Šiau­lių pavasaris – 1988-ųjų rudenį

Šiau­lių pavasaris – 1988-ųjų rudenį

Šiau­lių pavasaris – 1988-ųjų rudenį

Šie­met lapk­ri­tį mi­ni­me vals­ty­bi­nės kal­bos 30-me­tį. Mi­nė­ji­me Šiau­liuo­se pri­si­min­tas ir šiau­lie­čių in­dė­lis. Kad lie­tu­vių kal­ba bū­tų pa­skelb­ta vals­ty­bi­ne, įta­kos tu­rė­jo 1988 me­tų spa­lio 1 die­ną Šiau­liuo­se įvy­ku­si pir­mo­ji ša­ly­je Kal­bos šven­tė. Mi­ni­me ir 1988 me­tų gruo­dį Šiau­liuo­se įvy­ku­sio pir­mo­jo Lie­tu­vių dra­ma­tur­gi­jos fes­ti­va­lio „At­gai­va“ 30-me­tį.

Šiau­liai 1988-ųjų ru­de­nį bu­vo ta­pę kul­tū­ros at­gi­mi­mo cent­ru.

„Ato­lan­ko­se“ min­ti­mis apie tai da­li­ja­si Kal­bos šven­tės ren­gė­jai Vac­lo­vas VING­RAS, tuo­met va­do­va­vęs Kul­tū­ros fon­do Šiau­lių rė­mi­mo ta­ry­bai, ir kal­bi­nin­kas, Šiau­lių uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Ka­zi­mie­ras ŽU­PER­KA, re­ži­sie­rius Gy­tis PA­DE­GI­MAS, „At­gai­vos“ fes­ti­va­lio įkvė­pė­jas, ir Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rius Juo­zas BIN­DO­KAS, ku­ris abu šiuos iš­skir­ti­nius ren­gi­nius fo­tog­ra­fa­vo.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

Kal­bos gy­ni­mas – tau­tos iden­ti­te­to gy­ni­mas

„Čes­lo­vas Ku­da­ba, Lie­tu­vos kul­tū­ros fon­do pir­mi­nin­kas, pa­siū­lė mums reng­ti Kal­bos šven­tę, – pri­si­me­na Vac­lo­vas Ving­ras. – Tai ne­bu­vo at­si­tik­ti­nis pa­siū­ly­mas, nes Č. Ku­da­ba mus, šiau­lie­čius, ge­rai pa­ži­no­jo.“

Anuo­met V. Ving­ras va­do­va­vo In­ži­nie­rių na­mams. Jie gar­sė­jo švie­čiamąja, kul­tū­ri­ne veik­la. Iš es­mės tai bu­vo lie­tu­vy­bės veik­la, nors gar­siai to nie­kas ne­dek­la­ra­vo.

Į su­si­ti­ki­mus at­va­žiuo­da­vo švie­siau­si Lie­tu­vos žmo­nės. Tarp jų – Są­jū­džio ly­de­riais ta­pę Č. Ku­da­ba, Ro­mual­das Ozo­las, Eduar­das Vil­kas ir ki­ti. Kvies­da­vo­si ir žy­mius kal­bi­nin­kus, tarp jų – aka­de­mi­ką Ka­zį Ul­vy­dą, Al­do­ną Pup­kį.

A. Pup­kis sa­vo kny­go­je „Lie­tu­vių kal­bos są­jū­dis 1968–1988 m.“ apie šiau­lie­čių kal­bos sek­ci­ją ra­šy­da­mas įdė­jo net faks­mi­lę V. Ving­ro laiš­ko, pri­me­nan­čio, jog kal­bi­nin­kai lau­kia­mi In­ži­nie­rių na­muo­se.

„Tais lai­kais kal­bi­nin­kų klau­sy­tis su­si­rink­da­vo pil­na sa­lė, – pri­si­me­na bu­vęs In­ži­nie­rių na­mų va­do­vas.– Kal­ba mums bu­vo tau­tiš­ku­mo, tau­ti­nio iden­ti­te­to gy­ny­ba, lie­tu­viš­ku­mo gy­ny­ba – to­dėl bend­ruo­me­nė bu­vo ak­ty­vi.“

Ru­si­fi­ka­vi­mo po­li­ti­ka vir­šū­nę bu­vo pa­sie­ku­si dar 1979 me­tais. Ta­da, V. Ving­ro žo­džiais, at­si­ra­dęs „tie­siog žiau­rus do­ku­men­tas“. Taš­ken­te įvy­ko kon­fe­ren­ci­ja „Ru­sų kal­ba – SSSR dau­gys­tės ir bendr­adar­bia­vi­mo kal­ba“ ir bu­vo priim­ta kryp­tis „plės­ti ru­sų kal­bos po­li­ti­ką“.

„Per jė­gą vi­sur bu­vo ki­ša­ma ru­sų kal­ba, – pri­si­me­na jis. – Ta prie­var­ta la­biau­siai spau­dė in­te­li­gen­ti­ją, kul­tū­ros, me­no žmo­nes. Vi­sus pra­ku­tu­sius, iš­si­la­vi­nu­sius žmo­nes tie da­ly­kai žei­dė. To­dėl lie­tu­viš­ku­mas iš vi­sur ver­žė­si ir šur­mu­lia­vo vi­si kam­pai.“

„Ne­bū­tų bu­vę tau­ti­nio at­gi­mi­mo, ne­bū­tų bu­vę ir ne­prik­lau­so­my­bės, – pa­brė­žia V. Ving­ras. – Pui­kiai ži­no­me, kad dar 1905 me­tų Di­džio­jo Vil­niaus Sei­mo, ir 1917 me­tų Vil­niaus kon­fe­ren­ci­jos pa­grin­das bu­vo lie­tu­vių kal­ba, ku­ri ir at­sky­rė mus nuo Len­ki­jos, Ru­si­jos. Ta fra­zė, jog Lie­tu­vos vals­ty­bė yra kal­bos vals­ty­bė, ak­tua­li ir šian­dien.“

Jo žo­džiais, šian­dien dėl lie­tu­vių kal­bos „var­pais dar ne­rei­kia skam­bin­ti“, bet aki­vaiz­džiai ma­žė­ja bend­ra­sis raš­tin­gu­mas.

„Au­sį rė­žia, ir kaip mū­sų po­li­ti­kai šne­ka „šian­dien die­nai“ , – pik­ti­na­si V. Ving­ras. – Vy­tau­tą Lands­ber­gį ga­li mėg­ti, ga­li ne­mėg­ti, bet kal­bos pra­sme – tai pa­ts įtai­giau­sias Lie­tu­vos po­li­ti­kas. Kal­bų teks­tus ra­šo pa­ts, o ko­kių me­ta­fo­rų pri­ren­ka, kaip su­dė­lio­ja sa­ki­nį – no­ri ne­no­ri su­klūs­ti. Klau­sau­si ki­tų po­li­ti­kų – me­di­nė kal­ba.“

Pag­rin­di­nė grės­mė kal­bai, jo nuo­mo­ne, yra emig­ra­ci­ja.

„Ma­žė­ja var­to­jan­čių lie­tu­vių kal­bą. Iš­vy­ku­sių mū­sų vai­kų vai­kai lie­tu­viš­kai ne­be­kal­bės, – ma­no V. Ving­ras. – Aiš­ku, bus išim­čių, kaip bet ku­ria­me reiš­ki­ny­je, bet dau­gu­ma ne­kal­bės."

V. Ving­ras pri­si­me­na to­kį iš­skir­ti­nį Č. Ku­da­bos pa­vyz­dį. Jis lie­tu­viš­kai iš­mo­ko tik paaug­lys­tė­je, iki try­li­kos me­tų lie­tu­vių kal­bos ne­mo­kė­jo, nes gy­ve­no prie Bal­ta­ru­si­jos sie­nos, o ten miš­ri ap­lin­ka – bal­ta­ru­sių, ru­sų, lie­tu­vių.

Pir­mo­ji są­ra­še – Kal­bos šven­tė

1988 me­tais Kul­tū­ros fon­do Šiau­lių rė­mi­mo ta­ry­bos dar­bo pla­ne Kal­bos šven­tė bu­vo įra­šy­ta pa­ti pir­mo­ji.

V. Ving­ro iš­sau­go­tas pla­nas liu­di­ja, jog tuo­met bu­vo su­pla­nuo­ta mies­te įam­žin­ti ir Po­vi­lo Vi­šins­kio, Pe­lik­so Bu­gai­liš­kio, Po­ten­ci­jos Pin­kaus­kai­tės, ki­tų kul­tū­rai nu­si­pel­niu­sių žmo­nių at­mi­ni­mą. Ša­lia šio „punk­te­lio“ ran­ka įra­šy­ta pa­sta­ba: „Mies­te, iš­sky­rus Jo­va­ro ant­ka­pi­nį pa­mink­lą, nė­ra nė vie­no pa­mink­lo moks­lo ar kul­tū­ros vei­kė­jui! Šią pra­sme at­si­lie­ka­me nuo Kur­šė­nų ir Pa­pi­lės.“

Kal­bos šven­tė vai­ni­ka­vo vi­są rug­sė­jį vy­ku­sias kal­bos sa­vai­tes įmo­nė­se, įstai­go­se, mo­kyk­lo­se.

Rug­sė­jo 30 die­ną In­ži­nie­rių na­muo­se bu­vo su­reng­ta kon­fe­ren­ci­ja „Da­bar­ties kal­bos si­tua­ci­ja ir per­spek­ty­vos“. Kal­bė­jo ne tik kal­bi­nin­kai – gy­dy­to­jai, pe­da­go­gai, tei­si­nin­kai, ra­šy­to­jai, ak­to­riai, fi­lo­so­fai. Jų pa­si­sa­ky­mai vė­liau bu­vo su­dė­ti į kny­gą „Ko­kia tau­tos kal­ba“.

Spa­lio 1 die­ną mies­tie­čiai rin­ko­si į Sau­lės Laik­ro­džio aikš­tę, ku­rio­je įvy­ko teat­ra­li­zuo­ta Kal­bos šven­tė. Emo­ciš­kai ji pra­tę­sė pir­mą­jį Są­jū­džio mi­tin­gą, įvy­ku­sį to­je pa­čio­je aikš­tė­je lie­pos mė­ne­sį.

Šiau­lie­čiai iš­vy­do iš­ki­lius ak­to­rius, įkū­ni­ju­sius lie­tu­vių kal­bai ir Lie­tu­vai nu­si­pel­niu­sias as­me­ny­bes. Į su­si­rin­ku­sius krei­pė­si Maž­vy­das (Lai­mo­nas No­rei­ka), Bar­bo­ra Rad­vi­lai­tė (Rū­ta Sta­li­liū­nai­tė), Že­mai­tė (Faus­ta Lau­ri­nai­ty­tė), Šat­ri­jos Ra­ga­na (Ni­jo­lė Nar­mon­tai­tė), Si­mo­nas Dau­kan­tas (Vla­das Bag­do­nas), An­ta­nas Straz­das (Va­le­ri­jus Jev­se­je­vas), Po­vi­las Vi­šins­kis (Arū­nas Sa­bo­nai­tis).

„Ne­bu­vo sun­ku idė­ją įgy­ven­din­ti, nes tu­rė­jo­me stip­rią Li­tua­nis­ti­kos ka­ted­rą Šiau­lių Pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, – sa­ko V. Ving­ras. – Už kon­fe­ren­ci­jos tu­ri­nį bu­vo at­sa­kin­gas pro­fe­so­rius Ka­zi­mie­ras Žu­per­ka, teat­ra­li­zuo­tą šven­tę re­ži­sa­vo Re­gi­na Ste­po­na­vi­čiū­tė, ji su­kvie­tė žy­miuo­sius ak­to­rius.“

Di­de­lį įspū­dį pa­li­ko šven­tė­je da­ly­va­vęs poe­tas Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius. Jis per­skai­tė Šiau­liams ką tik pa­ra­šy­tą ei­lė­raš­tį „Kry­žių kal­nas“.

V. Ving­rui iš­li­ko at­min­ty­je ap­si­lan­ky­mas su poe­tu Kry­žių kal­ne: „Ki­tą die­ną po šven­tės nu­va­žia­vo­me į Kry­žių kal­ną. Prie kry­žiaus su jo ei­lė­raš­čio žo­džiais „aša­ra Die­vo aky, Lie­tu­va, ką tu vei­ki“ klū­pė­jo ir mel­dė­si mo­te­ris. Poe­tas su­si­grau­di­no. Pas­kui pa­pa­sa­ko­jo, kad sau­gu­mas ir par­ti­niai vei­kė­jai jam yra prie­kaiš­ta­vę: „Ko­kius ei­lė­raš­čius ra­šai, kad juos ant kry­žių ka­la.“

Dėl vals­ty­bi­nės kal­bos

Šven­tės or­ga­ni­za­to­riai krei­pė­si į LTSR Aukš­čiau­sią­ją Ta­ry­bą dėl vals­ty­bi­nės kal­bos sta­tu­so su­tei­ki­mo lie­tu­vių kal­bai.

Krei­pi­mą­si pa­si­ra­šė or­ga­ni­za­ci­nės ko­mi­si­jos na­riai S. Ba­guc­kas, S. Barz­dai­tė, S. Bulz­gis, V. Da­gie­nė, L. Dauk­šie­nė, A. Di­lys, Z. Gau­ril­či­kie­nė, J. Kaš­ke­lie­nė, V. Pu­ro­nas, V. Rim­kus, R. Ste­po­na­vi­čiū­tė. T. Stul­pi­nas, V.Ving­ras, M. Ži­bū­die­nė, K. Žu­per­ka.

Krei­pi­me­si pri­myg­ti­nai ra­gin­ta „kaip ga­li­ma grei­čiau įtei­sin­ti lie­tu­vių kal­bą kaip vals­ty­bi­nę res­pub­li­kos kal­bą“. Krei­pi­mo­si teks­to au­to­rius – K. Žu­per­ka.

„Ta­da bu­vo ženg­tas žings­nis vals­ty­bi­nės kal­bos įtei­si­ni­mo link, – sa­ko pro­fe­so­rius K. Žu­per­ka. – V. Ving­ras ra­gi­no ma­ne tą teks­tą pa­ra­šy­ti ir jis aukš­ty­bė­se ti­ko, Aukš­čiau­sio­je Ta­ry­bo­je jis bu­vo per­skai­ty­tas.“

1988 me­tų lapk­ri­čio 18 die­ną Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba lie­tu­vių kal­bą įtei­si­no kaip vals­ty­bi­nę.

„Mū­sų am­bi­ci­jas Č. Ku­da­ba su­ža­di­no – pa­brė­žia ir K. Žu­per­ka. – Sa­ko, Lat­vi­ja di­džiau­sią kal­bos šven­tę su­ren­gė, ko­dėl Lie­tu­va ne­ga­li? Sa­vo mo­ky­to­jui, Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riui Juo­zui Pik­či­lin­giui pa­sa­kiau, jog reng­si­me šven­tę, sa­ko, pa­lau­kit – mes pir­ma pa­da­ry­sim. Vil­niaus am­bi­ci­jos bu­vo to­kios pat, kaip ir da­bar. Bet mes ne­pa­si­da­vėm. Pa­da­rė­me gra­žią di­džiu­lę dvie­jų die­nų šven­tę.“

Kal­bai – nau­jos grės­mės

K. Žu­per­ka pa­brė­ža, jog At­gi­mi­mo me­tais nea­be­jo­ta, jog lie­tu­vių kal­bą rei­kia sau­go­ti. Pa­ly­gi­na, jog vi­suo­me­nės nuo­sta­tos į kal­bi­nin­kus bu­vo pa­lan­kes­nės nei da­bar.

„Da­bar kal­bi­nin­kas – kai kam pa­sku­ti­nis žo­dis. Maž­daug – ko čia ki­šie­si. Kal­ba esą tik ma­no rei­ka­las – toks keis­tas po­žiū­ris, – ste­bi­si K. Žu­per­ka. – Ne­tu­rė­tų taip bū­ti. Juk vi­sų pro­fe­si­jų žmo­nės rū­pi­na­si sa­vo ob­jek­tu. Pa­vyz­džiui, gy­dy­to­jai – mu­mis, o kal­bi­nin­kai – kal­ba, jos prie­žiū­ra. Tam rei­kia iš­si­la­vi­ni­mo, kva­li­fi­ka­ci­jos, pla­tes­nio po­žiū­rio, kaip pa­sau­ly­je yra.“

Lais­vi esa­me, o kal­bai nau­jos grės­mės ky­la.

„Ne­se­niai per­skai­čiau is­to­ri­ko Po­vi­lo Gir­de­nio žo­džius, jei­gu ne­bus lie­tu­vių kal­bos, tai Lie­tu­va bus tik že­mės skly­pas. Čia ir yra es­mė, – pa­brė­žia kal­bi­nin­kas. – Kas čia bus? Ko­kios ver­ty­bės? Tik vi­siš­kam kvai­liui ga­li bū­ti neaiš­ku, jei­gu ne­liks kal­bos, tai ne­liks ir Lie­tu­vos.“

O šian­dien, pa­sak pro­fe­so­riaus, net sun­ku su­pras­ti, kas rengs lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jus? Edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tas nai­ki­na­mas, jun­gia­mas su Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tu. Ti­ki­na­ma, jog jis bus pe­da­go­gų kal­vė.

„Bet jo­kio įdir­bio jis ne­tu­ri, – tei­gia K.Žu­per­ka. – Mes tap­si­me Vil­niaus uni­ver­si­te­to pe­da­go­gi­ne aka­de­mi­ja, bet jis mus su­lik­vi­duos, nes pa­ts stu­den­tų ne­tu­ri. Šiau­liuo­se mes dar tu­ri­me kal­bo­ty­ros ma­gist­ran­tų, o Vil­niaus uni­ver­si­te­tas ne­be­tu­ri. Sup­ran­tu, kad Vil­nius yra trau­kos cent­ras, bet vi­sa­me pa­su­ly­je yra cent­ras ir pe­ri­fe­ri­ja. Vien iš cent­ro nie­ko ne­bus – pe­ri­fe­ri­ja pa­lai­ko cent­rą.“

Pa­ly­gi­na, jog Lat­vi­ja, pa­vyz­džiui, iš­lai­kė ir Lie­po­jos, ir Daug­pi­lio uni­ver­si­te­tus.

Pro­fe­so­rius ne­nei­gia, jog šian­dien rei­kia ir ang­lų kal­bą mo­kė­ti.

„Ma­no duk­ros ang­liš­kai lais­vai kal­ba, po pa­sau­lį va­ži­nė­ja, anū­kė Kau­ne ang­lų kal­ba stu­di­juo­ja me­dias, nes lie­tu­vių kal­ba to­kios stu­di­jų pro­gra­mos ne­bu­vo, – pa­si­da­li­ja šei­mos pa­tir­ti­mi. – Glo­ba­lė­ja pa­sau­lis, ne­ga­li ei­ti prieš vė­ją, prieš pa­sau­lio tvar­ką, bet iš­lik­ti sa­vi­mi – gar­bės ir są­ži­nės rei­ka­las.“

Ko­kį krei­pi­mą­si ir kam šian­dien rei­kė­tų ra­šy­ti?

„Sun­ku pa­sa­ky­ti, – svars­to K. Žu­per­ka. – Eu­ro­pos švie­suo­me­nės vie­nas at­sto­vas pa­sa­kė, jog glo­ba­liz­mas nė­ra blo­gai, bet glo­ba­lus po­žiū­ris tu­ri bū­ti de­ri­na­mas su tra­di­ci­ja, su pa­vel­du, su tuo, kas žmo­gui bran­gu, ką ver­ti­no anks­tes­nės kar­tos. Iš kar­to ga­vo at­kir­tį – jog yra at­gy­ve­na, jo­kio de­ri­ni­mo esą ne­ga­li bū­ti.“

Pa­čiam pro­fe­so­riui at­ro­do, jog to­kia der­mė yra vie­nin­te­lis ke­lias.

„Ne­ga­li­me įsi­kib­ti ir sa­ky­ti, kad esa­me ypa­tin­ga tau­ta, kad esa­me gud­res­ni ar kad mū­sų is­to­ri­ja pa­ti gra­žiau­sia – anaip­tol. Mes tie­siog no­ri­me bū­ti. Ne­rei­kia sa­vęs su­nie­kin­ti, nes, kas ta­da lie­ka, kai sa­ve su­nie­ki­ni?“ – re­to­riš­kai klau­sia K. Žu­per­ka.

Prib­ren­dę virs­mui

Ak­to­riaus Juo­zo Bin­do­ko prieš tris­de­šimt me­tų da­ry­tos nuo­trau­kos liu­di­ja ir pa­ts au­to­rius ge­rai pri­si­me­na, ko­kia bu­vo žmo­nių reak­ci­ja į Kal­bos šven­tę ir fes­ti­va­lį „At­gai­va“.

„Per Kal­bos šven­tę Sau­lės Laik­ro­džio aikš­tės am­fi­teat­ro tri­bū­nos bu­vo pil­nos, o kaip žiū­ro­vai rea­ga­vo į ak­to­rių, įkū­ni­ju­sių svar­bias tau­tos as­me­ny­bes pa­si­ro­dy­mą, jų he­ro­jų žo­džius – bu­vo nuo­sta­bus jaus­mas, – da­li­ja­si iki šiol neišb­lė­su­siu įspū­džiu. – Po to teat­re per fes­ti­va­lį vėl bu­vo ant­plū­dis. Prie teat­ro įė­ji­mo prieš kiek­vie­ną spek­tak­lį – mi­nia žiū­ro­vų. Spek­tak­lius žiū­rė­jo, poe­zi­jos klau­sė­si ir ant že­mės sė­dė­da­mi.“

Jo žo­džiais, vi­sa Lie­tu­va bu­vo pri­bren­du­si virs­mui. Šiau­lių dra­mos teat­re tam bu­vo ypač ge­ra ter­pė.

Teat­ro vy­riau­siuo­ju re­ži­sie­riu­mi ką tik bu­vo pa­skir­tas Gy­tis Pa­de­gi­mas, jau­nas, la­bai am­bi­cin­gas re­ži­sie­rius. „At­gai­vos“ fes­ti­va­lis bu­vo jo idė­ja. Teat­ro di­rek­to­riu­mi tuo­met dir­bo Vy­tau­tas Juš­kus, pa­ty­ręs ir ge­ras or­ga­ni­za­to­rius. Li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­ju dir­bo Va­len­ti­nas Didž­gal­vis. Bu­vo įgy­ven­din­ta ir idė­ja leis­ti fes­ti­va­lio laik­raš­tį „At­gai­va“. Jį re­da­ga­vo V. Didž­gal­vis, iš­leis­ti ke­tu­ri „At­gai­vos“ nu­me­riai.

Fes­ti­va­lio ren­gi­niai kas­dien vy­ko nuo ry­to iki va­ka­ro. Svar­bi da­lis bu­vo „Ry­to min­tys“, skam­bė­ju­sios Ma­žo­jo­je sce­no­je, ku­ri anuo­met bu­vo Šv. Ig­na­co baž­ny­čio­je.

Pra­ne­šė­jai bu­vo iš­ki­liau­si to me­to kul­tū­ros žmo­nės: Ro­mual­das Ozo­las, Mei­lė Luk­šie­nė, Van­da Za­bors­kai­tė, Nor­ber­tas Vė­lius, Vy­tau­tas Ku­bi­lius, An­ta­nas Veng­ris, Liu­das Trus­ka ir ki­ti. Eks­po­nuo­tas An­ta­no Kriš­to­pai­čio ak­va­re­lių cik­las „Lie­tu­vos baž­ny­čios“. Ku­ni­gai dis­ku­si­jo­se da­ly­va­vo.

„Apie li­te­ra­tū­rą, tau­to­sa­ką, is­to­ri­ją, re­li­gi­ją kal­bė­ta. Po to – spek­tak­lis Di­džio­jo­je sce­no­je, o po jo va­ka­re vėl ei­da­vo­me į baž­ny­tė­lę – ten skam­bė­da­vo poe­zi­ja, – pa­sa­ko­ja J. Bin­do­kas. – Ei­les skai­tė teat­rų ak­to­riai, o kul­mi­na­ci­ja bu­vo Kęs­tu­čio Ge­nio poe­zi­ja. Ji bu­vo ypa­tin­ga sa­vo tau­ti­ne te­ma­ti­ka.“

Pa­si­da­li­ja, jog ak­to­rė No­me­da Bė­čiū­tė, at­ra­du­si sa­ve fes­ti­va­lio nuo­trau­ko­se, pri­si­mi­nė, kaip ta­da dar stu­den­tė čia bu­vo. Kur­so va­do­vė Al­gė Sa­vic­kai­tė sa­vo stu­den­tus at­ve­žė į Šiau­lius pa­da­ly­vau­ti fes­ti­va­ly­je. Dvi die­nas jie čia pra­bu­vo.

Atidarė festivalį Lietuvos folkloro teatro "Mano kanklės paauksuotos".

Vi­si teat­rai at­ve­žė spek­tak­lius. Šiau­lių dra­mos teat­ras ro­dė du G. Pa­de­gi­mo re­ži­suo­tus spek­tak­lius – V. Ja­su­kai­ty­tės „Žil­vi­ną“ ir A. Škė­mos „Žva­ki­dę“.

Na­cio­na­li­nis dra­mos teat­ras ro­dė V. Ku­ku­lo ir R.Tu­mi­no „Čia ne­bus mir­ties“, Kau­no – B. Sruo­gos „Bai­sio­ji nak­tis“, Klai­pė­dos – K. Sa­jos „Že­mai­čių pie­muo“, Pa­ne­vė­žio – Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus „Ka­ted­rą“, Vilniaus lėlių teatras – BV. Sruogos "Aitvaras teisėjas".

Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­riai ir dar­buo­to­jai bu­vo pa­si­skirs­tę vi­sus or­ga­ni­za­ci­nius dar­bus. J.Bin­do­kas bu­vo pa­skir­tas į re­dak­ci­nę gru­pę, ku­ri lei­do „At­gai­vą“. At­si­me­na, kaip svars­ty­ta, ko­kią nuo­trau­ką dė­ti į pir­mo­jo nu­me­rio pir­mą pus­la­pį? Su­mąs­ty­ta, jog rei­kia Rū­pin­to­jė­lio. Kur jį ras­ti? Lė­kęs į „Auš­ros“ mu­zie­jų – leido jį nu­fo­tog­ra­fuo­ti. Spaus­din­ta ir di­de­lė Kry­žių kal­no nuo­trau­ka – ta­da vi­siš­kai ne­re­gė­tas da­ly­kas.

„Tą lai­ką pri­si­me­nu, kaip di­džiu­lio pa­ki­li­mo, su­ju­di­mo ir kartu su­si­kau­pi­mo lai­ką – vi­siems dy­go lais­vės spar­nai, – sa­ko J. Bin­do­kas. – Mus jun­gė bend­rys­tės jaus­mas, Lie­tu­vos švie­suo­me­nė, iš­ki­liau­si pro­tai, ku­rie ta­da bu­vo su­va­žia­vę į Šiau­lius. To­kio ly­gio ir to­kio mas­to kul­tū­ros įvy­kio ne­bu­vo bu­vę. Pats pa­va­di­ni­mas „At­gai­va“ – nuo­sta­bus pa­va­di­ni­mas. Tau­ti­nis at­gi­mi­mas ėjo per kul­tū­ros at­gai­vą.“

Jo nuo­mo­ne, at­gai­vos mums rei­kia vi­są lai­ką, nes „už­si­zu­li­na­me“ kas­die­ny­bė­je, ma­te­ria­lė­ja­me, glo­ba­lė­ja­me.

„Man pa­tin­ka, kad po 30 me­tų mū­sų teat­re vėl vyks­ta fes­ti­va­lis „At­gai­va“, kad tai, kas bran­gu, kas yra jau mū­sų kul­tū­ros is­to­ri­ja, pri­si­me­na­ma, – sa­ko J.Bin­do­kas. – Mes tik sa­vo se­niau­sia kal­ba, sa­vo pa­pro­čiais, sa­vo iš­skir­ti­nu­mu ga­li­me bū­ti įdo­mūs pa­sau­liui, o ne glo­ba­li­za­ci­ja – ger­da­mi tą pa­čią ko­lą ir val­gy­da­mi tą pa­čią pi­cą. Tik sa­vo ru­gi­ne duo­na, bal­tu sū­riu ar la­ši­nu­kais ga­li­me bū­ti iš­skir­ti­niai.“

Tau­ti­nės kul­tū­ros ma­ni­fes­ta­ci­ja

Re­ži­sie­rius Gy­tis Pa­de­gi­mas, pri­si­min­da­mas, kaip ki­lo fes­ti­va­lio idė­ja, sa­ko, jog „nie­kas ne­be­no­rė­jo gy­ven­ti to­je stag­na­ci­jo­je, ku­rio­je gy­ve­no­me“.

„Pats no­rė­jau kaž­ko nau­jo, kai ta­pau Šiau­lių dra­mos teat­ro vy­riau­siuo­ju re­ži­sie­riu­mi, – pri­si­me­na. – Pa­gal­vo­jau, jei­gu ruo­ši­me lie­tu­viš­kos dra­ma­tur­gi­jos fes­ti­va­lį, tai vis­ką rei­kia da­ry­ti ko­ja ko­jon su gy­ve­ni­mu. Tu­ri­me au­to­rių, tu­ri­me pje­sių, ku­rios dar ne­bu­vo iš­vy­du­sios sce­nos.“

To­dėl pir­mą kar­tą bu­vo sta­to­mas A. Škė­ma, A. Lands­ber­gis, ir at­si­ra­do nau­jų in­terp­re­ta­ci­jų, to­kių kaip Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus „Ka­ted­ra“. To­dėl at­si­ra­du­sios ir „Ry­to min­tys“, ku­rio­se da­ly­va­vo vi­sas in­te­lek­tua­lų žie­das. No­rė­jo­si ir poe­zi­jos, ir ji skam­bė­jo.

„Tai bu­vo di­de­lė mū­sų kul­tū­ros ma­ni­fes­ta­ci­ja, ku­ri pri­si­dė­jo prie lais­vė­ji­mo pro­ce­so, – pa­brė­žia G. Pa­de­gi­mas. – Kul­tū­ra žmo­gui su­tei­kia drą­sos, vil­ties ir lais­vės, o vi­sai vals­ty­bei – ne­prik­lau­so­my­bės. No­rė­jo­si vi­sus su­krės­ti ir tai pa­vy­ko pa­da­ry­ti.“

Pri­si­me­na, kaip Vil­nius su­ne­ri­mo. At­siun­tė aukš­tą val­di­nin­ką – J. Pa­lec­kį, ku­ris bu­vo par­ti­jos CK kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jas, žiū­rė­ti, kas Šiau­liuo­se vyks­ta.

„Ma­tė­si, kad fes­ti­va­lis la­bai ryš­kiai skam­ba per vi­są Lie­tu­vą, – pri­si­me­na fes­ti­va­lio įkvė­pė­jas. – Pa­da­rė­me taip, kad ak­to­riai po spek­tak­lių neiš­va­žia­vo na­mo. Jie li­ko fes­ti­va­ly­je, bend­ra­vo, da­ly­va­vo dis­ku­si­jo­se: nuo stu­den­tų iki teat­ro ve­te­ra­nės Ka­zi­mie­ros Ky­man­tai­tės. Tai bu­vo teat­ri­nis fo­ru­mas, ku­ria­me ne tik spek­tak­liai vy­ko. Teat­ro žmo­nės gal­vo­jo, kaip gy­vens to­liau.“

Džiau­gia­si, kad „At­gai­vos“ fes­ti­va­lis pa­ska­ti­no lie­tu­viš­kos dra­ma­tur­gi­jos vys­ty­mą. Kad „ne­nuė­jo vel­tui emo­ci­nis krū­vis ir dar­bas 24 va­lan­das per pa­rą tas de­šimt die­nų.“ Fes­ti­va­lio ar­chy­vas, su­rink­ti pri­si­mi­ni­mai ro­do, kad dau­ge­liui žmo­nių jis ta­po įsi­min­ti­nu įvy­kiu.

„Iki tol ne­bu­vo nei to­kio mas­to ren­gi­nio, nei kad taip žmo­nės į jį įsi­jung­tų, – pa­brė­žia G. Pa­de­gi­mas. – Šiau­lių dra­mos teat­ras yra ir vie­nin­te­lis ša­lies teat­ras, ant ku­rio ka­bo Są­jū­džio at­mi­ni­mo len­ta, nes čia įvy­ko Šiau­lių mies­to Są­jū­džio stei­gia­mo­ji kon­fe­ren­ci­ja (1988-ųjų spalio 17 dieną). Są­jū­dis ir „At­gai­va“ – su­si­ję kaip susi­sie­kian­tys in­dai.“

Šiau­lių dra­mos teat­ras tuo­met bu­vo po­li­ti­nių ir kul­tū­ri­nių įvy­kių smai­ga­ly­je.

G. Pa­de­gi­mas tei­gia, jog Šiau­lių teat­ras jam bran­gus iki šiol. Nie­ka­da neuž­mir­šiąs, kaip da­ly­va­vo or­gan­zuo­jant Po­vi­lo Vi­šins­kio pa­mink­lo sta­ty­bą, kaip su ak­to­riais agi­ta­vo už Sta­sį Lo­zo­rai­tį per pir­muo­sius Pre­zi­den­to rin­ki­mus.

Ži­nąs, jog JAV pro­fe­so­rius Pat­ri­kas Chiu­ra ren­gia kny­gą apie „At­gai­vą“, kaip apie iš­skir­ti­nį reiš­ki­nį.

„Jam pa­si­ro­dė, kad tai bu­vo fe­no­me­nas – iš to­liau gal ge­riau ma­to­si, – svars­to G. Pa­de­gi­mas. – Jis tie­siai švie­siai sa­ko, jog Lie­tu­vos kul­tū­ri­nė ne­prik­lau­so­my­bė bu­vo pa­skelb­ta Šiau­liuo­se – pu­sę me­tų anks­čiau nei po­li­ti­nė Vil­niu­je.“

Džiau­gia­si, kad „At­gai­va“ su­grį­žo į teat­rą, kad jo žo­džiais, „dvi nuo­sta­bios mo­te­rys No­me­da Šat­kaus­kie­nė ir Vio­le­ta Ja­siū­nie­nė ėmė­si or­ga­ni­zuo­ti fes­ti­va­lio 30-me­čio mi­nė­ji­mą“.

Šių­me­ti­nia­me fes­ti­va­ly­je vėl­gi ieš­ko­ma at­sa­ky­mų, kur link ju­da teat­ras ir vi­suo­me­nė?

Pats ma­no, jog teat­rui da­bar tiek „dras­ky­tis“ ne­be­rei­kia, nes tu­ri­me hi­pe­rak­ty­vų po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą.

„Teat­ras da­bar tu­rė­tų už­siim­ti tuo, kuo po­li­ti­kai neuž­sii­ma, – sa­ko re­ži­sie­rius. – Jie da­bar sa­ko: „Čia gi mo­ra­lės, eti­kos rei­ka­lai – mes jų ne­spren­džia­me.“ O jei­gu mo­ra­lės ir eti­kos rei­ka­lai ne­spren­džia­mi, tai vis­kas žlun­ga. Jo­kios vals­ty­bės ne­pas­ta­ty­si, jo­kio ko­rup­ci­jos in­dek­so ne­su­ma­žin­si ir BVP ne­pa­kel­si, jei­gu ne­kreip­si dė­me­sio į eti­ką ir mo­ra­lę.“

To­dėl teat­ro mi­si­ja ne­si­lpnė­ja: „Teat­ras vis tu­ri pri­min­ti iš­si­plau­nan­čias žmo­giš­ku­mo ri­bas. Įvai­rio­mis va­ria­ci­jo­mis ga­li pri­min­ti am­ži­ną­jį de­ka­lo­gą. Kei­čia­si žo­džiai, bet es­mė yra ta pa­ti.“

G. Pa­de­gi­mas pa­ste­bi, jog teat­ras, už­siim­da­mas nau­jo­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, eks­pe­ri­men­tais, nors – tai lai­ko ženk­las, žai­džia for­mo­mis ir pra­ran­da tu­ri­nį.

Tu­ri­nį, jo žo­džiais, ga­li per­duo­ti ne teat­ro tech­ni­ka, o tik žmo­gus – au­to­rius, re­ži­sie­rius, ak­to­rius. To­je gran­di­nė­je yra ir žiū­ro­vas. Jei­gu nė­ra sce­no­je in­te­lek­ti­nės įtam­pos, ko­kie bū­tų efek­tai – bus šal­ta, sve­ti­ma, ne­pa­lies žiū­ro­vo šir­dies ir pro­to.

„Vi­siems lin­kė­čiau ti­kė­ji­mo, kad mes ga­li­me to­bu­lin­ti vals­ty­bę ir pa­tys sa­ve. Kad ga­li­me bū­ti ge­res­ni ir są­ži­nin­ges­ni, kad mū­sų vi­sų akys deg­tų mei­le Tė­vy­nei ir pa­si­ti­kė­tu­me vie­ni ki­tais. La­bai svar­bu ti­kė­ti ir pa­si­ti­kė­ti, – įsi­ti­ki­nęs Gy­tis Pa­de­gi­mas. – Man yra įstri­gę vie­nos trem­ti­nės žo­džiai, kai jos klau­siau, kas pa­dė­jo iš­lik­ti? Ji at­sa­kė: „Ti­kė­ji­mas, kad ry­toj bus ge­riau, nei šian­dien. Mums to­kio ti­kė­ji­mo trūks­ta.“

Juo­zo BIN­DO­KO nuo­tr.

Sau­lės Laik­ro­džio aikš­tė­je per Kal­bos šven­tę pa­si­ro­dė is­to­ri­nes tau­tos as­me­ny­bes įkū­ni­ję iš­ki­lūs Lie­tu­vos ak­to­riai.

Kal­bos šven­tė­je – šiau­lie­čiams prieš 30 me­tų gi­liai į šir­dis kri­to žo­džiai apie lie­tu­vių kal­bą, tau­tą, lais­vę.

Šiau­lių dra­mos teat­ro su­reng­tas „At­gai­vos“ fes­ti­va­lis de­šimt die­nų gai­vi­no min­tis ir jaus­mus, ne tik teat­ra­lai kė­lė klau­si­mą, kaip to­liau gy­ven­si­me?

Žiū­ro­vai plū­do į kiek­vie­ną fes­ti­va­lio spek­tak­lį.

Žiū­ro­vai poe­zi­jos va­ka­re.

„Ry­to min­ty­se“ dis­ku­tuo­ja re­ži­sie­rius Gy­tis Pa­de­gi­mas (kai­rė­je) ir žy­mu­sis li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas Vy­tau­tas Ku­bi­lius.

Tarp žiū­ro­vų – fes­ti­va­lio įkvė­pė­jas Gy­tis Pa­de­gi­mas (sto­vi), tuo­me­ti­nis Šiau­lių dra­mos teat­ro vy­riau­sia­sis re­ži­sie­rius.

Ak­to­rius ir poe­tas Kęs­tu­tis Ge­nys skai­tė sa­vo ei­les „At­gai­vos“ fes­ti­va­ly­je. Jo ei­lė­raš­tis „Pa­bu­do­me ir kel­ki­mės“ ta­po At­gi­mi­mo him­nu.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ak­to­rius Juo­zas Bin­do­kas džiau­gia­si, kad po 30 me­tų „At­gai­vos“ fes­ti­va­lis su­grį­žo teat­rą ir jį sau­go At­gai­vos an­ge­las.

Vac­lo­vas Ving­ras tei­gia: "Lie­tu­va yra kal­bos vals­ty­bė, tai ir da­bar ak­tua­lu – ne­bus lie­tu­vių kal­bos, ne­bus ir Lie­tu­vos.“

Pro­fe­so­rius Ka­zi­mie­ras Žu­per­ka iš­sau­go­jo Kal­bos šven­tės pla­ka­tą. Šven­tės de­vi­zui jis pa­rin­ko Jo­no Jab­lons­kio žo­džius: „Kal­bo­je tau­ta pa­si­sa­ko, kas esan­ti.“

Re­ži­sie­rius Gy­tis Pa­de­gi­mas pri­si­me­na, jog prieš 30 me­tų pa­vy­ko vi­sus su­krės­ti: „At­gai­vos“ fes­ti­va­lis bu­vo ne tik teat­ro fo­ru­mas – di­džiu­lė kul­tū­ri­nė ma­ni­fes­ta­ci­ja.