Naujausios
Senųjų šventviečių tradicijų tąsa
Inijos Trinkūnienės, senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ vaidilės, mintys apie Naisiuose įkurtą Baltų dievų muziejų.
– Jūs su šviesaus atminimo vyru, Lietuvos kriviu Jonu Trinkūnu laiminote muziejų ir Alkos kalną.
– Mes su vyru į Naisius važiavome laiminti Alkos kalnelio atidarymo su apeigų grupe „Kūlgrinda“. Atlikome palaiminimo apeigą, aukojome svarbiausiems dievams, giedojome giesmes. Tai buvo tokia Alkos kalnelio pradžia.
Laiminime dalyvavo nemažai žmonių. Manau, kad ši apeiga suteikė šiai vietai gyvybės.
Dievų muziejaus kūrėjų idėja, manau, buvo, kad tai būtų ne tik kaip paminklas, ne tik kaip muziejus, bet ir kaip gyva veikianti šventykla.
– Žinome senuosius alkakalnius, išlikusius mums iš gilios praeities. Ar įmanoma naujoje vietoje sukurti baltiškąją šventvietę?
– Mūsų senosios šventvietės, senieji alkai mums nuolatos primena nepertraukiamą tradiciją. Bet tradicija turi turėti tąsą. O ji ir yra būtent naujųjų alkviečių kūrimasis.
Aš tame įžiūriu labai didelę prasmę. Galime kalbėti apie tos vietos istorinę prasmę, energetiką, apie tai, kad prasminga būti tokioje vietoje, kurioje prieš tave apeigas atliko senieji žyniai, bet vis tik, gyvybę, prasmę ir šventumą suteikia ne tik žemė, bet ir žmonės, kurie meldžiasi, gieda, kuria šventės, šventumo būseną, atmosferą. Taigi čia yra abipusis veiksmas.
– Kaip vertinate Naisių baltų dievų muziejaus sukurtą aplinką?
– Manau, kad pagal tai, koks ten kraštovaizdis ir jo sąlygos, ten yra viskas gerai. Ten viskas labai apgalvota, tartasi su specialistais, o neužsiimta atsitiktinumais. Kad ten viskas gerai ir prasminga, rodo žmonių trauka.
Kalbėjosi Rita ŽADEIKYTĖ
TRADICIJA: Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ vaidilė Inija Trinkūnienė su vyru, Lietuvos kriviu a.a. Jonu Trinkūnu 2012 metais laimino Naisių baltų dievų muziejaus Alkos kalną.
ŠVENTĖS: Ant Alkos kalno rengiamos tradicinės baltų šventės. Alkos kalne etnokultūrininkai Darius ir Edita Ramančioniai.
Giedriaus BARANAUSKO