Naujausios
Skulptorius įvedė į garažą, kurį praėjus pravėrė duris ir patekome į akmens, metalo ir medžio karaliją. Pirmiausiai į akis krito nedidukas spalvingas darbelis „7 dovanos“, miniatiūrinė skulptūra ar net tiksliau – skulptūrinė kompozicija, ruošiama Kalėdiniai miniatiūrų parodai „Laiptų galerijoje“. Alvidas papasakojo, jog kiekvienais metais, artėjant Kalėdoms ruošia dovaną miestui. Šįkart – ši kompozicija. O septynios, nes tiek yra Šventosios Dvasios dovanų, tarp kurių ypač išskirtinės – išmintis ir tvirtumas.
Apsilankiau pas Alvidą neeilinę dieną: vakare turėjo rinktis jo draugai, dukters šeima pasveikinti skulptorių, tapus Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Narystė Dailininkų sąjungoje gera proga šnektelti apie visą kūrybinį kelią. Ta proga, dar pasižvalgę dirbtuvėje, grįžome į namo verandą, kurioje malonu pasėdėti saulėtą rudens dieną.
1983 metais Šiaulių pedagoginiame institute baigęs piešimo, braižybos ir darbų specialybės studijas jaunasis menininkas išvažiuoja į Pašvitinį ir čia keturis metus dirba mokytoju. 1987 metais grįžta į Šiaulius, kur darbuojasi sporto mokykloje, po to 9 vidurinėje mokykloje (dabar Ragainės progimnazija), galiausiai – St. Šalkauskio gimnazijoje, kur iki šiol moko dailės ir technologijų.
Alvidas neapsiriboja mokytojo darbu, bet pradeda kurti ir kūrybą įvardija postūmiu tobulėti. Pradėjo nuo vitražų ir kūrė juos 15 metų. Restauravo Šaukėnų bažnyčios vitražus, jo vitražais pasipuošė anuomet garsiųjų „princų“ namai. Vėliau ėmėsi skulptūros, išmoko kalvystės paslapčių.
Skulptorius garsėja savitais kūriniais, kuriuose naudoja medieną, metalą, stiklą ir šių medžiagų deriniais siekia atskleisti jų lankstumą, bet drauge ir tvirtumą. Sukūrė ir 2016 m. pristatė unikalių kryžių kolekciją.
A. Paškauskas rengia individualias parodas ir mielai dalyvauja grupinėse bei kūrybiniuose pleneruose. Sako, kad ypač įsiminė Klaipėdos skulptūrų parko 40-ečiui skirta respublikinė mažosios plastikos paroda, drauge su fotomenininku E. Tamošiūnu paroda Šiaulių Prisikėlimo aikštės apžvalgos aikštelėje, 14-oje tarptautinėje Baltijos šalių dailės disciplinų dėstytojų paroda projekte „Kvadratas. Laisvės kaina“, paroda Kelmės P. Liaudansko galerijoje, sakralinių skulptūrų paroda Kurtuvėnų parapijos namuose, mažosios skulptūros paroda „Jūros numyluoti“ Palangos miniatiūrų galerijoje, šiais metais dalyvavimas Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje Vilniuje ir paskutinė Lietuvos dailininkų sąjungos naujų narių paroda irgi Vilniuje. Tačiau ryškiausia paroda, prisimena Alvidas, „Šimšės stigmos“ Šiaulių dailės galerijoje, tik pasibaigus pandemijai.
Šiai parodai tarėsi dar prieš pandemiją, bet vis buvo užimtos salės. 2020 metais vykusi paroda pati didžiausia iš visų Alvido Paškausko parodų – retrospektyva. Apie parodą „Šimšės stigmos“ Seimo narys Stasys Tumėnas rašė: „Dažnai nustebina, kaip Alvidas geba suderinti, regis, nelabai suderinamus dalykus, pavyzdžiui, greta tradicinio medžio elemento, ištraukto iš vandens ar palėpės užkaborio, netikėtai pamatai šiuolaikinės elektronikos „žaidimus su moters karštosiomis zonomis“. Tai parodos dalyviui sukelia siurrealistines refleksijas. Nors Alvidas kuria ne iš lengvos faktūros medžiagų, bet darbai skleidžia ekspresiją, gyvybingumą. Tai didelis menininko privalumas. Autorius savo darbais tarsi sako, kad nenori būti tradicinių meno taisyklių reiškėjas“.
Nuotykis ištiko ir parodos Šiaulių Prisikėlimo aikštės apžvalgos aikštelėje, kai vienas Alvido kūrinys buvo aplaužytas. Nežinia, ar tai įvyko norint kūrinį pavogti, ar tiesiog vandalai pasiautė, bet, manau, nėra dailininkui didesnio įvertinimo, kaip vagiami jo paveikslai ar skulptūros.
Ne vienas Alvido Paškausko kūrinys įgyvendintas viešose erdvėse. Tai 2018 m. dovana St. Šalkauskio gimnazijai – mažosios architektūros kūrinys iš akmens „Kompiuterinė pelytė“, įgyvendintas Šiaulių St. Šalkauskio gimnazijoje, pagrindinio mokyklos įėjimo eksterjere. Tais pačiais metais medžio skulptūra „Tamsos sergėtojas“, Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Šiaulių pasienio užkardoje.
O šiaip jau Alvidas Paškauskas neramus žmogus, mėgstantis keliones. Tam nusipirko kemperį, jį restauravo, nes nuo jaunystės mėgsta krapštytis prie automobilių, juos taisyti, perdarinėti, pravažiavo su juo 700 kilometrų Baltijos pajūriu Latvijoje. Pakeliauti su žmona Daiva jau nebespėjo.
Pastebėjau, jog Šiauliuose Alvidas nepraleidžia nė vienos parodos. Sako, jog jam įdomiausios kitų, o ne jo paties parodos. Prisimena didingą Aloyzo Toleikio parodą, jo 50-ečio proga. Jam tuomet atrodė, kad skulptūros metras labai senas, o dabar, kai jis prašoko šį amžių, mintys apie senatvę pasikeitė.
Mąstau, kas mane stebina Alvido Paškausko kūryboje. Gal atsakyčiau skulptoriaus Martyno Gaubo pastebėjimu, jog Alvido kūriniuose labiausiai stebina nepailstami eksperimentavimai, netikėtos technikos ir neįprasti erdviniai sprendimai. O pabaigai nugirsti paties skulptoriaus svarstymai: „Į kiekvieną darbą reikia įdėti energijos, jis turi iš kažkur atsirasti – menininkas jam turi suteikti dvasią“.
