Naujausios
„Šiaurės Lietuva“ – ne tik apie Šiaurės Lietuvą
Jonas KIRILIAUSKAS
2015 metų išvakarėse pasirodė naujas ir ilgai lauktas almanachas „Šiaurės Lietuva“, kurį nuo 1991 metų redaguoja ir leidžia dr. Stasys Tumėnas.
Atkreiptinas dėmesys, kad septintasis almanacho numeris yra solidžiausias ne tik apimtimi, bet ir publikacijų kokybe, aktualumu.
Perskaitęs redaktoriaus palydimąjį žodį suglumau, nes jame į akis krito žodžiai: „Su atsisveikinimo žymeniu.“ Nejaugi tai paskutinis almanacho numeris, nejau naujojo reiks vėl laukti 40 metų? Pasirodo, šie žymenys atsirado dėl to, kad pirmą kartą jų nebeskaitys Anapilin išėjusios nuolatinės almanacho skaitytojos, autorės, vertintojos – Lietuvos nacionalinės premijos laureatė poetė Liūnė Sutema ir Šiaurės Lietuvos šviesuolė Stanislava Lovčikaitė.
Užvertęs paskutinį leidinio puslapį, perskaitęs Jono Nekrašiaus straipsnį apie laivus, turėjusius Šiaulių pavadinimą ir taip garsinusius pasaulyje miestą, pagalvojau apie tai, kad ir kultūrinė spauda galėtų garsinti Šiaulius, kaip ji sėkmingai tai darė tarpukario Lietuvoje. Tuo metu Šiauliuose ėjo per 20 kultūros žurnalų, leidinių, laikraščių.
Juk ir dabar Šiauliai save mėgsta įvardyti regiono centru, yra vyskupijos sostinė, pagaliau čia veikia universitetas, kolegijos, gimnazijos. Tad kodėl su Šiaulių kultūrine spauda yra katastrofiškai blogai? Laikosi ji ant kelių entuziastų pečių, o leidinius gali vienos rankos pirštais suskaičiuoti: V. Kirkučio redaguojamos „Atolankos“ laikraštyje „Šiaulių kraštas“, tradiciniai „Varpai“, „Šiaurės Lietuva“. Tiesa, vilčių teikia pastaruoju metu pasirodžiusios signataro R. Ozolo globojamos „Padubysio kronikos“, kurių šaknys – Bazilionai.
O juk galėtų kad ir „Šiaurės Lietuva“ evoliucionuoti į kultūros žurnalą, pasirodantį 3-4 kartus per metus. Tokiai „avantiūrai“, regis, pakaktų ir autorių, ir rengėjų, ir skaitytojų. Ypač pastarųjų, nes regione kultūros baruose besidarbuojančių žmonių – į valias: bibliotekininkai, muziejininkai, dailės galerijų gausybė, studentija, mokytojai, profesūra ir t. t.
Grįžkime prie naujojo almanacho numerio, į kurį norisi pažvelgti per praeities vaizdavimą, kaip sako sudarytojas, „kad tęsiama tradicija surasti, priminti faktus, įvykius“, norą praeitį „padaryti matomą“, kam ji nors kiek svarbi.
Iš visų publikacijų šia tema išskirtinas Vytautas Gaigalas ir jo gimnazisto užrašai, kuriuose stebina jauno žmogaus branda ir noras priešintis totalitariniam pokario lietuviškos tapatybės naikinimo mechanizmui. Ėjimas į bažnyčią, mišios, rekolekcijos ir dienoraštyje randami pasipiktinimo žodžiai už linksmybes advento, gavėnios metu verčia pavydėti ir nuoširdžiai gailėtis, ką praradome pokario metais Lietuvoje – tradicinį tvirtą mentalitetą.
Aleksandro Pupinio Sibiro universitetai ("Lietuviai Sibire") irgi panašios tematikos, tik čia – jauno žmogaus patirtis tremtyje. Publikacija demonstruoja, kad ir Sibire gyvenimas tekėjo savo vaga, žmonės dirbo ir stebino savo darbštumu vietos gyventojus. Jau kelintoje publikacijoje apie tremtį pastebiu besikartojantį bulvių motyvą. Bulvės lietuvių mentalitete, matyt, dar laukia savo tyrinėtojų. Ir čia bulvių auginimas derlingose Sibiro žemėse parodo savotišką lietuvių pasididžiavimą darbu ir jo vaisiais.
Sibiro Alma Mater skyriui priklauso ir kunigo J. Antanavičiaus publikacija iš „Seno kunigo užrašų“ apie nuo Meškuičių kilusį vieną iš Sibiro „tyliųjų“ V. Šerį.
V. Kirkučio straipsnis plėtoja dviejų kuršėniškių – kalbininko V. Vitkausko ir režisierės, aktorės K. Kymantaitės gyvenimo kreivių susikirtimus ir gražų bendravimą ir bendradarbiavimą. Kaip visad, V. Kirkutis detaliai, emocionaliai ir įtaigiai plėtoja temą. Lieka tik laukti šio autoriaus rašomos knygos apie iškilų kraštietį, kalbininką V. Vitkauską pasirodymo.
Labai informatyvi antroji J. Nekrašiaus publikacija apie keliautoją, kilusį nuo Pasvalio, A. Pošką, kuri laiku nukelia į tolimąją Indiją.
„Sugrįžimų“ rubrikoje sudarytojas lieka ištikimas edukaciniam tikslui – publikuoti jaunųjų mokslininkų darbus. Tokia yra J. Matulevičiūtės publikacija apie J. Laucę, E. Puskunigytės straipsnis, skirtas Liūnės Sutemos kūrybai reflektuoti. Pastarąjį praturtina unikalios pasvaliečio V. Dulkės fotografijos, kuriose jam pasisekė JAV, Lemonte, užfiksuoti paskutiniuosius poetės portretus.
Vertingi įvairiais aspektais A. Šimkaus straipsnis apie Pakruojo krašto herbų istoriją, L. Lapinskienės – apie H. Radauską ir P. Būtėną.
Rašytojų luomui almanache šį kartą atstovauja akmeniškis A. Kiminius, V. Kutkevičius (apie poetą Zigmą Gėlę), J. Kiriliauskas (jo kūrybą praturtina kuršėniškio A. Jokubausko piešiniai), A. Marcinkevičius, tarmiškai rašanti pašvitinietė L. Užkuraitė-Černiauskienė, E. Puskunigytė.
Šiaulių universiteto Dailės galerijos vadovas tapytojas K. Užuotas almanache pristato savo Šiaurės Lietuvos asmenybių portretus: S. Daukanto, L. Ivinskio (viršelyje), P. Motiekaičio, V. Sirtauto, P. Bugailiškio, o debiutuojantis fotografas M. Macis perkelia savo autentiškomis, nuoširdžiomis fotografijomis į Žiemgalos Skaistgirį.
Lieka kreiptis į malonųjį skaitytoją, kad jis susipažintų su naujuoju almanachu ir pakeliautų po Šiaurės Lietuvą vaizdais, tekstais ir įsitrauktų į Žiemgalos krašto pasakojimus. Ir ne tik.
Almanacho viršelyje – Kornelijaus Užuoto tapybos kūrinys „Laurynas Ivinskis. Spaudos kvapas“.
