Naujausios
Šiauliai ir jų apylinkės naujuose leidiniuose
Vytenis RIMKUS
Naujuose leidiniuose esama įdomių duomenų apie Šiaulių ir jų apylinkių žmones, kultūros ir gamtos paminklus. Paminėsim keletą iš jų. 2011 metais Vilniaus Gaono žydų muziejus išleido dr. Aistės Niunkaitės-Račiūnienės stambų veikalą „Lietuvos žydų tradicinio meno ir simbolių pasaulis“. 700 puslapių knygoje yra 1493 iliustracijos (tarp jų - 1033 sinagogų ir jų elementų) iš 169 Lietuvos ir dalies Gudijos miestų ir miestelių ("Litos ir štetlų").
Knygoje gausiai panaudoti Gerardo Bagdonavičiaus piešiniai, spausdinama 17 jo kūrinių reprodukcijų, dauguma jų iš „Aušros“ muziejaus. Dilininko piešiniuose – unikalūs Šiaulių, Panevėžio, Palangos, Šiluvos, Kelmės, Šaukėnų, Pakruojo, Ukmergės sinagogų ir jų interjerų vaizdai. Tai dar kartą paliudija, kad G. Bagdonavičius – žymiausias judaistikos vaizduotojas tarpukario Lietuvoje. Publikuojama ir keletas Mstislavo Dobužinskio piešinių. 18 nuotraukų pateikta iš šiauliečio Petro Kaminsko kolekcijos.
Knygoje itin gausiai pristatomos Pakruojo (50 iliustracijų), Šaukėnų (32 iliustracijos), Jurbarko, Joniškio ir kt. sinagogos. Tai lėmė, matyt, tų paminklų meninė kokybė bei savitumas, dailininkų ir fotografų dėmesys, sukauptos medžiagos gausa, padedanti moksliniams tyrinėjimams, analizei ir apibendrinimams.
Didelė dviaukštė sinagoga buvo Bazilionuose. Nuotrauka pateikiama iš Yad Vashem archyvo. Aš sinagogą atsimenu nuo 1940 metų, jau gerokai mažesnę. Kolūkio metais ji buvo apmūryta ir paversta sandėliu. Jaunosios kartos bazilioniškiai nebežino, kad tai buvusi sinagoga, žmonių tada vadinta „šule“.
Šiauliai pristatomi dviem sinagogomis: taip vadinamąja „Baltąja gulbe“ ir Chaimo Frenkelio teritorijoje buvusia ir išlikusia. „Baltoji gulbė“ – puikus barokinio fasado pastatas sudegė per Antrąjį pasaulinį karą, nors mūro sienos buvo neblogai išlikusios, tačiau buvo nugriautos.
Tarpukario „Šiaulių metraštis“ rašė, kad Šiauliuose esama net 14 sinagogų. Viena iš jų yra išlikusi pačiame miesto centre: pirmaisiais pokario metais joje buvo rengiami šokiai, o vėliau, perdengus vidaus erdvę į du aukštus, įrengtas „Verpsto“ fabriko cechas. Dar sinagogos likučių esama geležinkelio stoties rajone. Istorinės sinagogų raidos atstatymas Šiauliuose – ateities uždavinys.
Ši knyga kalba apie šimtmečius trukusį žydų gyvenimą Lietuvoje, jų religijos, meno ir apskritai kultūros raidą. Ji akivaizdžiai pabrėžia, kad žydų kultūra yra bendrosios Lietuvos kultūros dalis, ypač tai pasakytina apie architektūrą. Jos savitumas turi ir abipusių sąveikos bruožų su medine lietuviškąja statyba, ji jau tapo reikšmingu paveldu, saugotinu ir toliau tyrinėtinu.
X X X
2012 metais Vilniuje išleistas Algimanto Aleksandravičiaus fotoalbumas „Lietuvos stačiatikių cerkvės“. Trumpoje įžangoje albumo sumanytojas ir leidėjas Audrius Balčėtis rašo: „Nepaprastai turtinga Lietuvos pravoslavų cerkvės istorija, sudėtingas jos likimas. Albumas visa tai perteikia savita originalia architektūros kalba“.
Drauge su fotografu keliaujame per Lietuvą, susipažįstame su visais veikiančiais stačiatikių maldos namais, sužinome jų pavadinimus, kurių dauguma yra tapatūs su katalikiškų bažnyčių dedikacijomis (Šv. apaštalų Petro ir Povilo, Dievo Motinos ėmimo į dangų ir kt.). Daugiausia ir gražiausių bei stambiausių iš jų yra Vilniuje, o einant gilyn į Lietuvą jos tampa kuklesnės, medinės, net koplyčios.
Nors albumas yra ne tekstinis, tačiau cerkvių vaizdai, jų seka lyg ir liudija apie statybas ir griovimus, pastatų funkcijų keitimąsi. Istorijos bėgyje būta visko, Lietuvoje surasim dešimtis statinių, kurie tarnavo ir stačiatikiams, ir katalikams, ir net ateizmui (Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia).
Sudėtingos Šiaulių cerkvių istorijos. Po 1863 metų sukilimo šalia dabartinės Katedros buvo pastatyta cerkvė, abi šventovės turėjo bendrą pavadinimą – šv. apaštalų Petro ir Povilo. 1938 metais cerkvė buvo perkelta į dabartinę vietą Ežero gatvėje, mažesnė, tačiau išlaikiusi tą pačią dedikaciją. O šv. Jurgio bažnyčia buvo statoma kaip rusų kariuomenės cerkvė, ten ji ir veikė, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo ji tapo katalikų bažnyčia. Ši bažnyčia – charakteringas bizantiško-rusiško stiliaus pastatas.
Bazilionuose vienuolyną ir mokyklą įkūrę unitai pasistatė ir medinius maldos namus. Po 1831 m. sukilimo dauguma unitų bažnyčių Lietuvoje buvo uždaryta, Bazilionų pastatas buvo paverstas cerkve, kuri 1918 m. tapo bažnyčia. Tai itin charakteringas lietuvių liaudies senosios medinės architektūros pavyzdys. O štai jos šventoriuje tebėra išlikęs 19-ojo amžiaus antkapis čia palaidotai stačiatikei mažametei grafaitei Zubovai.
Albumas gražiai ir ganėtinai santūriai pateikia bendrą stačiatikių cerkvių vaizdą Lietuvoje, o drauge kviečia ir taikiam sambūviui. Du pasauliniai karai, masiniai trėmimai, prievartinė ateizmo ideologija, įvairių maldos namų uždarinėjimai paskatino reiškinį, kad katalikai neretai eidavo pasimelsti į cerkves, o stačiatikiai apsilanko ir bažnyčiose.
Mano nuomone, panašaus dėmesio laukia ir sentikiai bei jų maldos namai, vieni yra tolimos praeities palikimas, kiti - nauji, pvz., Šiauliuose. O dar yra ir reformatai, ir evangelikai, yra ir mečetės bei karaimų kinesos... Visa tai yra Lietuvos esatis ir paveldas, materialinis ir dvasinis turtas.
X X X
Šiauliečių dailininkų kūryba publikuojama dailės leidiniuose, kartais – labai gausiai. 2013 metais pasirodė Sauliaus Kruopio sudarytas albumas „Nida art. Nidos tapybos kolekcija“. Joje pateikiama Neringa, jos žmonės ir vaizdai, Kuršių marios ir Baltijos jūra dailininkų kūryboje.
Atskleidžiama, kad dar 19-ajame amžiuje Vokietijos dailininkai pamėgo šį kraštą, tapo nuolatiniai jo lankytojai ir net gyventojai, kaip tik čia gimė vokiškojo ekspresionizmo srovė, įsirėžusi į pasaulinės dailės istoriją.
Šiuo laiku Nidos tradiciją perėmė Lietuvos menininkai, bandydami ją praplėsti tarptautiniu mastu. Šio judėjimo iniciatoriumi yra S. Kruopis, įvardijantis save Šiaulių, Vilniaus, Nidos ir likusio pasaulio dailininku.
Knyga ir savo apimtimi, ir istoriniais bei estetiniais teiginiais, publikuojamų dailininkų kūrinių charakteristikomis gali sukelti įvairių svarstymų, tačiau savo visuma ji yra įdomi ir informatyvi.
Knygoje pristatoma keletas Šiaulių dailininkų, tapytojų ir grafikų. Tai Valdemaras Barakauskas, Kornelijus Užuotas, Edmundas Birgėla, Kazys Bimba, Dalvytis Udrys, Gediminas Beržinis, Ričardas Garbačiauskas. Publikuojamos jų nuotraukos, po keletą kūrinių reprodukcijų. Jų kūryba ganėtinai darniai įsilieja į knygos visumą.