Šian­die­na – tik da­lis il­go rai­dos pro­­ce­­so

Šian­die­na – tik da­lis il­go rai­dos pro­­ce­­so

Me­no­ty­ri­nin­kas Vy­te­nis Rim­kus Šiau­lių dai­lės gy­ve­ni­mą ste­bi iš la­bai ar­ti, da­ly­vau­ja ja­me ir ver­ti­na jį jau be­veik še­šis de­šimt­me­čius. Ir ver­ti­na šian­die­ni­nį Šiau­lių dai­lės gy­ve­ni­mą ne kaip at­ski­ros pa­ro­dos sėk­mę ar trū­ku­mus, o kaip svar­bią, nors ir šiek tiek ki­to­kią il­go rai­dos pro­ce­so da­lį.

– Pir­mą kar­tą per 56-erius me­tus nea­tė­jo­te į me­ti­nės mies­to dai­li­nin­kų pa­ro­dos ati­da­ry­mą?

– Gal bu­vo dar ke­le­tas kar­tų... bet la­bai ne­daug. Kai pa­ma­čiau da­ly­vių pa­var­des pla­ka­te, maž­daug nu­jau­čiau, ko­kia ši pa­ro­da ga­li bū­ti. Bet, ži­no­te, kai ap­žiū­rė­jau vie­nu­mo­je, ji man vi­sai pa­ti­ko. Pir­miau­sia, – eks­po­zi­ci­jos po­žiū­riu. Bu­vo to­kių pa­ro­dų, kur la­bai ge­ri dar­bai taip su­grūs­ti, kad bu­vo pa­da­ry­ti ne­ma­to­mais.

– Ką iš kū­ri­nių, au­to­rių iš­skir­tu­mė­te?

– Ke­ra­mi­ka pa­ti­ko! Al­do­nos Vi­soc­kie­nės mo­kyk­la! Na, at­rak­cio­nai ir lie­ka at­rak­cio­nais... Ne­la­bai pa­ti­ko ta­py­ba. Net ir ži­no­mi dai­li­nin­kai – R. Gar­ba­čiaus­kas, ypa­č – V. Za­rė­ka man ta­po ne­beat­pa­žįs­ta­mi. Jie nuė­jo į de­ko­ra­ty­vu­mą. Pa­veiks­las ne­bė­ra ne­prik­lau­so­mas vaiz­das, at­sklei­džian­tis ma­te­ria­li­nę ar dva­si­nę es­mę, o tie­siog de­ko­ra­ty­vi­nis spal­vų de­ri­nys. Tą kai­tą iš da­lies pa­tei­si­nu – jie lyg ir ne­­no­­rė­­tų

ats­i­lik­ti nuo bend­ros ten­den­ci­jos, bet man, pa­vyz­džiui, R. Gar­ba­čiaus­kas pa­ti­ko, kai vys­tė mo­ters te­mą dai­lė­je – yra su­kū­ręs pui­kių pa­veiks­lų.

V. Za­rė­ka bu­vo vos ne tarp­tau­ti­nio ži­no­mu­mo ak­va­re­li­nin­kas, ga­vęs rim­tų pre­mi­jų už sa­vo ak­va­re­les. Da­bar jis eks­po­nuo­ja di­džiu­lius mon­ta­žus, ku­rie man iš to­lo at­ro­do plė­mais, o iš ar­ti (lei­džiu sau pa­čiu­pi­nė­ti pa­veiks­lus) yra gry­nai tech­no­lo­gi­nis dar­bas, su­mon­tuo­tas iš kaž­ko­kio gof­ruo­to kar­to­no. Dar­bo ten įdė­ta daug, bet man tai la­biau at­ro­do, kaip paieš­ka tech­no­lo­gi­nio pa­grin­do, ku­riuo pa­si­nau­do­jus gal­būt ir ga­li­ma su­kur­ti ko­kius nors kū­ri­nius, bet šiuo at­ve­ju tai tė­ra tech­no­lo­gi­nis ban­dy­mas.

Daž­niau­siai ma­ne šo­ki­ruo­ja Bro­nius Ru­dys, da­bar – taip pat. Vi­sa sa­lė kaž­ko­kių pie­ši­nu­kų. Ko­dėl vi­sa sa­lė? Tai per­so­na­li­nė jo pa­ro­da, ku­rio­je vi­si dar­bai vie­no­di? Ma­no aki­mis, B. Ru­dys ge­riau­siai at­ro­dė, kai kū­rė di­de­lio mas­to, api­bend­rin­tus gra­fi­kos lakš­tus, o to­les­nė jo rai­da kaž­kaip ma­nęs neį­ti­ki­na.

Vi­sai ne­blo­gai iš to­lo at­ro­do spal­vin­gi skait­me­ni­niai gra­fi­ko Ri­man­to Bui­vy­do dar­bai, bet vis dėl­to skait­me­ni­nius jo dar­bus ver­ti­nu kaip ban­dy­mus.

Stu­den­tų, jau­nų­jų me­ni­nin­kų dar­bus ver­ti­nu kaip pra­džią, kai įsi­sa­vi­na­ma tech­ni­ka.

La­bai daž­nai šiuo­lai­ki­nia­me me­ne pa­si­gen­du dva­sios, o vis dau­giau ran­du tech­ni­nių eks­pe­ri­men­tų.

Nie­ko keis­to – vi­so­se pa­ro­do­se, iš­sky­rus pir­mą­ją, kaž­ko lau­ki ir tik­rai ne vi­sa­da su­lau­ki.

O tai, kad pu­sė mies­to dai­li­nin­kų iš vi­so ne­da­ly­vau­ja to­kio­se tra­di­ci­nė­se pa­ro­do­se – se­nas reiš­ki­nys.

– Kaip ver­ti­na­te bend­rą šian­die­ni­nę Šiau­lių dai­lės si­tua­ci­ją?

– Kai pra­de­da­ma sa­ky­ti, kad Šiau­liuo­se nie­ko ne­bė­ra, tai klau­siu – juk šie­met Šiau­lių dai­lei bu­vo di­džiu­lis įvy­kis – Vy­riau­sy­bės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ją ga­vo šiau­lie­tis me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis! Ar ir jo pa­ties ne­bė­ra Šiau­liuo­se?!

Ne­ga­li­ma kal­bė­ti vien apie Šiau­lius ne­kal­bant apie Lie­tu­vą ap­skri­tai. Dai­lės rai­da. Dai­li­nin­ko vie­ta, jo ži­no­mu­mas. Net ir Pa­ry­žius šian­dien yra už­lei­dęs aukš­čiau­sią vie­tą dai­lės gy­ve­ni­me Lon­do­nui ir To­ki­jui. Pa­ry­žiu­je dir­ba apie 40 tūks­tan­čių dai­li­nin­kų, ku­rį iš jų, kaip gar­siau­sią, ga­li įvar­din­ti bet ku­ris Pran­cū­zi­jos ar Eu­ro­pos žmo­gus? Gar­sie­ji Lie­tu­vos dai­li­nin­kai Pau­lius ir Sva­jo­nė Sta­ni­kai iš­va­žia­vo kur­ti į Pa­ry­žių. Kiek žmo­nių Pa­ry­žiu­je juos ži­no, iš­sky­rus ne­di­de­lę gru­pę ko­le­gų dai­li­nin­kų? Lie­tu­vo­je la­bai gar­sus yra avan­gar­do kū­rė­jas Jo­nas Me­kas. Ame­ri­kos lie­tu­viai J. Me­ko be­veik ne­ži­no, kas jis toks. Jis la­biau ži­no­mas Niu­jor­ke, kaip vie­nos gat­ve­lės kar­tais iš­ge­rian­tis gy­ven­to­jas. Kaip to­kia­me kon­teks­te ver­tin­ti Šiau­lių dai­lės ži­no­mu­mą ir ne­ži­no­mu­mą, gy­vas­tį ir mir­tį?

Lie­tu­vos dai­lė yra su­ski­lu­si į ke­lis in­for­ma­ci­nius lau­kus, ku­rie gy­ve­na kas sau: Vil­nius – sau, Kau­nas – sau, Šiau­liai, Klai­pė­da – sau ir ma­ži mies­te­liai – taip pat kas sau.

Vi­sais laik­me­čiais Šiau­liai tu­rė­jo ži­no­mų Lie­tu­vai dai­li­nin­kų: nuo tar­pu­ka­rio – Ge­rar­das Bag­do­na­vi­čius bu­vo pla­čiau Lie­tu­vo­je ži­no­mas dai­li­nin­kas. Įkū­rus Šiau­liuo­se aukš­tą­ją mo­kyk­lą su dai­lės mo­ky­mu ži­no­mu­mą apie Šiau­lius, kaip šuo­lai­ki­nį dai­lės cent­rą, di­di­no Aloy­zas To­lei­kis, Vi­to­lis Tru­šys, Ja­ro­ni­mas Kmie­liaus­kas, bu­vę pir­mų­jų šiau­lie­čių dai­li­nin­kų pa­ro­dų da­ly­viai.

Ne­ga­li­ma pa­mirš­ti fak­to, kad Šiau­liai ant­rie­ji po Vil­niaus iš Lie­tu­vos mies­tų pa­si­sta­tė pa­ro­dų rū­mus ir abu bu­vo pa­sta­ty­ti ne­le­ga­liai. Šiau­lių pa­ro­dų rū­mai bu­vo sta­to­mi kaip re­mon­to dirb­tu­vės na­mų val­dy­bai. Tuo­me­ti­nis mies­to Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Vi­lius Ka­za­na­vi­čius ma­nęs as­me­niš­kai pra­šė, kad bent tris mė­ne­sius nie­kur spau­do­je ne­pa­si­ro­dy­tų nau­jie­na, kad Šiau­liuo­se ati­da­ry­ti nau­ji pa­ro­dų rū­mai.

Šiau­lių aukš­to­ji mo­kyk­la il­gą lai­ką ug­dė dai­lės, dar­bų ir brai­žy­bos mo­ky­to­jus, vie­nas ki­tas ab­sol­ven­tas ta­po dai­li­nin­ku. Dėl to, ko­kia šiuo me­tu si­tua­ci­ja yra uni­ver­si­te­te ir Šiau­lių dai­lė­je, rei­kė­tų pa­žvelg­ti į aukš­tų­jų mo­kyk­lų rai­dą Lie­tu­vo­je. Kai bu­vo pa­skelb­ta lais­va kon­ku­ren­ci­ja tarp aukš­tų­jų mo­kyk­lų – pra­si­dė­jo vie­na iš di­džiau­sių iki šiol be­si­tę­sian­čių klai­dų, nes net dai­lės mo­ky­to­jų ren­gi­mas bu­vo iš­skirs­ty­tas po daug cent­riu­kų vos ne į vi­sus mies­tus.

Šian­dien ma­to­me tik pa­sek­mes tų vi­sų il­ga­lai­kių pro­ce­sų.

– O ką ma­no­te apie as­me­ny­bes šiuo­lai­ki­nė­je Šiau­lių dai­lė­je?

– Tas pa­ts vi­suo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se – Kau­ne, Vil­niu­je ir ki­tur – ma­žė­ja se­no­ji dai­li­nin­kų ple­ja­da, ran­da­si, ieš­ko nau­ji me­ni­nin­kai. Kai kam se­ka­si ge­riau, kai kam – vi­saip. Pa­gar­sė­ti – da­bar la­bai sun­ku vi­siems. Aš ne­ži­nau, pa­vyz­džiui, jau­no Vil­niaus dai­li­nin­ko, įgi­ju­sio vi­suo­ti­nį pri­pa­ži­ni­mą Lie­tu­vo­je! O štai kel­mie­tis And­rius Se­sels­kas Vil­niu­je su­ren­gė pie­ši­nių pa­ro­dą, ku­ri su­lau­kė di­džiu­lio pa­si­se­ki­mo!

Šiau­liuo­se – dai­li­nin­kų per­tek­lius, vien Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rių – 50! Ant­ra tiek ku­rian­čių, bet dar ne na­rių! Ka­da tiek mies­te bu­vo dai­li­nin­kų?

Šiau­lių dai­lė, kaip ir vi­sos Lie­tu­vos dai­lė, iš­gy­ve­na sa­vo­tiš­ką vi­di­nę ko­vą tarp se­no­sios kla­si­ki­nės tra­di­ci­jos ir nau­jo­vių paieš­kos.

– Nau­jo­vių paieš­kos vyks­ta dau­giau nei dvi­de­šimt me­tų. Kas ką iš tie­sų nau­jo su­ra­do Šiau­liuo­se?

– Tai, kas bu­vo nau­jo­vė prieš 20 me­tų, šian­dien jau yra praei­tis.

Pa­gal pa­sau­li­nę tra­di­ci­ją dai­li­nin­kui vie­nas iš pa­grin­dų yra pa­siek­ti at­pa­žįs­ta­mu­mą – kai kū­ri­nį pa­ma­tęs ži­nai, kad tai to dai­li­nin­ko dar­bas. Bū­na, kai vi­suo­ti­nai at­pa­žįs­ta­mas dai­li­nin­kas vis pra­sčiau at­kar­to­ja tai, ką yra pa­da­ręs, bet yra ir to­kių dai­li­nin­kų, ku­rie nuo­la­tos au­ga.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Me­no­ty­ri­nin­kas Vy­te­nis Rim­kus sa­ko, kad 56-oji – „ei­li­nė pa­ro­da su sa­vo pa­sie­ki­mais ir trū­ku­mais, o vir­ši­ja pa­sie­ki­mai ar trū­ku­mai – net ne šian­die­nos, o ry­to­jaus klau­si­mas“.