Šiaulių literatų klubas „Verdenė“

Šiaulių literatų klubas „Verdenė“

Šiaulių literatų klubas „Verdenė“

Zofija GAJAUSKYTĖ–KARPIENĖ

„Verdenė“ tarsi šaltinis ištryško netikėtai prieš dvidešimt trejus metus. Klubo branduolį sudaro dešimt žmonių. Iki šiol jie tie patys nuo pirmųjų „Verdenės“ įsikūrimo metų.

Dažniausiai keičiasi jauni, vieni emigruoja į užsienį, ateina kiti. „Verdenė“ jaunimui padeda kūrybiškai augti.

Šiuo metu klube iš viso dvidešimt narių. Daugelis yra išleidę po vieną ar kelias autorines knygas. Turime ir tris bendraautorinius almanachus ("Prie tėvonijos šaltinio“, „Per žvirgždą“, „Atvertys").

„Verdenės“ vadovės Eugenijos Liumaitės dėka pirmasis dešimtmetis buvo labai aktyvus. Užtenka veiklos ir dabar.

Vis negalime pamiršti dviejų aktyvių literatų, mirusių prieš kelerius metus: Gedimino Anusevičiaus–Genio ir Boriso Puzino. Jų posmai mums yra kaip testamentas, kaip priesaika. Todėl norėtume, kad „Atolankų“ puslapyje jie būtų gyvi kartu su mūsų posmais.

Gediminas Anusevičius–Genys:

Aš jums palieku visą platų dangų,

Šaltųjų kilimų žvaigždėtą šventę.

Paimkite, uždekite tarp rankų

Ne svetimą, o savąjį „gyventi“.

Borisas Puzinas:

Mano kraujas – tai sultys prisirpusių vyšnių,

Mano šaknys – giliai dirvoje Lietuvos.

Iš tenai atėjau, aš į ją ir sugrįšiu,

Išdidžios nenulenkęs prieš vėjus galvos.

 

Antanina DAPKUTĖ–PUKĖNIENĖ

Gimtinė

Žvelgiu nuo gimtinės

kalno

Į vingiuojančią Dratvinio

vagą,

Kur paupiu

ievos

Nusivelka rūbą kas

metą.

Krantai molėti ir

statūs –

Čia ūkia pelėdos kas

naktį.

Žemuogių raustančios

lūpos

Vaikystės delnuose dar

pūpso.

Ilgesio akys lig

šiol

žvelgia į Dratvinio

vagą.

Akrostichai

Motulė

Mylima gyvybės Nešėja!

Oriai atvėrus laiko duris,

Tu vienintelis kelias į tiesą.

Už rugį kantresnė buvai ir esi –

Lieptas į artimo meilę.

Ėjau, skubėjau ir tebeeinu pas tave.

Ilgesys

Ilgesys auštančio ryto

Liepsnoja rasų akimis,

Genamas debesio pilko,

Edelveisą dievams padalijo –

Yra vasarvidžio tiltai,

Susipynę erdvės begalybėj.


Zofija GAJAUSKYTĖ–KARPIENĖ

Beveidė

Aš galiu būti

be veido

ir galiu turėti

jų daug.

Ir tai nebus

kaukė.

Norėsiu, kad

tarp jų

pasiklystum

tu.

Žinau, tu manęs

sulaukti

negalėjai,

nes tuo metu

aš neturėjau

veido.

Akrostichai

Duona

Dangun plaukia viltys.

Urzgia alkanas šuva.

Obuoliai noksta ne jam.

Niekas nenori mirti iš bado –

Angelai tik gieda, nors ir nevalgo.

Meilė

Mūzos, deivės,

Eilėraščių okeanai

Iš meilės

Lietumi liejasi,

Ėglių dūmais kvepia.


Alfredas STANCELAITIS

Nerimas

Toli melsvieji ežerai –

Gal pakeliui mums dviese.

Ant medžių žvilga pumpurai

Šakas sparnais ištiesę.

Kai dvelkia vėjas iš pietų,

Švelnius kedena plaukus.

Šypsaisi lyg pelenė Tu –

Dangaus tyrumo laukiu.

Mažytis, mielas vieversys

Plevena per padangę.

Jau greit visa gamta atgis:

Į sielą šventė beldžias.


Andriejus ARCHIPOVAS

***

Išprotėjusios snaigės

krenta nesustodamos.

Pavasaris apmirė

žiemos gniaužtuose.

Nebegali ištrūkti

Ir ieško

lyg spurdantis paukštis laivės.

Sudaužiau lašančius varveklius.

Išmindžiau sniegą

purvinais batais.

Niekas nepasikeitė.

Snaigės...

jos vis krenta į vaiko delnus.

***

Meteorai

nevaldomi,

neprognozuojami.

Planetų liekanos

sušalusios

vienišos.

Retai besusitinkame –

Kol pagaliau

sudūžtame

išskrendame

Niekur.

Kur tu? Kur aš?

Nerasiu.

Neatrasi.


Arūnas TIŠKUS

„Nakties rapsodijos“ fragmentai

Pamėkliški jaspio sienojai

ikonos veidais

stebi žiburių kapiliarus

pulsuojančius gatvių arterijose

Nuskandintų krantinių

makabriški atodūsiai

virpina gelmę

sidabriniais atspindžiais

susimoka už atvaizdą

naktinių žiburių gildijai


Ernesta KAZLAUSKIENĖ

Paveikslas

Jei galėčiau nupiešti pasaulį,

Jam nutapyčiau sparnus.

Gal adatą smeigčiau į šerdį

Su pažadu būt atsargus.

Spalvoti, margi teptukai...

Juos galim dalintis perpus.

Aplinkui stūgauja vėjai

Švelniai suvėlę dažus.


Eugenija LIUMAITĖ

Vėl...

Šviesu,

kai tu kalbi,

kai grįžti krantine,

lagamine sutalpinęs

neišsakytą nuojautą ir nuovargį.

Šviesu,

kai saulėgrįža

sukviečia jonvabalius

Į debesų pievas

Tik nerink

saulėgedžio šukių.-

Žirs po kojomis,

smigs atmintin –

nebus rytojaus.

Aidės kitų lūpomis

tik Piaf šedevro fragmentas

„je ne regrette rien -“ *

iššūkis tobulybei...

Vėl?

* „ aš nieko nesigailiu“ (pranc.)


Neringa JUODEIKYTĖ

* * *

Vėl ganosi Trojos arkliai...

Ikonomis ropojant skarabėjams

net celėje malda nutyla.

Vien tik vaikai –

atkaklūs odisėjai

nerūpestingai tęsia karmą.

Ir jų skylėti šalikai

moja Levanto vėjui

it krištolo ciboriumui aukštai.

Ties ambona priklaupia

patirtis –

šyduota moteris, pažinus dykumą.

- – - – - – - -

Ant grindinio

pabyra

rožinis.


Ona VALANTINIENĖ

***

Pro degančią sniego žariją

Gėliasparnius žodžius

Šnabžda žolė, išsiilgusi saulės.

Vėjo kvėpavimas

glosto pavargusį sniegą.

Sminga į žemę vandens adatėlės -

Lietus siuvinėja pavasarį.

***

Laiko protakoj veriasi žodis.

Pirmos valandos artume

Auga tyras ir šiltas.

Kuria akmenį, medį, žolę,

Teka vandeniu, skyla į skiemenis,

Iš aeonų iškelia žmogų.

Atvėręs žinojimo atsklandą

Žmogus priglunda prie medžio,

Žemės, vandens.

Keisto jausmo keista impresija

Dangaus ir žemės vienovė...


Renata VELKAITĖ-BUTKIENĖ

***

Vėl vėlinas vakarė vėlyva

ir keičiasi laukimo spalvos.

Jaučiu tuštybę savyje,

galėtų kas ir gerklę perkąst –neskaudėtų

Gal dar kada likimas

išnuomos sparnus,

Kad aš kartu su paukščiais skrist galėčiau...

Dabar esu ne su jumis –

tik čia.

Bet susitiksim ten,

kur vakaras vėlyvas vėlinas.

***

Kai lapai metė

rudenį medžius

ir drėgnos kojos braidė tylą,

tada vorai vėl ėmė megzt tinklus

gurkšnodami auksinio ryto vyną

***

Laukimas kantrią širdį drasko,

O dienos trumpina metus.

Išeičiau ten, kur kitas laikas laukia

Ir niekad nebegrįžčiau praeities keliu.


Teresė RAČIENĖ

Prisikėlimo uvertiūra

Kaip iškilmingai

Gieda medžiai

Violetinį choralą...

Tarsi nuo miros

Apsvaigsti

Nuo žalio

Pumpurų prisikėlimo.

Eini per žemę

Ir girdi

Jos giesmę

Amžiną -

Nuskaidrintą

Gamtos

Širdies

Plakimą...

 

Tik saulės

Sudužo diena

Į grindinio akmenį,

Šaižiai ore virptelėjęs,

Širdin neįskridęs...

Jaunas buvo žodis,

Vos vaikščiot pramokęs...

Sudužo žodis.

Diena sudužo.

Reikėjo saulės:

Dienai,

Žodžiui,

Sutryptam gėlės žiedui...

Saulės nebuvo.

Šviesią

Dienos valandą

Įžūliai žiaumojo

Nakties pasiuntiniai.


Valerijus ŠIDLAUSKAS

***

Kas apgenės mus,

Kalbas medžiai pavasarėjant,

Mėnesienoj šokdami

Lyg žaibai mėlyni.

Akli pumpurai liečia žvaigždes,

Siluetus pilkšvus, drungną vėją

Ir staiga baltą veidą apčiuopia nakty.

Miela, girdžiu, žodžiai šnara, sugrįžk,

Kaip čiulbantis rytas nusileisk į rankas

Ar įbrisk į ledo šaltinį

Kurs į mano širdį nuveš.

 

Žilvinas


SKAČKAUSKAS

Kaip aš praradau humoro jausmą

(Nikoks vaizdelis)

Jei būtų kas mane pamatęs prieš dvidešimt metų... Na, neperdedant – L. Gaidajaus komedijų herojus – Afonia au akiniais.

Bet pasklido zirzimas – gyvenam ne taip, kaip turėtume. Privalėtume kaip suomiai...

Suklusau – žodis ,,suomiai“ darė įspūdį...

Bet ne taip gyvename, aiškino, todėl, kad dar rublis apyvartoj ir sovietų kariuomenė...

Pradingo ir rublis, ir sovietkariai, tačiau ir su litais jaučiausi kaip Sacharos ar dar kažkokioj dykumoj.

Reikia stot į NATO, paprotino mane išmintingesni, tuomet paplūs į mus investicijos...

Įstojom, o moderniškose smuklėse pasirodė ne lietuviškai kalbantys, užtat mokūs vyrukai. NATO desantas.

Tačiau Sachara paliko Sachara, o gal ir Gobio dykuma. Galgi net Mirties jūra, nes korėsi bendražygiai ir pažįstami dešimtimis. Susiaurinau, menu, savo šypseną perpus, kol aukštaūgis premjeras mus stabilizavo.

NATO ne viskas, tuomet perskaičiau, va, jeigu į Evrosojūzą (pasak radijo stoties „Svoboda"), įstotume, tuomet...

Įstojau. Įmyniau.

Tada tie draugeliai, kurie dar nepasikorė, išlėkė į anglijas ir airijas...

Dabar man įrodinėja – reikia įsivesti eurą. O man, tai girdint, jau nebe juoktis, o verkti norisi...


Žilvinas SKAČKAUSKAS

Senos dainos

(Borisui Puzinui)

Senos dainos liūdnos,

Kaip seni žaidėjai.

Joms beliko, rodos,

Vien tik jubiliejai.

Bet sugrįžta dienos,

Kaip dangun kometos,

Ir seni žaidėjai

Vėl iš centro mėto.

Senvagės patvinsta,

Senos dainos – mielos...

Lyg žirgai staininiai

Kartais grįžta dienos...

Jeigu dainos – tikros,

Jei tikri žaidėjai...

Senvagėm kadaise

Plačios upės liejos!


Audronė GUTAUSKAITĖ

VYRIŠKA PAGALBA

(ištrauka)

... Kaip tik tuomet, lyg viską atspėjęs, laboratorijos vedėjas Stanislovas netikėtai pasikvietė Dovilę apsilankyti jo nedideliame tarnybiniame bute studentų bendrabučio gale.

– Ateikite šiaip sau, išgersime kavos, paplepėsime, – tepasakė. Tarp jų jau buvo užsimezgęs šioks toks kolegiškas pasitikėjimas, tad Dovilė be baimės sutartą valandą nupėdino į savo viršininko namus.

- Na, brangioji Dovile, tai ką gi ketinate veikti, baigusi mokslus? – pasilabinęs ir pakvietęs vidun lipšniai pradėjo pokalbį senukas.

- Dar gerai nežinau, – atsidūsėjo mergina, mintyse stengdamasi perprasti šio keisto kvietimo tikslą. – Jei tik galėčiau likti universitete, būtų labai gerai. O jei ne – tektų eiti į mokyklą... Kur dingsi... O nesinorėtų.... – liūdnai nutęsusi vogčiomis dirstelėjo į pašnekovą, spėliodama, kur toliau tas pokalbis vinguriuos.

- Suprantu ... Taip... Tam ir pasikviečiau jus... Nelengva pradėti, bet... prašom pirma mane atidžiai išklausyti ir neskubėti tarti „ne“. Visi žinom, kokia protinga ir gero charakterio mergina esat, kaip atsakingai žiūrite į mokslą ir pareigas. Veikiausiai nustebinsiu jus, bet šis ypatingas pasiūlymas yra neabejotinai naudingas abiems pusėms, – toliau atkakliai porino senukas, iš susijaudinimo vis labiau pūškuodamas ir vis tankiau ranka braukdamas nuo veido staiga upeliais pažliaugusį prakaitą. O Dovilė jo besiklausydama vis labiau triko ir nervinosi, nė nejausdama, kaip vieną po kito kemša į burną prie kavos patiektus padžiūvusius sausainukus. – Matote, esu jau nebejaunas, – atkakliai varė savo kalbą Stanislovas. – Rudenį išeinu į pensiją. Dairausi žmogaus – savęs vertos pamainos – pajėgsiančio tinkamai vadovauti laboratorijai. Katedroje siūliau vieną kandidatūrą, ten man pritaria... Bet mąstau ir apie save... Esu vienišas, neturiu nei giminių, nei artimųjų... Nedaugelis žino apie įsisenėjusią cukraligę, kuri vis labiau spaudžia mane prie žemės, gali nutikti ir taip, kad būsiu reikalingas rimtos priežiūros...

Čia jis staiga nutilo, susikaupė, giliai įkvėpė ir, įrėmęs į apstulbusią Dovilę savo įžymųjį skvarbųjį žvilgsnį, šaižiu balsu išpyškino:

- Tekėk už manęs, Dovile! Juk ne už ačiū prašau – paveldėsi ir pareigas, ir butą! Aš tave apsaugosiu kiek galėdamas, nebesijausi vieniša ir niekas nebedrįs tavęs skriausti... Sutik, mergaite! – maldaute maldavo senukas, liulėdamas ir kretėdamas visu savo stambiu kūnu.

- Aš sutinku, Stanislovai, – netikėtai pačiai sau išsprūdo skubus ir tylus Dovilės atsakymas, švieste nušviesdamas senuko veidą laiminga palengvėjimo šypsena.

Toliau įvykiai įsisuko tarsi savaime...