Šiaulių „Laiptų galerija“ pakibo ant plauko

Gyvenimas trumpas, menas – amžinas

Liūdname fone vyko „Šiaulių Monmartro Respublikos’23” tarptautinio meno festivalio tapybos pleneras. Tos nuotaikos persikėlė į jautrias menininkų sielas ir atgulė drobėse.

Džiaugtis yra duotybė, o liūdėti — privilegija, inspiruojanti mūsų kūrybą. Kadangi esu žurnalistė, fotomenininkė ir tapytoja, dirbdama daugiaplaniškumo, kupino prieštaravimų, karo baimių fone, nemanau, kad menas išgelbės pasaulį. Bet padaryti mus jautresnius, geresnius, atidesnius tikrai gali. Tik nenuskęskime provincijos akivaruose. Ars longa, vita brevis! (Gyvenimas trumpas, menas amžinas!)

Nesileiskime į asmeniškumus. Kas gali nuspręsti, kiek mums gyventi!

Lilija Valatkienė, žurnalistė iš pašaukimo, menininkė iš prigimties

Sunaikinti „Laiptus“ – sunaikinti dalį gyvenimo

Turiu drąsos sakyti, kad Šiauliai be „Šiaulių Monmartro Respublikos“ tai jau ne Šiauliai. Daug Lietuvos kūrėjų nori būti pakviesti į šį puikų meno, poezijos, muzikos festivalį.

„Laiptų galerija“ turi puikų įdirbį, ir jį sunaikinti — tai sunaikinti dalį gyvybės (meno) mieste.

Labai tikiuosi, kad niekam neakils ranka tokiam baisiam veiksmui.

Su didžiausia pagarba, dėkingumu organizatoriams.

Viltis ir tikėjimas rusena visų menininkų širdyse.

Živilė Bardzilauskaitė-Bergins

Griauti yra lengva...

Šiauliai, miestas, praeitis ir ateitis, tradicijos, švietimas ir kultūra, jaunimas, dailė ir muzika, miesto savitumas, žinomumas, tarptautiškumas, patrauklumas miestiečiams ir svečiams — visa tai ir yra „Laiptų galerija“ .

Tą sukurti reikia dešimtmečių, reikia vienminčių, ypatingos bendruomenės.

Griauti yra lengva, atstatyti sunku, dažnai ir neįmanoma.

Prof. Ričardas Bartkevičius

Unikalus kultūros židinys

„Laiptų galerija“ — unikalus Kultūros židinys, kuris suburia žmones ir meną.

Didelė garbė eksponuoti savo kūrybą LAIPTŲ galerijoje. Tegu gyvuoja „LAIPTŲ galerija“.

Giedrė Riškutė-Kariniauskienė, VDU profesorė

Turi milžinišką įdirbį

Mano nuomone, turint tokį milžinišką įdirbį, žinomumą, kūrėjų ir miestiečių meilę bei dėmesį, būtina tęsti galerijos veiklą.

Kaip sakoma — „sunku pastatyti, lengva sugriauti“. Juk tik užsitarnavus savo vardą į festivalį ir plenerą galima sukviesti žinomus dailininkus ir tokias žvaigždes kaip Davidas Geringas, Petras Geniušas, Dalia Kuznecovaitė, Čiurlionio kvartetas, Lietuvos kamerinis orkestras ir kt.

Meno nebūna per daug.

Man labai imponuoja V. Čerčilio mintis, pasakyta karo metais, galvojant, kaip padidinti lėšas gynybai. Tad jis pasakė: „Nė vieno penso nuo kultūros, antraip — dėl ko mes tada kariaujame.“

Edita Radvilavičiūtė-Utarienė

Garsina Šiaulius

„Laiptų galerijos“ parodos, koncertai, literatūriniai vakarai, susitikimai, edukacijos ir kita veikla siejasi su aukštu profesionalumu. Čia eksponuojami garsių Lietuvos ir užsienio kūrėjų darbai rodo galerijos vadovų atsakingą ir rimtą požiūrį į meną.

„Laiptų galerija“ neabejotinai turi reikšmingą vietą miesto kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime, pelniusi pripažinimą, garsina Šiaulius ir yra reikalinga Šiaulių miesto žmonėms ir miesto svečiams.

Gražina Arlauskaitė-Vingrienė

Ar Šiauliai – mieteliūkštis?

Esu nuolatinė „Laiptų galerijos“ renginių lankytoja. Visada lieku patenkinta. Matyti, kaip žmonės sugeba dirbti. Ir renginiai čia įdomūs, ir dėmesys žmogui – šiltas. Man suprantamas rūpestis dėl „Laiptų“ likimo. Kultūra yra platesnė forma, ne tik apie menus šneku, nors dailė rūpi labiausiai. Svarbu ir mokėjimas kurti namų jaukumą. Tai irgi svarbi kultūros dalis. Kai tu turi savo namus, gali tvarkytis, kaip nori. Daugiau turi galimybių realizuoti savo idėjas, fantazijas. Čia toks labiau individualus darbas. Ir su menininku, ir su lankytoju. Priungimas prie bet kurios įstaigos gali pražudyti „Laiptų galerijos“ savitumą. Ypač galerinę veiklą. „Laiptai“ mums, dailininkams, labai daug duoda. Ne tik parodas, į kurias susirenka daug žmonių. Šalia parodos beveik visada „Laiptuose“ vyksta koncertas. Klausydamas muzikos gali gėrėtis paveikslais, mąstyti. Baiminuosi, kad sujungimas gali sugriauti nusistovėjusias „Laiptų“ tradicijas: „Monmartras“, „Kalėdinės miniatiūros“, teminės iškilių dailininkų parodos. Nebus tiek dėmesio tapytojams, grafikams. Man labai rūpi, kad turėtume savo erdvę, kur dailė dera su muzika, su poezija, kur esi laukiamas. Didelė įstaiga paprastai neturi tos žmogiškos šilumos, negali ar negeba tiek dėmesio parodyti lankytojui, menininkui.

Antra vertus, išsaugoti savarankišką įstaigą, kurios pavadinimas žinomas ne tik Lietuvoje, svarbu miesto prestižui. Klestintis miestas – tai miestas, kuriame klesti kultūra, kuriame veikia bent kelios skirtingos krypties galerijos, specializuoti kultūros centrai. Ne mažinti, o didinti galerijų skaičių turėtume. Jei viena, tai kas Šiauliai? Miesteliūkštis? Ar ambicija – Šiaurės Lietuvos kultūros centras – jau apdulkėjo klerkų stalčiuose?

Trečia. Kartais tenka gelbėti įstaigą, kurios veikla atsiduria krizėje, nuosmukis dažnesnis už pakilimą. Bet „Laiptų galerija“ dirba stabiliai. Netrukdykime, tegu klesti. „Laiptų galerija“ yra jaukūs namai ir mums reikalingi.

„Laiptų galerija“ privalo išlikti.

Birutė Kuicienė, dailininkė, filosofė

Ar dar maža tuštumos?

Man kaip šiauliečiui gėda. Kas yra viena galerija šimtatūkstantiniame mieste? Lašas stiklinėje, anot kultūros strategų. Taip, tik lašas. O kas atsitiko uždarius Šiaulių universiteto galeriją? Kas nauja įkurta, kad toji stiklinė prisipildytų, kultūros lauką išsiplėstų? Tuštuma. Ar mums, šiauliečiams, tuštumos maža, tuščių langų?

Kam ir kodėl užkliuvo stipri, savita „Laiptų galerija“? Nesuprantama, kas dedasi vadovų galvose. Jau dabar matyti, kas mūsų miesto laukia. Šitokio lygio dailininkas patiki savo kūrinius, o mes neturime, kur juos padoriai išeksponuoti. Gėda.

Kornelijus Užuotas

Sugriautas universitetas. Sugriausite ir „Laiptus“?

Tris dešimtmečius auginta, išpuoselėta „Laiptų galerija“ turėtų būti miesto pasididžiavimas. Ji gyva, klestinti. Festivalis „Šiaulių Monmartro Respublika“ – iš viso fantastika, unikalus reiškinys. Nemažai važinėju po pasaulį, lankausi pleneruose, rezidencijose, sąžiningai sakau: niekur panašaus nemačiau. Kiek čia menininkas gauna... Kas vakarą muzikos korifėjų koncertai mieste ir regione, kelios parodos per vieną savaitę, ekskursijos... Kiekviena diena vis kitokia, vis ką nors įdomaus, prasmingo atskleidžia. Grįžti pasikrovęs taip, kad namuose per mėnesį tiek neaplankytum, neišgyventum, nesuvoktum.

„Laiptų“ rengiamos parodos irgi neeilinės. Ir turinys, ir eksponavimas – nepriekaištingi. Aš mėgstu parodas filmuoti, fotografuoti, išsiuntinėju draugams. Amerikietis galerininkas, nemažai parodų rengę italai stebėjosi: nedideliame provincijos mieste mažutė galerija – ir šitokio lygio parodos. Sujungti ar uždaryti, net sutrikdyti nepagrįstomis abejonėmis tokią galeriją – nusikaltimas. Laikau save šiauliete, dėl to man labai skauda. Piktai, šiaulietiškai į akis pasakyčiau, nevyniodama žodžių į mandagumus. Kokią kultūros strategiją kuriate? Sugriautas universitetas, panaikinta universiteto galerija, dūlėja Zubovų rūmai... Dabar imatės „Laiptų galerijos“? Tai mankurtizmas.

Kokios vertybės siūlomos? Kur link einame? Baltame rūme vienadieniai spektakliukai su pakrizenimais, vienkartinės dirbtinės šypsenos, vienkartiniai santykiai tarsi vienkartiniai indai... Galbūt reikia ir to. Bet kam griauti tai, kas stovi ant tvirto klasikinio meno pamato? Sugriauti lengva: vienas–du parašai... Kad vėl ką nors vertinga sukurtume, prireiks kelių dešimtmečių. Žmogus trapus. Mes tiek laiko neturime.

Ilona Daujotaitė-Janulienė

Leiskime plėtoris įvairovei

Teisybė ta, kad stiprybė yra įvairovėje. Teisybė ir ta, kad menininkams niekada nebuvo galerijų pertekliaus. Kuriama ne tik dėl kūrybos, bet ir dėl savo žiūrovo, esamo ir to, kurį norima dar prisijaukinti.

Nors pasaulis kuriamas gerais norais, nėra vieno mato tuos norus pasverti, įvertinti ir pagal matą sudėlioti. Svarbu, kad pati įvairovė leistų sudėlioti kryptis, mintis, skonius, sąvokas, ir tai ne pagal šios dienos politkorektiškumą, kurį formuoja būtent šios dienos pasaulio, aplinkos ir nuotaikų pažintis. Privalu leisti įvairovės plėtrą, nes tik joje rasime visas išraiškas ir jų plotį.

Kultūrologas Vytautas Jonas Juška

Džiau­gia­mės ga­le­ri­jos ren­gi­nių ko­ky­be
Kas­met da­ly­vau­da­mi kul­tū­ros cent­ro „Laip­tų ga­le­ri­ja“ or­ga­ni­zuo­ja­muo­se ren­gi­niuo­se, džiau­gia­mės jų ko­ky­be. Me­no fes­ti­va­lis „Šiau­lių Mon­mart­ro res­pub­li­ka“ jau ke­lis de­šimt­me­čius ne­ša Šiau­lių mies­to var­dą į pa­sau­lį, su­bur­da­mas įvai­rių ša­lių me­ni­nin­kus, mu­zi­kan­tus ir me­no kri­ti­kus.
La­bai ver­ti­na­me per­so­na­li­nių ir gru­pi­nių pa­ro­dų ren­gi­mą kul­tū­ros cent­re „Laip­tų ga­le­ri­ja“.
„Laip­tų ga­le­ri­jos“ or­ga­ni­zuo­ja­mi ren­gi­niai vi­sa­da su­lau­kia gau­sy­bės žiū­ro­vų.
Ver­ti­na­me ga­le­ri­jos veik­lą ir nea­be­jo­ja­me jos tin­ka­mu­mu tęs­ti pra­dė­tą veik­lą.
Al­dis Kļa­viņš, In­ta Kla­so­ne, Sol­vi­ta Spir­ģe-Sēne, 
lat­vių dai­li­nin­kai