Sėti, kad sudygtų

Sė­ti, kad su­dyg­tų

Vla­das Ver­te­lis,

bu­vęs auk­lė­ti­nis

Mo­ky­to­ją Sta­nis­la­vą Lov­či­kai­tę iki šiol va­di­nu Auk­lė­to­ja. Pri­si­me­nu, kai rug­sė­jo pir­mą­ją į mū­sų 5 b kla­sę atė­jo auk­lė­to­ja, ji man pa­si­ro­dė la­bai jau­na ir la­bai gra­ži. Po mė­ne­sio ant­ro – la­bai griež­ta ir reik­li. Lin­ku­vos, ta­da Ka­ro­lio Po­žė­los vi­du­ri­nė mo­kyk­la bu­vo ne tik stip­ri mo­ky­mo re­zul­ta­tais, bet ir ga­na ideo­lo­gi­zuo­ta. Mū­sų pio­nie­rių bū­rys ga­vo Jo­no Kiek­šės, 1941 me­tų va­sa­rą su­šau­dy­to Lin­ku­vos pra­džios mo­kyk­los ve­dė­jo, var­dą, tad kla­sės auk­lė­to­jai te­ko rū­pin­tis ir auk­lė­ti­nių ideo­lo­gi­niu pa­ruo­ši­mu. Ta­da tai nie­kam ne­kė­lė jo­kios nuo­sta­bos – tie­siog taip rei­kė­jo, dar­bas pa­gal pro­gra­mą.

Kla­sė­je Lin­ku­vos vai­kų mo­kė­si ma­žu­ma: di­džio­ji da­lis au­to­bu­sais ir dvi­ra­čiais su­va­žiuo­da­vo iš ap­lin­ki­nių kai­mų – ne­bu­vo­me nei ko­kie pres­ti­ži­niai, nei la­bai pa­žan­gūs. Lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kų lauk­da­vo­me su bai­me, nes Auk­lė­to­ja ge­ro­kai spaus­da­vo.

La­bai ska­ti­no kny­gų skai­ty­mą.Tais lai­kais kla­sės auk­lė­to­jos lan­ky­da­vo­si mo­ki­nių na­muo­se, su­si­tik­da­vo su tė­vais. Nuo ko­kios šeš­tos kla­sės ta­pau vie­nas iš ap­si­lei­dė­lių – „ga­bus, bet tin­gi­nys“ – tad ma­ma ban­dė sa­ky­ti, kad tos ne mo­kyk­li­nės kny­gos – tik­ra bė­da. Ne, paaiš­ki­no Auk­lė­to­ja, te­gul skai­to, bet ir pa­mo­kas rei­kia pa­ruoš­ti. Ka­dan­gi jau ta­da S. Lov­či­kai­tė man bu­vo au­to­ri­te­tas, to­dėl ta­pau nuo­la­ti­nis mies­te­lio ir mo­kyk­los bib­lio­te­kų lan­ky­to­jas.

Bai­gus sep­tin­tą kla­sę Auk­lė­to­ja pa­kvie­tė į tu­ris­ti­nį žy­gį dviem die­noms. Ne­di­de­lis bū­re­lis pa­si­šo­vė ke­liau­ti. Pir­mas su­sto­ji­mas – Lin­ku­vos baž­ny­čios šven­to­riu­je. Atė­jo kle­bo­nas Jur­gis Da­nis. Su­sė­do­me po me­džiu, ku­ni­gas pa­pa­sa­ko­jo baž­ny­čios ir vie­nuo­ly­no is­to­ri­ją. Gy­ve­nau ne­re­li­gin­go­je šei­mo­je, to­dėl su­si­ti­ki­mas su kle­bo­nu man bu­vo la­bai ne­ti­kė­tas ir įdo­mus. Ta­da ėjo 1972 – ie­ji me­tai – pa­ti bran­džio­jo so­cia­liz­mo bran­da.

Ve­sel­kiš­kiuo­se, kom­po­zi­to­riaus Juo­zo Pa­kal­nio (1912-1948) gim­tuo­siuo­se na­muo­se, jo se­suo vai­ši­no obuo­liais, me­du­mi, o su mo­ky­to­ja kal­bė­jo­si apie pa­slap­tin­gą mir­tį Vil­niu­je. Pa­me­nu, ta­da ma­no gal­ve­lė­je ne­suė­jo nu­girs­tos po­kal­bio de­ta­lės: ta­ry­bi­nė san­tvar­ka, sau­gu­mas ir kom­po­zi­to­riaus mir­tis. Mū­ša prie Lin­ku­vos dar bu­vo upė, ku­rią ga­li­ma per­bris­ti, prie Pa­kal­nių na­mo dar ne­sto­vė­jo kiau­lių komp­lek­sas su sru­tų sau­gyk­lų oa­zė­mis, o pau­pių vien­kie­miuo­se no­ko obuo­liai, šei­mi­nin­kės vai­ši­no pie­nu.

Dar – Ti­to­niai, kur gi­mė ra­šy­to­jas Juo­zas Paukš­te­lis, o Pet­ra­šiū­nuo­se su­sto­jo­me prie gar­sios siu­vė­jos na­mų.

Tas tu­ris­ti­nis žy­gis man yra vie­nas iš įsi­min­ti­niau­sių gy­ve­ni­mo Lin­ku­vo­je įvy­kių. Tik po dau­ge­lio me­tų ga­li įver­tin­ti to­kių ke­lio­nių, bend­ra­vi­mo reikš­mę.Ta­da – tik de­ta­lės: kai­me­liai, vien­kie­miai, po­kal­bių, žmo­nių gy­ve­ni­mų nuo­tru­pos, o po ku­rio lai­ko at­si­ran­da ir pra­smių.

Ir pa­sku­ti­nė­se kla­sė­se dar bu­vo­me vė­ja­vai­kiai. Jaus­da­vau, kad Auk­lė­to­ja ti­ki­si iš mū­sų dau­giau, nei mes ga­li­me su­pras­ti, įver­tin­ti... Mai­ro­nio pa­mo­ka. Auk­lė­to­ja – mies­te­ly­je iš­si­skirda­vu­si ele­gan­ci­ja ir gra­žiais dra­bu­žiais, – atė­jo la­bai pa­si­puo­šu­si. Pra­dė­ju­si te­mą pra­tęs­ti min­tį siū­lė vie­nam, ant­ram, tre­čiam, bet vi­si ty­lė­jo. Kla­sė, ku­rio­je vos ne treč­da­lis – „hu­ma­ni­ta­rų“, kaž­ko­dėl bu­vo ne­pa­si­ruo­šu­si. Pa­mo­kai net neį­pu­sė­jus, ji – toks stip­rus žmo­gus – su­si­grau­di­nu­si pa­li­ko kla­sę. Tu­mas Vaiž­gan­tas, Vin­cas Krė­vė, Sa­lo­mė­ja Nė­ris, XIX a. tau­ti­nio at­gi­mi­mo ra­šy­to­jai bu­vo jos au­to­riai, bet Mai­ro­nis – pir­mas tarp jų.

Ar­ba – kaž­ku­ria pro­ga, kaip dik­ta­vo to me­to ne­ra­šy­tos tai­syk­lės, rei­kė­jo Auk­lė­to­jai do­va­nos. Ma­mos iš mies­te­lio eli­to su­ra­do tuo lai­ku la­bai ma­din­gą elekt­ri­nį ru­siš­ką vir­du­lį (sa­mo­varą). Pa­do­va­no­jo­me tą prie­tai­są... Po ke­lių die­nų kla­sė­je pa­sa­kė, kaip jai bu­vo ne­jau­ku su tuo ru­siš­ku vir­du­liu atei­ti į mo­ky­to­jų kam­ba­rį, klau­sy­ti iro­niš­kų pa­sta­bė­lių apie jos la­bai lie­tu­viš­ką kla­sę, ir paaiš­ki­no mums, kad ne­rei­kia jai, lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jai, sa­mo­va­rų: ji juk – ne nuo Sa­ra­to­vo ir ne nuo Sa­ma­ros.

Pri­si­me­nu, vie­no­je iš pa­sku­ti­nių­jų pa­mo­kų Auk­lė­to­ja kal­bė­jo, kad ne vi­si mes tap­si­me hu­ma­ni­ta­rais, bet ti­ki­si, kad mus vi­sus gy­ve­ni­me ly­dės di­džio­ji li­te­ra­tū­ra, po­rei­kis kul­tū­rai, hu­ma­nis­ti­nės idė­jos. Da­bar mąs­tau, kad lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­jos po­zi­ci­ja ma­ža­me mies­te­ly­je jos tik­riau­siai ne­ten­ki­no, bu­vo ne ta vir­šu­kal­nė, ku­rią ga­lė­jo pa­siek­ti, bet tas dar­bas jai tei­kė gy­ve­ni­mo pra­smę ir pa­dė­jo oriai gy­ven­ti.

Skai­ty­da­mas li­te­ra­tū­ros moks­li­nin­kės pro­fe­so­rės Van­dos Za­bors­kai­tės (1922-2010) me­mua­rus „Au­to­biog­ra­fi­jos ban­dy­mas“ ra­dau to­kias ei­lu­tes: „O Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bė? Jos ir­gi ne­si­ti­kė­ta ga­li­mo­je api­brėž­ti ar­ti­mo­je atei­ty­je. Rū­pin­ta­si tau­tos ir jos kul­tū­ros iš­li­ki­mu, ne­mąs­tant per ­daug apie ga­li­mas vals­ty­bin­gu­mo for­mas. Pu­ti­no min­tis „Su­ki­lė­liuo­se“, kad tau­ta tu­ri bū­ti pri­bren­du­si, ne tik lais­vei, bet ir ver­go­vei, mums bu­vo sa­va ir svar­bi.“ Gal­vo­ju, kad ši ci­ta­ta api­bū­di­na ir S. Lov­či­kai­tės, ir šim­tų ki­tų tais me­tais Lie­tu­vai dir­bu­sių mo­ky­to­jų si­tua­ci­ją.

Vy­res­nė­se kla­sė­se tarp Auk­lė­to­jos ir ma­nęs ra­do­si ar­ti­mes­nis ry­šys. Ju­tau jos glo­bą. Ir kai pir­mai­siais me­tais ne­pa­vy­ko įsto­ti į uni­ver­si­te­tą, atė­jo į na­mus pa­si­žiū­rė­ti, ar ne prie bu­te­lio siel­var­tą plau­nu (ra­do be­skai­tan­tį V.Hu­go „Pa­ry­žiaus ka­ted­rą"); ir iš ar­mi­jos pa­ra­šy­da­vau, su­lauk­da­vau at­sa­ky­mų, jos klau­siau ir dėl in­ty­mes­nių sa­vo gy­ve­ni­mų mo­men­tų. Ant­rą­kart sto­jant į uni­ver­si­te­tą kar­tu su tri­mis abi­tu­rien­tė­mis pa­siū­lė atei­ti į na­mus kon­sul­ta­ci­jų. O uni­ver­si­te­te, dar kar­tą pa­kar­to­siu ži­no­mą tie­są, li­te­ra­tū­ros pro­gra­mos bu­vo ar­ti­mos ir leng­vos, nes Lin­ku­vo­je – skai­ty­ta, ana­li­zuo­ta, ap­tar­ta su Auk­lė­to­ja.

Jau­nuo­lių gal­vo­se, kai ne­su­tel­pa per­spek­ty­vos, ma­žai lie­ka vie­tos api­bend­ri­ni­mams. Mes, S.Lov­či­kai­tės auk­lė­ti­niai, daž­niau­siai bu­vo­me ste­bė­to­jai, o ži­nių sė­mė­mis kiek­vie­nas pa­gal sa­ve. Ir ji su­pra­to, kad la­biau­siai rei­kia rem­ti, steng­tis dėl tų, ku­riems jos pa­mo­kos, užuo­mi­nos ir įžval­gos įstrin­ga, pa­si­sė­ja. Ieš­ko­da­vo tų ariu­kų, į ku­riuos ga­lė­tų su­ber­ti sėk­las. Gal ka­da su­dygs? Su­dyg­da­vo. Tai gal­būt ir yra mū­sų Auk­lė­to­jos dar­bo pra­smė, pa­li­ki­mas ir prie­sa­kas – sė­ti, kad su­dyg­tų.

(Iš knygos "Stanislava Lovčikaitė: "Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta".)

A. Val­te­rie­nės nuo­tr.

Mokytoja Sta­nis­la­va Lov­či­kai­tė.