Naujausios
ŠIAURĖS LIETUVOS NARATYVAI
Neseniai pasirodė naujas „Šiaurės Lietuvos“ almanacho numeris. Jo sudarytojas ir redaktorius doc. Stasys Tumėnas, pristato naująjį numerį:
Pastaruoju metu pasaulio literatūrologai, kultūrologai, sociologai, istorikai, filosofai dažnai vartoja naratyvo terminą. Pataikaudamas svetimų žodžių proveržio į lietuvių kalbą šalininkams, naratyvą įvardyčiau kaip įvykio ar kokios nors istorijos reprezentaciją. A. Giddens teigia, kad naratyvai – pasakojimai, padedantys individui ir kitiems reflektyviai suprasti jo identitetą (tapatumą). Naratyvas – tai ir kultūrinė, istorinė informacija, padedanti atskleisti žmogaus pasaulėjautą, pasalėvoką.
Sulietuvinę naratyvo terminą ir įvardiję jį pasakojimu, galime teigti, kad pasaulyje, sąmoningai ar ne, žmonės pasiilgę ir nori paprasto pasakojimo apie savo kaimą, miestelį, gyvenamąją erdvę, aplinkos žmones, jų kalbą, dainas, šeimos istorijas. Žmonės yra pavargę nuo globalizacijos peršamų kosmopolitizmo idėjų, kurios dažnai būna tolimos, svetimos ir nepriimtinos.
Dauguma pasaulio tautų turi savo tautos pasakojimus (nacionalinius naratyvus). Vienos jų didžiuojasi savo nacionaliniu epu: suomiai – „Kalevala“, estai – „Kalevo sūnumi“ – pasakojimu apie savo nacionalinį herojų Kalevipoegą, latviai mini „Lačplėsį“.
Mes, lietuviai, kompleksuojame, kad neturime vienintelio nacionalinio epo, nors tokio epo požymių, užuomazgų ieškome K. Donelaičio „Metuose“, V. Krėvės „Šarūne“, J. Marcinkevičiaus trilogijoje: „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“.
Mažosios Lietuvos gerbėjai nacionalinio epo daigų ieško I. Simonaitytės romanuose, o šiaurės lietuviai – J. Paukštelio, M. Katiliškio kūryboje. Nesvarbu, kad minėti kūriniai nėra vadinami tikruoju epu. Svarbiausia, kad juose atsispindi tautos pasakojimas – su savo personažais, istorija, kontekstu, įvykiais, charakteriais.
Tautos pasakojimą kuria jos atstovai, gyvenantys ar gyvenę apibrėžtoje, Dievo skirtoje erdvėje. Tuos paskojimus sudaro didieji pasakojimai (istorijos) apie didžiavyrius, dažnai idealizuotus herojus: Mindaugą, Gediminą, Vytautą, Žalgirio mūšį, Pilėnus, Saulės mūšį prie Šiaulių.
Mažesni pasakojimai, pavyzdžiui, apie Tadą Blindą, kuris gali būti pateikiamas, kaip svieto lygintojas, razbaininkėlis, bet gali būti piešiamas, kaip liaudies balso proveržis, kovotojas prieš priespaudą, neteisybę, tautos galių žadintojas.
Laikas, didysis vertintojas ir gydytojas, užtušuoja, užmaršina net kraują, mirtis, neapykantą. Laikas palieka esmę, išgrynina faktus. Jis nutrina ribas tarp mito ir tikrovės, tarp to, kas tikra, kas išgalvota.
Algirdas Julius Greimas sakė: „Užuot buvus dirbtine tikrų vardų sąvarta, gali, priešingai, turėti mitinį matmenį ir kitaip tariant, pateikti savotišką mitinę istoriją, kuri tuo pat metu gali būti ir melaginga, ir tikra.“
Žmonės nori girdėti tai, kas aukština, pakelia, kas romantiška, šiek tiek mistiška. Tai skatina tikėti, siekti, tobulėti. Toks yra gyvenimas.
Šeštasis neseniai pasirodęs almanacho numeris nenutolsta nuo savo tradicijos – tęsiame Šiaurės Lietuvos pasakojimus, kurie atspindi įvairius naratyvo sluoksnius: lokalios kultūros ir krašto istorijos diskursą, kuriam šįkart atstovauja debiutuojanti kultūros tyrėja, Šiaulių universiteto auklėtinė G. Jasiūnienė, aptarianti kultūrinę ir istorinę Šiaulių ir Radviliškio rajonų miestelių heraldiką.
Šiam sluoksniui atstovauja G. Česonio ir nuolatinio almanacho autoriaus V. Butkaus tandemas, šiame numeryje skaitytojams siūlantis pasižvalgyti po Šiaulių topografiją. Almanache V. Butkus pristato ir kaimynų latvių poetą A. Čaką.
A. Šimkus savo straipsnyje reflektuoja Žiemgalos krašto, o D. Tamošauskaitė-Zabitienė – Žemaitijos dvasios klodus, patirtis, istoriją.
Išlieka ir tradicinės rubrikos. „Sugrįžimuose“ skaitytojų pageidavimu R. Perminaitė toliau pristato kunigo, rašytojo S. Būdavo asmenybę ir jo kūrybą. Čia rasite ir prof. V. Sirtauto atsiminimų pluoštelį apie garbius profesorius V. Mykolaitį-Putiną ir J. Lebedį.
I. Ramaneckienė ir D. Augutienė almanache aptaria šiauliečio R. Rutkausko darbus, supažindina su jo kūryba.
Rubrikoje „Netikėtas rakursas“ į almanacho puslapius po 20 metų sugrįžta naujus kūrybos kampus atrandantis G. Lazdynas, šįkart nustebinęs netikėtu, diskusiniu požiūriu į mūsų literatūros klasiko A. Baranausko kūrybą.
Gyvenimas eina į priekį, atsiranda naujų, jaunų veidų. Almanache debiutuoja ne vienos knygos autorius kuršėniškis J. Kiriliauskas, savo kūryba nejučia verčiantis ieškoti sąsajų tarp jo ir P. Rakštiko, J. Erlicko provokacijų tekstu.
Tikiuosi, pirmą, bet ne paskutinį kartą išgirsite ir jauniausios almanacho debiutantės, Šiaulių J. Janonio gimnazijos moksleivės, debiutuojančios poetės ir fotografės I. Ripinskytės vardą.
Šiaurės Lietuvos naratyvai-pasakojimai tęsiasi. Kurkime, ieškokime jų ir atraskime juos kartu, kad krašto atmintis neapželtų užmaršties dulkėmis.
