Naujausios
Senasis tikėjimas padėjo išgyventi sovietmetį
„Net negalėčiau pasakyti, kas yra senasis Baltų tikėjimas – religija, ar tiesiog svarbiausia, neatskiriama mūsų kultūros dalis, – sako buvusi kelmiškė Inija Trinkūnienė. – Greičiausiai tai – lietuvybė. Atsikėlęs pasveikini saulę. Kas tai? Tikėjimas ar tiesiog nuo amžių mus pasiekęs apeiginis veiksmas?
Sovietų laikais folkloras, senasis tikėjimas mums padėjo išgyventi. Mūsų šeima gyveno, kaip dabar sakytume, savotiškame burbule. Turėjome platų ištikimų draugų, bendraminčių ratą. Mus nuolat supo jaunimas, draugai, bendraminčiai, su kuriais kartu šventėme kalendorines ir šeimos šventes, dainuodavome. Mūsų organizuoti renginiai buvo neoficialūs, sakytume pogrindiniai, nes tuomet buvo draudžiama švęsti ir Rasos šventę, ir kitas dabar mums įprastas šventes“.
Vilniaus universitete Filosofijos fakultete psichologijos studijas baigusi moteris visą gyvenimą dirbo sociologe Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, vėliau reorganizuotame į Kultūros, filosofijos ir meno institutą, o nuo 2010 metų – į Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutą.
Domėjosi etninės kultūros sklaidos ir raiškos tyrimais, paskelbė per 60 mokslinių straipsnių, dalyvavo Lietuvoje ir užsienyje rengiamose konferencijose, 2004–2013 metais buvo Etninės kultūros globos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo narė.
1998 metais „Romuvos“ iniciatyva įkurtas Europos etninių religijų kongresas.
Šiuo metu ji vadovauja apeiginio folkloro grupei „Kūlgrinda“, kurią 1990 metais įkūrė kartu su savo vyru Jonu Trinkūnu.
Po vyro mirties moteris išrinkta ir įšventinta „Romuvos“ krive. Jai tenka koordinuoti bendruomenių, kurių Lietuvoje yra jau 25, darbą, atlikti jungtuvių, vaikų palaiminimo, laidotuvių ir kitas apeigas.
Prieš keletą metų Amžinybėn iškeliavęs jos vyras – Lietuvos etnologas, folkloristas, religijotyrininkas ir „Romuvos“ krivis Jonas Trinkūnas paliko veiklos. Paliko ir artimą ryšį – keturias dukras: Ugnę, Indrę, Rimgailę ir Vėtrą.
Laipsniškas nušvitimas
„Tai prasidėjo Vilniaus universiteto tautosakos ekspedicijose. Įsijungiau į folkloro sąjūdį. Folkloras prisotintas senojo tikėjimo dalykų, – apie savo kelionę į senąjį Baltų tikėjimą pasakoja I.Trinkūnienė. – Lemiamos reikšmės turėjo pažintis su Jonu Trinkūnu.
Vėliau sostinėje pradėjo kurtis vis daugiau folkloro ansamblių. Mano vyras įkūrė Žiūrų kaimo etnografinį ansamblį. Mes atlikdavome apeigas, bet sovietiniais laikais negalėjome skelbtis kaip religinė bendruomenė. Religinę bendruomenę įregistravome tik 1992 metais. Per tą veiklą laipsniškai atėjo nušvitimas.“
Šiandien tokių nušvitimų Lietuvoje daugėja. Nors senojo Baltų tikėjimo atstovai nevaikšto po namus, nedalija lankstinukų, jų atliekamos jungtuvių, vaikų palaiminimo arba vardo suteikimo, laidotuvių apeigos vis populiarėja.
Šeimos šventėse – jungtuvėse, krikštynose dalyvauja vidutiniškai trisdešimt ar pusšimtis žmonių. Jie iš arti pamato, kaip stipru ir prasminga, kai apeigos atliekamos senaisiais lietuviškais papročiais: jaunieji praeina juostų vartus, duoda priesaiką prie aukuro, juostomis surišamos jų rankos, o artimieji laimina grūdais. Apeigas lydi senosios lietuviškios giesmės ir kanklių muzika, o ratu sustoję apeigų dalyviai iš vieno kaušo geria apeiginį gėrimą.
Jungtuvių apeigoms artimos ir vaikų palaiminimo, vardo suteikimo apeigos. Dažnas svečias vėliau ir pats nori būtent tokios šeimos šventės.
Per metus jų atliekama po šimtą ir daugiau. Taigi, laipsniškai daugėja lietuvių, išpažįstančių senąjį Baltų tikėjimą.
„Lietuvoje kol kas yra diskriminacinis požiūris į religijų įvairovę, – apgailestauja ponia Inija. – Pripažįstamos tik kelios tradicinės religijos. Jos gauna net valstybės paramą. Dar viena kategorija religijų, kurios negauna paramos, bet pripažįstamos jų jungtuvės, vardo suteikimas. „Romuva“ – pačiam žemiausiam lygmeny. Neturime jokio statuso. Oficialiai nepripažįstamos nei mūsų jungtuvės, nei vardo suteikimas. Nors tai pati seniausia religija.“
Dėl tokio diskriminacinio požiūrio „Romuvos“ bendruomenė kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą.
Teismo prašoma pripažinti, kad Lietuva pažeidė Europos Žmogaus teisių konvencijos straipsnius dėl minties, sąžinės ir religijos laisvės. „Mes nesiekiame kompensacijos ar kitos materialinės naudos, – tvirtina I. Trinkūnienė. – Geriausias mums padarytos žalos atlyginimas – Strasbūro Teismo pripažinimas, kad mūsų teisės buvo pažeistos. Tai įpareigotų politikus keisti teisės aktus ir leistų visas religijas, kokios jos bebūtų, Lietuvoje laikyti lygias prieš įstatymą.“
Gyvieji ir mirusieji – viena šeima
„Pamatinis senojo Baltų tikėjimo teiginys, jog gyvieji ir mirusieji sudaro vieną šeimą, – pasakoja krivė. – Tai atspindi mūsų senolių tradicijas. Per Vėlines lankome artimųjų kapus. Per Kūčias ar kitas šventes padedame lėkštelę mirusiems. Tuo patvirtiname, jog jie yra šalia mūsų. Tik gal būt sėdi ant vėlių suolelio. Gyvieji ir mirusieji sudaro vieną visumą. Juk ir liaudies pasakojimuose žmogus po mirties įsikūnija į medį, iš medžio yra išskobiamos kanklės, kurios kalba žmogaus balsu.“
Gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio vienovė atsispindi ir laidotuvių apeigose, kurios palyginti su kitomis apeigomis, mažiausiai keitėsi. Jose labiausiai išlaikytas archainis lygmuo.
Ir šiandieninėse laidotuvėse yra daug momentų, išlikusių iš senojo Baltų tikėjimo. Ugnis, simbolizuojanti žmogaus gyvenimo ugnelę, nešama iki kapo duobės, dedama į kapą.
Įspūdingos, prasmingos ir gilios mirusiųjų palydėjimo giesmės.
Ar kai „Romuvos“ atstovai atlieka apeigas, nekyla konfliktų tarp jų ir tradicinių religijų atstovų?
I. Trinkūnienė sako, jog tokių dalykų nėra pasitaikę. Tai artimųjų pasirinkimas. Laidojant žinomą mitologą buvo pakviesti „Romuvos“ atstovai, nes mirusiojo valia buvo palaidoti pagal baltų papročius. Bet laidotuvėse dalyvavo ir katalikų kunigas. Pavyko susiderinti. Nebuvo jokių išpuolių.
„Esu laiminga“
Senosios Baltų kultūros analizė ir Senojo tikėjimo pasirinkimas nušviečia ponios Inijos gyvenimą iki šiol.
„Esu laiminga, – sako moteris. – Turime stiprią bendruomenę, daug draugų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Latvijoje yra senojo baltų tikėjimo bendruomenė „Dievturiai“, kurie susibūrė dar iki antrojo pasaulinio karo. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi apeigų folkloro grupe „Kūlgrinda“, kuri yra žinoma ir vertinama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Leidžiame kompaktines plokšteles. Jų esame išleidę jau devynias. Jose įrašytos giesmės Perkūnui, valdovui Gediminui, Laimai, Austėjai, Žemynai, prūsų giesmės.“
„Kūlgrindos“ plokštelės unikalios ne tik savo turiniu. Jų aprašai ir giesmių tekstai išversti į anglų kalbą. Tai užtikrina platesnę senosios kultūros sklaidą pasaulyje. Tuo pasirūpina vertėja Vijolė Arbas.
Žinomumas pasiektas nuosekliu kasdieniu darbu. Po trupinėlį renkant medžiagą, ją rekonstruojant.
„Viskas vyko labai pamažu, – pasakoja ponia Inija. – Surinkti senąjį folklorą – didžiulis darbas. Rekonstruojant senąsias giesmes tenka pridėti ir savo kūrybos. Kartais pritaikyti kitos giesmės melodiją. Bet atrandame labai stiprių dalykų. Pavyzdžiui, leisdami „Giesmes Žemynai“ atradome užkalbėjimą – maldą“.
Kas dveji metai bendruomenė leidžia žurnalą „Romuva“.
Dvidešimt penkioms Lietuvoje gyvuojančioms Senojo Baltų tikėjimo bendruomenėms vadovauja vaidilos. Daugiausia bendruomenių įsikūrę Vilniuje. Jų yra ir Panevėžyje, Anykščiuose, Merkinėje, Varėnoje, Alytuje, Kelmėje bei kitose Lietuvos vietose.
Prieš dešimt metų, pagal gyventojų surašymo duomenis, Lietuvoje jau buvo per penkis tūkstančius senąjį Baltų tikėjimą išpažįstančių žmonių. Šiuo metu jų turėtų būti bent dvigubai daugiau. Galbūt tai šiek tiek atsispindės per gyventojų surašymą. Nors kai surašymas vyksta ne gyvai kalbinant žmones, o iš Duomenų bazių, visiškai tikra situacija gali ir nepaaiškėti.
