Naujausios
Šiaulių universitetas: dailės raida Šiauliuose ir Lietuvoje
Vytenis RIMKUS
Šiauliuose susiformavo regioninis dailės centras, kurio veikla svariai įsiliejo į miesto ir jo apylinkių kultūros panoramą. Šalia teatrinio, muzikinio, literatūrinio gyvenimo yra ir dailės gyvenimas, kaip kultūros proceso sudėtinė dalis.
Tai daugiašakis ir įvairiapusiškas reiškinys, kuriame didelį vaidmenį vaidina istorinės dailės tradicijos, vietinės ir atvežamos parodos, muziejų, mokyklų, organizacijų veikla, monumentalioji dekoratyvinė dailė, vizualinė informacija ir reklama.
Vienas iš dailės raidos komponentų yra dailės mokymas nuo piešimo pamokų bendrojo lavinimo mokykloje iki specialiųjų dailės mokyklų. XX amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje išryškėjo piešimo mokytojų trūkumas.
Šį klausimą buvo pavesta spręsti Šiaulių pedagoginiam institutui (dabartinio Šiaulių universiteto pirmtakui). Tos veiklos pradžia sietina su 1963 metais įsteigta Dailės sekcija Muzikos katedroje, kuriai vadovavo tapytojas V. Verbickas, vėliau V. Trušys. Dailininkai dėstė piešimą būsimiesiems pradinių klasių ir ikimokyklinio auklėjimo pedagogams ir studentams, siekusiems antrosios specialybės.
1965 metais buvo įsteigta Piešimo ir darbų katedra, o 1967 metais – piešimo ir darbų specialybė Pedagogikos fakultete. Į pirmą kursą buvo priimta aštuoniolika studentų, vėliau jų daugėjo, darbas plėtojosi, keitėsi ir tobulėjo studijų programos ir metodai.
Plėtojosi fakulteto specialybės: 1993 metais pradėti rengti dailės ir technologijų, dailės ir dizaino specialistai, 1994 metais – grafikai, 1995 metais – tapytojai, vėliau dar ir audiovizualinio meno specialistai.
2001 metais prie Dailės fakulteto buvo prijungtos muzikos katedros, fakultetas pavadintas Menų fakultetu. 1994 metais pradėti rengti dailės magistrai, į magistrantūrą priimami magistrantai specializuojasi tapybos, grafikos, dizaino, meno istorijos, taikomosios dekoratyvinės dailės srityse. Su menu susijusių programų esama ir kituose universiteto fakultetuose.
Universiteto dailininkų kūrybinė veikla jaučiama Šiaulių miesto ir Lietuvos kultūros panoramoje. Dažnai rengiamos dėstytojų ir studentų kūrinių parodos ir parodėlės savojo universiteto patalpose, įvairiose įstaigose ir įmonėse. Dalis buvusių studentų dalyvauja liaudies meno parodose, jų kūriniai rodomi respublikinėse ekspozicijose.
Į Šiaulių miesto kultūros panoramą labai svariai įsiliejo 1999 metais įsteigta universiteto Dailės galerija, kurioje nuolatos rengiamos dėstytojų ir studentų kūrybos parodos, įžymių Vilniaus ir kitų Lietuvos vietovių bei užsienio dailininkų ekspozicijos.
Po kelerių metų pertraukos 2012 metais galerija atnaujino savo veiklą. Pabrėžtina, kad tokią dailės galeriją, veikiančią keletą metų, teturi Šiaulių universitetas ir Lietuvos dailės akademija ir tik pastaraisiais metais jas steigia Vilniaus pedagoginis universitetas ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetas.
Menų fakultetas ir universitetas apskritai sprendžia vieną iš aktualiausių nūdienos problemų – dailės disciplinos padėtį mokyklose, dailės mokytojo prestižo klausimą. Problema keliama seniai, prie jos nuolat grįžtama, tačiau pasistūmėta į priekį nedaug.
Yra, tiesa, gerų pavyzdžių, bet neretai nusiskundžiama, kad dailės pamokos vis dar tebėra antraeilis dalykas. Nenormalu ir tai, kad kai kur dailė apskritai pakeičiama kitomis disciplinomis. O kaip tik dailės dalykai gali labai veiksmingai prisidėti prie mokyklos humanizavimo, tikslingesnio asmenybės puoselėjimo.
Dailės mokytojas mokykloje... Lietuvoje ši specialybė turi senas ir garbingas tradicijas. Beveik visi senosios ir vyresniosios kartos lietuvių dailininkai yra dirbę mokyklose. Tai A. Žmuidzinavičius, J. Zikaras, A. Jaroševičius, P. Aleksandravičius, G. Bagdonavičius, J. Jankus ir daug kitų. Kaip tik jų dėka nemažai vidurinės ir jaunosios kartos dailininkų pasuko į šios kūrybos sritį. Ir jie visada geru žodžiu, su didžia padėka prisimena pirmąjį piešimo mokytoją.
Nelengva dailės mokytojo duona. Mokykloje, miestelyje ant jo pečių paprastai gula visi dailės dalykai, organizuojamos moksleivių kūrybos parodėlės, kartais pradeda formuotis ir vietinių dailės centrų užuomazgos. Ir labai svarbu nesutrikti, neužgesinti rusenančios kūrybinės ugnelės.
Drauge su studentais, auklėtiniais tvirtėjo ir augo dėstytojų kolektyvas, daugelis brendo kaip dailininkai. Tai tie žmonės, kurie stovėjo prie specialybės lopšio, dirbę nuo pat pirmųjų dienų: įžymus monumentalistas, valstybinės ir Stasio Šalkauskio premijų laureatas profesorius Vitolis Algimantas Trušys, skulptorius profesorius Aloyzas Toleikis, docentai Jeronimas Kmieliauskas, Donatas Lukoševičius, Rimas Buivydas, dėstytojai Justina ir Povilas Dobkevičiai. Ryškų kūrybinį ir pedagoginį pėdsaką paliko anapilin išėję Vytautas Tribandis ir Dalia Tribandienė.
Po 40, 30, 20, 10 metų sėkmingai dirbo, o dauguma ir tebedirba profesoriai Antanas Visockis, Vincentas Gečas, Ričardas Garbačiauskas, Giedrius Šiukščius, docentai Romanas Vilkauskas, Aldona Visockienė, Gražina Arlauskaitė-Vingrienė, Irena Ambrazienė, Salvinija Anikinienė, Povilas Urbietis, Virginija Šidlauskienė, Jūratė Sitonytė, Gražina Šimoliūnienė, lektoriai ir asistentai Michalina Adomavičienė, Arvydas Dauguvietis, Edmundas Birgėla, Dalia Marija Šaulauskaitė, Virginija Šidlauskienė, Liucija Čiutienė, Vilius Puronas, Darius Linkevičius ir kiti.
Nemažai buvusių auklėtinių sėkmingai dirba tame pačiame Menų fakultete: profesorius Vaidotas Janulis, docentai Bonaventūras Šaltis, Arūnas Uogintas, Vidmantas Zarėka, Virginijus Šimoliūnas, dr. Irena Burneckienė, Albinas Kavaliauskas, Petras Rakštikas (jis yra vienintelis universitete Lietuvos rašytojų sąjungos narys).
Dalis fakulteto auklėtinių pasuko mokslo keliu, apgynė disertacijas: tai prof. habil. dr. Gediminas Merkys, dr. Gedutė Grigaliūnaitė, doc. dr. Irena Burneckienė, dr. Audronė Prakurotienė, dr. Edita Musneckienė. Aktyviai reiškiasi lektoriai ir asistentai Danutė Kaučikienė, Vilija Lesauskienė, Regina Vaitkevičienė, Meda Dilinskienė, Rimantas Plungė, Regina Šulskytė, Kornelijus Užuotas, Remigijus Venckus, Adas Toleikis, Rimvydas Daužvardis, Aridanas Jankauskas ir kiti.
Didelė dalis dailininkų yra Lietuvos dailininkų sąjungos, keli – Tautodailininkų sąjungos nariai. Šalia dėstytojų – Lietuvos dailės akademijos, Talino ir Sankt-Peterburgo dailės institutų auklėtinių vis svaresnę vietą užima vietinės dailės mokyklos atstovai. Šis meninio išsilavinimo šaltinių santykis patvirtina vietinės dailės mokyklos svorį, vietinių resursų savaiminį augimą ir plėtotę, originalų regioninį mokslo ir meno tapsmą.
Universiteto dailininkų kūryba išėjo į platų pasaulį, jų kūrinių yra muziejuose, privačiose kolekcijose Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje, Kroatijoje, Belgijoje, JAV, Kuboje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje ir kitur.
Išleista daug personalinių ir bendrų parodų katalogų, kūriniai publikuoti spaudoje ir knygose, albumuose. Išleistos monografijos apie dailininkus Gerardą Bagdonavičių, Aloyzą Toleikį, Vitolį Trušį, Joaną Taujanskienę, Romaną Vilkauską, Antaną Visockį, Aldoną Visockienę, Jeronimą Kmieliauską. Ženklų pėdsaką fakultete paliko neseniai pradėjęs dirbti profesorius Alvydas Lukys.
Šiaulių aukštojoje mokykloje yra ilgiau ar trumpiau dirbę, be jau paminėtųjų, dailininkai A. Gabrielaitis, Birutė ir Kazys Kasperavičiai, K. Galinaitis, V. Zigmantas, R. Keldušytė, E. Eigminaitė-Širkienė, H. Počiupaitė, V. Baranauskienė, J. Sidaravičius, R. Trušys, P. Anikinas, A. Goštautas, K. Ragainis, V. Jusionis, A. Biguzas, A. Šalkauskas, A. Kurtinaitis. Reikia paminėti ir darbų bei braižybos dėstytojus, daug prisidėjusius prie šių disciplinų estetizacijos. Tai J. Vainauskas, A. Margaitis, A. Kuprienė, A. Žemeckienė, V. Uogintienė, B. Jakienė, A. Ruzgienė.
Svariai ir gausiai mūsų auklėtiniai reiškiasi Lietuvos kultūros gyvenime. Paminėtini dailininkai Arūnas Vasiliauskas, alytiškis Benjaminas Jenčius, tekstilininkė Nijolė Ošurkovienė, tapytojas Romualdas Pučekas, karikatūristai Sigitas Burneckis ir Kęstutis Šiaulytis, pagarsėjęs eksperimentatorius Bronius Rudys, tekstilininkė Violeta Laužonytė, skulptorius Vytautas Tallat-Kelpša, Tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė Laima Kelmelienė, tapytojas Eugenijus Marcinkevičius.
Iš jaunesniosios auklėtinių kartos pažymėtini Aleksas Andriuškevičius ir Kristina Inčiūraitė – vieni iš Lietuvos avangardo lyderių, Ramutė Stakėnienė, Gediminas Akstinas, Valdemaras Barakauskas, Irena Šliuželienė, Vitalija Kurtinaitienė, Rasa Prišmontienė, Paulius Arlauskas, Vita Žabarauskaitė, Sigitas Laurinavičius, Ugnius Ratnikas ir daug kitų. Ne vienas iš jų eksponavo savo kūrinius užsienio parodose, jų yra įsigiję muziejai ir kolekcininkai.
Suartėjus su muzikais, kurie turi savąją raidos istoriją, Menų fakulteto darbuotojams ir studentams iškyla naujų bendradarbiavimo uždavinių, kurie, atrodo, neblogai sprendžiami ir, tikimasi, duos svarių kultūros ir mokslo rezultatų. Nuoseklus darbas, tvirta gyvenimo pozicija, dailininko-pedagogo ir dailininko-kūrėjo vientisumo supratimas – to siekia kūrybingas Menų fakulteto dėstytojų kolektyvas.
Universitete dedamas tvirtas specialybės pamatas, atsiskleidžia nemažas meninis potencialas. Ateities sėkmės ir nesėkmės priklauso nuo pačių absolventų darbo ir kūrybinių siekių, nuo tos aplinkos, į kurią jie paklius.
Beje, ir tos aplinkos klimatas priklauso daugiausia nuo jų pačių – jiems teks būti tos aplinkos kūrėjais. Fakultete vyravo ir tebevyrauja kūrybiškumo ir tolerancijos dvasia, pakantumas kitaip galvojantiems ir kitokiems kūrybos principams, stilistinei įvairovei.
Senajame Šiaulių parke, buvusiuose grafų Zubovų rūmuose įsikūręs Menų fakultetas tapo organišku miesto kultūros židiniu, vešliai žaliuoja pirmųjų absolventų pasodinti ąžuoliukai.
Menų fakultetas – specifinis Universiteto padalinys, antrasis Lietuvos aukštųjų mokyklų sistemoje, puoselėjantis Lietuvos meną. Jo laukia nauji uždaviniai, studijų programų tobulinimas, akademinio mokymo stiprinimas ir drauge kūrybinės raiškos skatinimas, profesinių įgūdžių ir novacijų, eksperimentų derinimas.
Galima drąsiai sakyti, kad Šiaulių universiteto auklėtiniai tapo daugelio Lietuvos dailės židinių iniciatoriais ir lyderiais – Alytaus, Druskininkų, Mažeikių, Dusetų, Kelmės, svariai prisidėjo prie Klaipėdos, Panevėžio, Rokiškio ir kitų miestų bei miestelių dailės gyvenimo raidos ir stiprėjimo.
O pačiuose Šiauliuose universiteto ir jo Menų fakulteto veikla tapo pagrindu regioninio dailės centro susiformavimui, centro, jau tapusio savita ir svarbia Lietuvos dailės gyvenimo dalimi.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
FAKULTETAS: Šiaulių universiteto Menų fakultetas išugdė gausų būrį žinomų menininkų.
RŪSIAI: Prieš keletą metų restauruoti Šiaulių universiteto Menų fakulteto rūsiai.
PROFESORIUS: Dailininkas Ričardas Garbačiauskas – Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dailės katedros profesorius. 1991–1996 metais dirbo Tapybos katedros vedėju. 1996–2000 metais – Menų fakulteto dekanas, 2000–2008 metais – prodekanas.
DEKANAS: Šiaulių universiteto Menų fakulteto dekanas profesorius Vaidotas Janulis 1982 metais baigė tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto (dabar – Šiaulių universitetas) Dailės fakultetą ir liko dirbti aukštojoje mokykloje.
STUDIJOS: Dailininkas Bronislovas Rudys tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete studijavo 1972–1977 metais.
DOCENTAS: Dailininkas Bonaventūras Šaltis Šiaulių pedagoginio instituto dailės fakultetą baigė 1972 metais. Ne vienerius metus dailininkas dirbo dėstytoju.
CENTRAS: Profesorius Vytenis Rimkus sako, kad Šiaulių universiteto Menų fakulteto veikla tapo pagrindu regioninio dailės centro susiformavimui.