Naujausios
Esame jau pripratę Petro kūryboje matyti besikalbančius tekstą ir piešinius, kurie susibėgę į vienį iš gyvenimo kasdienybės, gyvenimo akimirkų, savotiškų piešinių ir žodžių dėlionių. Priminsiu, kad dar 2006 m. P. Rakštikui buvo paskirta Šiaulių miesto kultūros ir meno premija už žodžio meno puoselėjimą ir meninį universalumą, derinant dailę ir literatūrą.
Šįkart parodoje teksto nėra, tik abejonėms nubraukti greta piešinio riebokai parašyti vardas ir pavardė. Kad neabejotum, žmogau. Petras laikosi savo principo – minimalistinio linijinio piešinio „Rakštiškos“ plastikos, neperkrautos, pagardintos viena kita portretuojamojo detale. Tai Petro kūryboje būdinga jau per ketvirtį amžiaus.
Analizuodamas parodos darbus, prisiminiau 1994 metus, kai Pedagogikos fakulteto Pradinio ugdymo ir dailės specialybės studentams išleidome pirmąją Petro mokymo priemonę „Piešimas linija“. Tas linijas pats Petras ne kartą yra įvardijęs, kaip galimai makabriškas, alogiškas ar tiesiog kaip karikatūriškus linijų darinius, kuriuos galima skaityti ir kaip savotišką rebusą. Buvo įdomu stebėti ir girdėti kolegų, lankytojų, Seimo darbuotojų reakcijas apžiūrint, vertinant darbus.
Žinančiam Petro kūrybos principus, šiek tiek stebino Seimo „Veidų“ reakcijos į savo atvaizdus: vieni bambėjo nepažįstantys savęs, kiti džiaugiasi radę savo tipingą detalę, veido ar charakterio detalę. Bet to tiesmuko fotografinio atvaizdo, nuotraukos varianto autorius ir nesiekia, net atvirai to vengia.
Piešdamas veidus, Petras specialiai nestudijavo portretuojamųjų charakterių, savybių, nestebėjo jų kalbančių oficialiose tribūnose, renginiuose, susitikimuose. Autorius naudojosi Seimo kanceliarijos oficialioje, atviroje Seimo svetainėje pateiktomis visų Seimo narių nuotraukomis. Autorius pasirinko nuotraukų interpretacijų kelią, nors galima spėti, kad dažniau televizijos ekranuose rodomų Seimo narių veido bruožai paliko papildomų štrichų ir dailininko vaizduotėje.
Štai ką apie tuos valdžios veidus sako pats darbų autorius Petras, kuris nelabai domisi politika, todėl jam vienodai svarbūs visų politikų veidai – ir pozicijos, ir opozicijos: „Rastose Seimo narių nuotraukose veidų detalės dažnai neįžiūrimos. Todėl parkeris su linija sušoko 141 polką. Šalia improvizacijos pažymėtas ir vardas su pavarde, jei portretuojamų tapatybės kartais liktų neatpažintos. P (parkeris) su P (Petru) dėl visa ko liko namuose, kad nepaaiškėtų visai kitos valdžios veidų detalės...“ Štai tau ir Petras, štai tau jo atvira nuomonė.
Taip jau ir atsitiko, kad parodos atidarymo metu lankytojų laukė šioks toks akibrokštas. P.Rakštikas į jį tiesiog neatvyko, nes turi savo, kūrėjo, požiūrį į parodų atidarymo šventes, kurios neturi nustelbti kūrybos proceso, užgožti tylaus autoriaus kalbėjimosi dirbtuvėje su savo kūriniu. Beje, Petras turi ir savo požiūrį į Vilniuje gyvenančius, bet dažnokai „susireikšminusius“ dailininkus. Tai dar viena priežastis, kodėl paroda iš Šiaulių atkeliavo į Vilnių.
Parodos anotacijoje cituoju P. Rakštiko žodžius apie regiono ir „centro“ santykį: „Jei gyveni kultūra, nesvarbu, kas būtum – tautodailininkas, dailininkas, rašytojas – turi ją skleisti savo gyvenamojoje vietoje. Vilniuje dažnai vertinama kitaip – esi geresnis, kuo toliau savo kūrybą buvai nuvežęs. Jei Australijoje – super gerai, jei Niujorke – gerai.“
Kaip ten bebūtų, Petras Rakštikas su savo piešiniais atkeliavo į Vilnių. Norėjosi, kad kolegos Seimo nariai nustumtų į šoną rūpesčius, problemas, kad pamatę savo ar kolegos portretą, nusišypsotų, nors trumpam atitrūktų nuo problemų, susitelktų. Galvoju, kad mūsų Petras Rakštikas gerokai prie to prisidėjo ir jam tai pavyko.
