Naujausios
Nuo balanų iki žibalinių žibintų
Ar visada Šiauliai švietė? Ir nuo kada? Pasirodo senais laikais miesto gatvės skendėjo tamsoje. Ir tik kur-ne-kur žibėjo nuo židinio atsispindintys namų langai. Taip buvo iki tol, kol į miestą neatėjo žvakių, žibaliniai žibintai, o paskui ir elektra, o su ja ir įvairios lempos ir šviestuvai.
Bene pirmosios žinios apie žibintus Šiauliuose siekia XVII a. aštuntąjį dešimtmetį. 1676 m. Šiaulių bažnyčios dokumentuose įrašyti žibintai. Savo forma tai buvo procesijų žibintai.
Iki XIX a. pabaigos mieste kaip ir tuometinėje Lietuvoje buvo pasišviečiama į žibinčių įstatytomis balanomis arba į žvakidę ar sietyną įstatytomis žvakėmis.
XIX a. pab. paplito žibalinės lempos, dar vadinamomis liktarnomis. Didžiąsias lempas su stiklais uždegdavo tik esant didesniam žmonių suėjimui. Prie krosnies buvo pasišviečiama lempelėmis, dirbant ūkinėse patalpose ir keliaujant – nešiojamais žibintais.
Apšvietimas naudotas dirbant įvairius darbus rudens, žiemos ir ankstyvo pavasario vakarais. Nuo Gandrinių per vasarą apšvietimu nesinaudota, nes tikėta, kad ugnis už nereikalingą deginimą galinti keršyti sukeldama gaisrą, sudegindama namus. Išlikęs posakis „Dalgė pievon, balana – sienon“ paaiškina, kad vėl patalpose pasišviesti galima tik pradėjus rugiapjūtę.
Nuo seno apšvietimo priemonės įžiebimas laikytas svarbiu veiksmu, kurį dar XX a. pr. galėjo atlikti tik šeimininkas, šeimininkė ar kitas suaugęs šeimos narys.1
XIX a. pradžioje Šiaulių gatvės buvo menkai apšviečiamos. 1837–1845 m. gorodničiaus ataskaitose nurodoma, kad mieste yra 24–26 žvakių žibintai, tačiau nuolat Šiaulių gatvės apšviečiamos nebuvo. Kai 1849 m. Kauno gubernijos valdyba rinko duomenis apie galimybę apšviesti apskričių miestų gatves, panaudojant tuo metu brangų spirito ir terpentino mišinį, Šiaulių miesto rotušė atsakyme pažymėjo, kad mieste nėra jokių specialių žibintų gatvėms apšviesti, o siūlomas būdas stokojant lėšų nepriimtinas.2
Po 1863 m. sukilimo miesto valdžia, matyt, daugiausia saugumo sumetimai kiek didesnį dėmesį ėmė skirti gatvių, ypač centrinių, apšvietimui.
1871 m. Šiauliuose buvo 12 gatvių, 1910 m. – 30. Centre prie gatvių buvo mediniai šaligatviai, o gatvės apšviestos žibaliniais žibintais. Bolšaja Tiuremnaja (Didžioji kalėjimo, dabar Vilniaus) gatvė buvo apšviečiama žibaliniais žibintais. Vėliau tokie žibintai buvo pastatyti ir kitose gatvėse.
XIX a. – XX a. iki atsirandant Šiauliuose elektrai, miesto gatvės buvo menkai apšviestos.
M. Račkauskas apie XIX a. pab. gatvių apšvietimą Šiauliuose savo „Užrašuose“ rašė: „Šiaulių gatvės tada naktimis skendėjo tamsoje. Tik keliose gatvėse kur ne kur mirguliavo vos matomos žibalinės lempos, pastatytos stiklinėse lenternose ant neaukštų stulpų, į kuriuos, su savim atsinešę kopėtikes, kopė vakarais miesto sargai ir po ilgų pastangų užžibindavo menkutę šviesą. Kiek smarkesnis vėjo pūstelėjimas lempas lengvai užgesindavo ir antrą kartą niekas jų neužžibindavo. Jos dažnai užgesdavo ir vėjui neįsikišus; ar sargas, čėdydamas žibalą, per mažai užsukdavo knatą, ir jos matoma liepsnelė neilgai žibėjo; ar knatas per neapsižiūrėjimą būdavo paliktas per ilgas, ir tada suodžiai padengdavo stilines lenternos sieneles; įkaitusios veikiai susproginėdavo. Jei pagal kalendorių danguje turėjo būti mėnulis, sargai su kopėtikėmis nesirodė ir lempų neužžibindavo net tais atvejais, kada tiršti debesų klodai nepraleisdavo mėnulio šviesos“3.
Mintimis pasivaikščiokime po XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Šiaulius ir paieškokime, kur ir kokiose vietose miestas vakare buvo apšviestas žibintais ir apšvietimo lempomis.
Kaip XIX a. pabaigoje atrodė Šiaulių gatvių žibintas galima pamatyti fotografo B. Bogomolovo nuotraukoje. Joje matosi Šiaulių šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia, miesto rotušė, o fotografijos kairėje pusėje, prie gatvės, arčiau šaligatvio, matosi maždaug 3 metrų aukščio stulpas, kurio viršuje įtaisytas senovinis žibintas.
Šiaulių žibintai ir šviestuvai užfiksuoti nuotraukose, atvirukuose ir Gerardo Bagdonavičiaus senųjų miesto gatvių ir pastatų piešiniuose bei tapybos kūriniuose. Šis dailininkas tarpukariu daugelyje savo darbų pavaizdavo XX a. I pusės Šiaulių gatvių žibintus ir stulpus su apšvietimo lempomis.
XIX a. pab. ir XX a. pradžios nuotraukose ir atvirukuose Tilžės gatvėje prie Berniukų gimnazijos buvo užfiksuotas senovinis gatvės žibintas. Šiaulių gatvių šviestuvai Vilniaus ir Dvaro gatvių kampe (po 1903 m.), prie tuometinio Š. Nuroko banko, Dvaro gatvėje prie Apygardos teismo,
Tilžės gatvėje prie brolių Nurokų odų fabriko, Šiaulių-Mintaujos plento link 1915–1918 m. stovėjo gatvės stulpas su lempa, priešais senąjį paštą dešinėje kelio pusėje stovėjo stulpas su šviestuvu, Turgaus aikštėje buvo stulpas su lempa (1916 m.), Didžiojoje kalėjimo (dabar Vilniaus g. nuo Vasario 16-osios link Tilžės g.) – du žibintai ir vienas gatvės stulpas su lempa (iki 1917 m.).
1917 m. prie Ch. Frenkelio vilos tvoros vakare ir naktį šviesą skleidė gatvės apšvietimo stulpas. Iki Pirmojo pasaulinio karo Šiaulių geležinkelio stotyje ant pirmojo perono platformos buvo stulpas su lempa ir dešinėje perono pusėje buvo apie dešimt žibintų.
XX a. I pusėje išleistuose atvirukuose ir fotografijose matosi nemažai gatvės žibintų ir šviestuvų Šiauliuose. Apie 1910 m. išleistame atviruke prie įėjimo į K. Savičiaus krautuvę-knygyną Policijos gatvėje (dabar Vilniaus ir Vasario 16-osios gatvių kampe) matosi du žibintai iš abiejų pusių pritvirtinti prie sienos. XX a. pradžioje prie Šiaulių berniukų gimnazijos sutinkamas gatvės žibintas, prie Š. Nuroko banko (dabartinio Vilniaus ir dvaro gatvių kampe) atviruko dešinėje pusėje matosi šviestuvas.
Elektrinės lempos ir šviestuvai
1890 m. Šiaulių miesto Dūma pritarė N. Zubovo iniciatyvai nutiesti telefono ryšį Gubernija-Ginkūnai ir leido statyti telefono stulpus. 1900 m. Ch. Frenkelio odų gamykloje veikė nuolatinės srovės generatorius, kurio tiekiama elektros energija maitino 300 apšvietimo lempų, fabrike veikė du elektros varikliai4.
Gubernijos rajone buvo N. Zubovo malūnas, 1899 m. pradėjo veikti ir mechaninė ketaus liejimo gamykla. Malūne buvo įrengtas nuolatinės srovės generatorius, kurio pagalba buvo apšviečiama malūno ir ketaus liejyklos vidus bei teritorija. Ketaus liejimo gamykloje buvo 110 (16 žvakių) elektros lempučių.1903 m. Kauno gubernijos „Atmintinėje knygelėje“ („Pamiatnaja knyžka“) rašoma, kad „Gubernija su savo vaizdingomis apylinkėmis teikia malonų įspūdį, ypatingai vakare – apšviesta elektros.“5
1900 m. Šiauliuose vietinį elektros apšvietimą įrengė ir Ch. Frenkelio odų fabrikas. Šie metai laikytini Šiaulių elektrifikacijos ir miesto apšvietimo elektra pradžia.
K. Gukovskis ir I. Ptaškinas 1903 m. rašė: „Miesto gatvės apšviečiamos žibalinėmis lempomis, kaip ir daugumoje miestų, tačiau toks apšvietimas šiauliečių netenkina, ypač vasarą, todėl miesto savivaldybė stengiasi tenkinti miestiečių norus ir kiekvienais metais didina jų skaičių, kuris dabar siekia apie 160 vienetų. <...> Privačiose valdose jau yra elektros apšvietimas ir telefonai. Žibalinis miesto apšvietimas, kaip šnekama, artimiausiuoju metu numatytas pakeisti naujais „Vašington“ sistemos žibintais.“6
1906 m. Šiauliuose buvo 205 žibalinių žibintų. 1907–1908 m. dūmos sprendimu, miesto centrui apšviesti buvo nupirkta 26 „Liuks“ sistemos žibalinių žibintų, taip pat 30 paprastų žibintų, kurie buvo įrengti miesto pakraščiuose.
1908 m. vietinis elektrinis apšvietimas buvo įrengtas brolių Nurokų odų apdirbimo fabrike. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugoma vertinga brolių Nurokų odų fabriko elektros energijos perdavimo ir apšvietimo byla. Čia veikė šiluminė elektrinė: garo katilas, garo mašina ir generatorius. Elektrinę įrengė Šukero ir Co akcinės bendrovės Rygos skyrius7.
1911 m. S. Šmuilovas Bolšaja Tiuremnaja (Didžiosios Kalėjimo) ir Policeiskaja (Policijos) (dabar Vilniaus g. ir Vasario 16-osios g.) gatvių kampe, buvusiame „Fantazijos“ kino teatre, įrengė elektrinį apšvietimą. Elektrinėje veikė 25 AJ žibalinis variklis ir generatorius. Iš šios elektrinės buvo apšviečiami kai kurie namai ir dabartinėse Vilniaus, Vasario 16-osios, Tilžės, Varpo gatvėse.8
1911 m. birželio 30 d. Šiaulių dūma nutarė įvesti mieste elektros apšvietimą. Tam reikalui tvarkyti iš dūmos narių buvo išrinkta komisija, kuri sudarė sutartį su Peterburgo elektros stočių įrengimo inžinierių draugija dėl miesto elektros stoties statybos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą mieste jau buvo pastatyti pirmieji elektros apšvietimo stulpai.
1912 m. Šiaulių miesto Dūma priėmė sprendimą dėl elektros stoties įrengimo. 1912 m. buvo leista įrengti elektrinį apšvietimą Kaganų saldainių ir šokolado fabrike9.
1913 m. elektrinis apšvietimas dar veikė F. Karpio Rėkyvos (Šiaulių aps.) dvare, grafo D. Zubovo Bubių dvare (Šiaulių aps.)10.
Pirmojo pasaulinio karo metais Šiauliuose buvo smarkiai sugriauti, nukentėjo nuo gaisrų, neveikė gatvių apšvietimas elektra.
1919 m. miesto gatvėse degė 35 Lux sistemos elektros lemputės. 1920 m. Dvaro gatvėje buvo pastatytas gatvės stulpas su apšvietimo lempa.
1921 m. išplėtus Šiauliuose elektrinę, ji buvo pajėgi apšviesti pagrindines miesto centrines gatves, savivaldybės įstaigas, privačias stambias pramonės ir prekybos įmones.
1924 m. kovo 5 d. Šiaulių miesto taryba svarstė miesto apšvietimo, žibintų prie namo su apšviestu numeriu įrengimo klausimus. 1926 m. platesniu mastu buvo pradėta rengti centrinių miesto gatvių, aikščių bei skverų apšvietimą elektra ir tai buvo padaryta iki 1929 m.
Šiaulių burmistras Jackus Sondeckis apie prieškario miesto gatvių apšvietimo problemas rašė: „Koncesiją tiekti miestui elektrą turėjo Amerikos lietuvių bendrovė. Santykiai su ja aiškiai nebuvo apibrėžti. Bendrovės direktorius inž. Mošinskis buvo gana „kietas“. Mes reikalavome kuo daugiau „taškų“ gatvėms apšviesti. O jis priešinosi, nes linijos tiesimas buvo nepigus dalykas. Pavyko susitarti dalyvaujant arbitrui. Arbitru buvo prof. Petras Leonas. 1921 m. gatvėse apšvietimo „taškų“ tebuvo 35, 1925 m. – 152, o 1929 m. – 232“11. 1932 m. mieste „degė“ 273 elektros lemputės.12
Šiaulių miesto savivaldybė ne kartą posėdyje svarstė gatvių apšvietimo klausimą. Laikraštis „Mūsų momentas“ 1931 m. rašė: „Nutarta geriau apšviesti gatves. Jei pavyktų susitarti su pašto valdyba, kad ji leistų prie savo stulpų prijungti vielas (laidus), tai gatvėms apšviesti lempos būtų pakabintos gatvės vidury. Jei pašto valdyba nesutiktų, tai miesto savivaldybė darys žygių, kad namų savininkai tas vielas leistų prikabinti prie jų namų“13.
Laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ 1935 m. apie elektros abonentų skaičių mieste rašė: „Šiauliuose iki 1935 m. elektros tinklan buvo įjungta 3727 abonentai, iš jų: 3352 su elektros skaitikliais šviesai, 33 be skaitiklių, 120 su skaitikliais reklamai ir 222 elektros motorų bendro galingumo iki 1255 kilovatų. Bendras Šiaulių elektros stoties tinklų ilgis 105,795 km. Taigi, ištiesus visą tinklą į vieną liniją gautųsi toks ilgis, kaip nuo Šiaulių iki Biržų“14.
_______________________________
1 Lietuvių etnografijos enciklopedinis žodynas. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015, p. 24
2 Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), Šiauliai: Momentas, 1991, p. 71.
3 Račkauskas M. Dvidešimt metų (1885-1905) Žemaitijos užkampy. Vilnius, 2008 m. p. 268
4 LCVA KF, f. 473, ap. 2, b. 241, l. 1; Šiaulių miesto dūmos 1890 m. nutarimų kopijos, persiųstos Kauno gubernatoriui, LMAVB RS, f. 52, ap. 1, b. 214, l. 52, 68-69, 71.
5 Памятная книжка Ковенской губернии на 1903 год. 1902, Ковна, Ковенский губернский статистический комитет. К. Гуковский, p. 40.
6 Гуковский К. П., Пташкин, И. Уъздный городъ Шавли Ковенской губернии. Ковно, 1903.
7 LCVA KF, f. 473, ap. 2, b. 233, lp. 1, 7, 8.
8 LCVA KF, f. 473, ap. 1, b. 5155, l. 7-15.
9 Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). ten pat, p. 94-95.
10 Apie elektros apšvietimą Šiaulių mieste 1912 m. LMAVB RS, f. 52, ap. 1, b. 1835, l. 1; Mūsų kraštas, 1933, spalio 19 d.
11 Sireika J. Gyvenimas Lietuvai, Šiauliai: Delta, 1993, p. 154.
12 Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 152-153.
13 Mūsų momentas. 1931 m. gruodžio mėn.
14 3727 elektros abonentai. Įdomus mūsų momentas. 1935 rugsėjo 15, p. 1.
