro sodą su įvairiausių veislių obelimis, tad krovėsi obuolius – nelabai turėjo kokių turtų. Paryčiais atėjo vietinis aktyvas, viena iš aktyviausių surado laikraštį, o jame – Stalinui išdurtos akys. „Mudviejų su Celiute darbas, sesuo dvejais metais jaunesnė. Tokius tik ir reikia vežti į Sibirą!“
Kai sunkvežimis jau buvo pakrautas, vienas iš atvykėlių, buvęs frontininkas, paragino tėvą pasiimti dokumentus.
„Tėvas, matau, nuėjo į kambarį, vienoje rankoje kirvukas, kitoje kažką turi – medalių. Kareivis iš vyresnių pažiūrėjo ir sako: „Как фронтовик?“ Tėvo medaliai „За взятия Кенисберга“, „За боевые заслуги“. Pasižiūrėjo, frontovikas sukomandavo iškrauti mašiną. Stribai nusiminė, aktyvistai dar labiau. Ir mes palikome!“
G. Matusevičiaus tėvas iš tiesų kariavo – rusai jį išsivedė, kai ritosi frontas, 1944 metais. Karą baigė neįdrėkstas ir parvažiavo namo.
Už poros valandų rusas kareivis sugrįžo, nuramino, kad šeima gali ramiai gyventi, niekas neveš.
„Nors, atvirai pasakius, man buvo labai gaila, kad neveža, tiek daug pamatyčiau, šitiek daug upių, bus tiltų, o dabar – neveža“, – vaikišką protą prisimena G. Matusevičius.
Tėvas nusprendė nelaukti, kol vėl į kiemą įsuks sunkvežimis ir vis tiek išveš.
„Susiorganizavome arkliukus, vežimą, susikrovėme mantelę ir tą pačią dieną išvykome į kitą rajoną, susiradome išvežtų žmonių vietą. Pakenčiamas stogas, tik brolis skundėsi, kad nieko neatsimena, bet atsimena, kaip lietus ant jo lijo.“
G. Matusevičius puikiai prisimena dieną, kai buvo pranešta apie Stalino mirtį – klausė radijo.
„Tik girdžiu, buldinkšt kažkas, tėtis su lova apvirto. Sako: „Dabar važiuosim namo!“. Bet dar 4–5 metus pabuvome, niekur negalėjome skubėti. Juk dar tik 1953 metai tebuvo, toli gražu, dar vežimai nebuvo nutrūkę.“
Laisvės jūroje nebuvo
Kaip pavyko patekti į laivą su tokia šeimos biografija?
„Aš labai sunkiai išėjau į jūrą. Visą laiką buvau atžagarias, į bažnyčią nevaikščiojau, į komjaunimą, pionierius nestojau. Kaip išleido į jūrą? Tame ir reikalas, kad išeidavau kiekvieną kartą su užkliuvimais. Ne kartą esu ėjęs į jūrą net su traleriais. Jau paruošia, dokumentai, jau laivas, viskas, sako, tu eini į krantą, tavęs neišleidžiame. O prognozes duoti reikia, niekas kitas duoti negali. Ir tada valdžia mane sodindavo į tralerį. O koks supimas, aukštyn-žemyn, aukštyn-žemyn!“
G. Matusevičius išplaukiojo pagrindines silkių žvejybos vietas, Norvegijos jūrą, Barenco jūrą, Šiaurės jūrą, bet išsvajotos laisvės nepajuto, matė vandenį, bet ne šalis.
1963 metais sukūrė šeimą su Janina, kilusia iš Platelių. „Trejiems metams iš Klaipėdos ištempė su kruvinomis ašaromis į savo kraštą. Tos lygumos!“ – dabar jau šypsosi J. Matusevičienė.
Nuo 1964 iki 1967 metų G. Matusevičius dirbo Griškabūdžio mokyklos mokytoju, mokė fizikos ir astronomijos. Ėmėsi taisyti televizorius – kaime sinoptiko nereikėjo.
„1966 metais visą mūsų ūkį nušniojo melioracija“, – atsidūsta. Ir ištiesia dar vieną nuotrauką – iškirsto žydinčio sodo. Tėvas po šio smūgio ilgai nebepagyveno – neatlaikė širdis.
Kita šeimos stotelė buvo Šiauliai. G. Matusevičius įsidarbino Televizorių gamykloje. Šiauliuose ir liko. O dabar abu su žmona laukia, kada sušils orai ir tradiciškai su katinu išvažiuos į sodą.
