Naujausios
Šešiolika metų Sibire
Vytenis RIMKUS
Literatūros apie tremtį, lagerius, parašytos lietuvių autorių, išleista nemažai. Daug straipsnių tebepublikuojama spaudoje, pasirodo naujų knygų. Mano dėmesį patraukė Lietuvos žydų bendruomenės išleista Rachelės ir Izraelio Rachlinų atsiminimų knyga „Šešiolika metų Sibire“ (vertė Daina Urbonaitė).
Izraelis Rachlinas ir jo šeima nuo seno gyveno Kybartuose, buvo verslininkas. Mokėsi ekonomikos Leipcige, ten susipažino su Danijos piliete Rachele, vedė, abu sugrįžo į Kybartus, sėkmingai plėtojo savo verslą, susilaukė vaikų. Ir štai 1941 m. birželio mėnesį, pirmojo didžiojo lietuvių trėmimo metu jie abu su dviem mažamečiais vaikais buvo ištremti.
Taip prasidėjo šeimos kelias: Altajaus kraštas, Laptevų jūra, Jakutskas, Irkutskas, kol po šešiolikos metų, šeimai padidėjus dar vienu asmeniu, Danijos vyriausybės pastangomis 1957 m. jai buvo leista grįžti į Rachelės tėvynę. Ten jie abu ir parašė atsiminimus, knyga susilaukė didžiulio pasisekimo, buvo išversta į daugelį kalbų, ir štai – ji lietuvių kalba.
Savotiška knygos struktūra: ji parašyta prisilaikant chronologijos trumpais skyreliais, po vieno autoriaus seka kito tekstas. Tų pačių dienų įvykiai aprašomi gerokai skirtingai, skiriasi interpretacijos, žmonių charakteristikos, tačiau emocinis knygos kodas išliekia vientisas.
Apskritai patraukia knygos savitumas – tie tremties įvykiai aprašomi kažkaip kitaip, negu daugybėje lietuvių knygų. Ypač daug dėmesio skiriama tarpusavio pagalbai, vargo prispaustų žmonių žmogiškumui, kartais to žmogiškumo surandama ir tarp tremties administratorių. Ypač plačiai ir įžvalgiai samprotaujama apie jakutus, jų papročius, augant jų išsilavinimo lygiui stiprėjančiąį tapatybės savimonę. Pabrėžiama ir ateities perspektyva jakutų naudai.
Knyga primena, kad trėmimų metu iš Lietuvos buvo tremiami ir kitų tautybių žmonės: lenkai, rusai, o pirmojo trėmimo metu – žydai. Pagal tuometinę Lietuvos gyventojų statistiką tremiamų žydų procentas buvęs didesnis nei lietuvių. Štai prie Laptevų jūros, Bykov Mise apgyvendintoje baržoje būta apie 160 žydų, keli šimtai lietuvių, latvių, karelų.
Knygoje ne kartą minima gimtinė Lietuva, gyvenimas joje kaip pradingusi svajonė. Didelėje tremtinių masėje formavosi tautinės bendrijos, ne išimtis buvo ir žydai. Štai kurį laiką Jakutijoje Rachlinų šeimoje buvo priglaustas Hermanas Perelšteinas, kuris, grįžęs į Lietuvą tapo profesoriumi, pagarsėjo kaip berniukų choro „Ąžuoliukas“ įkūrėjas ir vadovas.
Nelengvas, sudėtingas kelias Rachlinų laukė ir atkeliavus į Daniją. Izraelis rašo: „Netrukus po mūsų atvykimo išgirsta pastaba labai įstrigo ir įsirėžė atmintyje: „Čia, Danijoje, mes kiekvienas gyvename savo gyvenimą.“ Abu su Rachele sutrikome dėl šio pasakymo ir ilgai svarstėme, kokia jo prasmė. Tačiau laikui bėgant ir vis geriau suvokiant apie elgesio ir gyvenimo formas, įsitikinome, kad kuo geriau žmogus gyvena, tuo mažiau jam reikia kito. Pasitenkinimas savimi, atsiribojimas nuo aplinkinių ir perdėtas dėmesys materialinėms vertybėms glumino. Matėme, kad daug žmonių jaučiasi labai vieniši ir kenčia dėl bendravimo stygiaus. Mums patiems buvo sunku priprasti prie bendravimo būdo, priimto tiek šeimoje, tiek tarp draugų ir pažįstamų. Ne, nepasiilgome Sibiro, tačiau turime pripažinti, kad ilgėjomės draugų ir bičiulystės, kuriuos turėjome tremties metais“ (p.265-266).
Perskaičiau knygą ir tartum atgyja mano paties tremties ir lagerių metai. Ir kaip nesutikti su autoriumi, kad šalia nužmogėjimo ir ten būta dvasios prošvaisčių, gilesnio žmonių buvimo šioje žemėje suvokimo.
