Naujausios
Mums rašo
„Busturo“ autobusas, vairuojamas Rimanto Jakavičiaus, pasuko Tauragės link. Šiais metais Tauragė yra Lietuvos kultūros sostinė. Miestas pasipuošęs, daug gėlių, daug skelbimų, kviečiančių į renginius. Lidija Joana Pranienė papasakojo apie Tauragę, buvusią skalvių genties gyvenvietę, Tauragės pilį.
Netrukus pasiekėme Bitėnus. Visiems buvo smagu pasigrožėti gandrų kolonija, fotografuoti, nes vienoje vietoje yra tiek gandrų lizdų, kaip ir Karaliaučiaus krašte... Aplankėme nuo 1981 m. buvusios mokyklos patalpose įkurtą Martyno Jankaus memorialinį muziejų. M. Jankaus spaustuvės vietoje pastatytas ąžuolinis obeliskas su sustingusiu varpu viršūnėje (architektas Giedrutis Laucius). Teko paskambinti tuo varpu, kviečiant į autobusą po teritoriją pasklidusius savo bendrakeleivius, besigrožinčius po atviru dangumi sukurtais meno kūriniais.
Autobusu pakilome į Rambyno kalną. Visi grožėjosi Nemunu ir už jo gerai matoma, bet nepasiekiama Tilže. Aš papasakojau, kaip 1991 m. spalio 19 d. perlaidojome iš Vokietijos atvežtą Vydūną. Tada dirbau Šiaulių valgyklų, kavinių ir restoranų tresto direktore, turėjau savo žinioje mikroautobusą „Latvija“. Aštuonių jaunų žmonių kompanija, tarp jų buvo ir Mindaugas Žalalis, nuvažiavome į Vydūno laidotuves. Žalsvas su samaniniu atspalviu ąžuolinis karstas stovėjo ant Rambyno kalno. Minia žmonių, kalbos, giesmės, Vydūno dainos... Taip palydėjome į Bitėnų kapinaites, kurios buvo gerokai apleistos, buvo tik takas...
Nusileidus nuo Rambyno žemyn, sustojome prie Bitėnų kapinaičių. Aplankėme Vydūno kapą, pamerkėme gėlių, uždegėme žvakutę. Aktorius Vladas Baranauskas paskaitė K. Donelaičio „Metų“ ištrauką, taip pagerbdamas šiose kapinaitėse – Mažosios Lietuvos panteone – besiilsinčių šio krašto šviesuolių Vydūno, Martyno Jankaus, Elenos Gigolaitytės-Kondratavičienės, Valterio-Kristupo Banaičio, Jono Vanagaičio ir kitų nusipelniusių Lietuvai asmenybių atminimą. Pamerkėme gėlių ir uždegėme žvakutę prie Martyno Jankaus šeimos kapo, dabar gražiai sutvarkyto po gegužės 30 d. vykusio dvidešimtmečio paminėjimo nuo perlaidojimo dienos (1993-05-30). Boleslovas Vengrys prie E. Grigaitytės-Kondratavičienės kapo papasakojo apie jos gyvenimą ir veiklą.
Nusilenkėme ir K. Donelaičiui prie jo kenotafo – paminklo, pastatyto 2003 m. Dar 1913 m. K. Donelaičio ainiai ir vokiečių šviesuoliai buvo nutarę 200-ajam Poeto gimtadieniui pastatyti paminklą ant Rambyno kalno. Deja, svajonės neišsipildė. Dabar stovi šlifuoto juodo marmuro paminklas, vaizduojantis evangelikų liuteronų pamokslininko sakyklą su atversta knyga. Padėjome gėlių, uždegėme žvakutę. V. Baranauskas paskaitė apie Poetą. Papasakojau, kaip su Boleslovu Vengriu dalyvavome 2013 m. paminklo atidaryme-pašventinime. Džiaugėmės, kad Bitėnų kapinaitės tvarkomos, prižiūrimos. Mus sutiko ir išlydėjo gražūs metaliniai kapinaičių vartai su Vydūno žodžiais: “Spindulys esmi begalinės šviesos“.
Skubėjome į Šilutę. Pasakojimą apie Šilutę buvo parengęs Donatas Lideikis. Mieste yra evangelikų liuteronų bažnyčia (iki bokšto viršūnės aukštis siekia 50 m, bokšte yra 3 varpai ir miesto laikrodis, mušantis laiką kas 15 min. Jis yra didžiausias Lietuvoje, jo ciferblato skersmuo – 2,5 m). Šios bažnyčios, kuri atšventė 100 m. jubiliejų, parkelyje atstatytas rašytojo Hermano Zudermano paminklas. 1854 m. pastatyta Šv. Kryžiaus bažnyčia yra ir evangelikų baptistų bažnyčia, Arkangelo Mykolo koplyčia, sentikių bendruomenė ir Naujoji Apaštalų bažnyčia. Įvairovė tikėjimų ir visi tikintys sugyvena draugiškai.
Šilutėje buvo daug karčiamų – žmonės vadino Šilokarčiama. Vienos karčiamos savininkas, šeimininkas buvo garsaus filosofo Imanuelio Kanto prosenelis Ričardas Kantas. Šilutės senieji pastatai teikia būdingą Klaipėdos krašto dvelksmą.
Prie Šyšos, upės, tekančios per miestą, išlikę Hugo Šojaus dvaro rūmai – Šilutės muziejus. Muziejus išskirtinis, unikalus. Gidė įdomiai papasakojo apie Hugo Šojaus šeimą, jo gyvenimą ir veiklą. Šilutės muziejus paveldėjo Hugo Šojaus archeologijos, kartografijos rinkinius, ypač vertingą etnografinį rinkinį. Muziejuje yra 18-ojo amžiaus lietuvininkų baldų, audinių, rūbų, įvairių buities rakandų. Pastatytas Hugo Šojaus paminklas.
Pasukome link Priekulės, skubėjome patekti į rašytojos Ievos Simonaitytės namą-memorialinį muziejų, įkurtą 1979 m. Aplink namą gražiai sutvarkyta aplinka, jos rožynas dar nežydėjo, tačiau žydėjo jazminai, išsišakojęs aukštas graikinis riešutmedis ir viso sodo puošmena – raudonlapis bukas. Šiame name Evė praleisdavo vasaras (1960–1978). Apžiūrėjome ekspoziciją – pabuvojome svečiuose pas Evę – Ievą Simonaitytę, Klaipėdos krašto rašytoją, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėją, žymiausią Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoją lietuvių prozoje. Prof. Giedrė Čepaitienė užrašė palinkėjimus ir gražius žodžius svečių knygoje, papasakojo apie susitikimą su valdinga rašytoja.
Aplankėme ir Priekulės Vingio parką su medinėmis skulptūromis, kurios laikmečiui bėgant nyksta, ir gamtos paminklą – Priekulės ąžuolą (1,5 m storio ir 25 m aukščio). Miesto centre stovi paminklas Ievai Simonaitytei „Šventvakarių Ėvė“ (pastatytas 1997 m., autorė Daliutė Ona Matulaitė).
Palikę Priekulę, pasukome link Vanagų – Ievos Simonaitytės gimimo vietos. Aplankėme Vanagų etnografines kapines, jos šiuo metu veikia kaip Vanagų parapijos kapinės. Čia palaidota nemažai žymių Mažosios Lietuvos žmonių. Tarp jų – Ievos Simonaitytės globėjas kunigas Emilis Rudolphas Hugo Bleiweissas, dirbęs 1905–1913 m. Vanagų parapijoje.
Kapinėse yra kenotafas su užrašu: „Etmė Budrienė. Simonaičių šeima“. Tai Ievos Simonaitytės motinos simbolinis kapas, pastatytas jau po rašytojos mirties. Kapinėse yra išlikusių Mažosios Lietuvos tradicinių antkapių – krikštų. Aplankėme 1909 m. pastatytą dvinavę raudonų plytų bažnyčią, kurioje meldėsi ir ja rūpinosi Ieva Simonaitytė. 1977 m. ji įkalbėjo savo jaunystės bičiulį, operos dainininką Ernstą Schumaną surasti kvalifikuotą meistrą vargonams suremontuoti. Pati finansavo darbus. Būsimai rašytojai Vanagų bažnyčios varpai ir vargonai buvo vienintelė galimybė bent svajonėse išsiveržti iš sunkios kaimo buities ir prisiliesti prie didžiųjų kultūros versmių... (Ji pasakoja... Ieva Simonaitytė. „O buvo taip“).
Prisilietę prie Ievos Simonaitytės, pasukome Švėkšnos link. Įvažiuojant į Švėkšną mus pasitiko originalus arkinis viadukas (1885 m.), jungiantis bažnyčią su keliu į parką, įkurtą XIX a. antrojoje pusėje.
Aikštėje prie bažnyčios yra pastatytas stogastulpis su įvairiomis miestelio datomis. Aplankėme Švėkšnos architektūrinę dominantę – neogotikinę Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčią, kurios gali pavydėti kiti miestai.
Toje ramybėje prisiminiau (o vėliau papasakojau visiems) grafienę Feliciją Laimę Pliaterienę, su kuria teko bendrauti. Keliaudami su „Bičiuliais“ užsukome į Švėkšną. Vaikščiodama po XIX amžiaus parką, grožėdamasi retais medžiais (dviskiaučiu ginkmedžiu, kukmedžiu ir kt.), neorenesansinio stiliaus vila „Genovefa“(1880 m.), „Dianos“ skulptūra ir kt., užsukau pas grafienę ir paprašiau: ar ji negalėtų skirti mums keletą minučių? Ji sutiko, tik liepė truputėlį palaukti. Išėjo grafienė, pasipuošusi juoda suknele, priimti svečių. Mes jai padainavome „Arą“ ir jos akyse pasirodė ašaros… Paprašė atsisėsti, pavaišino šampanu ir saldainiais, užsimezgė pokalbis, papasakojo apie ateities planus, dvaro rūmų restauraciją. Ji, prisimenu, sakė: “Moterį moterimi daro ne papuošalai: išmintis, pasiaukojimas, atjauta, įžvalgos, vidinis švytėjimas...“ Padėkojome, apkabinau ją. Tai buvo paskutinis susitikimas šioje žemėje. Mirė 2015 m. spalio 27 d. JAV.
Bažnyčioje uždegiau žvakutę ir pasimeldžiau už jos vėlę. Šios bažnyčios rūsyje po didžiuoju altoriumi šalia senelio grafo Adomo Pliaterio palaidotas Aleksandras Pliateris. Grafienė Felicija Laimė Pliaterienė sakė: “Mano vyras – dvasios ir kilmės aristokratas.“ Jis laukia, kada perlaidos ir šalia atguls grafienė Felicija Laimė Pliaterienė.
Švėkšnoje gimė ir mūsų a. a. prof. Danutė O. Klumbytė (krikštyta šioje bažnyčioje), visuomenininkas Adomas Pliateris, teisininkas Aleksandras Pliateris, dvasininkas Jurgis II Pliateris, rašytojas Pranciškus Šernas ir daugelis kitų nusipelniusių ir žymių žmonių. Kapinėse palaidotas Simonas Stanevičius (1799–1848), nors kapo vieta nežinoma, tačiau 1984 m. jam atminti pastatyta medinė skulptūra (liaudies meistras V. Majoras). Pagal Martyno Mažvydo tarmę spėjama, kad nuo Švėkšnos galėjęs kilti ir pirmosios lietuviškos knygos autorius.
Mūsų kelionė dar galėjo tęstis, bet fizinės jėgos išseko ir pasukome namelių link. Daug gražaus pamatėme, graži ta mūsų Lietuva, dar gražesnė ir brangesnė tampa, kai susipažįstame su kultūra, istorija, šviesiausiais žmonėmis, kurie pasiaukojamai kūrė Lietuvą.
Kūno nuovargį kompensavo aukštai pakylėta dvasia. Dėkojau rūpestingam ir jautriam vairuotojui Rimantui, prof. Giedrei Čepaitienei ir visiems didelės dvasios smalsiems keliautojams. Ačiū Dievui, jei prašviesėjame šioje slenkančioje tamsoje, tai ir dienelė pragyventa ne veltui.
