Senovės Graikijos istoriją parašė Šiauliuose

Se­no­vės Grai­ki­jos is­to­ri­ją pa­ra­šė Šiau­liuo­se

Is­to­ri­kas, Šiau­lių uni­ver­si­te­to (ŠU) do­cen­tas dr. Jo­nas Si­rei­ka nau­jau­sią kny­gą „An­ti­ki­nės Grai­ki­jos is­to­ri­ja“ įvar­di­jo stu­den­tiš­ku ter­mi­nu – „bai­gia­muo­ju dar­bu“. Kai J. Si­rei­ka stu­di­ja­vo tuo­me­ti­nia­me Vil­niaus vals­ty­bi­nia­me pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, sa­vo įpė­di­niu jį pa­si­rin­ko gar­su­sis se­no­vės is­to­ri­jos spe­cia­lis­tas pro­fe­so­rius Mi­chae­lis Helt­ze­ris (1928–2010). Li­ki­mas bu­vo įno­rin­gas – prie mėgs­ta­mos te­mos J. Si­rei­ka grį­žo tik po Są­jū­džio. Kny­ga „An­ti­ki­nės Grai­ki­jos is­to­ri­ja“ yra pir­ma­sis to­kios apim­ties ir po­bū­džio se­no­vės Grai­ki­jos praei­čiai skir­tas Lie­tu­vos is­to­ri­ko dar­bas.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ha­mu­ra­bis svar­biau nei Le­ni­nas

J. Si­rei­kos bib­liog­ra­fi­jo­je – ne vie­nas dar­bas Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių, Šiau­lių mies­to bei kraš­to is­to­ri­jos ir da­bar­ties te­mo­mis. Bet pa­ta­ruo­sius me­tus is­to­ri­kas sky­rė itin kruopš­čiam an­ti­ki­nės Grai­ki­jos ty­ri­nė­ji­mui.

„Mei­lė is­to­ri­jai ly­di nuo vai­kys­tės, – šyp­so­si Li­nu­čių kai­me, Mo­lė­tų ra­jo­ne, au­gęs J. Si­rei­ka. – Kai bro­lis pa­mo­kė skai­ty­ti, į ran­kas pa­puo­lė pir­mas ne­di­de­lio for­ma­to laik­raš­tis – lyg 1904 me­tų „Šal­ti­nis“. Tarp už­sie­nio ži­nu­čių bu­vo ra­šo­ma apie Per­si­ją – da­bar­ti­nį Ira­ną.“

Kai J. Si­rei­ka mo­kė­si sep­tyn­me­tė­je mo­kyk­lo­je, is­to­ri­ja ir geog­ra­fi­ja bu­vo pa­tys įdo­miau­si da­ly­kai. Su­si­ža­vė­ji­mą lė­mė is­to­ri­jos mo­ky­to­jas An­ta­nas Mar­cin­ke­vi­čius. Ge­ras ora­to­rius, ne­nau­do­jęs už­ra­šų, kal­bė­jęs aiš­kiai, stip­riu bal­su.

Mo­ky­to­jas pa­ste­bė­jo J. Si­rei­kos po­lin­kį, ga­bu­mus is­to­ri­jai: „Nuo A. Mar­cin­ke­vi­čiaus lai­kų su­vo­kiau: no­riu bū­ti is­to­ri­kas ir no­riu bū­ti mo­ky­to­jas – toks, koks ma­no mo­ky­to­jas.“

Vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je jau vi­siems bu­vo aiš­ku: J. Si­rei­ka bus is­to­ri­kas. 1968 me­tais įsto­jo į tuo­me­ti­nį Vil­niaus vals­ty­bi­nį pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, is­to­ri­jos ir pe­da­go­gi­kos spe­cia­ly­bę.

Kny­gą „An­ti­ki­nės Grai­ki­jos is­to­ri­ja“ J. Si­rei­ka de­di­ka­vo „sa­vo Mo­ky­to­jui, žy­miam se­no­vės Ry­tų is­to­ri­jos spe­cia­lis­tui, VVPI ir Hai­fos uni­ver­si­te­to (Iz­rae­lis) pro­fe­so­riui Mi­chae­liui Helt­ze­riui at­min­ti“.

J. Si­rei­ka iki šiol pri­si­me­na pa­skai­tas, kai pro­fe­so­rius de­gė no­ru pra­neš­ti apie vi­sus nau­jau­sius at­ra­di­mus. M. Helt­ze­ris at­krei­pė dė­me­sį į ga­bų stu­den­tą, pa­siū­lė pri­si­jung­ti prie ren­ka­mos gru­pės mo­ky­tis aka­dų kal­bos – skai­ty­ti dan­ti­raš­tį, vė­liau nu­krei­pė mo­ky­tis grai­kų ir se­no­vės he­ti­tų kal­bų.

„Ne­ma­žai stu­den­tų pas jį ne­ga­lė­jo iš­lai­ky­ti eg­za­mi­no, rei­ka­la­vi­mai bu­vo di­de­li. Sa­ky­da­vo: ga­li­te ne­ži­no­ti, ka­da gy­ve­no Le­ni­nas, bet jei­gu ne­ži­no­si­te, ka­da gy­ve­no Ha­mu­ra­bis, ei­si­te lau­kais!“

Kai M. Helt­ze­ris ap­si­spren­dė emig­ruo­ti į Iz­rae­lį, sa­vo įpė­di­niu nu­ro­dė J. Si­rei­ką.

Stu­den­tui te­ko suin­ten­sy­vin­ti stu­di­jas, iš­lai­ky­ti dau­gy­bę įskai­tų, eg­za­mi­nų ir dip­lo­mą gau­ti ge­ro­kai grei­čiau.

„Bu­vau stro­pus stu­den­tas, ba­lan­sa­vau ties ga­li­my­bių ri­ba. Rei­kė­jo ne tik vis­ką iš­lai­ky­ti, bet ir pa­si­reng­ti pa­skai­toms. Apie per­spek­ty­vą ne­gal­vo­jau: rei­kia tai rei­kia.“

In­ten­sy­vio­mis stu­di­jo­mis J. Si­rei­ka at­si­grie­bė 1,5 me­tų ir pa­si­vi­jo vai­kys­tė­je pra­ras­tus me­tus: dėl skur­daus gy­ve­ni­mo į pir­mą kla­sę nuė­jęs be­veik de­šim­ties, į pir­mą kur­są sto­jo bū­da­mas be­veik 21 me­tų.

Iš­lai­kęs eg­za­mi­nus aukš­čiau­siais ba­lais, J. Si­rei­ka ta­po se­no­vės is­to­ri­jos dės­ty­to­ju. Pa­ra­dok­sas: Azi­jos ir Af­ri­kos is­to­ri­jos se­mi­na­rus te­ko ves­ti tiems, ku­rie mo­kė­si kur­su aukš­čiau – poe­tui Al­miui Gry­baus­kui, is­to­ri­kui, dip­lo­ma­tui Al­fon­sui Ei­din­tui.

Pra­ras­tas lai­kas

1970 me­tais iš­vy­kęs M. Helt­ze­ris J. Si­rei­kai sa­kė laiš­kų ne­ra­šy­siąs, kad su­si­ra­ši­nė­ji­mas su So­vie­tų Są­jun­gą pa­li­ku­siu žmo­gu­mi ne­pa­kenk­tų.

J. Si­rei­ka su M. Helt­ze­riu po be­veik 30 me­tų su­si­ti­ko Vil­niu­je.

Šie­met pro­fe­so­riui bū­tų su­ka­kę 90 me­tų. J. Si­rei­ka šia pro­ga ren­gia straips­nį. Ko­res­pon­den­ci­ja pa­si­da­li­jo Vil­niaus edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Juo­zas Ski­rius, su M. Helt­ze­riu ry­šius už­mez­gęs po 1990-ųjų.

„Helt­ze­ris pa­sa­kė, kad iš­va­žiuo­ja ir kad ga­liu dės­ty­ti, bet ne­pa­sa­kė, ką da­ry­ti dėl moks­lų, ne­pa­li­ko re­ko­men­da­ci­jų, į ką kreip­tis. Jei M. Helt­ze­ris ne­bū­tų emig­ra­vęs, gy­ve­ni­mas bū­tų su­si­klos­tęs ki­taip: Le­ning­ra­de (da­bar Sankt Pe­ter­bur­gas) bū­čiau bai­gęs as­pi­ran­tū­rą ir dir­bęs Vil­niu­je.“

J. Si­rei­kos li­ki­mą ki­ta kryp­ti­mi pa­kei­tė ne­su­ta­ri­mai su de­ka­nu, vė­liau ta­pu­siu ir jo ka­ted­ros ve­dė­ju. Išei­da­mas į ka­riuo­me­nę, pa­sa­kė ne­grį­šiąs. Ir ne­grį­žo: ati­tar­na­vęs įsi­dar­bi­no pio­nie­rių sto­vyk­los va­do­vu – rei­kė­jo pi­ni­gų.

Net­ru­kus su­lau­kė Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to do­cen­to A. Ažu­ba­lio vi­zi­to ir pa­siū­ly­mo dirb­ti. Dir­bo TSKP is­to­ri­jos ir po­li­ti­nės eko­no­mi­kos ka­ted­ro­je, ap­si­gy­nė di­ser­ta­ci­ją. 1989–1991 me­tais bu­vo Is­to­ri­jos ir eko­no­mi­kos ka­ted­ros ve­dė­jas.

„Kaip is­to­ri­kui nuo 1974 me­tų iki 1989 me­tų – be­veik pra­ras­tas lai­kas. 1989 me­tais va­do­va­vau ka­ted­ros per­tvar­ky­mui: at­si­sa­ky­mui TSKP is­to­ri­jos, moks­li­nio ko­mu­niz­mo, mark­sis­ti­nės fi­lo­so­fi­jos ir pe­rė­ji­mui prie nor­ma­lių da­ly­kų. Vie­to­je TSKP is­to­ri­jos pra­dė­jau dės­ty­ti Eu­ro­pos kul­tū­ros is­to­ri­ją, ją pra­dė­da­vau nuo an­ti­kos – taip grį­žo Grai­ki­ja, Ro­ma.“

Dar po ke­le­rių me­tų J. Si­rei­ka bu­vo pa­kvies­tas į KTU dės­ty­ti ci­vi­li­za­ci­jų is­to­ri­jos, vė­liau ma­gist­ran­tams skai­tė Eu­ro­pos ci­vi­li­za­ci­jų is­to­ri­ją. 2000 me­tais, ŠU įkū­rus is­to­ri­jos spe­cia­ly­bę, dės­tė se­no­vės is­to­ri­ją.

Kai pro­fe­so­riaus Gin­tau­to Ma­žei­kio pa­pra­šy­tas su­ti­ko dės­ty­ti ly­gi­na­mą­sias ci­vi­li­za­ci­jų stu­di­jas, ci­vi­li­za­ci­jų pro­ce­są, ki­lo dar di­des­nis su­si­do­mė­ji­mas, išau­go kom­pe­ten­ci­ja, nes Grai­ki­ją rei­kė­jo įver­tin­ti ir iš is­to­ri­jos fi­lo­so­fi­jos, ir iš so­cio­lo­gi­jos pu­sės.

2009 me­tais iš­lei­do mo­ko­mą­sias kny­gas „Glaus­ta se­no­vės Grai­ki­jos ci­vi­li­za­ci­jos is­to­ri­ja“, 2011 me­tais – „Glaus­ta An­ti­kos ci­vi­li­za­ci­jų is­to­ri­ja“.

Su­dė­tin­ga te­ma

Ra­šy­da­mas „An­ti­ki­nės Grai­ki­jos is­to­ri­ją“, J. Si­rei­ka pa­si­tel­kė, jo aki­mis, ge­riau­sius moks­li­nin­kų dar­bus.

„Sten­giau­si pa­nau­do­ti tai, kas yra ge­riau­sia ir įdo­miau­sia, bet per­leis­ti per sa­vo pri­zmę, pa­ra­šy­ti sa­vo va­rian­tą. Ma­no orien­ta­ci­ja bu­vo: „Tu­riu pa­ra­šy­ti ne­pras­tą dar­bą. Spor­ti­niu ter­mi­nu – aukš­tai iš­kel­ti kar­te­lę.“

Is­to­ri­kas sa­ko, kad ke­lias bu­vo sun­kus, ypač įpu­sė­jus dar­bą. Ko­man­dos ne­tu­rė­jo – dir­bo vie­nas.

„Gal 95 pro­cen­tais esu pa­ten­kin­tas, – įver­ti­na J. Si­rei­ka. – Grai­ki­jos is­to­ri­ją ga­li­ma ver­tin­ti daug as­pek­tų, jie sun­ki­na jos su­vo­ki­mą, pa­ra­šy­mą, na­ra­ty­vą. La­bai se­ni lai­kai, ki­toks mąs­ty­mo bū­das, nors grai­kai mums la­bai ar­ti­mi, kaip pro­tė­viai. Se­no­vės Grai­ki­ja nie­ka­da ne­bu­vo vals­ty­bė, Grai­ki­jos pa­sau­lį su­da­rė šim­tai vals­ty­bių, va­di­na­mie­ji po­liai, vi­siš­kai sa­va­ran­kiš­ki, ne­prik­lau­so­mi. Grai­kų ko­lo­ni­jos drie­kė­si nuo Is­pa­ni­jos iki Gru­zi­jos, nuo Egip­to ne­t iki Vi­du­ri­nės Azi­jos.“

Ra­šy­ti Grai­ki­jos is­to­ri­ją, sa­ko J. Si­rei­ka, bu­vo sun­ku dėl įvai­ro­vės, gau­sy­bės vei­kė­jų, kiek­vie­nu at­ve­ju rei­kė­jo tu­rė­ti ome­ny­je spe­ci­fi­ką.

Per­žiū­rė­jo, ana­li­za­vo dau­gy­bę šal­ti­nių. Gau­ga­me­lų mū­šis (tarp Alek­sand­ro Di­džio­jo ir Per­si­jos ka­ra­liaus Da­rė­jaus III ka­riuo­me­nės) taip su­do­mi­no, kad sa­vai­tę stu­di­ja­vo vien šio mū­šio šal­ti­nius. Kny­go­je šiam mū­šiui sky­rė pen­kis pus­la­pius.

Nė­ra spe­cia­lis­tų

– Kiek lai­ko pri­rei­kė pa­ra­šy­ti „An­ti­ki­nės Grai­ki­jos is­to­ri­ją“?

– Ra­šiau apie tre­jus me­tus. Pa­si­ren­gi­mas tru­ko daug dau­giau nei 10 me­tų. Gi­li­ni­ma­sis, žiū­rė­ji­mas į Grai­ki­ją iš įvai­rių pu­sių, iš įvai­rių da­ly­kų per­spek­ty­vos – ne tik is­to­ri­jos.

Per il­gą lai­ką su­vo­ki­mas, su­pra­ti­mas, kas ta an­ti­ki­nė Grai­ki­ja, atė­jo. Su­si­vo­ki­mas atei­na gi­liai stu­di­juo­jant, daug dir­bant, de­dant daug pa­stan­gų. Gal­vo­jant, ko­dėl taip, o ne ki­taip at­si­ti­ko. Ne­leng­vas dar­bas, bet kai pa­vyks­ta pa­da­ry­ti, sma­gu.

– Ar sau at­sa­kė­te į klau­si­mą, kas yra an­ti­ki­nė Grai­ki­ja?

– Tur­būt taip. Be abe­jo, tai la­bai iš­ki­li ci­vi­li­za­ci­ja, grai­kai pa­nau­do­jo šan­są su­kur­da­mi Eu­ro­pos pa­ma­tus. Dau­ge­lio pa­lan­kių fak­to­rių de­ri­nys šio­je te­ri­to­ri­jo­je lė­mė, kad iš­ki­lo ci­vi­li­za­ci­ja su sa­vo mil­ži­niš­kais lai­mė­ji­mais, be ku­rių tie­siog ne­bū­tų mū­sų – kaip to­kių.

Jei ne­bū­tų grai­kų, Eu­ro­pa bū­tų vi­sai ki­to­kia. Ne tik an­ti­kos lai­kais. Ko­kie mes bū­tu­me? Mu­sul­mo­nai, ara­bai stip­riai vei­kė vi­du­ram­žiais, anks­ty­vai­siais vi­du­ram­žiais. Jei ne­bū­tų bu­vę grai­kų ir ro­mė­nų, is­la­mas bū­tų di­des­nę įta­ką pa­da­ręs.

Ro­mė­nai pe­rė­mė Grai­ki­jos lai­mė­ji­mus ir juos iš­pla­ti­no, pa­sklei­dė di­džiu­lė­je Eu­ro­pos te­ri­to­ri­jo­je, grai­kų įta­ka pa­si­da­rė la­bai di­de­lė. Ro­mė­nai pri­dė­jo tei­sę, ge­bė­ji­mą val­dy­ti di­džiu­les te­ri­to­ri­jas – im­pe­ri­jų ad­mi­nist­ra­vi­mą.

– Kny­gos pri­sta­ty­me mi­nė­jo­te, kad se­no­vės is­to­ri­ją stu­den­tai XXI am­žiu­je te­be­si­mo­kė iš Sta­li­no lai­kais V. S. Ser­ge­je­vo ra­šy­tų ir į lie­tu­vių kal­bą iš­vers­tų va­do­vė­lių. No­rė­jo­te pa­keis­ti si­tua­ci­ją?

– Iki 2016 me­tų rug­sė­jo bu­vo tik ver­ti­mai nuo Sta­li­no lai­kų. 2016 me­tais išė­jo pran­cū­zų Clau­de Or­rieux ir Pau­li­ne Schmitt Pan­tel pa­ra­šy­tas va­do­vė­lis „Se­no­vės grai­kų is­to­ri­ja“, į lie­tu­vių kal­bą jį iš­ver­tė Da­rius ir Tat­ja­na Alek­nos.

Kai kny­gą iš­lei­do, nuė­jau į ap­skri­ties bib­lio­te­ką pa­žiū­rė­ti – pa­ma­čiau, kad ją, tik ang­lų kal­ba, jau se­niai nau­do­ju. Šis va­do­vė­lis tru­pu­tė­lį sens­te­lė­jęs, 1994 me­tų, tad ja­me nė­ra nau­jau­sių fak­tų. Pa­vyz­džiui, nė­ra apie Del­fų ty­ri­nė­ji­mus, kai moks­li­nin­kai nu­sta­tė, kaip Pi­ti­ja gir­dė­jo Die­vų bal­sus: ties tek­to­ni­niu lū­žiu eti­le­no du­jos tik­rai ver­žė­si, vei­kė psi­chi­ką. Apie tai ra­šau sa­vo kny­go­je.

– Ko­dėl lie­tu­vių is­to­ri­kai ne­siė­mė šio dar­bo?

– Tai la­bai su­dė­tin­gas da­ly­kas. Rei­kia gi­lin­tis į se­no­vę, o to­kių, ku­rie no­rė­tų, la­bai ma­žai, vie­ne­tai. Ko­dėl ne­no­ri­ma? Gal­būt gal­vo­ja­ma, kad ne­la­bai ak­tua­lu, la­bai se­ni lai­kai. Lie­tu­vo­je nė­ra dok­to­ran­tū­ros, nes for­ma­liai nė­ra spe­cia­lis­tų, kas bū­tų iš šio da­ly­ko pa­ra­šęs di­ser­ta­ci­ją.

Ki­tas da­ly­kas, rei­kia iš­mok­ti se­no­vės kal­bų.

Šal­ti­nių Lie­tu­vo­je nė­ra. Yra tik daik­tų, ar­te­fak­tų: „Auš­ros“ mu­zie­ju­je sau­go­mos ke­tu­rios šu­me­rų dan­ti­raš­čio ply­te­lės, mu­mi­ja – Na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je.

Vi­sa tai lė­mė, kad ne­tu­ri­me di­ser­ta­ci­ją pa­ra­šiu­sio žmo­gaus, iš­sky­rus M. Helt­ze­rį. Į Lie­tu­vą jis bu­vo at­va­žia­vęs iš Es­ti­jos, stu­di­jas bai­gęs Le­ning­ra­de. Vie­nin­te­lis at­ve­jis per vi­są lai­ko­tar­pį nuo praė­ju­sio am­žiaus vi­du­rio iki šiol.

Su­si­do­mė­ji­mas – vi­sam lai­kui

– Ar skai­to­te se­no­sio­mis kal­bo­mis?

– Jei M. Helt­ze­ris ne­bū­tų iš­vy­kęs, se­ną­sias kal­bas, ži­no­ma, bū­čiau iš­mo­kęs. Ži­nau pa­čią sis­te­mą. Aka­dų, se­mi­tų kal­ba – vi­sai ki­ta sis­te­ma. Dan­ti­raš­čio ženk­lai ga­li vie­nu at­ve­ju reikš­ti skie­me­nį, ki­tu – žo­dį, tre­čiu – daik­tų rū­šį ar ly­tį. Prik­lau­so nuo to, ku­rio­je vie­to­je ženk­las, koks jo san­ty­kis su ki­tais – nė­ra leng­vai iš­moks­ta­mas da­ly­kas.

Per­nai skai­čiau Ry­tų is­to­ri­jos pa­skai­tas, šie­met an­ti­kos is­to­ri­ją. Kai kal­bu apie Ba­bi­lo­ni­ją ar apie šu­me­rų ci­vi­li­za­ci­ją, apie dan­ti­raš­čių raš­tą – ži­nau ne tik iš kny­gų. Su M. Helt­ze­riu sė­dė­jo­me ir skai­tė­me teks­tą, jis iš­vers­da­vo, paaiš­kin­da­vo. Li­ko su­vo­ki­mas, su­pra­ti­mas, bet skai­ty­ti neiš­mo­kau.

Grai­kiš­ką teks­tą per­skai­tau. Kai ra­šiau kny­gą, tu­rė­jau daug rei­ka­lų su grai­kiš­ko­mis są­vo­ko­mis. Var­das ar ter­mi­nas: kaip pa­ra­šy­ti lie­tu­viš­kai? Jei no­ri įsi­gi­lin­ti, pa­jaus­ti, su­pras­ti, šal­ti­nius bū­ti­na skai­ty­ti.

– Ka­da sa­vo aki­mis pa­ma­tė­te Grai­ki­ją?

– Prieš maž­daug de­šimt me­tų. Nusk­ri­do­me į Sa­lo­ni­kus, šiau­ri­nė­je da­ly­je, kur bu­vo se­no­vės Ma­ke­do­ni­ja. Au­to­bu­su į pie­tus, pro Olim­po kal­ną, pro kal­nų Grai­ki­ją, į Del­fus, Pa­la­po­ne­so pu­sia­sa­lį, Mi­kė­nus, Atė­nus, Ak­ro­po­lį. Ap­žiū­rė­jo­me pa­grin­di­nes vie­tas, iš­sky­rus Spar­tą. Nuot­rau­kas iš ke­lio­nės pa­nau­do­jau kny­go­se.

– Koks jaus­mas pa­ma­ty­ti ša­lį, ku­rios praei­tį esa­te nuo­dug­niai iš­stu­di­ja­vęs?

– Įsi­vaiz­da­vi­mas bu­vo nu­lem­tas iliust­ra­ci­jų, re­konst­ruk­ci­jų kny­go­se. Kai pa­ma­tai ko­kią nors de­ta­lę, tik­rą daik­tą, pa­da­ro di­de­lį įspū­dį, pa­vyz­džiui, ko­rin­to ko­lo­nos gal­vu­tė. Ar­ba va­zos, mo­ne­tos. Kai pa­ma­čiau, kaip at­ro­dė sta­dio­nas – ja­me iš­li­ku­si da­lis suo­lų, at­kas­tas ta­kas – ne­sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kaip vy­ko var­žy­bos. Su­vo­ki­mas tam­pa pil­nas, ne­be kny­gi­nis.

– Kai pa­ra­šė­te kny­gą, pa­dė­jo­te sim­bo­li­nį taš­ką šiai te­mai, ar to­liau ieš­ko­te?

– Su­si­do­mė­ji­mas liks vi­siems me­tams, ku­rie man dar li­ko.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Is­to­ri­kas Jo­nas Si­rei­ka kar­je­rą pra­dė­jo nuo se­no­vės is­to­ri­jos. Po il­gos per­trau­kos is­to­ri­kas grį­žo prie mėgs­ta­mos te­mos.

Kny­ga „An­ti­ki­nės Grai­ki­jos is­to­ri­ja“ yra pir­ma­sis to­kios apim­ties ir po­bū­džio se­no­vės Grai­ki­jos praei­čiai skir­tas Lie­tu­vos is­to­ri­ko dar­bas.

Is­to­ri­ką Jo­ną Si­rei­ką sa­vo įpė­di­niu bu­vo pa­si­rin­kęs žy­mus se­no­vės Ry­tų is­to­ri­jos spe­cia­lis­tas pro­fe­so­rius Mi­chae­lis Helt­ze­ris. Jam J. Si­rei­ka de­di­ka­vo nau­ją­ją kny­gą.