Naujausios
Šekspyriškas klausimas: kaip jums patinka?
Nomeda Šatkauskienė
2012 metų Šiaulių dramos teatro sezonas
„Kaip jums patinka“ (As You like it) – taip vadinasi populiari Viljamo Šekspyro komedija. Spėjama, kad šis pavadinimas galėjo būti užslėptas didžiojo dramaturgo atsakymas kūrinio vertintojams ir užsakovams, pageidavusiems, kad rašant dramą būtų atsižvelgiama į to meto publikos poreikius ir skonį.
Šekspyrui, puikiai išmaniusiam teatro virtuvę, parašyti taip, „ kaip jums patinka“, nebuvo nei sudėtinga, nei amoralu. Nė vienam Šekspyro amžininkui į galvą net nešautų mintis teisintis dėl savo kūrybos populiarumo ar pataikavimo publikai. Mat tuo metu populiarumas ir talentas reiškė beveik tą patį.
Mūsų akimis žiūrint, Šekspyro teatras buvo aukščiausio lygio pramoginis teatras. Įtikti įnoringiems užsakovams ir publikai, atvirai – šūksniais, akmenimis ar maisto nuograužomis – demonstravusiai savo nuomonę spektaklio metu, buvo savaime suprantamas dalykas ir anaiptol nereiškė savų idealų išsižadėjimo.
Nūdienos menininkų ir jiems atstovaujančių meninių institucijų santykiai su publika, rėmėjais, pirkėjais, globėjais ir apskritai visa sistema yra kur kas komplikuotesnis nei tuomet. Blaškymasis tarp aukštojo ir žemojo, sudėtingo ir primityvaus, pelningo ir kokybiško, pramoginio ir intelektualaus meno kraštutinumų tapo dominuojančia mūsų kultūros savastimi.
Ir šis neapsisprendimas neturi nieko bendro su postmodernia kūrėjo mąstysena ar kultūriniu pliuralizmu, kurie savo prigimtimi pirmiausia yra sąmoningi ir intelektualūs meniniai žaidimai.
Kai aplink tokia gausi pasiūla, tiek suvokėjui, tiek pačiam kūrėjui orientuotis padėtų aiškiai susidėlioti prioritetai, nes, kaip sakoma, nežinodamas kur link eini, gali atsidurti toli gražu ne ten, kur tikėjaisi.
Dažnokai girdime pageidavimus, kad spektaklis būtų aukšto meninio lygio, gilus, prasmingas, novatoriškas ir tuo pačiu pelningas, pageidautina linksmas, paprastas, visiems priimtinas.
Žinoma, egzistuoja ir tokia galimybė, bet dažniau nei pasidžiaugti tenka konstatuoti, kad populiarumas, publikos palankumas ir aukšta meninė kokybė išsiskiria tarsi nesusiekiančios paralelinės linijos.
Bet esama ir kitokių pavyzdžių. Neseniai Šiauliuose parodytoje Justino Marcinkevičiaus „Katedroje“ taip pat kalbama apie menininko laisvę ir sąžinę, pašaukimą ir sistemos suvaržymus. Palankiai žiūrovų priimtas spektaklis teatralų tarpe sutiktas gana santūriai.
Spektaklio režisieriui O. Koršunovui užuominomis priekaištauta dėl interpretacijos santūrumo, „teisingumo“, kitaip tariant nujaučiamo „prisitaikymo“ prie užsakovų ir publikos norų.
Visai gali būti, kad O. Koršunovas (beje, garsėjantis drastiškomis Šekspyro dramų interpretacijomis) ir priėmė žaidimo „kaip jums patinka“ taisykles, tačiau tai nesutrukdė talentingam menininkui pastatyti aukščiausios prabos spektaklį, pateikiantį profesionalią, vizualią ir jaudinančią lietuviams svarbaus dramos kūrinio interpretaciją.
Nuo "Inertiškų dujų" roko iki "Ledi Makbet" dažnučių
Jei Šekspyras ir žinojo, kas patiko XVI a. publikai, tai atsakyti, kas patinka į pavienius individus suskilusiai XXI a. teatro visuomenei yra beveik neįmanoma užduotis.
Rodos, logiškiausias repertuaro formavimo kriterijus šiandien – kuo didesnė stilių ir žanrų įvairovė. Peržvelgus praėjusių metų Šiaulių dramos teatro premjeras, matyti, kad būtent tokiu keliu eita.
Praeitą sezoną Šiaulių publikai parodytos net penkios premjeros, kurių žanrinius skirtumus atspindi ir plati muzikinė spektaklių paletė: scenoje skambėjo rokas, hiphopas, „uždainiai"-dažnutės ir akustinės melodijos. Tad į praėjusio sezono spektaklius siūlau pažvelgti kiek netradiciniu muzikiniu aspektu.
Labiausiai muzikine prasme intriguojanti buvo pirmoji praeito sezono premjera – Tomo Jašinsko režisuota komitragedija „Inertiškos dujos“ pagal populiaraus amerikiečių rašytojo Adamo Rappo pjesę.
Džiugu, kad jaunas režisierius būtent Šiaulių dramos teatro scenoje pirmą kartą Lietuvos publikai pristatė populiarų ir savitą autorių, kurio pjesėse persipina amerikietiškos dramaturgijos tradicija ir šiuolaikiniai eksperimentai (kaimyninėje Latvijoje Naujajame Rygos teatre ši pjesė buvo pastatyta 2006 metais).
Galbūt verčiant į lietuvių kalbą šiek tiek nukentėjo dramaturgui būdingas kalbos daugiasluoksniškumas: autorius labai subtiliai derina šnekamąją kalbą, gatvės žargoną su jausminga poetiška kalbėjimo stilistika, jo kūryboje galima atsekti absurdo, žiaurumo, psichologinio, socialinio teatro bruožų. Dėl to ir pats spektaklis gali būti nagrinėjamas labai įvairiais aspektais ir kur kas detaliau nei šioje apžvalgoje.
„Inertiškose dujose“, kaip ir kitose A. Rappo pjesėse, vaizduojami visuomenėje nepritampantys marginalai, desperatiškai ieškantys išsigelbėjimo. Keturi iširusios roko grupės nariai išgyvena dvasinį ir kūrybinį sąstingį, nepasitenkinimą malšindami „spalvotomis“ tabletėmis.
Šis spektaklis yra neįprastai atviras ir drąsus tiek savo turiniu, tiek forma. Šiaulių dramos teatro repertuaro kontekste „Inertiškos dujos“ išsiskiria ryškia režisūrine koncepcija.
Tradicinėje scenos „dėžutėje“ vaidinamas spektaklis, originalių scenografo Artūro Šimonio sprendimų dėka įgauna deformuotos tikrovės pavidalą: vaidinimo aikštelė gerokai kilstelėta į viršų, po ja – „suvartoto ir išmesto pasaulio“ liekanomis – šiukšlių maišais – užgriozdinta erdvė.
Natūralu, kad į tokį „spalvotų“ tablečių iškreiptą pasaulį patenkama ir išeinama taip pat netradiciniais būdais – per į lėktuvo „rankoves“ panašius tunelius, ar net per įspūdingų gabaritų klozetą, primenantį neužmirštamus kultinio filmo „Traukinių žymėjimas“ kadrus su garsiąja „panėrimo“ scena.
Spektaklyje pasiteisina ir utriruota vaidyba su nežymiais psichologinio, formalistinio, ekspresionistinio teatro prieskoniais. Kiekvieno herojaus pasirodymas scenoje yra paženklintas skirtinga vaidybos stilistika. Mažiausiai nuo realybės atitrūkęs atrodo Čeisas, kurį įkūnijantis A. Matutis laviruoja psichologinės vaidybos ribose.
Ekspresionistine stilistika išsiskiria A. Pintulio vaidinamas Steiplyzas, kurio paveikslas yra bene labiausiai išbaigtas. Įsimena ir kampuotas, emocijų nerodantis R. Dovydaičio vaidinamas Linčas, ir vos vieną frazę spektaklio metu ištariantis Spydas (M. Jurevičius). Šią keistuolių kompaniją dar papildo kaimynas Grėjus (puikus D. Jančiausko vaidmuo).
Apskritai, žiūrint spektaklį, susidaro įspūdis, kad jame vaidinantys aktoriai tiesiog mėgaujasi vaidmenimis ir galimybe atskleisti ir kitokį , netradicinės vaidybos potencialą.
Taikliausias režisieriaus sprendimas – į spektaklio kūrybinę grupę pasikviesti populiarios šiauliečių roko grupės „Colours of Bubbles“ muzikantus.
Įspūdingą muzikinį apipavidalinimą sukūrusi grupė, spektaklio premjeroje gyvai atliko ir finalinę dainą (gaila, kad nėra galimybės to daryti visuose pasirodymuose), tačiau režisierius nepiktnaudžiauja garso takeliu ir muzika nėra dominuojantis šio spektaklio dėmuo.
Muzikiniai intarpai lydi svarbiausius spektaklio momentus. Vienas gražiausių spektaklio epizodų – herojų dvasinį lūžį ženklinanti lyrinė baladė „40 skylių“.
Muzikos jėga akcentuojama ir spektaklio finale, kai veikėjai, susiradę į tolimus kampus nugrūstus muzikos instrumentus, su užsidegimu atlieka finalinę dainą, tarsi skelbiančią, kad savidestrukcija yra nugalėta, kad kūrybinis pradas gali įveikti vienatvę ir abejingumą.
Dainos teksto žodžiais, išsigelbėjimas slypi kiekvieno mūsų viduje: „Gyvenimas per trumpas, kad jį švaistytum, išnaudok visus šansus; viskas, ko tau iš tikrųjų reikia, yra tavyje“.
Pažvelgus plačiau į spektaklio problematiką, atsiveria platus interpretacinis laukas, susisiekiantis net su lietuviškąją J. Grušo drama „ Meilė, džiazas ir velnias“.
Muzikinis pradas stiprus ir spektaklyje „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“. Tragiška N. Leskovo aprašyta meilės istorija scenoje suskamba rusiškų dažnučių stiliumi (kompozitoriai F. Latėnas ir A. Balsys).
Režisierius R. Banionis pabandė į sudėtingą meilės, aistros ir nuopuolio istoriją pažvelgti tarsi iš šalies ir tam pasitelkė dainos (zongų) teikiamas galimybes. Dainuojantis ir veiksmą komentuojantis choras spektaklyje atlieka labai svarbų vaidmenį ir savo intensyvumu, rodos, net pradeda dominuoti kitų siužeto epizodų sąskaita.
Svarbiausias scenas ir labiausiai sukrečiančius momentus choro pasirodymai suskaido į atskirus siužetinius fragmentus. Visi pagrindiniai vaidmenys, kuriuos tiksliai pagal režisūrinį brėžinį atlieka I. Norkutė, R. Dovydaitis, S. Jakubauskas, N. Bėčiūtė, N. Mirončikaitė, J. Bindokas ritmiškai išdėstomi kinematografiniu principu.
Spektaklis, kurio žanras įvardintas kaip „choro pasakojimas su vienuolika uždainių“, tarsi laviruoja žanrų paribyje tarp muzikinės dramos ir epinio pasakojimo, žiūrovų atmintyje palikdamas tik nežymius tragedijos pėdsakus.
Šiauliečiams gerai pažįstamas režisierius A. Gluskinas spektaklyje „Berniukai šoka breiką“ atidavė duoklę šiuolaikiniam jaunimo muzikos stiliui – hiphopui (kompozitorius J. Jurkūnas).
Spektaklyje pagal populiaraus vaikų ir jaunimo rašytojo V. Račicko knygą kalbama apie draugystę ir toleranciją kitaip atrodančiam, kitaip mąstančiam ir, žinoma, kitokios muzikos besiklausančiam.
„Saldžioji mokytojų porelė“ (originalus aktorių I. Liutikaitės ir J. Bindoko duetas), mergaitės (D. Daujotytė ir V. Pavinkšnytė) breiką šokančios geriau nei berniukai (A. Matutis, M. Jurevičius), tarsi laužo nusistovėjusius stereotipus.
Tolerancijos ir pakantumo leitmotyvas spektaklyje išreiškiamas skirtingų muzikos stilių jungtimi. Finalinėje scenoje vienas kitą keičiantys hiphopo ir klasikinio valso garsai susipina į bendrą visus veikėjus vienijantį šokį.
Skerdynių akordai ir tyla už durų
„Skerdynių dievas“ – jau visai kitos „muzikinės partitūros“ spektaklis. Mačiusieji spektaklį, manau, neprieštaraus, kad gana grėsmingai skambantis spektaklio pavadinimas tėra šmaikštus prancūzų dramaturgės Yasmina Reza pokštas.
„Skerdynių dievas“ – yra kiek „miesčioniška“, bet dėl to ne mažiau intelektuali komedija apie dvi sutuoktinių poras, vieną gražią popietę susitikusias išsiaiškinti tarp jų vaikų kilusį kivirčą.
Pasaulinio pripažinimo sulaukusi dramaturgė Y. Reza yra puikus pavyzdys autorės, gebančios suderinti intelektualųjį ir pramoginį kūrybos aspektą.
Dėl „populizmo“ autorei teko išklausyti ir karčios kritikos, tačiau tai nesutrukdė komedijai „Skerdynių dievas“ tapti pasauliniu hitu, kurį į didžiuosius kino ekranus perkėlė ir garsusis R. Polanskis.
Šiaulių dramos teatre spektaklį pagal šią pjesę pastatęs režisierius Arvydas Lebeliūnas siekė kuo tiksliau perteikti teksto niuansus bei potekstes.
Visas spektaklis yra persmelktas subtilia prancūziška dvasia ir nė akimirkai nepasiduoda paviršutiniškam juokinimui, nors pagundų, reikia pripažinti, slypi ir pačiame tekste.
Tuo įsitikino žiūrovai, turėję galimybę Šiaulių dramos teatro scenoje išvysti šios pjesės pastatymą „Idio teatre“ (pavadinimas pakeistas į „Karo dievą").
Tiek scenografijos, tiek vaidybos aspektais Šiaulių dramos teatro spektaklis atrodo kur kas solidžiau ir profesionaliau. Neįkyrus muzikinis apipavidalinimas (panaudota A. Sakalausko kurta muzika) ir ypač švari minimalistinė A. Šimonio scenografija tapo puikiu fonu dramos veiksmui, kur pirmu smuiku griežia aktorių vaidybos meistriškumas. Toks scenovaizdis kur kas giliau ir rafinuočiau, nei primityviai tiesmukiškos „Idio teatro“ dekoracijos perteikia pjesės esmę ir Y. Reza teatro stilių.
Daug įdomesnė ir profesionalesnė pasirodė ir šiauliečių aktorių vaidyba, kuri apskritai šiame spektaklyje demonstruoja aukštąjį aktorinį pilotažą.
Taupūs pjesės dialogai ir atsiverianti potekstė palieka daug vietos aktorių improvizacijai, tačiau pjesė tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nesudėtinga. Iš tikrųjų visi keturi pjesės vaidmenys reikalauja ypatingo susikaupimo ir susiklausymo scenoje.
Šiauliečių spektaklyje visi jame vaidinantys aktoriai: Sigitas Jakubauskas, Dalius Jančiauskas, Aurimas Žvinys, Inga Norkutė, Danguolė Petraitytė, Monika Šaltytė – dirba kaip viena darni profesionalų komanda, kurioje net sunkoka išskirti labiau ar mažiau vykusius vaidmenis. Prajuokinti publiką be pigių triukų, skečų ir vulgarių anekdotų (o to kaip tik ir neišvengė ar greičiau net nevengė „Idio teatro“ kūrėjai) – šiandien prilygsta tikram žygdarbiui.
Prancūziškai rafinuotas humoras kaip ir geri žiūrovų atsiliepimai – didžiausias komplimentas spektaklyje vaidinusiems aktoriams ir režisieriui A. Lebeliūnui, kurio tvirtas, bet tarsi nematomas režisūrinis braižas neužgožė vaidybos ir dramaturgijos žavesio.
Intymus susikaupimas ir tylūs pianino garsai lydi ir kamerinį spektaklį „Už durų“. Šiuo spektakliu praeitą sezoną atverta ne tiek nauja, kiek primiršta Šiaulių dramos teatro vaidinimo erdvė – mažoji scena.
Debiutiniam darbui jauna režisierė ir aktorė Inga Jarkova pasirinko kamerinę lietuvių dramaturgo V. Veršulio pjesę „Už durų“.
Tiesa, scenos šviesą ši pjesė išvydo gerokai pakoreguota, tačiau įgavusi aktualesnį skambėjimą. Sąlygiška, neperkrauta, bet iškalbinga scenografija (dailininkė – R. Gilė) puikiai dera kamerinei erdvei ir kartu atspindi spektaklio atmosferą.
Intriguojančią draminę situaciją plėtojančiame spektaklyje šalia jaunos charizmatiškos I. Jarkovos dar kartą sužiba patyrusio scenos meistro Juozo Bindoko meistrystė. Viskas paprasta, švaru ir profesionalu. Tiek pakanka, kad žiūrovas akimirksniu įsitrauktų į magišką teatro pasaulį su tarsi nepastebimai įsiliejančiais fortepijono melodijos garsais.
„Kaip jums patinka“ – taip dviprasmiškai pavadindamas savo kūrinį V. Šekspyras lengvai koketavo su publika. Juk XVI amžiuje ne tik teatre, bet ir gyvenime nieko nebuvo svarbiau už gerai atliktą vaidmenį.
Neatsitiktinai būtent šios komedijos personažo lūpomis V.Šekspyras teigia: „Visas pasaulis – scena, o moterys ir vyrai tik artistai“. Ką gi, perfrazuojant Šekspyrą, šiandien belieka tik retoriškai klausti, o kokia muzika patinka jums?
Šiaulių dramos teatro archyvo nuotr.
„Berniukai šoka breiką“ (režisierius Antanas Gluskinas). Iš kairės: I. Liutikaitė, D. Daukšaitė ir M. Jurevičius.
„Inertiškos dujos“ (režisierius Tomas Jašinskas). Iš kairės: A. Matutis, R. Dovydaitis ir A. Pintulis.
„Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ (režisierius Raimundas Banionis). Scenoje – Inga Norkutė ir Rolandas Dovydaitis.
„Skerdynių Dievas“ (režisierius Arvydas Lebeliūnas). Iš kairės: I. Norkutė, S. Jakubauskas ir A. Žvinys.
„Už durų“ (režisierė Inga Jarkova). Vaidina I. Jarkova ir J. Bindokas.