Šiaulietiškas Vydūno portretas

Šiau­lie­tiš­kas Vy­dū­no po­rtre­tas

Dia­na Stun­gu­rie­nė

Ko­vo 22 d. gi­mė žy­mus Ma­žo­sios Lie­tu­vos kul­tū­ros vei­kė­jas, di­dis hu­ma­nis­tas, dra­ma­tur­gas ir pub­li­cis­tas Vil­hel­mas Sto­ros­ta-Vy­dū­nas (1868–1953). 2018-ie­ji, mi­nint 150-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes, buvo pa­skelb­ti Vy­dū­no me­tais. Dau­gy­bė ren­gi­nių vy­ko mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se. Ir ži­nan­tys, ir nie­ko ne­ži­nan­tys ga­lė­jo ar­ti­miau pa­žin­ti žmo­gų, ku­ris sa­vo gy­ve­ni­mu mo­kė my­lė­ti tė­vy­nę, sau­go­ti tau­tiš­ku­mą ir auk­lė­ti sa­vy­je žmo­niš­ku­mą. Ren­gi­nių ne­trū­ko ir Šiau­liuo­se. Vy­dū­no są­sa­jos su Šiau­liais – gan glau­džios. Čia, Šiau­liuo­se, pa­gal jo kū­ri­nius bu­vo sta­to­mi spek­tak­liai, čia jis skai­tė pa­skai­tas. Iki šiol ža­liuo­ja Vy­dū­no ąžuo­las, so­din­tas 1934 me­tais. Ma­no­ma, kad pir­mą­kart Šiau­liuo­se Vy­dū­nas lan­kė­si 1918 m., kaip tik prieš šim­tą me­tų.

Šiau­lių ap­skri­ties P. Vi­šins­kio bib­lio­te­kos kon­fe­ren­ci­jų sa­lė­je ber­niu­kų cho­rui „Da­gi­lė­lis“ gie­dant Vy­dū­no „Lie­tu­vių gies­mę“ mies­te pra­si­dė­jo Vy­dū­no me­tų mi­nė­ji­mas. 2018 m. va­sa­rio 1 d. įvy­ko šil­tas ir jau­kus ad­vo­ka­tės, skau­tės, Pa­sau­lio tei­suo­lės, Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tės ir Vy­dū­no krikš­to duk­ters Graž­by­lės Venc­laus­kai­tės (1912-2017) at­mi­ni­mo va­ka­ras. Praė­jo ly­giai me­tai, kai su­lau­ku­si be­veik 105-rių šį pa­sau­lį pa­li­ko Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė. Ur­na su pe­le­nais bu­vo pa­lai­do­ta jos tė­vo Ka­zi­mie­ro Venc­laus­kio ka­pe Se­no­sio­se ka­pi­nė­se.

Va­ka­rą or­ga­ni­za­vo vy­dū­ni­nin­kė Jur­gi­ta Ged­mi­nie­nė. Kraš­to­ty­ri­nin­kė Bi­ru­tė Mus­nec­kie­nė pa­ruo­šė ke­le­tą in­for­ma­ci­nių sten­dų apie Graž­by­lės Venc­laus­kai­tės gy­ve­ni­mą. Pro­fe­so­rius Vy­te­nis Rim­kus re­to­riš­kai pa­klau­sė su­si­rin­ku­sių­jų – „kas ji to­kia, Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė? Ką ji nu­vei­kė? Ko­dėl ja do­mi­mės?“ – Ir pa­ts at­sa­kė: „Graž­by­lė gi­mė ir au­go šei­mo­je, ku­ri sun­kiais Lie­tu­vai me­tais, Ru­si­jos oku­pa­ci­jos ir Pir­mo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais sva­jo­jo ir kū­rė Lie­tu­vos vals­ty­bę. Ne vie­ne­rius me­tus at­vy­kęs į Šiau­lius Vy­dū­nas ap­si­sto­da­vo Ka­zi­mie­ro ir Sta­nis­la­vos Venc­laus­kių na­muo­se – „Bal­tuo­siuo­se rū­muo­se“. Sta­nis­la­va Venc­laus­kie­nė re­ži­sa­vo Vy­dū­no vei­ka­lus. To­dėl mi­nė­da­mi Graž­by­lę Venc­laus­kai­tę, kartu pri­si­me­na­me ir pa­mi­ni­me Vy­dū­ną.“

Daž­nam, tur­būt, ky­la klau­si­mas, kaip ir ko­dėl Vy­dū­nas ta­po Graž­by­lės krikš­ta­tė­viu? So­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos įkū­rė­jas, ad­vo­ka­tas, me­ce­na­tas Ka­zi­mie­ras Venc­laus­kis il­gus me­tus ko­vo­jo už ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos įtei­si­ni­mą, ku­ri Lie­tu­vo­je bu­vo įtei­sin­ta 1940-ai­siais, de­ja, jau po jo mir­ties. Pa­gal 1927 m. pa­si­ra­šy­tą tarp­tau­ti­nę su­tar­tį su Va­ti­ka­nu met­ri­kus Lie­tu­vo­je tvar­kė ir sau­go­jo tik Baž­ny­čia. Tuo­met as­me­nį pa­tvir­ti­nan­tis do­ku­men­tas bu­vo iš­ra­šas iš baž­ny­ti­nės kny­gos, ku­ris ten at­si­ras­da­vo pa­krikš­ti­jus nau­ja­gi­mį.

Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė pa­sa­ko­jo, kad pra­di­nė­se kla­sė­se, kai ji mo­kė­si vo­kie­čių mo­kyk­lo­je, jo­kio as­mens do­ku­men­to ji ne­tu­rė­jo, bet įsto­jus į gim­na­zi­ją „rei­ka­lai“ pa­si­kei­tė, Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ja griež­tai pa­rei­ka­la­vo as­me­nį pa­tvir­ti­nan­čio do­ku­men­to, ki­taip mer­gai­tė ne­be­ga­lės mo­ky­tis gim­na­zi­jo­je.

K. Venc­laus­kis su­pra­to, kad ne­be­tu­ri išei­ties ir ne­be­ga­li il­giau ati­dė­lio­ti duk­ters krikš­to. Tuo me­tu Venc­laus­kių na­muo­se sve­čia­vo­si Vy­dū­nas. Sta­nis­la­va Venc­laus­kie­nė pa­pa­sa­ko­jo Vy­dū­nui esa­mą si­tua­ci­ją, ir Vy­dū­nas pa­si­siū­lė bū­ti krikš­to tė­vu.

„Esu krikš­ty­tas liu­te­ro­niš­ko­je baž­ny­čio­je, ir tai jū­sų sie­kius tik su­stip­rins, tai bus jums į nau­dą,“ – krei­pė­si sve­čias su pa­siū­ly­mu į K. Venc­laus­kį.

Krikš­ti­jo Graž­by­lę 1924 m. va­sa­rą Šv. Jur­gio baž­ny­čio­je, mer­gai­tei jau bu­vo dvy­li­ka me­tų. Sug­rį­žus po krikš­to į na­mus, Vy­dū­nas krikš­ta­duk­tei pa­do­va­no­jo al­bu­mą su įra­šu „Graž­by­lei krikš­to pro­ga. Vy­dū­nas“. Al­bu­me bu­vo su­kli­juo­tos nuo pat kū­di­kys­tės Vy­dū­no vai­kys­tės nuo­trau­kos. Po kiek­vie­na nuo­trau­ka bu­vo Vy­dū­no įra­šas, paaiš­ki­ni­mas, kas yra nuo­trau­ko­je. Al­bu­mą Graž­by­lė ro­dy­da­vo vi­siems no­rin­tiems ir be­si­do­min­tiems. Apie 1938 m. lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jas Alek­sand­ras Mer­ke­lis pa­pra­šė pa­sko­lin­ti al­bu­mą, o pa­skui jis iš­vy­ko į Ame­ri­ką. Taip al­bu­mas iš­ny­ko iš Graž­by­lės gy­ve­ni­mo. Bū­da­ma Ame­ri­ko­je ji per­skai­tė laik­raš­ty­je, kad A. Mer­ke­lis (1907-1994) iš­lei­do kny­gą apie Vy­dū­ną, pa­ra­šė į re­dak­ci­ją, bet ga­vo at­sa­ky­mą, kad jis jau yra mi­ręs, Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė „pa­vė­la­vo“ vos pus­me­tį. Al­bu­mo li­ki­mas iki šio­lei yra ne­ži­no­mas.

Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė apie sa­vo krikš­ta­tė­vį vi­sa­da kal­bė­jo su di­džiu­le pa­gar­ba. Ir kai 2010-ai­siais jai bu­vo pa­siū­ly­ta „liu­dy­ti Vy­dū­ną Lie­tu­vai“, kiek pa­dve­jo­ju­si su­ti­ko. Jai ta­da bu­vo de­vy­nias­de­šimt aš­tuo­ne­ri. Tais me­tais Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė, ly­di­ma stu­di­jos "Gin-Dia", ap­lan­kė Ram­by­ną. Žvelg­da­ma nuo kal­no į Til­žės pu­sę pri­si­mi­nė sa­vo vieš­na­gę Til­žė­je, Vy­dū­no na­muo­se, kaip jis gro­jo ar­fa ir kiek ma­žai jis val­gy­da­vo – „oi, net rie­šu­tus su­skai­čiuo­da­vo!“. Bi­tė­nų ka­pi­nai­tė­se prie Vy­dū­no ka­po pa­sku­ti­nį kar­tą Graž­by­lė nu­si­len­kė gar­sia­jam sa­vo krikš­ta­tė­viui. Ap­lan­kė ji ir Mar­ty­no Jan­kaus – Vy­dū­no bend­ra­žy­gio mu­zie­jų. Čia bu­vo iš­leis­tos pir­mo­sios dvi Vy­dū­no kny­gos. Su­si­ti­ko su Bi­tė­nuo­se sto­vyk­lau­jan­čiais vy­dū­ni­nin­kais.

Po ke­lių mė­ne­sių ap­lan­kė Kin­tų Vy­dū­no kul­tū­ros cent­rą, o dar po mė­ne­sio trau­ki­niu vy­ko į sos­ti­nę ir pik­ti­no­si sto­ty­je, kad rei­kia pirk­ti bi­lie­tą. Pak­lau­sė ka­si­nin­kės, ar daug to­kio am­žiaus žmo­nių va­žiuo­ja trau­ki­niu?

Vi­sur Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė da­li­jo­si sa­vo pri­si­mi­ni­mais apie krikš­ta­tė­vį Vy­dū­ną. Su­si­ti­ki­mai praei­da­vo taip links­mai, kad su­si­rin­ku­sie­ji tie­siog kva­to­da­vo, klau­sy­da­mie­si iš­raiš­kin­go ir vaiz­din­go vieš­nios pa­sa­ko­ji­mo.

*

Ki­tas svar­bus ren­gi­nys, skir­tas Vy­dū­no me­tams, įvy­ko ant Su­ki­lė­lių kal­ne­lio. 2018 m. lapk­ri­čio 7 d. čia bu­vo įam­žin­tas Vy­dū­no ąžuo­las. Šven­tę or­ga­ni­za­vo ir pri­sta­tė Da­rius Ra­man­čio­nis, il­ga­me­tis Šiau­lių gam­tos ir pa­vel­do ap­sau­gos klu­bo „Au­ku­ras“ pir­mi­nin­kas, ir Jur­gi­ta Ged­mi­nie­nė, Vy­dū­no me­tų ren­gi­nių koor­di­na­to­rė Šiau­liuo­se. Prieš ke­le­rius me­tus kraš­to­ty­ri­nin­ko Jo­no Nek­ra­šiaus ini­cia­ty­va Šiau­liuo­se pra­dė­ti įam­žin­ti is­to­ri­niai ir at­min­ti­ni Šiau­lių mies­to žel­di­niai. Au­ku­rie­čiai jau tre­ti me­tai ra­šo pro­jek­tus, ieš­ko fi­nan­sa­vi­mo ir lė­šų me­džių įam­ži­ni­mui.

J. Nek­ra­šius su­si­rin­ku­sie­siems pa­pa­sa­ko­jo, kad 1934 m. Su­ki­lė­lių kal­ne­ly­je Vy­dū­nas so­di­no ąžuo­lą. Nė­ra tiks­liai ži­no­ma, su kuo ir ko­kia pro­ga bu­vo so­din­tas šis ąžuo­las: ar tai įvy­ko ru­de­nį, ar pa­va­sa­rį, ta­čiau įpras­mi­ni­mas tu­ri di­džiu­lę reikš­mę – juk tai neuž­mirš­ta mies­to is­to­ri­ja. Nuo šiol ša­lia ąžuo­lo pa­sta­ty­tas stul­pe­lis skelbs Vy­dū­no žo­džius: „Mū­sų už­da­vi­nys – iš­lai­ky­ti krau­jo gry­nu­mą, tau­tos dva­sią, kal­bą, is­to­ri­ją ... rū­pin­tis dva­si­niu tau­tos ga­lių au­gi­mu“ /Vydūnas. Tau­tos gyvata/. Su­gie­do­ję Vy­dū­no gies­mę su­si­rin­ku­sie­ji drau­giš­ku bū­re­liu nu­žings­nia­vo į ŠAVB sve­tai­nę, kur prie sa­vo kū­ri­nių jų jau lau­kė me­ni­nin­kai –Vydūno po­rtre­tų au­to­riai.

*

Pa­ro­dos „Vy­dū­no po­rtre­tas“ idė­jos au­to­rius ir įgy­ven­din­to­jas Gin­tau­tas Stun­gu­rys pa­pa­sa­ko­jo, kad or­ga­ni­zuo­ti Vy­dū­no po­rtre­tų pa­ro­dą jį įkvė­pė me­ni­nin­kė Al­do­na Vi­soc­kie­nė. Bū­tent jos 2017 m. nu­pieš­ti Ma­žo­sios Lie­tu­vos ro­ma­nis­tės, lie­tu­vi­nin­kės Ie­vos Si­mo­nai­ty­tės po­rtre­tai pa­stū­mė­jo Gin­tau­tą pa­siū­ly­ti me­ni­nin­kams nu­ta­py­ti Vy­dū­ną, taip pra­tur­ti­nant Vy­dū­nui skir­tus me­tus. Jis pir­miau­sia ir krei­pė­si į dai­li­nin­kę ke­ra­mi­kę, il­ga­me­tę Šiau­lių uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­to dės­ty­to­ją, do­cen­tę Al­do­ną Vi­soc­kie­nę. Pas­ku­ti­niais me­tais ati­to­lu­si nuo su­dė­tin­gų ir fi­ziš­kai sun­kių ke­ra­mi­kos dar­bų A. Vi­soc­kie­nė at­si­da­vė sa­vo ho­biui – po­rtre­tų pie­ši­mui.

Pa­siū­ly­mą me­ni­nin­kė mie­lai priė­mė. Ji pa­sa­ko­jo, kad apie Vy­dū­ną daug su­ži­no­jo iš Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos pir­mi­nin­ko Bro­niaus Leo­na­vi­čiaus, ku­ris, anot me­ni­nin­kės, yra di­de­lis Vy­dū­no ger­bė­jas, gal­būt, ir gy­ve­nan­tis pa­gal Vy­dū­no prie­sa­kus. Pats B. Leo­na­vi­čius, me­ni­nin­kės nuo­mo­ne, net sa­vo­tiš­kai pa­na­šus į Vy­dū­ną. A. Vi­soc­kie­nė su­pran­tan­ti, kad li­ga pri­ver­tė Vy­dū­ną gy­ven­ti as­ke­tiš­kai. Ir vis tik bū­da­mas to­kio­je sun­kio­je, at­ro­dy­tų, be išei­ties si­tua­ci­jo­je – ne­pa­gy­do­mai sirg­da­mas, Vy­dū­nas su­ge­bė­jo tiek daug nu­veik­ti vi­suo­me­nės la­bui.

Vy­dū­nas su­kū­rė svei­ka­ti­ni­mo­si sis­te­mą, pa­rem­tą ve­ge­ta­ri­niu mai­ti­ni­mu­si, ku­ri tu­rė­jo ir iki šio­lei tu­ri daug pa­se­kė­jų. „Toks gy­ve­ni­mas pui­kus pa­vyz­dys vi­siems lie­tu­viams,“ – da­li­jo­si min­ti­mis me­ni­nin­kė. Al­do­na Vi­soc­kie­nė pa­si­rin­ko nuo­trau­ką, ku­rio­je Vy­dū­nas dar pa­kan­ka­mai jau­nas. Jos, kaip po­rtre­tis­tės, pa­ty­ri­mu vy­res­nio žmo­gaus žvilgs­nis bū­na ge­ro­kai pri­ge­sęs. Ją su­ža­vė­jo la­bai gra­žūs gar­ba­no­ti Vy­dū­no plau­kai, jo ypa­tin­gos pil­kai rai­nos akys, tu­rin­čios kon­tū­rą. Ji ma­no, kad pa­gal vei­do for­mą tu­rė­tų bū­ti įspū­din­gos ir Vy­dū­no ran­kos. Me­ni­nin­kė tei­si, yra ne­ma­žai nuo­trau­kų, ku­rio­se Vy­dū­nas įvai­riai su­si­dė­jęs ran­kas, daž­nai jos su­kry­žiuo­tos ant krū­ti­nės.

*

Tu­rė­da­mas pir­mą­jį dar­bą Gin­tau­tas Stun­gu­rys jau drą­siau krei­pė­si į gra­fi­ką Ri­man­tą Bui­vy­dą. Il­ga­me­tis ŠU dės­ty­to­jas, Pie­ši­mo ka­ted­ros do­cen­tas taip pat mie­lai priė­mė pa­siū­ly­mą. Ap­žiū­rė­jęs at­siųs­tas fo­tog­ra­fi­jas, pa­si­rin­ko ne­la­bai ži­no­mą fo­tog­ra­fi­ją, kur Vy­dū­nas nu­pa­veiks­luo­tas 1938 m., prieš 80 me­tų – „kai aš dar ne­bu­vau gi­męs,“ – šyp­so­si me­ni­nin­kas.

Ta­py­da­mas pa­sku­ti­niu me­tu pa­mėg­ta kom­piu­te­ri­ne tech­ni­ka R. Bui­vy­das pa­mė­gi­no įsi­gi­lin­ti į is­to­ri­nę fo­tog­ra­fi­ją. To laik­me­čio nuo­trau­kos ne­spal­vo­tos, to­dėl sa­vo dar­be per daug spal­vų me­ni­nin­kas ne­nau­do­jo. Nu­džiu­go ir ma­lo­niai nu­ste­bo, kai at­vy­kę pa­si­sve­čiuo­ti anū­kas ir mar­ti „pa­ži­no“ jo nu­ta­py­tą Vy­dū­ną, ku­ris da­bar yra „įtrauk­tas“ į mo­kyk­li­nę pro­gra­mą.

R. Bui­vy­das ki­lęs „nuo Jur­bar­ko“, Ma­žo­sios Lie­tu­vos, tuo­me­ti­nės Prū­si­jos pa­sie­nio. Dar vai­kys­tė­je Ri­man­tas pa­ste­bė­jo skir­tu­mą tarp Rytp­rū­sių ir Lie­tu­vos. „Ri­ba bu­vo la­bai aiš­ki, ten ke­liai as­fal­tuo­ti ir stul­pai me­ta­li­niai. Vai­kys­tė­je va­žiuo­da­vo­me sep­ty­nis ki­lo­met­rus vieš­ke­liu, kad dvi­ra­čiais pa­si­va­ži­nė­tu­me as­fal­tuo­tu ke­liu,“– pri­si­me­na me­ni­nin­kas. Jau stu­di­juo­da­mas Dai­lės ins­ti­tu­te su­si­pa­ži­no su bū­si­ma dai­li­nin­ke gra­fi­ke, Ma­žo­sios Lie­tu­vos kraš­to­ty­ri­nin­ke Eva La­bu­ty­te (1938-2003), be­si­mo­kan­čia že­mes­nia­me kur­se. Prū­sų že­mės ger­bė­ja, ki­lu­si iš to kraš­to, Eva La­bu­ty­tė lai­kė sa­ve lie­tu­vi­nin­ke, daug bend­ra­vo su I. Si­mo­nai­ty­te.

Ma­žo­sios Lie­tu­vos kul­tū­ros ty­ri­nė­to­jas Do­mas Kau­nas vie­na­me iš su­si­ti­ki­mų su vi­suo­me­ne da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais apie sa­vo pa­žin­tį su I. Si­mo­nai­ty­te. Apie jos griež­tą ir ne­la­bai tai­kin­gą cha­rak­te­rį. „Lie­tu­vi­nin­kai su vy­žom nie­ka­da ne­vaikš­čio­jo,“ – įsi­žei­dė lie­tu­vi­nin­kė ra­šy­to­ja, pri­ly­gin­ta že­mai­čiams. Yra ži­no­ma, kad I. Si­mo­nai­ty­tė bend­ra­vo ir net bend­ra­dar­bia­vo su Vy­dū­nu, bet drau­gau­ti jiems ne­la­bai se­kė­si – ašt­rūs cha­rak­te­riai daž­nai iš­šauk­da­vo prieš­prie­šą. R. Bui­vy­do nu­ta­py­tas po­rtre­tas pa­do­va­no­jo dar vie­ną is­to­ri­ją apie Vy­dū­ną.

*

Dai­li­nin­kė ta­py­to­ja, me­no­ty­ri­nin­kė ir pe­da­go­gė Li­gi­ja Sta­le­vi­čie­nė, 2018 m. pa­si­ti­ku­si sa­vo de­vy­nias­de­šimt­me­tį, ir­gi su­ti­ko nu­ta­py­ti Vy­dū­no po­rtre­tą. Ji pri­si­pa­ži­no, kad nie­ka­da ne­bū­tų pa­ti­kė­ju­si, kad ta­pys Vy­dū­ną. Ži­no­ma, ta­py­ti po­rtre­tus jai pa­tin­ka, bet ar įveiks? Juk Vy­dū­nas – ži­no­mas, gar­sus žmo­gus, to­dėl jį ta­py­ti di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė. Be to ji ne­ma­čiu­si Vy­dū­no gy­vo. Nuot­rau­ko­je, ži­no­ma, pa­lie­ka da­le­lė žmo­gaus ener­gi­jos... kaip ir me­ni­nin­kų dar­buo­se, juk vie­ni dar­bai nie­ko ne­sa­ko, tar­si bū­tų tuš­ti, o į ki­tą pa­veiks­lą pa­žiū­rė­jus su­ky­la ko­kie tai jaus­mai, net at­si­trauk­ti sun­ku.

Anot dai­li­nin­kės me­ni­nin­kas nu­ta­py­ta­me pa­veiks­le pa­lie­ka da­le­lę sa­vo gy­ve­ni­mo. Ji pri­si­pa­ži­no, kad il­gai ne­si­ry­žo ta­py­ti. Pieš­tu­ku grei­tai vis­ką nu­si­pie­šė, o po to su­sto­jo – nie­kaip ne­ki­lo ran­ka pra­dė­ti ta­py­ti ak­va­re­le. Ir po­pie­rius šiuo­lai­ki­nis me­ni­nin­kei pa­si­ro­dė vi­siš­kai ne­priim­ti­nas. Sū­nė­nas pa­do­va­no­jo „ge­rą“ ta­py­bi­nį po­pie­rių, o jis da­žus su­ge­ria kaip spaus­tu­kas – nie­kaip ne­pa­vyks­ta ak­va­re­lės nu­lie­ti.

L. Sta­le­vi­čie­nė taip pat pri­si­mi­nė, kad vai­kys­tė­je na­muo­se bu­vo Vy­dū­no kny­ga „Mū­sų už­da­vi­nys“. Tuo­met, iki­so­vie­ti­nė­je lais­vo­je Lie­tu­vo­je ne­bu­vo dai­nų cho­rams. Vy­dū­nas vie­nas iš pir­mų­jų har­mo­ni­za­vo lie­tu­vių liau­dies dai­nas, pri­tai­ky­da­mas jas cho­ri­niam at­li­ki­mui. „Ma­tyt, to­dėl ir Vy­dū­no kny­ga pas tė­vą bu­vo, juk jis ir­gi, kaip Vy­dū­nas, bu­vo chor­ve­dis? – su­si­mąs­tė me­ni­nin­kė. – Vy­dū­ną so­vie­ti­niais lai­kais vi­si bu­vo pri­mir­šę, ma­žai apie jį bu­vo kal­ba­ma.“ So­viet­me­čiu Vy­dū­nas bu­vo už­draus­tas kaip ra­šy­to­jas „pa­si­trau­kęs į va­ka­rus“. Jo kū­ri­niai at­si­dū­rė spec. fon­duo­se, į ku­riuos pa­tek­ti bu­vo ga­li­ma tik ga­vus lei­di­mą. Taip iš so­vie­ti­nio jau­ni­mo są­mo­nės Vy­dū­nas bu­vo iš­trin­tas. Jo idė­jos at­gi­mė su lais­vė­jan­čia Lie­tu­va.

*

Sve­čiuo­da­ma­sis Lat­vi­jo­je Gin­tau­tas Stun­gu­rys drau­gams me­ni­nin­kams pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo su­ma­ny­mą suor­ga­ni­zuo­ti Vy­dū­no po­rtre­tų pa­ro­dą. Me­no­ty­ri­nin­kė, res­tau­ra­to­rė, il­ga­me­tė mu­zie­jaus dar­buo­to­ja Ing­ri­da Raud­se­pa pra­si­ta­rė, kad ir ji no­rė­tų nu­ta­py­ti Vy­dū­ną. Lat­vi­jos Li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je rink­da­ma me­džia­gą pra­ne­ši­mui apie Lat­vi­jos tau­tos šauk­lius dra­ma­tur­gą Ja­nį Rai­nį (1865-1929) ir jo žmo­ną poe­tę As­pa­zi­ją (El­za Ro­zen­ber­ga, 1865-1943) Ing­ri­da at­ra­do su­si­ra­ši­nė­ji­mą lie­tu­vių kal­ba – Ja­nis Rai­nis ir As­pa­zi­ja mo­kė­si iš Vy­dū­no su­da­ry­to lie­tu­vių kal­bos va­do­vė­lio. Ing­ri­da Raud­se­pa įžvel­gia pa­na­šu­mą ir šių me­ni­nin­kų kū­ry­bo­je – J. Rai­nio, kaip ir Vy­dū­no, pje­sės kvie­čia to­bu­lė­ti. Jai pa­čiai Vy­dū­nas ar­ti­mas sa­vo dva­sin­gu ir kū­ry­bin­gu gy­ve­ni­mu. Vy­dū­nas sie­kė, kad žmo­nės to­bu­lė­tų, ug­dy­tų žmo­niš­ku­mą sa­vy­je, sa­vo tau­to­je bei vi­so pa­sau­lio žmo­nė­se.

Vy­dū­no po­rtre­tą I. Raud­se­pa nu­ta­pė kaip sim­bo­lį. „Esu pa­veiks­lų res­tau­ra­to­rė, to­dėl ma­no pri­si­lie­ti­mai prie dro­bės yra la­bai at­sar­gūs ir de­ta­lūs; ta­pau, tar­si pri­si­lies­da­ma prie gy­vo žmo­gaus,“ – sa­kė au­to­rė. Ing­ri­da nau­do­jo­si ne vie­na fo­tog­ra­fi­ja, o pa­si­rin­ko at­ski­ras de­ta­les, vei­do bruo­žus iš skir­tin­gų nuo­trau­kų. Di­džiu­lį įspū­dį jai pa­da­rė Vy­dū­no akys – pla­čiai at­merk­tos, ak­ty­vios. Po J. Rai­nio mir­ties Vy­dū­nas ra­šė As­pa­zi­jai: „Gy­vas žmo­gus ar mi­ręs, virš jo vis tiek yra be­ga­li­nė švie­sa“.

Ing­ri­dos Raud­se­pos pa­mąs­ty­mai ir nu­ta­py­tas po­rtre­tas pra­plė­tė Vy­dū­no gy­ve­ni­mo ir veik­los ho­ri­zon­tą.

*

Pa­siū­lius nu­ta­py­ti Vy­dū­no po­rtre­tą dai­li­nin­kas ta­py­to­jas, il­ga­me­tis Šiau­lių vai­kų dai­lės mo­kyk­los mo­ky­to­jas Si­gi­tas Pran­cui­tis pri­si­mi­nė, kad prieš de­šimt­me­tį jau yra ta­pęs Vy­dū­ną, ta­da ir­gi bu­vo ju­bi­lie­ji­niai Vy­dū­no me­tai. Kur da­bar yra dar­bas, S. Pran­cui­tis ne­ži­no – gal ko­kioj ko­lek­ci­joj už­si­slė­pė?

Be­si­mo­ky­da­mas mo­kyk­lo­je S. Pran­cui­tis skai­tė Vy­dū­no kū­ri­nius, pri­si­me­na dra­mą „Am­ži­no­ji ug­nis“. Vy­dū­no fi­lo­so­fi­ja jam aso­ci­juo­ja­si su Čiur­lio­nio kū­ry­ba ir prieš pra­de­dant ta­py­ti vis su­ko­si min­tis at­lik­ti dar­bą Čiur­lio­nio sti­liu­mi. Ta­čiau nu­spren­dęs, kad ne­ver­ta „kon­ku­ruo­ti“ su Čiur­lio­niu, at­si­sa­kė tos min­ties ir po­rtre­tą nu­ta­pė „pran­cui­tiš­kai“– žals­vai si­dab­ri­niais at­spal­viais, ra­miu, san­tū­riu, fi­lo­so­fi­niu, be stip­rių kont­ras­tų ko­lo­ri­tu.

Vy­dū­nas tra­di­ci­niu ap­rė­du – tam­sus švar­ke­lis, bal­ti bal­ti­niai, juos­te­lė ir sa­gė, o jam už nu­ga­ros pa­vaiz­da­vo vy­dū­niš­ką vi­sa­tos su­pra­ti­mą – „žy­mų­jį kiau­ši­nį“ su in­diš­kais pa­va­di­ni­mais ir in­diš­ka fi­lo­so­fi­ja. Kaip pa­ts sa­kė, šiuo me­tu esąs „asamb­lia­ži­nė­je“ sta­di­jo­je, to­dėl į pa­veiks­lą įve­dė asamb­lia­žo ele­men­tų – taip pa­veiks­le „at­si­ra­do kos­mo­sas“. Ža­liai pil­ka, juo­da, bal­ta – my­li­miau­sios ta­py­to­jo spal­vos. Kont­ras­tai – rau­do­na, mė­ly­na – jam ne­la­bai pa­tin­ka. „Na, bet jei dar gy­ven­siu, jau­čiu, kad bręs­tu ir toms spal­voms“, – pa­ti­ki­no Si­gi­tas Pran­cui­tis. Api­bend­rin­da­mas pa­sa­kė, kad pa­va­di­no sa­vo dar­bą „Vy­dū­no pa­sau­lis“. Me­ni­nin­kas mėgs­ta, kai pa­veiks­las tu­ri pa­va­di­ni­mą, nes jis „ už­ve­da ant min­ties.“

*

Gin­tau­tas Stun­gu­rys jau ke­le­tą de­šimt­me­čių stu­di­juo­ja Vy­dū­no pa­li­ki­mą, jis pri­pa­žįs­ta, kad skai­ty­ti Vy­dū­no raš­tus nė­ra leng­va, bet jo raš­tai at­sa­ko į vi­sus rū­pi­mus klau­si­mus. „Kiek­vie­nas žmo­gus, ku­ris no­ri pa­žin­ti sa­ve ir pa­sau­lį, tu­rė­tų stu­di­juo­ti Vy­dū­no raš­tus, – šyp­so­si Gin­tau­tas, – ir ne­si­blaš­ky­ti, neieš­ko­ti iš­min­ties, pa­ra­šy­tos ki­to­mis kal­bo­mis.“

Gin­tau­tas nu­ta­pė du Vy­dū­no po­rtre­tus. Vie­na­me Vy­dū­nas prie sa­vo ra­šo­mo­jo sta­lo, fo­ne ka­ra­lie­nės Lui­zės til­tas, šian­dien ir anuo­met jun­gian­tis dvi vals­ty­bes. Ki­ta­me po­rtre­te Vy­dū­nas jau la­bai gar­bin­go am­žiaus, se­no­liš­kai pa­si­rė­męs ant laz­de­lės ir jau­nat­viš­kai spin­din­čio­mis aki­mis. Gin­tau­to nuo­mo­ne dai­li­nin­kas sa­vo min­tis iš­reiš­kia vaiz­di­niais, to­dėl jam la­bai no­ri­si ti­kė­ti, kad ši­tiek me­ni­nin­kų „įtrau­ku­si“ ir „Vy­dū­no me­tais“ su­bran­din­ta pa­ro­da, ne vie­nam su­ža­dins no­rą ar­ti­miau pa­žin­ti Vy­dū­ną, skai­ty­ti jo raš­tus. „Kai pie­šiau Vy­dū­ną, jis man nuo­lat šyp­so­jo­si. Te­ly­di ir jus Vy­dū­no šyp­se­na,“ – už­bai­gia pa­svars­ty­mus Gin­tau­tas.

*

Pa­bai­gai. Vy­dū­nas tei­gia, kad žmo­gus yra tau­tos da­le­lė, o kiek­vie­na tau­ta yra žmo­ni­jos me­džio ša­ka – ar­gi žmo­ni­jos me­dis ga­li bū­ti stip­rus, jei ken­čia vie­na tau­ta, jei džiū­va vie­na iš jo ša­kų? Pa­gal Vy­dū­ną, lie­tu­viai yra žmo­nės, ku­rie gal­būt iš vi­sų il­giau­siai pa­sau­ly­je yra iš­gy­ve­nę sa­vo ša­ly – koks iš­skir­ti­nis tau­tos bruo­žas! Tau­ta pa­sau­liui vi­sų pir­ma ap­si­reiš­kia sa­vo kal­ba, o „tau­tos slė­pi­nys sly­pi krau­ju­je“, to­dėl mai­šy­da­mo­si tau­tos pra­ran­da sa­vo tau­tiš­ku­mą – da­bar­ties moks­li­nin­kai pa­ste­bė­jo, kad su­si­tuo­kus skir­tin­gų tau­tų žmo­nėms, jų vai­kai gims­ta ne­ra­maus bū­do, be­si­blaš­kan­tys, neat­ran­dan­tys sa­vo vie­tos. Vy­dū­nas ra­šo, kad žmo­niš­ku­mą at­spin­di trys pa­grin­di­nės gy­ve­ni­mo sri­tys – moks­las, me­nas ir do­ra, ir kad vi­soms joms tar­nau­ja kal­ba, to­dėl neį­ma­no­ma pa­žin­ti ki­tos tau­tos, ne­mo­kant jos kal­bos. Vi­sa tai ir dar dau­giau žmo­gus ga­li su­pras­ti ir pa­tir­ti, „bū­da­mas as­me­ny­bė su pro­tu ir iš­min­ti­mi ir kreip­da­mas ją (iš­min­tį) į tai, ką no­ri pa­tir­ti“.

Bai­gė­si Vy­dū­nui skir­ti me­tai, bet kaip ir iki šio­lei da­lis tau­tie­čių kiek­vie­nais me­tais ko­vo 22 die­ną mi­ni Vy­dū­no gim­ta­die­nį, pri­si­min­da­mi jo nuo­pel­nus tau­tai ir vals­ty­bei. O jo raš­tai bus stu­di­juo­ja­mi dar ne vie­ną de­šimt­me­tį, o gal ir šimt­me­tį. Ir kas­kart vis kas nors „nau­jo“ bus juo­se at­ran­da­ma.

Vy­dū­no po­rtre­tų pa­ro­da, ŠAVB 2018-12-07. Iš kai­rės me­ni­nin­kai: S. Pran­cui­tis, G. Stun­gu­rys, A. Vi­soc­kie­nė, L. Sta­le­vi­čie­nė.

Al­do­na Vi­soc­kie­nė. Vy­dū­no po­rtre­tas, pa­ste­lė, 2018 m.

Ri­man­tas To­mas Bui­vy­das (de­ši­nėje). Vy­dū­no po­rtre­tas, at­lik­tas kom­piu­te­ri­nės ta­py­bos tech­ni­ka, 2018 m.

Li­gi­ja Sta­le­vi­čie­nė. Vy­dū­no po­rtre­tas, ak­va­re­lė, 2018 m.

Ing­ri­da Raud­se­pa (Lat­vi­ja). Vy­dū­no po­rtre­tas, alie­jus, 2018 m.

Si­gi­tas Pran­cui­tis. Vy­dū­no pa­sau­lis, alie­jus, 2018 m.

Gin­tau­tas Stun­gu­rys. Vy­dū­no po­rtre­tas (du pa­veiks­lai), ak­va­re­lė, 2018 m.

Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė „liu­di­ja Vy­dū­ną“ Bi­tė­nuo­se vy­dū­ni­nin­kų sto­vyk­lo­je, 2010 m. Iš de­ši­nės tre­čia sto­vi Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė. Iš kai­rės pir­mas sto­vi me­no­ty­ri­nin­kas pro­f. Vy­te­nis Rim­kus. Iš kai­rės ant­ras pri­tū­pęs li­te­ra­tū­ro­lo­gas, Vy­dū­no kū­ry­bos ty­ri­nė­to­jas bei pro­pa­guo­to­jas dr. Vac­lo­vas Bag­do­na­vi­čius.

Šiau­lių Su­ki­lė­lių kal­ne­lis, Vy­dū­no ąžuo­lo įam­ži­ni­mo šven­tė. Iš de­ši­nės ant­ras Da­rius Ra­man­čio­nis, ket­vir­ta Jur­gi­ta Ged­mi­nie­nė.

Iš Lat­vi­jos li­te­ra­tū­ros ar­chy­vo, pus­la­pis iš žur­na­lo, J. Rai­nis ir As­pa­zi­ja mo­kė­si lie­tu­vių kal­bos iš Vy­dū­no su­da­ry­to lie­tu­vių kal­bos va­do­vė­lio.