Naujausios
Šiaulietė, prikelianti praeities vaizdus
Archeologė Audronė Šapaitė 14 metų dirba Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Mylima profesija taip įaugusi į kraują, jog neleidžia užsimiršti net bulvių lauke.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Kai prakaitas akis graužia
Nuotykių filmai ir knygos suformavo stereotipą, jog archeologo darbas be galo įdomus, jaudinantis, pilnas nuotykių ir netikėtų radinių. Audronė Šapaitė sako, jog norint ką nors rasti, tenka daug ir sunkiai kasinėti. „Anksčiau galvojau, jog “prakaitas akis graužia“ — tik vaizdingas posakis, kol nepradėjau dirbti šio darbo“, — apie archeologo darbo “romantiką“ pasakoja Audronė. Iš kasinėjimų archeologė grįžta purvina, kartais ir permirkus. Jeigu reikia skubėti atlikti kasinėjimus, nelauksi gero oro, tenka darbuotis ir lyjant.
Sunkiausia buvo darbo pradžioje. Su radinių maišeliu tekdavo važiuoti į Vilnių pas kolegas ir konsultuotis, kas tai galėtų būti, kokiam amžiui priskirti ir panašiai. Pirmą kartą paliesti žmogaus kaulai taip pat sukėlė keistą jausmą. „Pagalvojau, kad kažkada tas žmogus vaikščiojo, džiaugėsi, liūdėjo, o dabar liko tik kaulai“, — prisimena archeologė.
Audronės mama šiurpsta nuo dukros radinių. „Kartą namo parsinešiau žmogaus dantis, nes kitą dieną turėjau tiesiai vežti į Vilnių tyrimams, mama pamačiusi metė juos į šoną ir liepė daugiau tokių dalykų nerodyti“, — prisiminusi šypsosi specialistė.
Kaip po grybavimo užsimerkus akyse stovi grybai, taip Audronei po vieno kapinių kasinėjimo visur vaidenosi kaulai. „Einu gatve ir tiesiog matau kiekvieną praeivio kaulelį.“
Tačiau šio darbo nekeistų į nieką. „Neužsisėdi vienoje vietoje ir neapkerpėji“, — tikina archeologė.
Žiemą archeologai sėdi prie darbo stalo ir aprašinėja per vasarą surinktus radinius. Tik atlikę šį darbą, vasarą vėl gali imtis kasinėjimų. A. Šapaitė sako, kad vienintelis šio darbo trūkumas, jog vasarą beveik nėra galimybių ilgiau atostogauti.
Profesijos neužmiršta net bulvių lauke
„Laisvalaikio turi, jeigu jo pasidarai“, — tvirtina archeologė ir sako, pastaruoju metu daugiau laiko skirianti sau. Prieš keletą metų su draugais moteris dviračiu išvažinėjo Kaliningrado sritį, Latviją. Vienos išvykos metu pabandė rūkyti pypkę, o grįžusi į Šiaulius įstojo į “pypkorių“ klubą ir netgi tapo viena iš geriausių pypkiuotojų. Tačiau dabar retai beprisimena šį pomėgį.
„Dabar esu įklimpusi į archeologišką laisvalaikio praleidimo formą“, — sako Audronė, dalyvaujanti eksperimentinio archeologijos klubo “Pajauta“ veikloje.
Šiaulietė mano, kad visame turi būti pusiausvyra. Aktyviai pailsėjus, norisi ramybės, pavyzdžiui, sode išsitiesti prieš saulutę.
Tačiau net ir laisvalaikiu archeologė žvalgosi po kojomis. „Bekasdama bulves kiekvieną akmenuką apčiupinėju. Savo sode esu radusi titnago gabalėlį“, — šypsosi Audronė.
Darbe padeda kurmiai
Kaip archeologai sužino, kur reikia kasinėti? Būna, kad informacija pasiekia iš atsitiktinių šaltinių. Pavyzdžiui, netoli Meškuičių vienoje sodyboje kasdami duobes medžiams žmonės rado kaulų, pabandė kasti kitoje vietoje — ir vėl kaulai. Iškvietė prokuratūros darbuotojus ir archeologus. „Atkasėm vieną kapą ir dalinomės su prokurorais, kieno numirėlis. Prie palaikų radom skiltuvą ir titnagą, vadinasi tai mažiausiai 18 amžius kapas ir prokuratūrai šis numirėlis per senas“, — pasakoja Audronė.
Kitas būdas — žvalgomosios ekspedicijos. Pagal tam tikrus duomenis ar rašytinius šaltinius pasirenkami plotai ir kasinėjami. Kartais žiūrima, ką geriausi archeologų draugai kurmiai iškasė.
Yra ir verslininkų nemylima kategorija — kasinėjimai prieš judinant žemę dideliuose plotuose arba kokio žinomo archeologinio paminklo aplinkoje. Jeigu archeologai nieko neranda, užleidžia vietą statybininkams. Jeigu randa — tvarkingai išsikasa. Jeigu aptinkamas didelis ir svarbus radinys, pavyzdžiui kapinynas, tuomet verslininkams geriau apsimoka pasitraukti į kitą vietą. Šiaulietės darbo praktikoje kol kas tokių atvejų nepasitaikė.
Seniausias radinys — Lieporiuose
Be žmonių kaulų, gyvenvietėse dažniausiai randama keramikos šukių: puodų, krosnies koklių. Seniausias archeologės rastas radinys Šiauliuose (koklis ir sidabrinė moneta) — 16 amžiaus. Kadangi miestas įsikūrė 15 amžiuje, tai ir seniausi radiniai maždaug to laikotarpio.
O štai Lieporių gyvenvietėje buvo rastas 10 tūkstančių metų prieš Kristų pagamintas strėlės antgalis. Šis laikotarpis sutampa su pirmųjų gyventojų Lietuvos teritorijoje atsiradimu.
Darbo įnagių, papuošalų randama kapuose. Sutkūnuose atkasus maždaug 16-17 amžiaus vaiko kapelį buvo rasta moneta. Matyt, tikėta, jog reikės susimokėti už kelionę Anapilin, spėja archeologė.
Kaip nustatomas amžius?
Pats dėkingiausias radinys archeologams — monetos, nes ant jų būna užrašyti metai. Net jei metai nusitrynę, pagal monetos tipą galima nustatyti jos kalimo metus. Jeigu žemės sluoksniai nesuardyti, tuomet ir kitų radinių amžių lengva nustatyti, jei jie rasti tame pačiame sluoksnyje, kaip ir monetos.
Koklių mados keisdavosi maždaug kas 50 metų, tad jų amžių taip pat nesudėtinga nustatyti. Jeigu radinys sudėtyje turi anglies, jo amžių padeda nustatyti radiokarboniniai tyrimai.
Lietuvos archeologai nuolat bendrauja ir keičiasi informacija, lygina radinius. „Renkam viską, o po to bandom sugalvoti, ką tai reiškia“, — sako šiaulietė.
Sunkus ir skrupulingas archeologų darbas. „Romantikos yra, tik ji ne tokia, kokia atrodo iš toli. Aš ir šukes skaičiuodama neužmirštu, kad tie smulkūs kasdieniai darbai daromi tam, kad prikeltum iš nebūties praėjusių šimtmečių gyvenimo vaizdus“, — sako archeologė Audronė.
CITATA: „Anksčiau galvojau, jog “prakaitas akis graužia“ — tik vaizdingas posakis, kol nepradėjau dirbti šio darbo.“
VASARA: Audronei Šapaitei darbas neatsibosta. Vasaros prabėga kasinėjant, o žiemos — aprašinėjant radinius.
KAULAI: Po vieno kapinių kasinėjimo Audronei visur vaidenosi kaulai, o namo parsinešti žmogaus dantys išgąsdino mamą.
VIETA: Keturiolika metų dirbanti Šiaulių „Aušros“ muziejuje, A. Šapaitė jaučiasi savo vietoje, nors archeologės profesiją pasirinko atsitiktinai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.