Naujausios
Jau legenda
Su S. Račkiu kalbėjomės telefonu – aktoriui su šuneliu vaikštant paupiais Anykščiuose.
Sutartą dieną pokalbį teko atidėti – S. Račkiui reikėjo skubiai važiuoti į Vilnių, vaidinti „Dviračio žiniose“ Andrių Kubilių. Specialioje Kovo 11-osios laidoje aktorius įkūnijo patį Michailą Gorbačiovą.
Septyniasdešimtmetį vasarį minėjęs S. Račkys sako stabtelėjęs – karantinas suteikė progą pailsėti, pasidžiaugti akimirka ir gyventi neplanuojant.
Paprašytas pasidalyti vaikystės, jaunystės nuotraukomis, paaiškina šiuo metu neturįs – paskolino Aistei Stonytei, apie jį kuriančiai dokumentinių apybraižų ciklo „Legendos“ laidą.
„Dabar jau ne tik pensininkas, bet ir legenda, jau amen“, – juokiasi žodžio kišenėje neieškantis aktorius.
Tabula rasa
– Gimėte Pakruojo rajone, Mikalajūnų kaime. Kokie pirmiausia prisiminimai atgyja, susiję su tėviške?
– Senelis ir alus. Mano senelis buvo labai šaunus – aludaris. Vaikystę praleidau Guostagalio kaime, nuveždavo mane mama (mokytoja Bernadeta Račkienė – red.) ir palikdavo. Ten nebuvo nė elektros – nieko. Asla buvo.
Mama atvažiuoja manęs, o aš ropoju ant stalo. Sako, kiša ranką į stiklinę alaus ir čiulpia pirštus. Mama labai nusigando: „Jėzus, taigi vaikas!“ Ten toks Tamošiūnas ateidavo, kaimynas, jie ramina: „Tai mes duodam seniai alaus, taigi sveika!“
Alus ir tamsa, kaip Linkuvoje sakydavo.
Prisiminimai labai šviesūs.
Dabar nieko nelikę, kur aš gimęs, namas – siloso duobė. Buvo dar tik „sklepas“ akmeninis. Užvažiuoju vis, pastoviu, pastoviu prie savo namelio.
Paskui mama į Linkuvą išsikėlė, į patį miestelį. Ten jau pardaviau – mama mirė, visi mirė, tik kapai beliko, nuvažiuoju lapkričio pirmą ir viskas.
Aštuoniolika metų tik pragyvenau, paskui išvažiavau ir išvažiavau.
– Bet linkuviai jūsų nepamiršo, pasveikino su jubiliejumi?
– Yra dar ir klasiokų, pažįstamų. Bet jau daug mirę. Yra pusseserių, dėdės, dėdienės, bet daugiau...
– Mokykloje buvote aktyvus?
– Labai aktyvus, daug sportavau, ir pionierius, komjaunuolis buvau. Visokius renginius darydavome, skaitydavome, spektaklius vaidindavome.
Pas mus labai graži tradicija yra – gale vienuoliktos klasės padaryti spektaklį. Su klase irgi darėme ir gastroliavome! Mokytoja S. Lovčikaitė buvo mūsų klasės vadovė, ji buvo spektaklio režisierė.
– Anykštėnų biografijų žinyne jūsų biografija pradedama ne nuo aktorystės, o nuo to, kad vaikystėje ir jaunystėje mėgote futbolą. Rinkotės tarp sporto ir aktorystės?
– Daug žaidžiau. Norėjau stoti į KKI, bet į aktorinį stojamieji buvo anksčiau, liepos mėnesį, o į KKI – rugsėjį.
Nuvažiavau, kaip sako, „ant durniaus“ – ir visam gyvenimui.
– Bet sprendimas buvo teisingas?
– Turbūt, kas čia žino, sunku pasakyti. Kaip sako, ar pradėtum iš naujo gyvenimą, ar ne? Velnias žino, kaip būtų buvę, jei būčiau neįstojęs. Dabar jau niekas nesužinos.
– Kas paskatino iš Linkuvos važiuoti į Vilnių ir stoti į aktorinį?
– Ta pati Lovčikaitė. Dar buvo mokytoja Marcinkutė. Jos patarė, sakė, davinius turi, kodėl nepabandžius?
– Kokius gabumus įžvelgė?
– Buvome natūralūs kaimo vaikai. Matyt, tas sužavėjo ir akademijoje. Buvau toks ilgais plaukais – net sunku įsivaizduoti, šviesus, nesugadintas kaimo vaikas atviromis akimis. Labai mėgsta dėstytojai (aš ir pats dėsčiau konservatorijoje) tokius, kurie dar neparuošti. Būna, kad atvažiuoja praėję kursus, studijas, išmokinti vaidinti – tada baisiai sunku išmušti kažką. O kai žmogus ateina „tabula rasa“ – tada lengva iš jo, ką nori, padaryti. Pedagogai daugiausiai tokius ir gaudo.
– Jūs ir buvote ta švari lenta?
– Taip. Kuris nieko nežinojo, vieną teatro spektaklį matęs – J. Miltinio „Meilė, džiazas ir velnias“.
Matyt, tas juos ir pakerėjo.
Geras teatras
– 1973 metais baigėte studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, jūsų kurso vadovai buvo Henrikas Vancevičius ir Algė Savickaitė. Kaip susiklostė jūsų kurso likimas?
– Įžymiausias – Vytautas Kernagis, jis jau amžiną atilsį. V. Grigolis, V. Rumšas, A. Večerskis, R. Arbačiauskaitė, I. Kilšauskaitė, V. Radvilavičius, J. Braškys, E. Savickas, K. Gudonytė, G. Ciplinskaitė...
Kaip ir klasė mūsų buvo labai šauni mokykloje, taip ir kursą turėjau labai gerą.
Giminingos sielos susiburia, panašūs žmonės. Kiti kursai kitokie buvo, visai kitokie. Kaip mus viena dėstytoja vadino – „kraupi vienybė“. Mes konfliktavome su ja, stojome kaip mūras visi. Kraupi vienybė.
Į akademinį priėmė V. Radvilavičių, E. Braziulį, V. Rumšą, K. Gudonytę, R. Arbačiauskaitę, mane, kitus, o V. Kernagis su V. Grigoliu į Kauną išvažiavo dirbti. Baisiai pergyveno Vytas Kernagis, kad į Kauną važiuoja, bet jis metus padirbo ir paskui nuėjo savo keliais. O V. Grigolis ten ir liko.
Dabar šiame teatre dirba tik vienas V. Rumšas. Visus mus irgi gyvenimas išsklaidė.
– O kokį Lietuvos valstybinį akademinį dramos teatrą radote atėjęs?
– Kadangi H. Vancevičius ėmė kursą tam teatrui, nebuvo didelis siurprizas ten patekti. Kiti, būdavo, baigia kursą, suvažiuoja pirkliai iš teatrų, juos žiūri ir „perka“.
Mes tik nežinojom, gal kažko nepaims. Kaip V. Kernagis labai norėjo, o nepaėmė, nors jo tėvukas su mama dirbo teatre.
Akademinio dramos teatro kolektyvas man liko artimas visam gyvenimui, tai buvo viena šeima. Ir tie seni aktoriai, toks pastovus teatras, kur ateina jauni, išeina seni, repertuarinis. Tik gal meno prasme H. Vancevičius buvo truputį senamadiškas. Buvo J. Jurašas, J. Miltinis, P. Gaidys, D. Tamulevičiūtė šalia – mes seilę varvindavome į juos žiūrėdami.
Ir dabar su kolektyvu palaikome ryšius, susiskambiname. Tik vis miršta, miršta po vieną.
Buvo šaunus laikas.
– O kūrybine prasme?
– Kūrybine ne, kol R. Tuminas neatėjo – jaunas. Mes dirbome gal septynerius metus. Kai pradėjome su juo dirbti, ir kūrybinis didelis malonumas atsirado. Iki tol man šiaip sau buvo.
– Akademiniame dramos teatre dirbote iki 1991 metų. Lūžio metai teatrui buvo sudėtingi?
– Kai J. Vaitkus atėjo ir mus visus, V. Tomkų, kitus, išvijo iš teatro, sukūrėme Mažąjį.
Visur buvo sudėtinga, ne tik kultūros srityje, viskas iro, niekas nežinojo, ką daryti, visi griovė. Kiekviena revoliucija gera iš esmės idėjomis, bet tie, kurie ateina, nežino, ką daryti su ta revoliucija, kaip elgtis, kaip išsaugoti, kaip nuo to palikimo pereiti normaliai, be žmonių gyvenimo lūžių. Viskas buvo supainiota. Tarybinio žmogaus palikimas yra baisus dalykas.
Visi mes turime išmirti ir gal jaunimas, kuris dabar gimsta, po kiek metų pradės gyventi ne su tarybiniu palikimu.
Dvilypis primityvaus kapitalizmo ir tarybinės sielos junginys, kuris iki šiol mūsų gyvenime veši ir, velnias žino, kada jis baigsis.
– Ir tokiu sudėtingu laiku atsirado Valstybinis Vilniaus mažasis teatras?
– Taip, tokiu laiku. Mes ilgai dirbome akademiniame teatre, neturėjome pastato, ten pačius geriausius spektaklius padarėme.
Vėliau išėjome į pastatą, R. Tuminas išėjo akademiniam vadovauti, daug važinėjo, paskui į Rusiją išvažiavo – vienu žodžiu, ir aš išėjau iš teatro, pradėjau savarankišką gyvenimą.
– Lopachinas Antono Čechovo „Vyšnių sode“, Galilėjus Bertoldo Brechto „Galilėjuje“, Efraimas ben Jokūbas Dudakas Grigorijaus Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie“ – Mažajame teatre liko išskirtiniai karjeros vaidmenys?
– Taip, aš turėjau labai gerą teatrą. Daugelis aktorių nugyvena ir neturi gero teatro, o aš turėjau, aš prisiliečiau prie jo, aš žinau, kas tai yra. Visą pasaulį apvažinėjome, nuo Meksikos iki Korėjos su šitais spektakliais, daug ką matėme, buvo labai šaunus periodas.
Rimo Tumino mokinys
– Visgi 2001 metais apsisprendėte išeiti. Kodėl?
– Išvažiavau į Šiaulius. Supratau, kad R. Tuminas jau kažkur toli. Toks alkis kažką daryti, žmogus nenustygstantis vietoje. Sėdėti teatre ir nieko nedaryti, gauti algą arba vaidinti blogus spektaklius?
Buvau perėjęs R. Tumino mokyklą, labai mylimą. Labai mėgau Šveiką – visą gyvenimą knygą skaitau. Praeina 4–5 metai, kartais dešimt, ir vėl skaitau. Kaip I. Šimonytė – mes su I. Šimonyte Lietuvoje esame du Šveiko mėgėjai, geriausi specialistai. Ir pats „Šveike“ esu vaidinęs akademiniame, buvo Algirdas Lapėnas pastatęs spektaklį, masuotėje buvau.
Sigitas Jakubauskas Šiauliuose buvo Šveikas nulietas. Paskambinau A. Venckui (tuometiniam teatro vadovui – red.), sakau: „Antanai, noriu spektaklį statyti!“
„Davaj!“
„Su Sigiu Šveiką!“
Sako: „Taigi va, pro duris įeina. Sigi, ateik, spektaklį nori statyti.“
– Tarsi surežisuota iš aukščiau?
– Taip, sako, važiuok čia! Ir atvažiavau. Ir labai smagiai darėme, ir spektaklis pusę velnio gavosi. Taip ir prasidėjo.
– Sunkus perėjimas iš aktorystės į režisūrą? Skaičiau, jog tapęs režisieriumi niekada nebesikišate į kito režisieriaus darbą ir esate paklusniausias Lietuvoje aktorius.
– Čia kaip sportininkas pereina į trenerius.
Nesu atsisakęs vaidmenų niekada. Nepasitenkinimo kažkokio būdavo paskui, bet šiaip – ne.
Vienas aktorius „Audroje“ vaidinti atsisakė, pakvietė mane į Mažąjį teatrą vaidinti. Buvo toks iškvešęs švedas atvažiavęs daryti. Baisesniame spektaklyje, kaip „Audroje“, nesu vaidinęs savo gyvenime. Gal dar tarybiniais laikais juodaodžius vaidinome iš Afrikos Laurinčiuko pjesėje, ten irgi buvo baisus spektaklis. Šeši baltapūkiai juodaodžiai.
O tas švedas atvažiavo ir liepė man nuogai išsirengti! Taip laisvę supranta saloje – atvažiuoja, išsivelka iš drabužių. Ir atsistoju aš nuogas penkiasdešimties metų prieš Mažojo teatro salę, prieš visus žiūrovus! Va čia aš pakėliau triukšmą. Bet jis nesupranta, kodėl neišsirengi?! R. Tuminą iškvietėme. Švedas supyko ant manęs, kaip gali aktorius neišsirengti, jeigu režisierius liepia, švedų visai kitas supratimas.
Mes sakome, čia Lietuva, čia Mažoji salė, man penkiasdešimt metų, ką aš čia rodysiu? O žiūrovas Mažojoje sėdi už metro! Ir aš turiu atsistoti priekyje ir stovėti nuogas. Tada buvo konfliktas, jis supyko, išvyko, nesikalbėjo su manimi, net sceną kopiravo. Tai va, tokių režisūrinių „prijomų“ aš nedarau.
– Koks jūs esate režisierius?
– Aš R. Tumino režisierius, perėjęs R. Tumino mokyklą ir dirbu taip, kaip jis. Ir aktoriai sakydavo: dirbi taip, kaip R. Tuminas.
– O tai reikštų?
– Sunku paaiškinti, teatriniai niuansai, kiekvienas žmogus turi savo stilių. R. Tuminas atsinešė iš A. Efroso darbo principus, aš iš R. Tumino, kiekvienas mokytojas turi savo mokinių, aš R. Tuminą laikau savo mokytoju ir man tas teatras labai patinka. Ir serialuose tą darau, ir teatre – mano stiprybė yra darbas su aktoriais, ne vizualios teatro išraiškos, man gėda akmenis ridenti ir kažkokius fokusus darinėti.
Šiuolaikiniame teatre labai daug fokusų, deja, nelabai aš jų mėgėjas.
– Šiauliuose 2001 metais pradėjote nuo spektaklio „Juozapas Šveikas“, po metų buvo „Trys seserys“, dar po metų – „Aukso veršis“. Koks tai buvo laikas jums?
– „Tris seseris“ labai maloniai atsimenu. „Aukso veršis“ yra labiausiai nepavykęs spektaklis, ten man neišėjo, kažkas neįvyko. Teatre būna tokie dalykai. Kai pradėjome „Šveiką“, „Tris seseris“, ateini, pradedi repetuoti ir viskas sklandžiai. O ten kažkas užsibuksavo, scenarijus, ir nežinojau, ką daryti, išvargome tą spektaklį ir jis ilgai nėjo. O „Trys seserys“ su „Šveiku“ ėjo ilgai. Nesėkmės visur būna – ir pas didžiuosius meistrus. Todėl į nesėkmę žiūriu labai reliatyviai ir tai yra pamoka.
– Paskui padarėte pertrauką ir Šiaulius grįžote po ketverių metų su spektakliu „Nora“.
– Dariau kitur, Panevėžyje, Mažajame teatre. O paskui „Nora“ – irgi visai nieko, J. Budriūnaitė ten „faina“, irgi parašyčiau keturis ar tris su pliusu penkiabalėje. Ne gėda man už šitą spektaklį.
Lietuvoje ir Latvijoje
– Koks, jūsų akimis, dabartinis Šiaulių dramos teatras?
– Labai šaunūs žmonės, pernai buvo atvažiavę į Anykščius, atvežė naują O. Koršunovo spektaklį „Remyga“. Jie atvažiavo į festivalį, atvažiavau ir aš.
Senieji visi, ir Pavluša (Eduardas Pauliukonis – red.), ir Baranauskas (Vladas Baranauskas – red.), ir Silva (Silvija Povilaitytė – red.). Ką jie ten vaidino, trauk jį velniai, daug ko nesupratau ir nereikia suprasti, bet jie patys! J. Žibūda kokį puikų vaidmenį suvaidino, labai gražių momentų buvo. Tiesiog ant ašarų ribos į juos žiūrėjau. Su didžiausiais, šilčiausiais prisiminimais apie Šiaulių teatrą.
– Ar Šiaulių teatras – provincijos teatras?
– Viskas priklauso nuo spektaklio. Kai spektaklis geras, provincija nebetampa provincija. Kai spektaklis blogas Vilniuje, tai tokia provincija!
Čia yra žodžių žaismas daugiau nei pati sąvoka. J. Miltinis iš Panevėžio padarė tokią neprovinciją, kad ten važiavo iš visos Tarybų Sąjungos spektaklių žiūrėti.
Koks buvo Šiauliuose A. Ragauskaitės periodas! Aktoriai visur vienodi, ir Latvijoje, ir Afrikoje. Gyventojų skaičius miestelyje nieko nekeičia, jeigu žmogus smalsus, kūrybingas, jis gali išaugti, kur nori.
– Ar matote dabar Lietuvoje tokį teatrą, dėl kurio būtų verta iš bet kur važiuoti spektaklių žiūrėti?
– Ne, nematau.
Gal O. Koršunovo spektakliai, iš paskutinių – „Išvarymas“. Ir Rygoje jį mačiau, labai geras spektaklis.
Dabar O. Koršunovas ir liko vienas mohikanas Lietuvoje, kuris tikrai įdomiai dirba. Sudėtinga asmenybė, bet tai yra asmenybė, didžiulis režisierius. Nors „Remyga“ man šiaip sau spektaklis, labai prasta dramaturgija.
– Po teatro pradėjote serialų erą. Reikėjo perlipti per save ar norėjosi dar kažką pabandyti?
– Keturiolika metų serialus dariau, septynerius iš jų – Rygoje. Sako, gal čia kinas. Ne, serialai nėra kinas, serialai yra tolima kino giminaitė, su tokiomis galimybėmis, kokias mes turime, dvi kameros, vienas prožektorius, keletas rūbelių, daryti serialą baisiai sunku, ir scenarijai prasti, daug minusų yra.
Bet svarbiausias dalykas – aktoriai. Kai aktorius gerai suvaidina, ir serialas geras. O jei dar perteiki siužetą, kuris suprantamas, neiškreiptas, daugiau nieko ir nereikia.
Kai iš užsienio atvažiuoja serialus daryti (aš pats poroje jų vaidinau) – Dieve, jūra žmonių, mašinų, viskas taip, kaip kine. O čia, kaip sakau, dvi kameros ir vienas prožektorius, vizualiai nieko nepadarysi.
– Kaip atsidūrėte Latvijoje?
– „Videometra“, kurioje aš dirbau, pardavė serialo „Moterys meluoja geriau“ scenarijų, nuvažiavau ir septynerius metus atpyliau.
Latvijos situacija absoliučiai nieko nesiskiria, aktorius visur aktorius. Aktoriai irgi labai šaunūs ir geresnis gavosi serialas su latviais nei lietuviškas „Moterys meluoja geriau“.
Serialuose, kai pradedi, nežinai, kuo baigsi. Scenaristas rašo ir pats nežino, kuo baigs. Kitą kartą taip nugrybauja, darai neigiamą herojų, o pasirodo, jis teigiamas gale išeina! Kai dariau „Nemylimus“, tris sezonus, gale trečio sezono visus iššaudėme. Paskui pamatė, kad reitingai labai geri, reikia tęsti, tai visus prikėlė iš numirusių. O R. Boravskį juk taip sušaudė „Aras“, kraujas taškėsi, kokie 4 šūviai į krūtinę. Nieko, atgijo.
Čia ir yra baisiausias serialų dalykas, kad nežinai. O Rygoje aš jau turėjau visą scenarijų, žinojau, kas ir kur. Labai daug improvizavome. Aš labai mėgstu improvizuoti – daug gyvesnis serialas gavosi.
– O kokia teatro situacija Latvijoje?
– Ten irgi yra visko: labai prastų spektaklių ir labai neblogų. Bet tokių metrų, kaip pas mus O. Koršunovas, R. Tuminas, E. Nekrošius , J. Vaitkus, neturėjo. Yra pora jaunų.
O situacija ta pati, kaip ir visur. Atlyginimai tie patys, tik jie be galo daug dirba. Nacionalinis teatras po 17 premjerų išleidžia, pavaidina porą metų, nuima. Ten tik gal R. Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ vaidina visą amžių, pabaigia, pakeičia aktorius ir vėl pleškina per Jonines, paskui vėl užmeta iki kitų Joninių.
Latviai labai daininga tauta, kiekvienas aktorius dainuoja, šoka, groja, Dainų šventėse patys dainuoja ir patys verkia, kad dainuoja. Unikalu šitas dainingumas, šokiai. Melodingos, azartingos dainos, šokiai – kažkokie gruzinai! Latvis lėtesnis už lietuvį, bet šokiai – dulkės rūksta! Šalia gyvename, bet vis dėlto – skirtingi.
Be plano
– Dar viena kūrybinė sritis – „Dviračio žinios“. Sutartu laiku mūsų pokalbį turėjome nukelti, nes išskubėjote į Vilnių vaidinti A. Kubiliaus. O pats domitės politika?
– Labai domiuosi, skaitau, žiūriu – seku.
„Dviratyje“ jau gal dešimt metų bus. A. Kubilių vaidinu, gamtininką S. Paltanavičių (Palemoną Saltanavičių), buvusį aplinkos ministrą V. Mazuronį.
Šauni labai kompanija „Dviračio“, vieni iš įdomiausių prodiuserinių kompanijų, su malonumu važiuoju.
Su A. Kubiliumi išėjo toks kazusas. Šiaip jis kaip žmogus neturi išskirtinumų. V. Mazuronis turi, S. Paltanavičių mėgdžioti gerai, o A. Kubilius – pilkas, neturi ir posakių, tai mes truputį nuo jo nuėjome – energingesnis, ne Kubilius ten. Jei Kubilių vaidinti, reikėtų stovėti ir vapėti lėtai. „Dviračio šou“ daugiau stengiesi vaidinti charakterius, balsą, o pas jį nieko nėr, nėra už ko užsikabinti.
V. Mazuronis „šendei dienai“ – ir jau yra už ko užsikabinti. Kaip ir R. Vilkaitis V. Uspaskich – „ne koks vaizdialis“. Viena frazė ir ilgiems metams yra.
– Karantiną leidžiate ne Vilniuje, bet sodyboje Anykščių rajone?
– Su šuniuku dabar vaikštome. Jei gaunu „chaltūrėlių“, nuvažiuoju į Vilnių, bet dabar truputį pritilau, reikia atsigauti.
Labai gerai, gamta bunda. Daug metų nemačiau nieko. Nė vasarų – atvažiuoji, žolę nupjauni, išvažiuoji. Taip varyti – tegul jį velniai. Dabar bekalbant nuėjau pažiūrėti – sula bėga klevo, jau pusė ąsočio prilašėjo.
– Laiku ir vietoje stabtelėjimas?
– Labai. Labai džiaugiuosi tuo stabtelėjimu – paskaityti, pamąstyti, filmų pažiūrėti ir šiaip visokių gražių darbelių.
– Sodyba susijusi su šeima?
– Su žmona (aktorė Rasa Jakučionytė – red.). Kai vedžiau, jie čia turėjo tarybiniais laikais nusipirkę trobelę, atvažiavau čia, iš tvarto pasidariau namelį, dabar iš pirties vėl namelį.
Ir tapo namai. Ir į polikliniką persiregistravau Anykščiuose. Viskas jau, jei kur nors išvažinėsiu, turbūt tai tik iš čia.
– Nesinorėjo grįžti į Pakruojo kraštą?
– Kad ten nieko nebėr. Linkuva – nei miško, nei upės, nei ežero, toks truputį kraštas...
– Kai peržvelgiate savo teatro metus, kurį laiką pavadintumėte aukso amžiumi?
– Negalėčiau išskirti, kiekvienas laikotarpis turi savo malonumų, ir akademiniame, ir mažajame, ir kai dariau spektaklius, ir kai serialus – buvo minusų ir pliusų. Netgi dabar, Anykščiuose, pliusų daug – reikia džiaugtis kiekviena akimirka, kuri dar liko.
– O kas bus po stabtelėjimo, ar galvojate į priekį?
– Velnias žino, dabar nieko negalvoju, gal kokį spektakliuką norėčiau padaryti, gal kai atsigaus teatrai, kokį vieną į metus. Serialų tikrai nebedarysiu, nes tai jau nebe mano jėgoms.
Šiaip jaučiuosi dar nieko, o kai gerai pailsėjau, visai gerai. Nieko neplanuoju, nieko neieškau, nieko nežiūriu – kaip bus, taip bus.
– Kaip Šveikas sakė, vis tiek bus kažkaip – dar niekad taip nebuvo, kad niekaip nebūtų?
– Taip, kas nors bus.
