Naujausios
Kai Dievulio indėlis sutampa su gyvenimo būdu
Jubiliejiniame vakare Šiaulių vyskupijos pastoracinio centro salėje koncertavo solistai Asta Krikščiūnaitė, Juozas Janužas, Adrijana Balsytė, Romualdas Juzukonis, saksofonistė Greta Karnatkaitė, kanklių trio „Aušrinė“ (Regina Marozienė, Regina Vaišnorienė, Lora Andriuškienė), smuikininkės Marytė Minčiūnienė, Dangirutė Petrauskienė, violončelininkė Ilona Butkutė, vakarą vedė Raimonda Sližienė.
S. Vaičiulionis gimė, augo, baigė mokslus Vilniuje. Pirmos kartos vilnietis. Tėvai karo metais iš Alytaus rajono persikraustė į Kauną, čia gimė vyriausias sūnus, antrasis į pasaulį atėjo 1944 metais, o jaunėlis Sigitas gimė 1948 metais jau sostinėje.
Kartais, būdamas Vilniuje, S. Vaičiulionis pravažiuoja pro buvusius namus. Viskas pasikeitę, vietoje buto įsikūrusi firma.
„Vilnius liko vaikystės miestu. Kai atpranti gyventi Vilniuje, atvažiuoji į svečius ir viskas. Brolis tebegyvena, brolio vaikai, daug draugų. Bet man geriau gyventi Šiauliuose. Čia užtenka 10 minučių ir pėsčias nuėjai, o ten pusės valandos mažiausiai reikės“, – sako S. Vaičiulionis.
Šeimoje muzikų nebuvo. Bet jau mažas Sigitas ant palangės grodavo mamos rankine kaip armonika. Muzikalus buvo ir vidurinysis brolis, vėliau kurį laiką dirbęs muzikos mokytoju.
„Nesuprasi, kaip taip gaunasi. Ačiū Dievui, kad mama suprato, nuvedė patikrinti klausos pas mokytoją, kuri mokė groti fortepijonu. Patikrino klausą, truputį paruošė mane.“
Mokėsi S. Vaičiulionis dabartinėje Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tuomet, sako maestro, mokykla nebuvo prestižinė ir vadinosi Vilniaus dešimtmete muzikos mokykla, jai buvo skirtas dabartinės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, anuomet – Lietuvos valstybinės konservatorijos, flygelis.
Vėliau mokykla persikėlė į naujas patalpas, jai suteiktas M. K. Čiurlionio vardas. S. Vaičiulioniui mokslai šioje švietimo įstaigoje davė labai daug, ir vėliau muzikos kelyje lydėjo tuomet mokykloje dirbusios iškilios asmenybės: Saulius Sondeckis, Antanas Jozėnas, direktorius Dainius Trinkūnas, vėliau tapęs kultūros ministru.
„Grindys buvo išklotos parketu, tad rūbinėje pirmiausia užsidėdavome tapkutes. Buvo taisyklė – jei eini į sceną, negalima su gatvės batais, nepagarbu. Ir į koncertą, kaip dabar, su bet kokiais rūbais niekas neįleisdavo. Tokios buvo gyvenimo taisyklės. Dabar jau, aišku, kitaip“, – sako S. Vaičiulionis.
Ar maestro pasigenda pagarbos scenai? „Kai aš pats taip darau... Pasižiūriu, kiti daro kitaip, ką aš padarysiu... Man kaip pavyzdys išliko tuomet konservatorijos rektorius profesorius J. Karnavičius, nekalbant apie kitus. Būdavo, įėjo pro duris, fojė pasižiūri, jei yra studentas, pasisveikina, paspaudžia ranką ir paskui eina į kabinetą nusirengti. Pagarba vienas kitam.“
S. Vaičiulioniui nė nereikėjo spręsti, ką rinktis – baigė choro dirigavimo studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Dar būdamas studentas, 1966 metais, pradėjo dirbti Vilniuje, statybininkų rūmuose, turėjo vaikų „choriuką“, mišrų chorą. Įsitikino: „Jei Dievulio įdėtas daiktas sutampa su gyvenimo būdu, tai ir gyveni, jei ne – kažkoks nepatogumas atsiranda. Man, ačiū Dievui, sutapo.“
O kokie ryškiausi prisiminimai išliko iš vaikystės, jaunystės metų Vilniuje?
„Viskas smagu buvo – kaip jaunystėje, viskas gerai, viskas gražu. Pedagogai talentingi, atmosfera draugiška, jokių blogumų, jokių piktumų, jokios trinties. Su šeima nueini į Vingio parką pasivaikščioti ir jau šventė. Svarbu nesusirgti visokiom manijom – ar didybės, ar protavimo, įsivaizduoti, kad tu – jau pasaulio bamba ar tu jau per mažai turtingas ir reikia pavydėti kitiems. Čia tik ligų ieškojimas ir viskas.“
Pasirinko Šiaulius
Baigęs studijas Vilniuje, S. Vaičiulionis gavo kvietimą dirbti Kauno muzikiniame teatre vyr. chormeisteriu. Po poros metų buvo pašauktas į kariuomenę. Tarnavo šalia, Jonavoje.
„Tarnystė buvo lengva, metus, kadangi aš – chorvedys, iškart pasakė, kad viena „rota“, šimto vyrų būrys, bus choras. Ateina kareiviai, juos atrenki į būrį. Vykdavo apžiūros: kai choras šimto vyrų išstodavo, gražiai padainuodavo. Kai tarnavau, jau buvo pažanga, mane kviesdavo padirbėti su visais kareiviais. Progų visokių būdavo, kiekvienas būrys eina atskirai, jei vienu balsu eidami padainuoja, jiems neužskaito, baudą duoda. Tai mane kviesdavo, kad išmokyčiau dviem balsais dainuoti.“
Muzika, šypsosi S. Vaičiulionis, labai padėjo – „kur nepadės, muzikantas visada ir visiems reikalingas!“
Grįžus iš kariuomenės reikėjo rinktis iš dviejų miestų: Klaipėda ar Šiauliai. Žmonos Danutės Dumbraitės-Vaičiulionienės (1944–2015) šaknys buvo Pakruojo rajone, tad nusprendė: tebūnie Šiauliai.
S. Vaičiulionio nuopelnai Šiauliams išvardyti, skiriant Šiaulių miesto garbės piliečio vardą. Darbuose visuomet lydėjo žmona D. Vaičiulionienė.
Atvykęs į Šiaulius jaunas diplomuotas chorvedys pradėjo dirbti Šiaulių miesto kultūros namų dainų ir šokių liaudies ansamblio „Jovaras“ choro vadovu. 1973–1980 metais dirbo tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto (vėliau – Šiaulių universitetas) Muzikos katedros vyr. dėstytoju, įkūrė Muzikos katedros studentų mišrų chorą, jam vadovo iki 1980 metų.
S. Vaičiulionis 1973–1977 metais vadovavo Pionierių rūmų (Šiaulių moksleivių namų) berniukų chorui, kuris vėliau išaugo į Šiaulių berniukų ir jaunuolių chorą „Dagilėlis“.
1974 metais įkūrė vokalinį senosios muzikos ansamblį, jis išaugo į valstybinį kamerinį chorą „Polifonija“. 1986–2005 metais dirbo choro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu.
1992–2003 metais S. Vaičiulionis buvo Šiaulių pedagoginio instituto (universiteto) Muzikos katedros vedėjas, jam suteiktas docento mokslinis laipsnis.
Nuo 2007 metų Šiaulių konservatorijoje (dabar — Sauliaus Sondeckio menų gimnazija) dirbo pedagogu, koncertmeisteriu bei Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos koncertmeisteriu.
Vadovavo ir kitiems chorams bei meno kolektyvams, pelnė daug įvairių apdovanojimų. 2010 metais Šiauliuose įkūrė kamerinį ansamblį „Ars Vivo“, su juo pelnė „Aukso paukštės“ nominaciją.
Maestro Šiauliuose organizavo senosios muzikos koncertus ir senosios muzikos ansamblių festivalius, pradėjo tarptautinius bažnytinės muzikos festivalius, tapusius „Ressurexit“.
Nuo 2015 metų S. Vaičiulionis yra Šiaulių pučiamųjų orkestro meno vadovas ir dirigentas.
Taip prabėgo 50 metų.
Draudžiama senoji muzika ir susitikimas su Popiežiumi
– Ne kartą pokalbiuose esate prisiminęs sovietmečiu profesoriaus Sauliaus Sondeckio suorganizuotus koncertus „Senoji Vilniaus muzika“, kuriuose ir jums teko dalyvauti. Atvykęs į Šiaulius pradėjote organizuoti senosios muzikos koncertus, vėliau festivalius. Kaip pavyko įgyvendinti šias idėjas praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Šiauliuose?
– Buvo pasilikęs senosios muzikos įspūdis, norėjosi kažką tokio padaryti ir padarėme. Pirmas koncertas įvyko 1974 metų gruodžio 31 dieną tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto salėje. Koncertas sužavėjo publiką.
Tokie žmonės, kaip E. Balčytis, katedros vedėjas, turėjo svorį, labai palaikė, rektoratas buvo tuo metu demokratiškas. Pasiprašėme, kad įleistų į salę naujamečiam koncertui. O ką mes dainuosime, jie nežinojo, bet salė buvo pilna. Pasiėmiau skaitovus: R. Vaitkevičius, režisierius dramos teatre, ir B. Markevičienė, dirbo Kultūros skyriuje, dažnai poeziją skaitydavo. Jie tarpuose tarp kūrinių paskaitė Šekspyrą. Padekoravome: „Aušros“ muziejus paskolino dvi žvakides, kandeliabrus, Rimas Vaitkevičius iš teatro pasiskolino baltą tiulį.
Kai pradėjome, vienur koncertas, kitur, trečioje vietoje. Filharmonijos meno vadovas Rimvydas Žygaitis pasikvietė, per filharmoniją pradėjome važinėti po visą Lietuvą. Ir lygiu pasitikėjo, ir kad įdomu.
1978 metais organizavome festivalį – vadinosi Senosios muzikos ansamblių festivalis. Bažnytinės muzikos nedaug buvo, daugiau pasaulietinės, vadinamieji madrigalai, viskas a cappella.
Kartu gimė ir „Polifonija“.
Tuo metu Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja buvo Liucija Stulgienė, nepelnytai pamiršta pirmininko pavaduotoja Zinaida Gaurilčikienė. Kiekvieną kartą, norint gauti leidimą, ji sakydavo, kviečiasi tokį saugumietį, atsakingą už kultūrą, į kabinetą, užsirakina, pasistato buteliuką, priprašo, prižada, kad nieko blogo neįvyks, antitarybinio nieko nebus.
Gerai, kad buvo L. Stulgienė, Z. Gaurilčikienė, R. Žygaitis, S. Sondeckis, tik jų dėka galėjai tą muziką atlikti. Todėl festivalis ir prasidėjo Šiauliuose, o ne Vilniuje „ant akių“.
Dabar jau sunku suvokti, koks tuo metu buvo laikas. Neįsivaizduojama, kad senoji muzika, Renesanso muzika, buvo draudžiama. Instrumentinę galėjai sugroti, o su žodžiais – negalima!
Kur dabar yra „Titnagas“, antrame aukšte būdavo kabinetas – cenzūra. Nori spausdinti programėlę, afišą, su įstaigos vadovo štampu nuneši, patikrina, duoda leidimą spausdinti. Tas pats ir su koncertais.
– Būdavo, kad tekdavo grįžti, nes išgirdote atsakymą „ne“?
– Man neteko, aš kažkaip sugebėjau išsivynioti.
– Kuo jus sužavėjo senoji muzika?
– Tai yra laiko išmėginti daiktai. Sakysime, Mikelandželas. Buvo daugybė kitų dailininkų, skulptorių, kompozitorių, bet išliko tai, kas tikra.
Mano karjera nuo to nukentėjo, nes kai tavo galva išlenda iš žolės aukščiau, bandoma ją nupjauti visose srityse. Aš vis stengiausi iškišti, tai karjeros nepasidariau.
Neparankus buvau visą laiką. Tegul būna. Ne paslaptis, buvo ne kartą bandoma ir kolektyvą uždaryti, ir mane sutvarkyti. Irgi ne paslaptis, tik pradėjęs čia tą muziką atlikinėti, pasiprašiau, kad į partiją priimtų. Dvejus metus laukiau, jaučiau, kad bus reikalų. Ir padėjo tas buvimas partijoje, kai prisirpo iki tiek, kad po koncerto Vilniuje mane išsikvietė čia: „Buvo iš CK atstovas, paskaičiavo, kiek kartų jūs koncerte „pater“, „mater“ ir „aleliuja“ padainavote. Tai ką jūs ten dainavote, kas ten buvo?“ Buvo įskųsta. Gerai, kad jau buvau į partiją įstojęs. Baigėsi tuo, kad mane išsikvietė į komitetą: „Draugas Vaičiulioni, jūsų klausimas buvo išspręstas Centro komiteto gamybiniame susirinkime, draugas A. Brazauskas prašė perduoti, kad draugas Vaičiulionis daugiau keturių kantatų koncerte nedainuotų, daugiausia dvi.“
Tokie laikai buvo. Dabar visi pamirštame, kad užteko telefono skambučio ir viską sutvarkydavo. Arba taip, arba kitaip.
– „Polifonija“ išaugo į valstybinį chorą, su juo apkeliavote daug pasaulio ir net susitikote su Šventuoju Popiežiumi Jonu Pauliumi II. Tai buvo ypatingas laikas?
– „Polifonija“ koncertavo Švedijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Italijoje, Lenkijoje... Džiaugiuosi susitikimais, Lietuvos kultūros, muzikos pristatymu, visai kitas jausmas, kai po koncerto vyksta pabendravimas, pasikeitimas nuomonėmis. Smagu nuvažiuoti į konkursą ir grįžti laureatu.
Susitikimas su Popiežiumi įvyko lenkų draugų dėka. Vyko festivalis-konkursas Loreto mieste, tapome konkurso laureatais. Ir šalia to pavyko susitikti su Popiežiumi. Ko gero, buvome iš anksto pristatyti, aikštė pilna, jauti, kad televizijos fokusas į tave. Nuvežėme savo įrašytų vinilinių plokštelių, tautinę juostą, medinį „smūtkelį“. Kai Popiežius priėjo, įteikėme, pasiteiravo, iš kur, kaip. Pasakėme, kad Šiauliai, Kryžių kalnas. Aišku, tik legenda, kad mūsų kvietimu Popiežius į Lietuvą atvažiavo, bet malonu, kai pakvieti ir įvyksta.
Kryžių kalne, kai Popiežius aukojo Mišias, mūsų, choristų, buvo apie tūkstantis. Popiežius turėjo aktorinį pradą: kai giedojome, visą laiką žiūrėjo į chorą. Tokia natūra, žiūri, klauso. Tai buvo vienintelis Popiežius, kuris suprato lenkus, lietuvius, pats patyrė, jam nereikėjo aiškinti, koks čia gyvenimas. Išskirtiniai gyvenimo įvykiai.
– Ką dar priskirtumėte išskirtiniams gyvenimo įvykiams?
– Priskirčiau, kad dar gyvenu, dirbti galiu, koncertuoti galiu, koncertą galiu padaryti. Skaičiai kiek – 60, 50 ar 18 – nė vienas nežinome, kiek kam atseikėta. Galime vaidinti, kad mes viską tvarkome, bet mes nieko netvarkome, nežinome, kas rytoj iš ryto bus su tavimi. Proga pasidžiaugti kiekvieną kartą, kad dar gali.
– Prieš 5-erius metus pokalbis jūsų 70-mečio proga „Šiaulių krašte“ buvo pavadintas „Maestro išgyvena renesansą“. Ar tęsiasi renesanso būsena?
– Ne tai, kad renesansas, tiesiog gal, kol jaunas, bėgi, nepastebi to, o su amžiumi pamatai, kad, ačiū Dievui, tikrasis gyvenimas yra muzikoje ir ant scenos. O šalia jo yra kasdienybė, buitis. Antras daiktas – tokia mūsų profesija, visų muzikantų tikslas – žmonėms atnešti gero. O dirigento profesija – norėdamas ką nors jums parodyti, turiu suburti žmones, su jais padirbėti, pabendrauti, pagaminti produktą, atnešti ir paduoti scenoje. Jei nori muzikuoti, turi su žmonėmis bendrauti. Nesvarbu, ar žmonės tokie, ar kitokie. Ir žmonėms darai gera, ir pačiam labai malonu.
Be koncertų salės
– Amžina tema – koncertų salė Šiauliuose. Šiuo metu tęsiasi koncertinės įstaigos „Saulė“ remontas, esate be namų?
– Dvejus metus su pučiamųjų orkestru negaliu daryti, ką noriu, nes nėra nei darbo patalpų, nei salės. Antras dalykas – pinigų nėra. Nėra iš ko daryti programos, nėra iš ko natų nusipirkti. Darai iš nieko. Su tais žmonėmis, kuriuos pažįsti, kurie atvažiuos vos ne už ačiū, už benziną pamuzikuoti, padainuoti.
Padaryti reikia bet kokiomis sąlygomis. Todėl labai laukiame salės. Potencialo yra, trys orkestrai, Dieve tu mano, trys kolektyvai! Aš su pučiamųjų orkestru kas du mėnesius naują programą paruoščiau, būtų bilietai, būtų pajamos, galėtum kažką pasikviesti. Minimum dvylika premjerų žuvusios.
– Jei lemtų jūsų valia, būtumėte remontavęs „Saulę“ ar visgi bandęs statyti naują koncertų salę?
– Būkime realistai, Lietuva neturi koncertų salės, žada naują Vilnius pastatyti. Taip, kaip stadioną, nacionalinę salę pastatys. Lietuvoje bus su sale kaip su keliais, kai 2–3 centimetrų trūksta, bet pinigai išėjo. Kasdieniniam darbui nėra patalpų, o svajojame, gal 50 milijonų kas nors duos, mes kai pastatysime! O kada pastatysime, o kas statys, jei šitos net suremontuoti negali, terminus kelia. Apie ką kalba? Jei taip visi dirbtume... Juodas humoras Šiaulių gaunasi. Juodas humoras yra ir su miesto atnaujintu amfiteatru. Atsimenate senąjį? O kas dabar ten tokio? Pavadino amfiteatru ir primygtinai liepia daryti koncertus, nes reikia panaudoti. Lygiai taip pat, kaip su „raudų siena“. Suprasčiau, kad būtų sumūryta stacionari scena su visais lizdais, apšvietimas padarytas, tik stogiuką pastatei ir viskas. O dabar stovi, pinigai išeikvoti, kai reikia koncertuoti, sceną iš naujo montuoja, o viskas kainuoja. Kas būtų pavyzdys naujai koncertų salei?!
– Jūsų koncertuose dažnai pasirodo jauni atlikėjai. Esate iš tų, kurie nepraeina pro jaunuosius talentus?
– Kad kitaip neišeina. Jei tave išmokė, į tave įdėjo žinių, kam tau jos reikalingos? Kad pastebėtum talentą. Nuolat šnekinu pučiamųjų orkestro pedagogus: jei tik turite gerą vaiką, tuoj orkestruotę padarysime, kad akstinas būtų. Ne vienas pastūmėtas, žiūrėk, jau pabaigęs akademiją, groja, dainuoja. Gera, džiaugiesi už žmogų.
– Mokate džiaugtis už kitus?
– Smagu. Svarbiausia išmokti niekam nieko nepavydėti. Nes sunkus gyvenimas tokiems žmonėms.
– Daug susidūrėte su pavydu?
– Susidūriau, bet stengiuosi neatsiliepti į piktumą ar pavydą. Geriau apeik, nuryk piliulę, pamiršk kuo greičiau. Kito žmogaus sąmonės nepakeisi, geriau atsiskirk vienas nuo kito ir viskas. Visada norisi gražesnių dienų. Į liūdesį, pesimizmą gali labai greitai pasinerti, bet nei pagrindo yra, nei tikslo.
– Gyvenimas būna visoks, kuris periodas jums sudėtingiausias?
– Žinote, visada atrodo tuo momentu, kad sunku. Svarbiausia tą laiką pragyventi, kad paskui atsitolinęs galėtumei pažiūrėti. Rožėmis niekas nebūna klotas, ir žodį visokį išgirsti, ir pasakymų. O patenkintas žmogus gi niekada nebūsi – nei savimi, nei kitais.
– Ko gero, vienas sudėtingiausių išbandymų buvo nuskambėjęs išėjimas iš choro „Polifonija“, kuriam su žmona vadovavote 31 metus?
– Nesinori apie kai kuriuos žmones pasakyti, tiesiog buvo negeras susiorganizavimas. Buvo, kaip buvo.
Dabartinis choro vadovas Linas Balandis ir šiltas žmogus, ir geras profesionalas, ir geras muzikantas. Gerose rankose „Polifonija“. Visokių buvo periodų, bet dabar geras. Linas – tolerantiškas, mąstymas visapusiškas, mato ir kitus, ir save.
– O tuomet, kai teko išeiti iš „Polifonijos“, kas padėjo atsitiesti?
– Muzika. Vėlgi muzika. Buvo muzikos mokykla, dabartinė S. Sondeckio, ansamblis „Ars Vivo“.
– Koncertus aktyviai rengiate įvairiose erdvėse – Kryžių kalno koplyčioje, Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, Pastoraciniame centre, Šiaulių katedroje, Chaimo Frenkelio viloje, Šiaulių bulvare ir kitur, važiuojate į kitus miestus. Kokie koncertai klausytojų dar laukia šiemet?
– Gruodžio 3 dieną Pietinio rajono bažnyčioje vyks koncertas su trimis Juozapaičiais, gruodžio 26 dieną – kalėdinis koncertas katedroje, gruodžio 31 dieną – Chaimo Frenkelio viloje. Juodraštyje orkestrui jau iki vasaros kas mėnesį po koncertą yra.
– Ar dar yra neįgyvendintų sumanymų, ką dar norėtųsi atlikti?
– Yra ir minčių, ir norų, bet paderini su realybe. Yra labai daug įdomių kūrinių, kuriuos norėtųsi atlikti, ir stambios formos, solistai su choru, su orkestru, bet gali padaryti tai, ką aplinkybės, situacija leidžia.
Prisiminimus saugo fotografijos
– Šį rudenį tapote 46-uoju Šiaulių miesto garbės piliečiu. Kaip reagavote?
– Buvo netikėta. Truputį, tiesą sakant, nepatogina. Malonu, kai ačiū pasako, buvo prisiminta, kad „Polifonija“ yra mieste, kad festivaliai vyko. Paprastai Šiauliai nemoka girtis. Faktiškai pirmieji koncertavome veikiančioje bažnyčioje, Šiaulių katedroje, 1989 metais, 1990 metais pirmieji Lietuvoje veikiančioje bažnyčioje, padedant Kleopui Jakaičiui, organizavome muzikos festivalį. O kiek buvo stambių formų, Listo „Kristus“, oratorija didžiulė su solistais, chorais, orkestrais pirmą kartą Lietuvoje čia įvyko. Baroko epochos kompozitorių stambios formos čia įvyko. Tik Šiauliuose įvyksta, po penkerių metų, žiūrėk, Kaunas skelbia: „Pirmą kartą Lietuvoje!“ Tiesiog reikia mokėti pasigirti!
Todėl ir nuotraukas į feisbuką dedu, kad ir kiti pamatytų, jog pas mus daug vyksta ir daug vyko. Mokėkime pasigirti, ne tokie paprasti mes čia, Šiauliuose.
– Į feisbuką įkeliate ne tik dabartinių nuotraukų, darytų profesionalių fotografų, bet ir senų, su prierašu „fotografuodavau...“ Fotografija buvo jūsų pomėgis?
– Pradėjau fotografuoti atvažiavęs į Šiaulius. Buvo „nuostabus“ fotoaparatas „Smena“... Paskui, po daug metų, nusipirkau „Fedą“ skaidrėms daryti. „Smena“ gerai, kai įgundi, įpranti. Paskui nuotraukas vonioje darai. Ryškindavau pats užsidaręs. Tik Danutė į vonią negalėdavo ilgai įeiti. Dar kažkur aparatūra namuose guli ant spintos.
– Nebefotografuojate, bet fotografiją vertinate iki šiol?
– Kaip yra su muzika – nuskambėjo koncertas ir viskas, o nuotrauka primena. Buvai pats pamiršęs, atsigamina įvykiai. Nuotrauka padeda sugrįžti atgal. Labai gaila fotografo Artūro Staponkaus, buvome susigyvenę, kartu važiuodavome į koncertus. Buvo savo srities talentas. Jei Dievulio įdėta, iškart matosi.
– Ar šiandien jaučiatės laimingas?
– Kiekvieną dieną. Iš ryto prabundi, pasidžiaugi, naujas rytas, pakrutini rankas, kojas – gyvas. Jaunas apie tai negalvoji. O dabar laikas bėga taip: Kalėdos, Kalėdos, Kalėdos...
