Septyniadangės erdvės rašytoja

Sep­ty­nia­dan­gės erd­vės ra­šy­to­ja

Ko­vo 10-ąją ne­te­ko­me mis­tiš­kos, ma­giš­kos, siur­rea­lis­ti­nės li­te­ra­tū­ros at­sto­vės, ra­šy­to­jos ir dai­li­nin­kės jo­niš­kie­tės Jo­li­tos Skab­laus­kai­tės. Jai bu­vo 67-eri. Tik 67-eri. Kū­rė­jui toks am­žius – to­li gra­žu ne pa­bai­gos slenks­tis. Jos pa­sku­ti­niai ra­šy­ti ap­sa­ky­mai ir apy­sa­ka „Bal­sas“, kaip ir žiups­ne­lis ei­lė­raš­čių, li­ko stro­piai iš­sau­go­ti bend­ra­kur­sės Ma­ri­jos Kuo­die­nės. Šie­met tu­rė­tų bū­ti iš­leis­ta ra­šy­to­jos nau­jau­sia kny­ga – dar vie­nas pri­mi­ni­mas, kad me­ni­nin­kas ne­mirš­ta su­lig sa­vo kū­niš­ką­ja bū­ti­mi.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Gy­ve­ni­mas tarp Vil­niaus ir Kui­sių

Sa­vo gy­ve­ni­mą il­gą lai­ką da­li­ju­si pu­siau – tarp Vil­niaus aš­tuo­nių kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to bend­ra­bu­čio ti­po kam­ba­rė­lio ir Kui­sių so­dy­bos Jo­niš­kio ra­jo­ne, kur tar­si pa­si­slėp­da­vo nuo pa­sau­lio su­ve­šė­ju­sios au­ga­li­jos prie­globs­ty­je, pa­sta­ruo­sius po­rą me­tų ra­šy­to­ja, už­klu­pus sun­kiai li­gai, po pa­tir­tos ope­ra­ci­jos gy­ve­no Jo­niš­kio pa­ra­pi­jos se­ne­lių na­muo­se „San­ta­ra“.

Jo­li­ta Skab­laus­kai­tė bu­vo nea­be­jo­ti­nai vie­na ryš­kiau­sių šiuo­lai­ki­nės lie­tu­vių gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros kū­rė­jų.

Li­te­ra­tū­ro­lo­gė, li­te­ra­tū­ros kri­ti­kė Jū­ra­tė Sprin­dy­tė apie ra­šy­to­ją sa­kė: „Jo­li­tos Skab­laus­kai­tės ryš­kų ir keis­tą pa­sau­lį ga­li­ma sie­ti su ezo­te­ri­ka, fan­tas­ti­ne li­te­ra­tū­ra, siur­rea­liz­mo sro­ve, psi­choa­na­li­ze, mi­tok­ri­ti­ka ir pa­sa­kų poe­ti­ka, po­stmo­der­niz­mu, dio­ni­siš­ką­ja eks­ta­ze, ir vi­sos šios priei­gos paaiš­kin­tų ku­rį nors jos kū­ry­bos as­pek­tą.

Skab­laus­kai­tės mo­te­ris – fa­ta­liš­ka bū­ty­bė, sa­vo ne­nu­ga­li­ma pri­gim­ti­mi įsi­šak­ni­ju­si gam­to­je ir at­me­tan­ti ci­vi­li­zuo­to gy­ve­ni­mo stan­dar­tus. Ri­bi­nės sek­sua­li­nės pa­tir­ties kraš­tu­ti­nu­mais – sa­diz­mu ir ma­zo­chiz­mu – pa­sku­ti­niai J. Skab­laus­kai­tės ro­ma­nai pri­me­na Lar­so von Trie­ro fil­mo „An­tik­ris­tas“ pro­ble­mi­nį lau­ką (...). Go­tiš­ko­sios vaiz­duo­tės sod­ru­mu ir in­ten­sy­via raiš­ka J. Skab­laus­kai­tė ly­de­riau­ja lie­tu­vių pro­zo­je per abu at­kur­tos ne­prik­lau­so­my­bės de­šimt­me­čius.“

Jos teks­tais ir pie­ši­niais kur­tas gro­tes­kiš­kas, tam­sus pa­sau­lis skai­ty­to­ją trau­kė tar­si liū­nas – be pa­si­gai­lė­ji­mo ir at­jau­tos. Kai ku­riuos jis bū­tent dėl to at­stum­da­vo, ki­tus gi ne­pap­ras­tai jau­di­no ir ža­vė­jo.

Ją mai­ti­no vie­nat­vė

1950 me­tais Jo­niš­ky­je gi­mu­si, užau­gu­si ir vė­liau sa­vo ry­šio su šiuo mies­tu ne­nut­rau­ku­si Jo­li­ta Skab­laus­kai­tė vie­ti­nių gy­ven­to­jų daž­nai ma­ty­ta iš Kui­sių kai­mo į Jo­niš­kį mi­nan­ti dvi­ra­čiu. Ra­šy­to­ja ne­pa­si­di­džiuo­da­vo da­ly­vau­ti jai or­ga­ni­zuo­ja­muo­se li­te­ra­tų, bib­lio­te­kos ren­gi­niuo­se, sa­vo kū­ry­bos da­vė ir 2016 me­tais iš­leis­tam Jo­niš­kio ra­jo­no li­te­ra­tų klu­bo „Aud­ru­vė“ al­ma­na­chui.

Į ra­šy­to­jos už­da­rą pa­sau­lį įsi­pra­šiu­si re­ži­sie­rė Ag­nė Mar­cin­ke­vi­čiū­tė 2014 me­tais apie ją pa­sta­tė fil­mą „Vie­nat­vės gau­de­sys“, pa­va­di­ni­me už­ko­da­vu­si es­mi­nį kū­rė­jos bū­ties lau­ką. Vos šiek tiek dau­giau nei pus­va­lan­dį tru­ku­sio­je ki­no juos­to­je at­si­sklei­dė vi­sa pa­le­tė vie­nat­vių, ra­šy­to­ja iš ek­ra­no at­vi­ra­vo nuo vai­kys­tės mė­gu­si bū­ti ato­kiau nuo ki­tų.

„Bai­siau­sia vie­nat­vė tarp žmo­nių, kai tu­ri bū­ti pro­tin­giau­sias, kai jie ta­vi­mi ti­ki. Grįž­tu na­mo ir ma­ne api­ma kos­mi­nė vie­nat­vė,“ – be jo­kio siau­bo, grei­čiau su pa­si­ten­ki­ni­mu fil­me kal­bė­jo ra­šy­to­ja. Kū­rė­ja vi­sur yra vie­na, bet vie­nat­vė ją mai­ti­na.

At­ro­dė, net la­biau­siai ati­to­lu­si į sa­vo vi­di­nį pa­sau­lį ra­šy­to­ja kū­ry­bo­je jį su­pin­da­vo su šian­die­nos skur­des­nio, var­gin­ges­nio kai­mo gy­ve­ni­mo rea­ly­be, o į pa­šne­ko­vus žvel­gė tar­si į per­so­na­žus, pa­si­duo­dan­čius jos be­ga­li­nės vaiz­duo­tės sū­ku­riui.

Ji my­lė­jo sa­vo Kui­sių kai­mą, ku­ria­me už­si­da­riu­si na­mie sa­ky­da­vo ga­lin­ti staug­ti. Vie­tos žmo­nės ži­no – ji ra­šo, jai taip rei­kia. O pa­ban­dyk Vil­niu­je, tuo­jau kas nors po­li­ci­ją iš­kvies.

Dar vai­kys­tė­je, jei drau­gau­da­vo, bū­ti­nai tik su ge­ro­kai ma­žes­niais ber­niu­kais. Ma­žes­niais, kad bi­jo­tų jos ku­ria­mų pa­sa­ko­ji­mų. Kai ma­žie­ji pra­mušt­gal­viai iš bai­mės pa­lįs­da­vo po sta­lu, jai pa­tik­da­vo. Jau bū­da­ma ket­ve­rių me­tų su­pra­to no­rin­ti tap­ti ra­šy­to­ja...

Kny­ga kaip ply­ta

2014 me­tais, išė­jus kny­gai „Žie­žu­lės“, su J. Skab­laus­kai­te kal­bė­jo­mės Kui­sių kai­me, kai įsi­bė­gė­ju­si va­sa­ra tie­siog ap­glė­bė ža­lu­ma jos me­di­nį na­me­lį.

– „Žie­žu­lės“ – be­ne dar sto­res­nė už so­li­dų anks­tes­nį ta­vo ro­ma­ną „Sa­do sind­ro­mas“. Kas­kart kny­gos au­ga, kū­ry­bos vers­mė ne­beiš­si­ten­ka ma­žes­nė­je apim­ty­je?

– Mi­nė­ti kū­ri­niai pa­na­šaus dy­džio. Ir Kui­sių kai­me ga­li­ma pa­ra­šy­ti kny­gą kaip ply­tą. Čia gims­ta idė­jos, o Vil­niu­je vis­ką už­ra­šau.

Prie „Žie­žu­lių“ dir­bau ket­ve­rius me­tus, bet vals­ty­bės kler­kai gal­vo­ja, kad tu­rė­jau su­kur­ti per de­šimt mė­ne­sių. Bū­tent to­kiam lai­kui ga­vau sti­pen­di­ją. Jie tur­būt ma­no, kad ra­šy­to­jui pa­kan­ka nu­si­pirk­ti ra­ša­lo.

Kny­go­je he­ro­jė pa­bai­sa, Glin­dos var­du – pa­čių ar­ti­miau­sių drau­gių ir ma­nęs ly­di­nys. Ga­lė­jo bū­ti utė­lė, bet glin­da, pa­si­do­mė­jau, dar at­spa­res­nė, ją sun­kiau su­nai­kin­ti. Tai la­bai su­tirš­tin­tas, stip­rus cha­rak­te­ris. (...)Tu­rė­jau san­kau­pą per­gy­ve­ni­mų, ži­nau, kad žmo­nės, rea­lūs – net drau­gai, ga­li žu­dy­ti. Ma­nęs klau­sia, kaip tu ga­li ra­šy­ti iš tra­ge­di­jos? At­sa­kau: rei­kė­jo at­si­kra­ty­ti koš­ma­rų. Bet ten yra ir op­ti­miz­mo.

Jei kas no­rė­tų, kad gy­ven­čiau Vil­niaus cent­re, bu­te, kur erd­vu ir jau­ku, iš ten iš­plauk­tų ma­no kū­ry­ba. Da­bar esu įspraus­ta sos­ti­nės bend­ra­bu­ty­je ne­ko­kios re­pu­ta­ci­jos ra­jo­ne, kam­ba­rė­ly­je, ku­ris net nė­ra gy­ve­na­mo­ji pa­tal­pa. Kai­my­nai pa­si­skun­dė dėl Mu­lės inkš­ti­mo, at­vy­ku­si po­li­ci­ja pa­reiš­kė, kad to­kio­mis są­ly­go­mis ne­ga­liu lai­ky­ti šuns. O žmo­gus, pa­si­ro­do, ga­li taip gy­ven­ti.

Tad ra­šau apie lan­dy­nes, te­gul pa­ma­to, kas ne­ži­no. Skai­ty­to­jui ne­pa­tai­kau­ju.

Su me­tais at­si­ran­da drą­sa

– Ne­sis­ten­gi įtik­ti, ta­čiau ta­vo ro­ma­nas „Sa­do sind­ro­mas“ pa­te­ko į skai­to­miau­sių kny­gų de­šim­tu­ką.

– Ma­ne nu­ste­bi­no, kad skai­to, kad įtrau­kė. Po­pu­lia­rūs da­ly­kai daž­nai nė­ra pri­pa­žin­ti in­te­lek­tua­lių skai­ty­to­jų, tad ne­ži­nau, koks tai įver­ti­ni­mas.

– Gal­būt skai­ty­to­ją trau­kia pa­slap­tin­gu­mas – ero­so ir mis­ti­nio tri­le­rio sam­plai­ka?

– Ma­no kū­ry­bo­je vy­rau­ja siur­rea­liz­mas. Jei­gu Sa­pie­gos li­go­ni­nė­je ke­lia­si su­pe­li­ję, trū­nė­siais apė­ję pran­cū­zų ka­rei­viai, tai yra mis­ti­nis rea­liz­mas, per­si­kė­li­mas lai­ke, bet kai kam at­ro­do bai­se­ny­bės.

Dai­lė­je siur­rea­liz­mas pri­pa­žįs­ta­mas, lie­tu­vių li­te­ra­tū­ro­je – kaž­ko­dėl ne.

– Ta­čiau anks­tes­nė­je kū­ry­bo­je bu­vo ma­žiau sek­so, ku­ris, rei­kia pri­pa­žin­ti, ta­vo kny­go­se la­biau pri­me­na tant­rą, sce­nų...

– Ki­ti lai­kai, bu­vau jau­na. Jau­nas yra jau­nas, bi­jai, esi pa­stum­do­mas. Su me­tais at­si­ran­da drą­sa, pa­si­ti­kė­ji­mas, kai ga­li sau dau­giau leis­ti, ne­si­klau­sy­ti, kas ką sa­ko. Anks­tes­nė kū­ry­ba man da­bar at­ro­do prės­ka, ne­bu­vo to­kio vi­di­nio su­krė­ti­mo, pa­tir­ties.

Per­so­na­žai iš Žei­me­lio ir Kui­sių

– Idė­jų se­mie­si iš ap­lin­kos, gal at­pa­žin­si­me tam tik­ras vie­tas ar žmo­nes?

– Ro­ma­ne nė­ra Vil­niaus, tik ap­lin­ka. Dar Žei­me­lis. Ko­dėl? Vi­sa­da per Žei­me­lį pra­va­žiuo­da­vau pa­ke­liui iš Vil­niaus į Jo­niš­kį. Tas cent­ras, aikš­tė, rau­do­ni na­mai veik­da­vo mis­tiš­kai. Ma­niau, kad ten vei­kia ka­vi­nė, bet kar­tą su re­ži­sie­re Ag­ne Mar­cin­ke­vi­čiū­te (ji kū­rė fil­mą apie Jo­li­tą Skab­laus­kai­tę – aut. pa­st.) su­sto­jo­me, tai­gi, tik ba­ras. Bet ir tie per­so­na­žai, Ši­mis – iš ten atė­jo į ro­ma­ną.

Dar vie­nas vei­kė­jas la­bai pa­na­šus į jau mi­ru­sį Kui­sių kai­mo gy­ven­to­ją Ja­siū­ną, se­nu­ką, pri­žiū­rė­ju­sį ma­no so­dy­bą, ku­ris pa­re­mon­tuo­da­vo, su­tai­sy­da­vo, ko pri­reik­da­vo. Jis ne­pri­gir­dė­jo, su­si­kal­bė­da­vo­me ženk­lais, su­pras­da­vo­me vie­nas ki­tą. Už­tat bu­vo to­kia ty­la, ra­my­bė...(...)

– Tau kai­mas rei­ka­lin­gas kū­ry­bai?

– Ne­no­riu par­duo­ti so­dy­bos, čia to­kia lais­vė, ty­la. Vil­niu­je ke­tu­rių sie­nų ka­lė­ji­me nu­mir­čiau.

Kaž­ka­da gy­ve­nau pas vie­ną mo­te­rį, kur ei­da­vo žmo­nės „šniū­rais“, ger­da­vo. Aš įsi­jung­da­vau ra­di­ją, su­gau­da­vau Liuk­sem­bur­go ra­di­jo ban­gas, už­si­deg­da­vau sta­li­nę lem­pą, ku­rios švie­sa su­kur­da­vo ma­giš­ką ra­tą, ir at­si­jung­da­vau nuo ap­lin­kos. Da­bar taip at­si­jung­ti ne­be­ga­liu (...).

– Ar ki­tų au­to­rių kū­ry­bą skai­tai? Ar pai­mi į ran­kas po­pu­lia­rių ra­šy­to­jų ro­ma­nus?

– Skai­tau ir po­pu­lia­rius. Vie­nas li­te­ra­tū­ro­lo­gas pa­va­di­no ma­ne Lie­tu­vos Mu­ra­ka­mi, tad su­si­do­mė­jau, kas mus ga­li sie­ti, paieš­ko­jau kny­gų. Man pa­tin­ka jo kū­ry­ba, fan­ta­zi­ja ir mis­ti­ka. Pas­te­bė­jau, kad Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi kny­go­se daž­nai vaiz­duo­ja sa­ve, bet pa­gra­žin­tą, maž­daug 30–40 me­tų.

–––-

Ta­me pa­čia­me in­ter­viu ra­šy­to­ja Jo­li­ta Skab­laus­kai­tė už­si­mi­nė apie atei­ties pla­nus. Tu­rė­jo pa­ra­šy­tas pen­kias pa­sa­kas – ne pa­sa­kas, fan­tas­ti­nius ap­sa­ky­mus, ir iliust­ra­ci­jų. No­rė­jo iš­leis­ti kny­gą vai­kams. Gal­būt jos no­ras bus iš­pil­dy­tas...

Ji bu­vo neį­ti­kė­ti­nai va­lin­ga

Stu­di­jų Dai­lės aka­de­mi­jo­je lai­kų drau­gė, me­no­ty­ri­nin­kė Ma­ri­ja Kuo­die­nė, su ku­ria ra­šy­to­ja ry­šius pa­lai­kė vi­są gy­ve­ni­mą, „Šiau­lių kraš­tui“ nea­be­jo­da­ma sa­kė, kad Jo­li­ta Skab­laus­kai­tė bu­vo ge­nia­lus žmo­gus, bet de­ra­mai neį­ver­tin­tas. Kū­ry­ba jai reiš­kė gy­ve­ni­mo es­mę, ku­riai at­si­duo­da­vo vi­sa sie­la, taip sa­ve de­gin­da­ma iš vi­daus. Ji bu­vo neį­ti­kė­ti­nai va­lin­ga, dirb­da­vo va­lan­dų va­lan­das prie kom­piu­te­rio, ra­šy­da­ma teks­tus, nors svei­ka­ta sil­po ir li­gos ją už­klup­da­vo tar­si iš­rink­tą­ją. Ji pui­kiai ži­no­jo sa­vo ver­tę, su­pra­to sa­vo vie­tą lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kon­teks­te.

„Kū­ry­ba – be ga­lo sun­kus dar­bas. Ji iš­sun­kia dva­siš­kai, bet se­ki­na ir fi­ziš­kai, ypač, jei žmo­gus nė­ra la­bai stip­rus iš pri­gim­ties“, – sa­kė ra­šy­to­jos bi­čiu­lė, rū­pi­nu­sis ja, kai prieš dve­jus me­tus pa­ty­rė su­dė­tin­gą ope­ra­ci­ją, kai, iš li­go­ni­nės iš­vež­ta ve­ži­mė­ly­je, ne­be­ga­lė­jo grįž­ti į sa­vo bend­ra­bu­tį sos­ti­nė­je.

Pen­kis mė­ne­sius ją slau­gė ir pri­žiū­rė­jo vie­nuo­lės hos­pi­se, iš kur, pa­čios su­ti­ki­mu ir pa­si­rin­ki­mu, bu­vo par­vež­ta į Jo­niš­kio pa­ra­pi­jos se­ne­lių na­mus „San­ta­ra“. Ka­dan­gi už gy­ve­ni­mą šio­je įstai­go­je rei­kė­jo mo­kė­ti pa­pil­do­mai, kuk­lios ra­šy­to­jos pen­si­jos ne­pa­ka­ko, įga­lio­tai bi­čiu­lei te­ko rū­pin­tis par­duo­ti jos tu­rė­tą būs­tą Vil­niu­je.??

„Jo­li­ta se­kė šiuo­lai­ki­nę li­te­ra­tū­rą, skai­ty­da­vo nau­jau­sias poe­tų ir pro­zi­nin­kų kny­gas, tu­rė­jo di­džiu­lę bib­lio­te­ką, ku­rią ati­da­vė­me Ak­lų­jų bib­lio­te­kai. Vi­sus jos pie­ši­nius, fo­tog­ra­fi­jas priė­mė Li­te­ra­tū­ros ir me­no ar­chy­vas. Iš­da­li­no­me ir daik­tus, tiems, kam la­biau­siai rei­kė­jo, kas sun­kiai gy­ve­na. Kaž­kas iš­si­ne­šė rū­bus, ba­tus. Pas­ku­ti­niu lai­ko­tar­piu Jo­li­ta ža­vė­jo­si go­tiš­ku sti­liu­mi. Ma­nęs pra­šė il­gų, su­vars­to­mų gru­bių ba­tų, odi­nių, me­ta­lu kaus­ty­tų apy­ran­kių. Pas­kui pa­ti to­kius ba­tus ne­ti­kė­tai ga­vo „Ma­xi­mo­je“. Daug kal­bė­jo apie il­gą, juo­dą, plaz­dan­tį si­jo­ną. Tai bu­vo jos sti­lius“, – pri­si­me­na Ma­ri­ja Kuo­die­nė.

Sup­ras­ti kaip me­ta­fo­rą

Li­te­ra­tū­ro­lo­gė ir li­te­ra­tė jo­niš­kie­tė Ilo­na Osi­po­va sa­ko, kad Jo­li­tą Skab­laus­kai­tę, ku­ri jau se­no­kai gy­ve­no tar­si tar­pi­nia­me pa­sau­ly­je – ne­ly­gi­nant Per­se­fo­nė ant slenks­čio Ne­bū­tin, jos gy­ve­ni­mo bū­dą ir kū­ry­bą dau­ge­lis su­pra­to ar su­pran­ta pa­žo­džiui. Ne­va kaip skur­džiai gy­ve­no, ap­leis­tai. Ir jos kū­ry­ba pil­na siau­bo, ag­re­si­jos, po­rnog­ra­fi­jos... O de­rė­jo su­pras­ti kaip me­ta­fo­rą, kaip ei­lė­raš­tį. Ir jos kū­ry­bą skai­ty­ti, kaip mū­sų su­ge­du­sio pa­sau­lio tam­sų liu­di­ji­mą. Tie­siog. Bet žmo­nės taip iš­tuš­tė­ję, kad at­pa­žįs­ta tik tai, ką ma­to veid­ro­dy­je.

„J. Skab­laus­kai­tės gy­ve­ni­miš­kas skur­das bu­vo dau­giau jos iš­skir­ti­nės bū­ties ka­rū­na, ku­rią ne­šio­jo iš­di­džiai, kant­riai, kaip ko­kią at­si­sky­rė­lės ašu­ti­nę ar vie­nuo­lės abi­tą. Iš tie­sų – ne­bu­vo ji nu­skur­du­si. Sa­vo vi­du­je gy­ve­no in­ten­sy­viai ir kaip re­ta aist­rin­gai. Pra­ban­giai. Iš­ties tu­rė­jo SA­VO gy­ve­ni­mą. Ma­žai pa­ži­nų ir sun­kiai įpras­to­mis sam­pra­to­mis api­bū­di­na­mą. To­kiu bū­du ban­dė at­si­ri­bo­ti, gy­ven­ti ne bui­čiai, ne daik­tams, ne Ma­mo­nai... Sun­ku, aiš­ku, tai su­pras­ti. Ypač kles­tint šian­die­nos ma­te­ria­li­nės nau­dos kul­tui ar vi­sų rū­šių ga­lios de­monst­ra­ci­joms, bliz­giems įvaiz­džiams... Daug me­tų su ją bend­ra­vau, ži­no­ma, frag­men­tais, prie­šo­kiais. Jai mums su­vo­kia­mas pa­sau­lis bu­vo lėkš­tas, ba­na­lus, siau­bin­gai vie­na­die­nis. Ji bu­vo jam abe­jin­ga,“ – tei­gia I. Osi­po­va.

Prib­lokš­da­vo stul­bi­nan­ti vaiz­duo­tė

Pa­sak li­te­ra­tū­ro­lo­gės, ra­šy­to­ja ki­taip su­pra­to pa­sau­lį. Bu­vo ki­toks žmo­gus. Re­tas. Gal ne šių lai­kų. Kai vis­ką ver­ti­na­me tik „lai­kais“. Jai pa­tik­da­vo dul­kės, ypač ant kny­gų. O kam jos pa­tin­ka? Juk tai ne­šva­ra. Kar­tais pri­blokš­da­vo stul­bi­na­ma jos vaiz­duo­tė. Ir jos bū­se­nų dia­pa­zo­nas bu­vo glu­mi­namai pla­tus – kar­tais ji at­ro­dė nai­vi, klus­ni, la­ko­niš­ka ir baukš­ti, kaip skau­džiai nu­baus­tas vai­kas, o kar­tais – kan­di in­te­lek­tua­lė ar­ba ne­pap­ras­ta pa­sa­ko­to­ja, lyg jai kas iš ki­tur dik­tuo­tų. Kar­tais lyg tur­gaus mo­te­ris. Kei­kū­nė. Tar­si jo­je bū­tų gy­ve­nę jos vi­si per­so­na­žai.

Mo­kė­jo nu­ste­bin­ti. Prib­lokš­ti. Nors gal net ne­si­sten­gė. Tie­siog bu­vo ne­nus­pė­ja­ma, gai­va­liš­ka. Pri­myg­ti­nai BU­VO sa­vi­mi. Il­giau su ja pa­bend­ra­vus, pa­si­jus­da­vai esan­tis ne­sva­ru­mo bū­se­no­je. Bend­ra­vi­mas su ja nie­ka­da ne­bu­vo leng­vas, bet eg­zo­tiš­kas. Kaž­kaip įsi­šak­ni­jan­tis są­mo­nė­je. Lyg an­tau­sis ar prie­kaiš­tas. Bet kar­tu ir ka­ži ko­kia keis­ta ma­lo­nė.

„Jos gy­ve­ni­mas kaž­kuo man pa­na­šus į Fran­co Kaf­kos, ku­rį ge­rai api­bū­di­na jo vie­no kū­ri­nio fra­zė: „Atė­jau į pa­sau­lį su gra­žia žaiz­da. Štai ir vi­sas ma­no tur­tas“. Kas skai­tęs jo „Kai­mo gy­dy­to­ją“, su­pras, kad vie­naip žiū­rint žaiz­da bu­vo lyg įsta­bi ro­žė, ki­taip – kir­mi­nais apė­ju­si at­gra­si kiau­ry­mė...“ – tei­gia I. Osi­po­va.

Pra­šy­ti pa­gal­bos ven­gė

Bu­vu­si Jo­niš­kio li­te­ra­tų klu­bo „Aud­ru­vė“ va­do­vė Re­gi­na Brie­dy­tė su ra­šy­to­ja Jo­li­ta Skab­laus­kai­te pra­dė­jo bend­rau­ti, kai ji per­si­kė­lė gy­ven­ti į Kui­sių kai­mą. Bu­vo la­bai smal­su. Juk to­kia sa­vi­ta ra­šy­to­ja, pa­gal ku­rios kny­gas net fil­mas pa­sta­ty­tas. Ži­no­jo, kad pie­šia.

Ra­šy­to­ja tuo me­tu va­ži­nė­jo į mies­tą spor­ti­niu dvi­ra­čiu, lan­kė­si bib­lio­te­ko­je, ren­gi­niuo­se. Su rusva­kai­le ka­ly­te Šei­ne ei­da­vo pa­si­vaikš­čio­ti kai­me­lio gat­ve­le. Šei­nei mi­rus, įsi­gi­jo lai­ba­ko­ję ka­ly­tę Mu­lę. Jo­li­tos ir jos ke­tur­ko­jų drau­gių pa­si­ti­kė­ji­mą rei­kė­jo nu­si­pel­ny­ti. Tai ne­bu­vo pa­pras­ta. Sep­ty­nia­dan­gė erd­vė bu­vo at­vi­ra tik jai ir jos kny­gų per­so­na­žams.

„Jo­li­ta mėg­da­vo sė­dė­ti ant suo­le­lio prie na­mo, prie ku­rio ve­dė vos pa­ste­bi­mas ta­ke­lis pro dy­gų erš­kė­čių krū­mą, ger­ti žo­le­lių ar­ba­tą, il­gais ir ra­miais va­sa­ros va­ka­rais ste­bė­ti me­džių še­šė­lių žais­mą. So­dy­bo­je au­go vis­kas, kas tik no­rė­jo – žo­lės, gė­lės, krū­mai, ir net si­bi­ri­nis barš­tis. Bet nie­ko ne­va­lia bu­vo su­nai­kin­ti be jos va­lios. Po žie­mos, pra­leis­tos Vil­niu­je, džiaug­da­vo­si ga­lė­da­ma kvė­puo­ti šva­riu kai­mo oru, ra­my­be, pieš­ti ir ra­šy­ti. Pa­de­da­ma kai­my­nių pa­si­so­din­da­vo šiek tiek dar­žo­vių, ban­dė re­mon­tuo­ti na­mą, bet, silps­tant svei­ka­tai, vis la­biau rei­kė­jo ki­tų pa­gal­bos, o pra­šy­ti Jo­li­ta ven­gė. Rei­kė­jo tie­siog iš jos kal­bos iš­šif­ruo­ti, kaip tai pa­da­ry­ti neuž­gau­nant, ne­truk­dant jos lai­ko, nes vi­sas jis bu­vo ati­duo­tas kū­ry­bai, – jaut­riai at­si­lie­pia li­te­ra­tė. – Aš dau­giau­sia pa­gel­bė­da­vau trans­por­tu: nu­vež­da­vau pas gy­dy­to­ją, ap­si­pirk­ti, su­si­mo­kė­ti mo­kes­čius, pa­si­keis­ti kny­gas bib­lio­te­ko­je. Dvi­ra­tį min­ti jai da­rė­si vis sun­kiau.“

Lauk­da­vo gim­ta­die­nių

Gim­ta­die­nis rug­sė­jį Jo­li­tai bu­vo lau­kia­ma šven­tė. Ta­da at­vyk­da­vo aud­ru­vie­čiai, bib­lio­te­kos dar­buo­to­jos, at­si­vež­da­vo vai­šių. Sė­dė­da­vo vi­si daž­niau­siai lau­ke, kal­bė­da­vo, Jo­li­ta pa­sa­ko­da­vo sa­vo su­ma­ny­mus, pri­si­mi­ni­mus. Ra­šy­to­ja ne­mė­go skin­tų gė­lių, puokš­čių, do­va­nų. Jai rei­kė­jo tik to, ko rea­liai rei­kia. Kar­tą svei­kin­to­jai tie­siog pa­da­rė tal­ką: su­kro­vė mal­kas.

„Prieš­ta­rau­ti Jo­li­tai ne­bu­vo ga­li­ma – jos tie­sa bu­vo jos tie­sa. Kai lan­kiau jau pa­si­li­go­ju­sią, pa­sa­ko­jo daug neį­ti­kė­ti­nų da­ly­kų, rea­lus pa­sau­lis py­nė­si su pri­si­mi­ni­mais, su dar ne­pa­ra­šy­tų, bet jau su­ma­ny­tų kū­ri­nių teks­tais. Net bu­vo ki­lu­si min­tis įra­šy­ti jos pa­sa­ko­ji­mus į dik­to­fo­ną. Bet pa­gal­vo­jau: gal nee­tiš­ka... – me­na R. Brie­dy­tė. – Be­si­turkš­da­mi sa­vo men­ko­se kas­die­ny­bės ba­lu­tė­se, sku­bė­da­mi, ap­si­kui­tę rei­ka­lin­gais ir ne­rei­ka­lin­gais daik­tais, šluo­da­mi ir šluos­ty­da­mi dul­kes, už­du­si­na­me sa­vy­je sva­jo­nes, ta­len­tus, mei­lę, dė­me­sį ar­ti­mui. Ir kai že­mės grums­tai dus­liai barkš­te­li į kars­to dang­tį, pa­sku­bo­mis iš­sa­ko­me žo­džius, de­ja, gir­di­mus tik mums pa­tiems.“

Trum­pa biog­ra­fi­ja ir bib­liog­ra­fi­ja

Jo­li­ta Skab­laus­kai­tė gi­mė 1950 09 20 Jo­niš­ky­je. 1976 me­tais Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te (da­bar – aka­de­mi­ja) bai­gė me­no­ty­rą. Dir­bo įvai­rio­se kul­tū­ros įstai­go­se Kau­ne. Bu­vo su­ren­gu­si pie­ši­nių pa­ro­dų, iliust­ruo­da­vo sa­vo kny­gas. Kū­ry­ba bu­vo įtrauk­ta į al­ma­na­chus „Poe­zi­jos pa­va­sa­ris“, „Aud­ru­vė“, „Po šiau­rės dan­gum“. Nuo 1987 me­tų ji – Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rė. Iš­lei­do 11 kny­gų, iš jų – še­šis ro­ma­nus.

Bib­liog­ra­fi­ja:

Tik švie­sūs paukš­čiai nak­ty­je: ap­sa­ky­mai ir apy­sa­ka – Vil­nius: Va­ga, 1986. Ap­do­va­no­ta už de­biu­tą An­ta­no Jo­ny­no pre­mi­ja.

Švie­sa, ty­la ir il­ge­sys: ei­lė­raš­čiai. – Vil­nius: Va­ga, 1989.

Žo­lių kar­tu­mas: ro­ma­nas. – Vil­nius: Va­ga, 1990.

Liūn­sar­gių mo­te­ris: apy­sa­ka ir ap­sa­ky­mai. – Vil­nius: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 1993.

Mė­ne­sie­nos ska­li­kas: ro­ma­nas. – Vil­nius: Va­ga, 1997. Ap­do­va­no­ta Že­mai­tės li­te­ra­tū­ros pre­mi­ja.

Tre­čia­sis tūks­tant­me­tis: apy­sa­kos ir ap­sa­ky­mai. – Vil­nius: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2000.

Ki­tas krau­jas: ro­ma­nas. – Vil­nius: Va­ga, 2002.

Sep­ty­nia­dan­gė erd­vė: ro­ma­nas. – Vil­nius: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2004.

Bru­de­nis: ro­ma­nas. – Vil­nius: Va­ga, 2006.

Sa­do sind­ro­mas: ro­ma­nas. – Vil­nius: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2010. Ro­ma­nas no­mi­nuo­tas Me­tų kny­gos rin­ki­muo­se.

Žie­žu­lės: ro­ma­nas. – Vil­nius: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2014.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Ra­šy­to­ja Jo­li­ta Skab­laus­kai­tė į sa­vo ir ka­lai­tės Šei­nės gy­ve­ni­mą įsi­leis­da­vo to­li gra­žu ne kiek­vie­ną žmo­gų.

Au­to­rės nuo­tr.

Pir­mo­ji Jo­li­tos Skab­laus­kai­tės kny­ga „Tik švie­sūs paukš­čiai nak­ty­je“ už de­biu­tą bu­vo ap­do­va­no­ta An­ta­no Jo­ny­no pre­mi­ja.

Jo­li­ta Skab­laus­kai­tė iš­lei­do 11 kny­gų, iš jų – 6 ro­ma­nus.

Li­te­ra­tū­ro­lo­gė Ilo­na Osi­po­va (de­ši­nė­je) ne­ma­žai bend­ra­vo su ra­šyu­to­ja Jo­li­ta Skab­laus­kai­te ir jos kū­ry­bą rei­kė­jo su­pras­ti ne pa­žo­džiui, bet kaip me­ta­fo­rą, kaip mū­sų su­ge­du­sio pa­sau­lio liu­di­ji­mą.

Jo­li­ta Skab­laus­kai­tė bu­vo nea­be­jo­ti­nai vie­na ryš­kiau­sių šiuo­lai­ki­nės lie­tu­vių gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros kū­rė­jų.

Bu­vu­si li­te­ra­tų klu­bo „Aud­ru­vė“ va­do­vė Re­gi­na Brie­dy­tė pa­me­na, kad ra­šy­to­ja nie­ka­da nie­ko tie­sio­giai ne­pra­šė, ne­rei­ka­la­vo, sa­ky­da­vo, kad rei­kia ju­dė­ti pa­čiai, ap­si­tar­nau­ti.