Naujausios
Šiaurės Lietuvos lygumų dailininkas
Šiandien Šiaulių universiteto (ŠU) Dailės galerijoje atidaroma žiemgalio Romualdo Čarnos grafikos paroda. Ja pradedamas iš Šiaurės Lietuvos kilusių ir čia kūrusių dailininkų parodų ciklas.
75-erių metų jubiliejų gruodžio pradžioje švęsiantis R. Čarna gimė netoli Rozalimo (Pakruojo r.), beveik pusę amžiaus gyvena Kaune. Grafiką kūrybai įkvepia Lietuvos gamta, ypač gimtojo krašto bekraštės lygumos, kupinos ilgesio.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Ne miesto dailininkas
Su ŠU Dailės galerijos direktoriumi Kornelijumi Užuotu vykome į Kauną parsivežti parodai R. Čarnos darbų. Dar pakeliui sulaukėme menininko skambučio: „Sustokite prie prekybos centro. Aš jus pasitiksiu, kad nereikėtų klaidžioti.“
Atvykus į sutartą vietą mus pasitinka aukštas žilaplaukis vyriškis juoda berete. Tokį ir įsivaizduoju tikrą dailininką. Svetingai šypsodamasis ir atidžiai nužvelgdamas atvykėlius spaudžia ranką.
Saulės nutviekstomis siauromis Kauno senamiesčio gatvelėmis vingiuojame link R. Čarnos namų. Dailininkas ne tik rodo kelią, bet ir lyg gidas ragina pažvelgti į vieną ar kitą pastatą: „Štai čia įsikurs menininkų dirbtuvės. O čia buvo sena baisi katilinė. Tik pažiūrėkit, kaip įdomiai padarė. Kas galėjo patikėti!“
Paliekame automobilį mažučiame renovuoto daugiabučio kieme ir pėstute keliaujame į netoliese esančias menininko dirbtuves, kuriose jis kuria daugiau nei trisdešimt metų.
Lėtai žingsniuojame išgražėjusia senamiesčio gatvele, kurioje įsikūrusi ne viena kavinukė.
„Taip senamiestį atgaivino, kad dabar visai ramybės neturime, muzika skamba iki vidurnakčio“, – šypsodamasis sako dailininkas. Nepanašu, kad labai dėl to pyktų.
Laiptinėje nereikia spėlioti, kurios durys veda į grafiko studiją. Jos išpuoštos raižiniais.
Pro palėpėje įsikūrusios studijos langus matyti raudonų plytų katedra, senamiesčio stogai. R. Čarna myli Kauną, tačiau miesto savo kūriniuose sako nevaizduojantis.
„Aš gamtos vaikas. Gimiau kaime, kur buvo daug erdvės. Miesto aš nevaizduoju, bet architektūra man patinka. Nueinu kartais prie Rotušės, nuvažiuoju į Pažaislį. Architektūroje daug harmoningų dalykų, kurie labai tvarko dvasią, harmonizuoja žmogų“, – sako menininkas.
Labai gera profesija
R. Čarna pakviečia prie stalo. Kaip ir studijos duris, jį puošia medžio raižinys. Dailininkas ant stalo dėlioja kavos puodelius, žmonos Gražinos suteptus sumuštinius ir obuolių pyragą. Šypsosi ir džiaugiasi, kad atvažiavome.
„Labai gera dailininko profesija, – šelmiškai šypteli grafikas. – Kolektyviniame mene, tarkim, teatre, nenueisi į darbą – viskas suirs. O koks jaudulys prieš išeinant į sceną! O čia – šiandien nepavyko, pavyks gal rytoj.“
– Kaip nutiko, kad pasirinkote dailę?
– Tėvai nelabai suprato, klausė: „Kur tu ten, vaikeli, stoji?“ Ir aš pats nelabai supratau, kur stoju. Esu iš kaimo, kur niekas per daug apie menus nesuprato. Kai jau mokiausi, mama paprašė atvežti parodyti, ką paišau. O mums tada reikėjo nuogus modelius piešti. Mama pamatė: „Vaikeli, aš paskutinę kiaulę papjoviau, kad mokytis galėtum, o tu nuogas mergas paišai!“
Mano dailės mokytojas Jonas Švėgžda buvo nepaprastai įdomus žmogus, baigęs Kauno meno mokyklą. Jis įkūrė teatro būrelį, daug pasakojo apie žymius menininkus, rodė knygas su spalvotomis reprodukcijomis. Mokėjo sudominti. Pradėjau piešti, padėdavau apipavidalinti mokyklos sienlaikraštį. Mokytojas pasiūlė stoti į Vilniaus valstybinį dailės institutą. Sako: „Mano sūnus Algis stoja, stok ir tu.“ (J. Švėgžda – garsaus lietuvių tapytojo, grafiko Algimanto Švėgždos (1941–1996) tėvas – aut. past.)
Suvažiavo į institutą moksleiviai, baigę meno mokyklas, o mes – iš kaimo. Prisimenu, nusipirkau trijų spalvų kažkokius kvailus dažus. Nutepiau kažką kaip tvorą. Nė supratimo nebuvo apie tonus ir pustonius. Pirmais metais neįstojom. Dailė mums buvo kaip šalis, į kurią net neįsivaizdavome, kad galime pakliūti.
Mūsų kraštietė dailininkė Elvyra Radauskaitė, pasižiūrėjusi mano piešinius, pasiūlė stoti į grafiką, Algimantas užsirašė į tapybą. E. Radauskaitė pasikvietė mus į savo studiją ir pradėjo tikslingai ruošti, mokė atlikti konkrečias užduotis.
Kitais metais įstojom. Ir gal su didesniu užsidegimu nei tie iš meno mokyklų mokėmės.
Nuo portretų link erdvių
– Esate sukūręs nemažai įžymių žmonių portretų.
– Man labai patiko piešti gyvą žmogų. Kūrybos pradžioje daug portretų sukūriau: rašytojų, aktorių...
Labai įstrigo Rembranto kūriniai. Suvokiau, kad portretas nėra tik žmogaus anatomijos vaizdavimas. Tai – ir gelmė, ir filosofija. Rembranto portretai pasakoja istorijas.
Manau, kad keletą portretų pavyko ir man sukurti. Dramaturgas Juozas Grušas sakė, kad neblogai jo portretą padariau. Jis ir pamokė, kaip reikia daryti, padrąsino. „Jūs nesistenkit tos mano odos taip nukėlinėti. Darykit, ką jums reikia“, – sakė jis.
Panašumas, žinoma, turi išlikti, bet reikia pažvelgti į žmogaus vidų. Štai kur esmė. Svarbu žmogaus profesija, gyvenimas. Kai pradedi su žmogumi kalbėti, pastebi jo bruožus, emocijas. Be viso to portretas būtų negyvas.
Paskui pavargau kurti portretus, išsisėmiau. Pasiilgau kitų dalykų. Atsirado kitos temos su amžiumi. „Nuėjau“ į erdvines kompozicijas. Gal šiaurinė Lietuva, jos lygumos įtakos turėjo.
Algimantas Vitolis Trušys, Adolis Jonas Krištopaitis – mes pagimdyti ant plokštumos, virš kurios dangumi ritasi debesų volai, ir tik tolumoje miško „pjūklelis“ matyti. Erdvės, kurios tiesiog plėšia. Į medžius sulipdavom ar ant klojimo, nes nėra kur daugiau pasilipti, ir žiūrėdavom į tolius. Norėjosi iš kito taško į tą plokštumą pažvelgti.
„Dėjausi rimtu menininku“
– Kaip gimsta idėjos?
– Įvairiai. Kartais naktį prabundu ir ko nežinojau, tampa aišku. Lyg kas pašnabžda sprendimą – ir formos, ir spalvinį.
Daug kas sako, kad kai kuriuose mano darbuose daug Čiurlionio. Bet aš Čiurlionio ir neneigiu. Man jis – didis menininkas. Iki Čiurlionio lietuvių mene nebuvo tokių erdvių. Jis pirmas lyg koks kosmonautas skraidė po kosmines erdves, kai kiti tuo tarpu čiupinėjo žemiškus dalykus. Turim džiaugtis, kad Čiurlionis mums atvėrė tokius pasaulius.
Prakalbus apie kūrybą, dailininkas R. Čarna atsiklausia, ar norime pamatyti jo darbų. Sulaukęs pritarimo prieina prie didžiulio stalo, nukrauto popieriaus lakštais ir vieną po kito ima rodyti savo kūrinius.
„Anksčiau dėjausi rimtu menininku. O paskui galvoju, kam tas nežmoniškas rimtumas, ėmiau ir pridariau arlekinų“, – šypsosi dailininkas ir vieną po kito rodo spalvingus grafikos darbus. Vienas arlekinas vilki raudonais rūbais ("Linksmosios šalies valdovas"), kitas ant pečių nešasi pasigrobęs mėnulį ("Juk arlekinams nėra nieko neįmanomo!"), trečias – panašus į aitvarą – sklendžia vasaros nakties dangumi.
R. Čarna kuria mišria technika, raižo medį, kartoną, linoleumą, tai ko reikia norint įgyvendinti idėją. Jo grafika primena tapybą. Žalsvai melsvų ir melsvai pilkų prigesintų spalvų kūriniuose – mitologiniai akmenys, piliakalniai, medžių motyvai, koplytstulpiai, kapinaitės.
Dailininkas ištraukia pluoštą piešinių, kuriuose – tušu sukurti portretai, tėviškės vaizdai. „Man labai patiko piešti tušu. Toks piešinys daugiau aistros turi negu graviūra. Graviūrą gali kurti mėnesius, kaip skulptorius skulptūrą. O piešinys tušu gimsta iškart, daug nepataisysi, ką sukūrei, tą turi“, – sako R. Čarna.
Dailininkas rodo senuko portretą: „Alytuje su mokiniais buvome kūrybinėje stovykloje, priėjo prie manęs toks senukas ir sako: „Nupiešk mane. Aš trijų infarktų savininkas.“
Kitame piešinyje – šulinio svirtis, kalakutai vaikšto. „Čia – mano tėviškė. Dabar ten nieko nebelikę – suartas laukas. O čia mano tėvukas obuolius ar bulves tvarko“, – kilsteli dar vieną piešinį. R. Čarnos gimtuosius namus melioracijos banga nušlavė 1976 metais.
Piešiniuose įamžinti aktoriai, plenerų metu sutikti žmonės, Kauno senamiesčio keistuolis, pozuotojos.
„O čia senolis iš Žemaitijos, kuris sakė mums nepozuos, jei nešnekėsim su juo žemaitiškai“, – šypsodamasis rodo piešinį R. Čarna.
Vien technikos neužtenka
– Ar idėja padiktuoja techniką, ar technika pagimdo idėją?
– Kaip architektas kurdamas galvoja, kokias medžiagas pasirinks savo idėjai įgyvendinti, taip ir menininkas ieško, kokia technika geriau realizuoti sumanymą. Tačiau kol pažįsti technikas, ilgą kelią turi nueiti... ir paknopstom.
Visada stengiuosi kiek įmanoma techniškai geriau padaryti savo kūrinį ir tik tada paleisti į pasaulį. Būna ir taip, kad darbas iš pradžių žmonėms nesukelia emocijų, tačiau praeina kiek laiko, ir pradeda jo ieškoti. Nesuprantu, kaip nutinka, kad grafikos darbas, prabėgus, tarkim, dešimtmečiui, tampa aktualesnis už tą, kurį dabar padariau. Matyt, įvyksta kažkokios sąšaukos. Kūryboje yra tam tikros paslapties, kurios negali išaiškinti.
– Kokios technikos Jus žavi, įkvepia?
– Technikos dabar labai išsiplėtė. Galbūt ne taip svarbu, kokios technikas naudoji, bet ką jomis pasieki. Vien tik su technika mene ilgai neišsilaikysi.
Pažinojau vieną gabų dailininką. Tai jis su šepečiu sugalvojo piešti. Labai gerai spalvą jautė. Bet su šepečiu?.. Suprantu, kad viskas galima, bet jautrumo ten nedaug.
Mane žavi japonų grafika. Ji labai subtili, gili, ritminga.
Įkvepia gamta, muzika, poezija
– Kas, be dailės, dar Jus traukia?
– Mane jaunystėje traukė poezija. Norėjau stoti į literatūrą. Mano brolis studijavo žurnalistiką, rašė eiles. Ir aš rašiau. Prie Pakruojo laikraščio veikė poetų būrelis. Spausdindavome savo poeziją. Dabar kai pavartau, naivūs buvo tie mano eilėraščiai.
Bet poezija mane traukia ir dabar. Ji man duoda daug minčių pliūpsnių. Nemėgstu prozos, neturiu kantrybės skaityti ir laukti atodangų.
Man didelį įspūdį darė V. Mykolaičio-Putino rinkiniai „Būties valanda“ ir „Langas“, Edgaro Po „Varnas“, patiko rusų poezija. Paskaitau ir jaunimo poezijos.
Teatras labai traukia. Kai dar buvau jaunas Kaune dramos teatre buvo Modrio Tenisono pantomimos teatro grupė. Mums, jauniems menininkams, tai darė didelį įspūdį: bežodė filosofija, grakštus judesys, apšvietimas.
Teatre mane žavi magiškas, nepakartojamas, čia ir dabar vykstantis dalykas. Teatras – ypatingas menas, galbūt tragiškas, tuoj pat išnykstantis, nepakartojamas, bet kartu ir nepakeičiamas.
Įkvepia ir muzika. Muzika man – aukščiausia meno samprata. Ji neįpareigoja kažką vaizduoti. Žinot, menininkus labai vargina, kai klausia, ką norėjai šiame kūrinyje pavaizduoti. O kodėl niekas neklausia kompozitoriaus, ką muzikoje norėjo pavaizduoti?
Dailėje taip pat svarbi yra būsena, ritmas, spalvos. Jei rimtas dailininkas vaizduoja realų peizažą, jame atsispindės ir jo dvasinis pasaulis, ilgesys.
Laisvės ir laiko stygius
– Dirbote leidykloje, meno mokykloje. Ar buvo lengva rasti laiko kūrybai?
– Kadangi baigiau knygos iliustracijos specialybę, mane paskyrė dirbti meniniu redaktoriumi „Šviesos“ leidykloje Kaune.
Trejus metus išdirbau. Pavargau nuo iliustracijų. Tai menas, kuris tarnauja kito autoriaus kūriniui. Nesi laisvas. O mane žavi laisvė, kai gali laisvai rinktis savo būsenoms artimas temas.
Dvidešimt metų dėsčiau grafikos specialybę Juozo Naujalio meno mokykloje. Mokykla labai išsunkia. Suprantu, kad ir mano mokytojai daug prarado mus mokindami. Netyčia išpasakoji, išbarstai savo idėjas. Ir žiūri, kad tai ką, buvai sugalvojęs, jau padaryta kito.
Daug mano mokinių dabar yra kolegos, dėsto meno mokyklose, kai kurie tapo profesoriais.
1990 metais išėjau iš mokyklos.
Sugrįžimai į gimtąjį kraštą
R. Čarna savo gimtąjį kraštą dažnai aplanko. Rozalime palaidoti jo tėvai. 25-eri metai Šiaurės Lietuvoje vyksta Žiemgalos plenerai, kurių dailininkas stengiasi nepraleisti. Šie ir kiti plenerai, pasak dailininko, tai ne tik galimybė kurti, bet ir susitikti bendraminčių, įdomių žmonių, bendrauti, semtis idėjų, tiesiog pasibūti su gerais draugais.
„Šiaurės Lietuvos lygumos pilnos ilgesio. Ir poetų, ir dailininkų, kilusių iš to krašto, kūryboje pilna to ilgesio. Tai ir dainų kraštas“, – svajingai sako R. Čarna.
Grafikas daug keliauja po pasaulį, tačiau ne su teptuku rankoje.
„Negaliu taip iškart įsigyventi. Man atrodo, kad jaunimas dabar laisvesnis, jiems gal greičiau pavyksta įsigyventi. Keliaudamas po pasaulį, po parodas susitinki bendraminčių, tai duoda bendrą sampratą, kur link juda menas, mintis, technologijos. Bet, mano galva, dabar didžiausia problema yra individo. Šiuolaikinių technologijų amžiuje reikia daugiau savisaugos negu pažinimo. Informacijos srautas tirpina individus“, – įsitikinęs dailininkas.
R. Čarna sako galįs kurti tik Lietuvoje. Jam čia mielas kiekvienas kampelis. Keliaudamas po Lietuvą mato atsikuriančius senus dvarelius, kurių istorija be galo įdomi. Pleneruose dailininkai dažnai piešia dvarus ir dvarelius. R. Čarna įsitikinęs, kad per dailę jie ne tik atgyja, bet ir atsinaujina supratimas apie juos. Žiemgalį domina Lietuvos praeitis, šalyje egzistuojančių etnokultūrų skirtumai. „Tai – didelis turtas“, – sako grafikas.
Vasarą menininkas mažai kuria. Ir dabar kol kas į kūrybą dar nepasinėręs. Ruošėsi parodai, rėmino darbus. „Geriausias laikas kūrybai – spalis, lapkritis, gruodis, kai nebetraukia lakstyti. O vasara – tai judėjimas, norisi kažką pamatyti, „pakrauti akumuliatorių“, – šypsodamasis sako dailininkas.
Šiauliuose R. Čarna rengia trečiąją personalinę parodą. Bendrų su kitais dailininkais – ir nesuskaičiuoja. ŠU Dailės galerijoje žiemgalio grafiko parodą bus galima aplankyti iki lapkričio 4 dienos.
Jono TAMULIO nuotr.
GRAFIKAS: „Erdvės, kurios tiesiog plėšia. Į medžius sulipdavom ar ant klojimo, nes nėra kur daugiau pasilipti, ir žiūrėdavom į tolius. Norėjosi iš kito taško į tą plokštumą pažvelgti“, – Šiaurės Lietuvos lygumos giliai įsirėžė žiemgalio Romualdo Čarnos mintyse ir širdyje.
GIDAS: Grafikas Romualdas Čarna džiaugiasi gražėjančiu Kauno senamiesčiu, nors vasarą iš kavinukių sklindanti muzika ir trukdo kartais miegoti.
DURYS: Grafiko studijos durys apkaltos jo paties kurtais raižiniais.
PORTRETAS: Kūrybinių dirbtuvių sieną puošia dailininko A. Krištopaičio apie 2000 metus sukurtas R. Čarnos portretas.
ĮKVĖPĖJAS: R. Čarnai dailės institute specialybę dėstė profesorius Antanas Kučas. Ant studijos sienos kabo jo (kairėje) portretas. „Mane žavėjo jo asmenybė: nepriekabus, dosnus patarimų, ir labai nuoširdus. Jis sukūrė aukščiausio lygio grafikos kūrinius“, – apie savo įkvėpėją sakė R. Čarna.
ARLEKINAS: „Anksčiau dėjausi rimtu menininku. O paskui galvoju, kam tas nežmoniškas rimtumas, ėmiau ir pridariau arlekinų“, – šypsosi dailininkas. ("Linksmosios šalies valdovas")
BOBELA: R. Čarna savo kūriniuose neretai piešia mitologinius akmenis. Šis menininkui primena „bobelą“, žiūrinčią į dangų.
„VIEŠNIA": „Ugnies viešnagė Kuršių nerijoje“ – taip pavadintas ryškiaspalvis grafikos darbas. R. Čarnai teko matyti kaip 2006 metais liepsnojo pušynas Smiltynėje.
TĖVIŠKĖ: Tušu kurtuose piešiniuose – tėviškės šulinio svirtis ir besidarbuojantis autoriaus tėvas.
DRAUGAS: Dailininko Algirdo Švėgždos, draugo nuo mokyklos laikų, portretas. (1993 m.)
Romualdas Čarna – daugialypė asmenybė
Vytenis RIMKUS
Profesorius
R. Čarna – vienas ryškiausių vyresniosios grafikos kūrėjų kartos atstovų. Meniniam vaizdui sukurti, užsibrėžtai temai atskleisti autorius pajungia įvairius grafikos kūrimo būdus – nuo piešinio tušu, linoraižinio, autocinkografijos iki pamėgtos spalvotos mišrios technikos. O tų temų šaltinis – gimtosios Šiaurės Lietuvos lygumos, lietuvių tautos dvasia. Tas dvasingumas atgyja ir žymių tautos atstovų portretuose.
R. Čarnos kūryboje plytinčios lygumos tartum priartėja prie žmogaus, tie elementai tartum susilieja į nedalomą visumą. Pratystantys, susipynę tamsokai spalvingi šešėliai ne tik paslaptingai slepia, bet ir suteikia naujos, raiškios gyvybės įvairioms gyvybės formoms. Tos gyvybės formos (žolės, medžiai, gyvūnai ir, galų gale žmonės) pateikiami kaip giluminiai visatos reiškiniai, priverčiantys žiūrovą ne tik žiūrėti, bet ir mąstyti, suvokti.
Sudėtinga daugiasluoksne technika atlikti spalvoti estampai priartėja prie tapybos, prie linijų ir spalvinių dėmių darnos. Dailininko nuomone „...lietuvių grafika nėra pasaulinės grafikos paribiuose, o yra lygiavertė šio kūrybos žanro proceso dalyvė.“
R. Čarna – daugialypė asmenybė, talentingas dailininkas, vienas iš aktyviausių Šiaurės Lietuvos regionalizmo puoselėtojų, Žiemgalos plenerų organizatorius ir dalyvis. Jis visada pabrėžia, kad esąs iš Simaniškių kaimo nuo Rozalimo. Koks rengiamų plenerų tikslas?
Pirmiausia – tai sugrįžimas į savo tėviškę, susitikimas su gimtosiomis vietovėmis, kur ne tik atgaivinama atmintis, bet ir naujai atrandama.
Antra – gimsta eskizai, etiudai, o kartais ir užbaigti kūriniai to krašto motyvais ir temomis.
O trečia – surengiamos atsivežtų kūrinių, o plenerui baigiantis ir jo metu sukurtų darbų parodos, susitinkama su vietos gyventojais, dalyvaujama čia vykstančiuose kultūros renginiuose (poezijos skaitymai, vietos asmenų pagerbimai, istorinių vietų aplankymai, diskusijų subuvimai ir kt.).
R. Čarna tuose pleneruose aktyviai ir vaizdingai veda piešimo, meno pažinimo pamokėles vietos vaikams ir jaunimui. Plenerai yra laisva kūrybos forma, darbo, įspūdžių ir bendravimo forma.
R. Čarnos personalinės parodos, tai vis naujas žingsnis į meno pasaulį, priartinantis žiūrovą prie giluminio materialaus ir dvasinio gyvenimo buvimo.