Šiauliečiai – Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios svečiai

dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo nuotr.
Vilniaus Švč. Trejybės graikų (rytų) apeigų katalikų bažnyčioje prie Dievo Šv. Juozapato ikonos. Iš kairės: Mykalojus (Ruslanas Kozelkivskis) OSBM, LR Seimo narė Rima Baškienė, t. Tadas (Volodymyras Godovanecas) OSBM, .LR Seimo narys Stasys Tumėnas.
Kovo 29 d. Vilniaus Švč. Trejybės graikų (rytų) apeigų katalikų bažnyčioje apsilankė Seimo nariai Rima Baškienė ir Stasys Tumėnas. Rima Baškienė jau nuo 2001 m. glaudžiai bendrauja su vienuoliais bazilijonais, Bazilionų mokyklos bendruomene, aktyviai dalyvauja Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui skirtose mokslinėse, tarptautinėse konferencijose, knygų pristatymuose, šventiniuose – jubiliejiniuose renginiuose nei tik Šiauliuose, Bazilionuose, bet ir Vilniuje. Dr. Stasys Tumėnas organizavo 2017 m. Lvove išleisto mokslinių straipsnių rinkinio „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies – liaudžiai“ (lietuvių ir ukrainiečių kalbomis) pristatymą Seime.

Pastarasis Seimo narių apsilankymas Švč. Trejybės bažnyčioje turėjo konkretų tikslą: pamatyti ir pasigrožėti naujai pašventintu altoriumi bei jame esančia Dievo Motinos Hodegetrijos (Odigitrijos) ikona.

Ikonos kopijos glausta istorija

Vilniaus Dailės akademijos Dailėtyros instituto Senosios dailės tyrimų skyriaus vedėja prof. Rūta Janonienė Lenkijos archyvuose surado nuo 1495 m. Vilniuje tikinčiųjų garbintos Dievo Motinos Hodegetrijos (Odigitrijos) ikonos kopiją. Ji, kaip teigia ikoną tyrinėjusi mokslininkė, buvo viena labiausiai Lietuvos sostinėje ir už jos ribų gerbta ikona – prie jos meldėsi visi: ir stačiatikiai, ir katalikai. Tad ikonai prilygo Vilniaus Dievo Motinos titulas, nuo 1915 m. ji buvo išvežta į Maskvą. Čia ikonos pėdsakai dingo ir iki šiol nežinoma, kur šis kūrinys randasi.

Profesorė R. Janionienė, apie ją plačiai parašė mokslo straipsnyje „Vilniaus Dievo Motinos ikona ir jos kultas Švč. Trejybės cerkvėje“ (Menotyra. 2017. T. 24. Nr. 1. P. 1–16). Straipsnyje mokslininkė R. Janonienė patikslino ikonos istorijos faktus, pateikė naujų duomenų, liudijančių stebuklingu laikyto atvaizdo kultą.

Pandemijos metu, pasinėrusi į internetines paieškas, Lenkijos archyvuose gebėjo, rasti ikonos kopiją, apie tai informavo spaudoje.

Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolyno igumenas (vyresnysis) t. Mykalojus (Ruslanas Kozelkivskis) OSBM, broliai bazilijonai t. Tadas (Volodymyras Godovanecas) OSBM, vėliau į Vilnių paskirtas kun. t. Mykalojus (Ruslanas Mykosovskis) OSBM, nusprendė „atgaivinti“ stebuklingąją ikoną.

Dar 2021 m. spalio 10 d. laikinai nutapyta kopija buvo įkelta į altorių ir pašventinta, kad žmonės galėtų prie jos melstis, prašant ir kad atsirastų galimybė šiame altoriuje turėti tikrą ikoną.

2022 m. sausio pradžioje į Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčią atvyko menininkas – ikonų tapytojas I. Kistečok. Atvyko nutapyti altoriui kadaise šioje bažnyčioje buvusią Dievo Motinos Hodegetrijos (Odigitrijos) ikoną.

Ikonų tapytojas Igoris Kistečok

2022 m. sausio pradžioje į Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčią kaip jau minėta, atvyko menininkas – ikonų tapytojas Igoris Kistečok. Jis atvyko ne šiaip sau pasisvečiuoti, o nutapyti altoriui kadaise šioje bažnyčioje buvusią Dievo Motinos Hodegetrijos (Odigitrijos) ikoną (kurią, kaip žinome, tyrinėjo ir aprašė mokslininkė prof. Rūta Janonienė).

Igoris Kistečok augo Javorive, tai karinis miestelis.

Kaip pasakoja Igoris – jis augo ikonų dirbtuvėje, tad nuo 4 metų piešė. Pradėjęs lankyti darželį – viską kopijavo: iš plastilino lipdė ir kryžius, ir krokodilus.

Kai jam buvo 6 metai, niekam nesakęs ir tėvui nematant, padarė tėvo piešto paveikslo kopiją, ir jau iš atminties nupiešė daug tų kopijų.

Vidurinėjė mokykloje buvo labai aktyvus. Dešimt metų iš eilės buvo renkamas į mokyklos parlamentą, tapo mokykloje įvairių organizuojamų renginių apipavidalintoju.

Meno mokykloje Igoris mokėsi 4 metus. Michailo Verbickio meno mokyklos mokytojas, matydamas Igorio gabumus, susitarė Kijeve, kad jis bus priimtas tęsti mokslų Mažojoje Taraso Ševčenkos vardo akademijoje. O Igorio teta, kuri buvo baigusi mokslus Kijeve, važiavo susipažinti su būsimom sąlygom. Kartu vežėsi ir du storus aplankus Igorio piešinių pieštų nuo vaikystės. Aplankus ji paliko, bet grįžusi pasakė, kad Igoris ten nevažiuos, nes Kijeve – vieni rusiškai kalbantys maskoliai. Kadangi šeima buvo labai patriotiška – apie mokslus Kijeve nebebuvo ir kalbos.

Praėjus metams, Igoris toje pačioje mokykloje, būdamas vidurinės mokyklos septintokas, įstojo į bajano klasę. Mokytojas sakė: „Smulkutis, nepatemps bajano, be to, ir pirštai per trumpi“. Tėvas nupirko mažesnį bajaną ir Igoris labai greitai įvaldė bajano paslaptis.

Igoris mielai lankė bažnyčią – jį traukė religinis gyvenimas. Ir jis sužinojo apie neseniai atidarytą Bučiačo kolegiją ir kad ji šalia vienuolyno, ten ir bažnyčia. Jis troško sužinoti ir pasigilinti į filosofijos bei teologijos mokslus.

Įstojo į Bučačo kolegiją. Tada labai mažai piešė – visą dėmesį koncentravo į mokslus – norėjo būti geru licėjininku.

Labai patiko užsienio kalbos. Igoris tikėjosi per kalbas susipažinti su kitų tautų kultūromis, norėjo tapti misionieriumi. Ėmė galvoti apie vienuolinius ordinus bei kongregacijas. Arčiausiai jam prie širdies buvo bazilijonai. Būdamas 10 klasėje išmoko rytmetines bei vakarines giesmes – jas giedodavo seneliams.

Bučačo licėjuje jį sužavėjo šv. Juozapatas. Igoris sako: „Juozapatas ir konservatyvus ir šiuolaikiškas, ir asketas ir lyriškas“. Jis surado daug dvasinių panašumų ir nusprendė sekti jo charizma. „Tai labiausiai šventasis, kurį pažinojau“ – sako Igoris.

2000 m. Igoris Kistečok įstojo į vienuolyną Krechive. Dar prieš įstojant jis su tėvu tapė cerkvę prie Bučačo. Tėvas norėjo, kad cerkvę užbaigtų tapyti abu. Tačiau jau po savaitės darbo sūnus pareiškė, kad jis jau nusprendė stoti į vienuolyną.

Vienuolyne Igoris itin pamėgo filosofiją. 2002 m. įstojo į Josyfo Veljamino Rutskio Filosofijos teologijos studijų bazilijonų institutą Briuchovičiuose. Jis buvo tarp pirmųjų, įstojusių studijuoti, bazilijonų instituto studentų. Mokantis antrame kurse iš Romos atvykęs t. Prokopivas (Jurijus Lotockis) OSBM , pasiūlė Igoriui nutapyti ikoną. Ruošdamasis šiam darbui Igoris Lvove lankė ikonų meistrą, beveik du mėnesius kartu tapė ikoną. Susipažino su ikonos tapymo subtilybėmis ir, aišku, darbas pradėjo patikti. „Bizantiškas ikonų piešimas – kaip malda, išraiška tarp Dievo ir žmogaus“ – kalba Igoris. Ir jis suprato, kad gali dirbti – rašyti savo istoriją.

Institute baigęs filosofijos kursą, 2005 m. rudenį Igoris išėjo iš vienuolyno: jis suprato, kad gavo tiek kiek galėjo priimti ir žiūrėjo filosofiškai.

Jį domino žmogus kaip ikona, domino žmonių pasaulis, jų spalva.

2006 m. Igoris įstojo į Dailės akademijos Sakralinio meno skyrių Lvove. Kad susimokėtų už mokslą Igoris 2008 m. ėmė piešti bažnyčiose. Seminarijoje įgytos liturginės žinios, padėjo giliau ir geriau pažinti ikonografiją ir ją išreikšti.

Akademiją baigė 2010 m. bakalauru. Jis padarė altorių, kalbėta, kad už šitą darbą Igoris galėtų būti aspirantūroje.

Ukrainoje jo nutapyta per 10 bažnyčių, dvejus metus jis dirbo Izraelyje, Baltarusijoje. Namuose Igoris neturi nė vienos ikonos, vos nutapius, atsiranda žmogus, kuriam labiau reikia...

Visus metus Igoris Kistečok važinėja, tapo bažnyčios sienas. Neturi brigados – dirba vienas. Vienas didžiausių darbų Čertkovo bažnyčioje (250 m2) jo nupieštas Kristus Karalius, išskleidęs rankas (tarp jų 16 metrų atstumas). O darbas Vilniuje – jam buvo naujas profesinis iššūkis, juolab, kad vienuoliai buvo sudarę itin palankias sąlygas darbui.

O Igorio Kistečok paauksuota ikona laukė tinkamo laiko – viešo parodymo tikintiesiems ir pašventinimo altoriuje.

Pasaulį sukrėtė karas

Vasario 24 d. pasaulį sukrėtė žinia: prasidėjo karas – Rusija užpuolė Ukrainą. Ukrainiečiai didvyriškai gynėsi, o Rusijos armijai nesiliaujant pulti ir naikinti viską – miestus, meno bei kultūros paminklus, gyventojus, tikinčiųjų pasaulyje organizuotos maldos – Rožinis, prašant Švč. Mergelės Marijos užtarimo, kuo greičiau užbaigti viską naikinantį karą.

Kovo 25-ąją dieną Popiežius Pranciškus su visais pasaulio tikinčiaisiais iškilmingai paaukojo Rusiją ir Ukrainą Švč. Mergelei Marijai. Tad praėjus porai dienų – sekmadienį – kovo 27 d. buvo graži proga Vilniaus Švč. Trejybės graikų (rytų) apeigų katalikų bažnyčioje pašventinti naująją ikoną ir altorių.

Po šv. Mišių vyskupas A. Poniškaitis palaimino gausiai susirinkusius tikinčiuosius. Kun. t. Mykalojus (Ruslanas Kozelkivskis) OSBM nudengė drobę, dengusią Marijos ikoną. Po maldų prie naujo altoriaus vyskupas pašventino ikoną, altorių, tikinčiuosius. Palaimino maldininkus. Vyskupo homiliją bei maldas į ukrainiečių kalbą vertė Vasylis Kapkanas.

T. Mykalojus (Ruslanas Kozelkivskis) OSBM, dėkojo visiems talkininkams, padėjusiems naujam „Ikonos gimimui“: Dianai Varnaitei, prof. Rūtai Janionienei, menininkui Igoriui Kistečokui, vienam pagrindinių mecenatų ukrainiečiui iš Rivno Miroslavui Polio (jo šeima kadaise finansavo didžiulį centrinį šviestuvą, esantį bažnyčios centre), vyskupui Arūnui Poniškaičiui ir visiems tikintiesiems, ragino nepamiršti Marijos, lankyti ją ir melstis prie jos.

Vilniaus Švč. Trejybės graikų (rytų) apeigų katalikų bažnyčia lankoma ne tik vilniečių bet iš toliau atvykstančių piligrimų. Gėrimasi ikonų tapytojo Igorio Kistečoko darbu, džiaugiamasi nauju altoriumi.

Seimo nariams Rimai Baškienei ir Stasiui Tumėnui apžiūrėjus naująjį altorių ir išklausius kebono kun. t. Mykalojaus (Ruslano Kozelkivskio) OSBM pasakojimą, svečiai nusileido į kriptą, pažiūrėti kruopščiai sutvarkytus į karstus sudėstytus, rūsiuose surastus palaikus. Seimo nariai pasidžiaugė nuolat pildomu bažnyčios muziejumi, kuriame šiauliškiai surado ir pagarbiai saugomų, tvarkingai susegtų „Šiaulių krašto“ laikraščių numerių. Svečiai apžiūrėjo ir Šv. Juozapato ikoną bei šventojo įamžinimo vietas nuotraukose.Hodegetrijos (Odigitrijos) „rodanti kelią“ ikona tai dar vienas gražus ir prasmingas parapijos klebono kun. t. Mykalojaus (Ruslano Kozelkivskio) OSBM įgyvendintas darbas, talkinant vikarams t. Tadui (Volodymyrui Godovanecui ) OSBM, ir. t. Mykalojui (Ruslanui Mykosovskiui) OSBM, laukiant garbingo Šv. Juozapato kankinystės 400 metų minėjimo2023 metais.