Senos fotografijos iš mamos albumo

As­me­ni­nio al­bu­mo nuotr.
Bend­ra­dar­bės. Iš kai­rės: Sta­sė Da­mi­jo­nai­ty­tė, Va­lė Juo­za­pai­ty­tė, Mi­lė Ka­ni­šaus­kai­tė. 1936 m.
Į ma­no ran­kas pa­te­ko 12 se­nų fo­tog­ra­fi­jų. Tai – ma­mos Sta­sės Da­mi­jo­nai­ty­tės pa­li­ki­mas. Nuot­rau­ko­se įam­žin­tos dai­lios be­si­šyp­san­čios pa­ne­lės ( tarp jų yra ir ji­nai) – tai tar­pu­ka­rio lai­ko­tar­pio Šiau­lių ak­ci­nės bend­ro­vės "Mais­tas" rie­ba­lų ce­cho dar­bi­nin­kės. O ir vi­si šių nuo­trau­kų au­to­riai ir­gi šiau­lie­čiai.

Spau­dai ant nuo­trau­kų liu­di­ja, kad dau­giau­siai nuo­trau­kų pa­da­rė fo­tog­ra­fas, ku­ris sa­vo stu­di­ją bu­vo pa­va­di­nęs "Me­nas". Jo pa­var­dės nė­ra, bet yra ad­re­sas: Šiau­liai, Vil­niaus g-vė 193. "Me­no" da­ry­to­se nuo­trau­ko­se už­dė­tas spau­das su tiks­lia da­ta.

Ant vie­nos fo­tog­ra­fi­jos iš­li­kęs toks už­ra­šas: "Fo­to G. Riv­kin­das. Šiau­liai." Ant ki­tos: " Fo­to M. Cho­lians­kis, Vil­niaus g-vė 166, Šiau­liai." Ar­ba: "Fo­to A. Pet­ke­vi­čiaus, Šiau­liai, Auš­ros alė­ja 6."

Pir­mo­ji iš ma­no tu­ri­mų nuo­trau­kų da­tuo­ta 1936 me­tų lie­pos 28-ąja die­na, o pa­sku­ti­nio­ji – 1939 m. gruo­džio 19-ąja die­na. Iš už­ra­šų ga­li­ma spręs­ti, kad jos bu­vo do­va­no­tos drau­gėms ar bend­ra­dar­bėms.

Praė­jo daug lai­ko, ta­čiau nuo­trau­kos gra­žiai iš­si­lai­kę. Tai ro­do, kad fo­tog­ra­fai bu­vo pui­kūs sa­vo ama­to meist­rai.

Vie­no­je fo­tog­ra­fi­jo­je įam­žin­tas Šiau­lių ak­ci­nės band­ro­vės "Mais­to" rie­ba­lų ce­cho ko­lek­ty­vas: 8 dar­bi­nin­kės ir du meist­rai. Ant­ras iš kai­rės – Jab­lons­kis, o pir­ma­sis – deš­rų meist­ras če­kas Na­čeč­ka. Jis bend­rau­da­vo vo­kiš­kai. Pir­mo­ji iš kai­rės sė­di – vy­res­nio­ji dar­bi­nin­kė S. Da­mi­jo­nai­ty­tė. Tarp sto­vin­čių­jų mo­te­rų pir­mo­ji iš de­ši­nės Zo­sė Gri­ciu­tė. Ji gy­ve­no ne­to­li sto­ties ir žu­vo pir­mą­ją ka­ro die­ną, kai vo­kie­čiai bom­bar­da­vo ge­le­žin­ke­lio maz­gą. Bom­ba pa­tai­kė į na­mą, ku­ria­me mer­gi­na gy­ve­no.

Šei­mo­je apie Sta­sę iš­li­ko daug pri­si­mi­ni­mų. Ji gi­mė 1914 me­tais ir au­go aš­tuo­nių vai­kų šei­mo­je ne­di­de­lia­me Ša­kių ap­skri­ties pa­ne­mu­nės kai­me­ly­je. Į Šiau­lius Sta­sę at­si­ve­žė vy­res­nio­ji se­suo Mar­jo­na, ku­ri iš­te­kė­jo už pa­sie­nio po­li­ci­nin­ko Juo­zo Smul­ke­vi­čiaus ir 1924 me­tais su­si­lau­kė duk­re­lės Bi­ru­tės. Jos vy­ras bu­vo per­kel­tas į Šiau­lius ir ta­po mies­to kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­ju. Šiau­liuo­se šei­ma su­si­lau­kė ant­ros duk­ros – Te­sos. Duk­ras pa­dė­jo pri­žiū­rė­ti Sta­sė Da­mi­jo­nai­ty­tė.

1930 me­tų va­sa­rą, su­lai­kant iš ka­lė­ji­mo pa­bė­gu­sį ir Šiau­liuo­se be­si­slaps­tan­tį nu­si­kal­tė­lį, J.Smul­ke­vi­čius žu­vo.

Ne­lai­mė vie­na ne­vaikš­to: praė­jus me­tams mi­rė Smul­ke­vi­čių duk­re­lė Te­sa. Mar­jo­na pa­lai­do­jo ją se­no­sio­se Šiau­lių ka­pi­nė­se ša­lia tė­vo.

1934 me­tais S. Da­mi­jo­nai­ty­tei suė­jo 20 me­tų. Rei­kė­jo pra­dė­ti ieš­ko­ti dar­bo. Tais lai­kais ras­ti dar­bą Šiau­liuo­se ne­bu­vo leng­va. Rei­kė­jo su­lauk­ti pil­na­me­tys­tės – 21-erių, rei­kė­jo ko­kio ži­no­mo žmo­gaus re­ko­men­da­ci­jos – ga­ran­ti­jos, kad priim­ta­sis į dar­bą ge­rai dirbs.

Po me­tų Sta­sei įsi­dar­bin­ti pres­ti­ži­nė­je dar­bo­vie­tė­je "Mais­tas" pa­dė­jo se­suo Mar­jo­na, nes ji kaip žu­vu­sio po­li­ci­nin­ko žmo­na tu­rė­jo daug pa­žin­čių ir gy­ve­ni­miš­kos pa­tir­ties.

Dar­bas "Šiau­lių mais­te" bu­vo ge­rai ap­mo­ka­mas. Per sa­vai­tę už­dirb­da­vo tiek, kad ga­lė­da­vo nu­si­pirk­ti kas­die­ni­nius ba­te­lius. "Mais­to" sa­vi­nin­kai gy­ve­no Pran­cū­zi­jo­je, bet jų nu­ro­dy­mu per Ka­lė­das ir Ve­ly­kas kiek­vie­nas dar­bi­nin­kas do­va­nų gau­da­vo bend­ro­vės ga­mi­nių. " Ir nie­kas prie Sme­to­nos dar­be ne­vog­da­vo... Ap­sau­gok, Die­ve! Juk ta­da vi­sa­me mies­te ap­si­juok­tum, nie­kas į dar­bą va­gies ne­bep­riim­tų, " – sa­ky­da­vo S. Da­mi­jo­nai­ty­tė.

"Mais­te" Sta­sė su­si­pa­ži­no su ten pat dir­ban­čiu šiau­lie­čiu Pet­ru Bi­liū­nu ir 1939 va­sa­rą su­si­tuo­kė.

Ta­čiau priar­tė­jo 1940-ie­ji, ir įpras­tas šiau­lie­čių gy­ve­ni­mass pra­dė­jo griū­ti. Lie­tu­vą už­plū­do ru­sai.

Ne­ti­kė­da­mi sa­vo aki­mis po Šiau­lius vaikš­čio­jo ru­sų ka­riš­kiai, ste­bė­jo pil­nas mais­to ir dra­bu­žių par­duo­tu­ves ir va­di­no Lie­tu­vą – ma­len­ka­ja Ame­ri­ka ( ma­žo­ji Ame­ri­ka). Ka­riš­kių žmo­nos par­duo­tu­vė­se pir­ko dai­lius nak­ti­nius bal­ti­nius ir dė­vė­da­vo vie­toj su­kne­lių. At­vy­kė­lių šei­mos pra­dė­jo pirk­ti dra­bu­žius mai­šais. Paš­te nu­tį­so ei­lės ru­sų su siun­ti­niais, ku­rie ke­lia­vo į so­vie­ti­nę ro­di­ną. Po ku­rio lai­ko mais­to par­duo­tu­vės bu­vo tar­si šluo­te iš­luo­tos. Pa­tys šiau­lie­čiai ei­liuo­da­vo: " nei mė­sy­tės, nei deš­ry­tės, tik rau­do­nos vė­lia­vy­tės..."

Kar­tu su ru­sais į Lie­tu­vą atė­jo ir mi­tin­gų ma­da. Vie­ną sek­ma­die­nį toks mi­tin­gas bu­vo su­šauk­tas ir "Mais­to" dar­bi­nin­kams. Ru­sų ka­riš­kiai kaip sve­čiai bu­vo su­so­din­ti pre­zi­diu­me. Tą mi­tin­gą or­ga­niz­vo vie­ti­niai ko­mu­nis­tai ir jiems pri­jau­čian­tys. Ta­čiau ka­riš­kiai il­gai mi­tin­go ne­pra­dė­jo, kaž­ko vis del­sė. "Mais­to" vy­rai pra­dė­jo ne­kant­rau­ti ir klau­sė or­ga­niz­to­rių, ko jie lau­kia. Ka­riš­kiai at­ro­dė ne­pa­ten­kin­ti ir paaiš­ki­no, kad lau­kia dar­bi­nin­kų, o čia, gir­di, su­si­rin­ko vie­ni bur­žu­jai, po­nai... Ma­tyt to­dėl, kad dar­bi­nin­kai bu­vo gra­žiai ap­si­ren­gę, vi­si vy­rai dė­vė­jo skry­be­les, tad jie ir pa­lai­ky­ti bur­žu­jais.

Ver­tė­jams te­ko ne­ma­žai pa­plu­šė­ti, kol išaiš­ki­no, kad į mi­tin­gą atė­jo dar­bi­nin­kai, o ne kaž­ko­kie po­nai. Pra­si­dė­jus mi­tin­gui, ru­sų ka­riš­kiai šlo­vi­no Sta­li­ną, aiš­ki­no, ko­kį švie­sų ir lai­min­gą gy­ve­ni­mą at­neš so­vie­ti­nė san­tvar­ka.

Dar­bi­nin­kai klau­sė­si ir ty­lė­jo. Jie ma­tė, kas da­rė­si Šiau­liuo­se, kai atė­jo ru­sai. ( Vi­sa tai iš­li­ko ne vien S. Da­mi­jo­nai­ty­tės pri­si­mi­ni­muo­se.)

Kar­tą grįž­da­mas iš dar­bo pra­din­go Sta­sės vy­ras. Ji vi­sur jo ieš­ko­jo, bet ne­ra­do. Po ke­lių mė­ne­sių Pet­ras grį­žo na­mo iš Ry­gos ka­lė­ji­mo. Pa­si­ro­do jį slap­ta sau­gu­mie­čiai areš­ta­vo, už­da­rė ir tar­dė, ža­dė­jo su­šau­dy­ti, bet pa­lei­do. Po ku­rio lai­ko jį vėl suė­mė ir iš­trė­mė į Si­bi­rą. Taip sui­ro ve­dy­bi­nis Sta­sės ir Pet­ro gy­ve­ni­mas.

Pra­si­dė­jo ka­ras, Lie­tu­va pra­ra­do Nep­rik­lau­so­my­bę, ša­lį už­val­dė so­vie­tai.

Po ka­ro Sta­sės se­suo Mar­jo­na li­ko gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, nors vy­ro Juo­zo ko­le­gos siū­lė trauk­tis į už­sie­nį. Ji bu­vo įsi­ti­ki­nu­si, kad nie­ko blo­go ne­pa­da­rė, o jos vy­ras dau­giau kaip de­šimt me­tų mi­ręs. Bet ir mi­ręs Smul­ke­vi­čius drums­tė so­vie­tams gy­ve­ni­mą. Pas­te­bė­ju­si, kad ją ėmė sek­ti, pra­dė­jo slaps­ty­tis. Ta­da sau­gu­mie­čiai Šiau­liuo­se su­si­ra­do se­se­rį ir pa­sa­kė: "Jei­gu ta­vo se­suo pa­ti pas mus nea­teis, tai vie­toj jos ta­ve į Si­bi­rą iš­ve­ši­me." Sta­sė iš­si­gan­do, ta­da ji au­gi­no dvi ma­žas duk­re­les. Sku­biai da­vė ži­nią Mar­jo­nai. Ne­dels­da­ma Smul­ke­vi­čie­nė iš­ke­lia­vo į sa­vo tė­viš­kę ir kaip Da­mi­jo­nai­ty­tė iš­te­kė­jo už vie­ti­nio naš­lio Ka­zi­mie­ro Ja­ko.

Ir Sta­sė pa­li­ko Šiau­lius, ir pa­trau­kė į gim­tą­sias pa­ne­mu­nės vie­tas. Ta­čiau Šiau­liuo­se pra­leis­ta jos gy­ve­ni­mo da­lis ir dar­bas "Mais­te" iš­li­ko at­min­ty, kaip pa­ts švie­siau­sias ir gra­žiau­sias lai­ko­tar­pis.

So­viet­me­čiu Sta­sė ne­pa­lai­kė ry­šių su bu­vu­sio­mis bend­ra­dar­bė­mis iš "Mais­to", ta­čiau pui­kiai pri­si­mi­nė vi­sų var­dus ir pa­var­des. Kaip su­si­klos­tė jų li­ki­mai Sta­sė ne­ži­no­jo.

So­viet­me­čiu žu­vu­sio kri­mi­na­lis­to Juo­zo Smul­ke­vi­čiaus ka­pas bu­vo ap­leis­tas. Da­bar – pri­žiū­ri­mas. Jis yra Se­nų­jų Šiau­lių ka­pi­nių pa­kraš­ty­je, prie tvo­ros, sa­ko­ma, kad ge­rai ma­to­si iš Sau­lės ber­niu­ko aikš­tės. Nors Juo­zo ar­ti­mie­ji tiek iš jo, tiek iš jo žmo­nos pu­sės vi­si iš­mi­rę, ta­čiau ka­pu rū­pi­na­si Šiau­lių po­li­ci­ja. Jie res­tau­ra­vo re­tai ap­tin­ka­mo ro­ži­nio gra­ni­to pa­mink­lą. Už tai esa­me la­bai dė­kin­gi.

* Pa­gal Sta­sės Da­mi­jo­nai­ty­tės- Bi­liū­nie­nės pri­si­mi­ni­mus pa­ra­šė jos duk­tė Val­da Bi­liū­nai­tė-Dau­nie­nė.  Jai ga­li­ma pa­skam­bin­ti: 8 345 62241

Apie teks­to au­to­rę

Val­da Bi­liū­nai­tė-Dau­nie­nė – gar­bi Ša­kių kraš­to poe­tė, kraš­to­ty­ri­nin­kė, ke­lių kny­gų au­to­rė. Gi­mė 1941 me­tais Šiau­liuo­se, Vil­niaus uni­ver­si­te­te įsi­gy­jo vo­kie­čių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros dės­ty­to­jos spe­cia­ly­bę, dir­bo Ša­kių ra­jo­ne. Da­bar gy­ve­na Ša­kių ra­jo­no Ki­du­lių se­niū­ni­jos Jud­rių kai­me. 2012 me­tais Šiau­liuo­se iš­leis­ta jos kny­ga "Grį­žęs iš už­marš­ties" apie tra­giš­kai žu­vu­sį prieš­ka­rio kri­mi­na­lis­tą Juo­zą Smul­ke­vi­čių, o 2018 me­tais – jos su­da­ry­ta kny­ga "Žo­lės gy­ve­ni­mas", skir­ta bend­ra­moks­lei, su­dė­tin­go li­ki­mo li­te­ra­tei Re­gi­nai Na­ru­šy­tei, ki­lu­siai iš Pak­ruo­jo ra­jo­no Dar­gu­žių kai­mo. V. Dau­niė­nė se­ną­sias ma­mos nuo­trau­kas per­duos Šiau­lių "Auš­ros"mu­zie­jui.

Komentarai

Ramus    Ant, 2019-12-03 / 08:38
,,Kartu su rusais atėjo ir mitingų mada". Žiūrėsim, žiūrėsim kas labiausiai laikosi tų madų? Gal V. Simulik? Veličko?
faktas    Pir, 2019-12-09 / 15:49
jei ne burliokinių fufaikių okupacija Lietuva ne to dar būtų pasiekusi

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.