Naujausios
Scenoje išgyventi stebuklai
Trisdešimt septyneri metai teatro scenoje. Beveik šimtas vaidmenų, veidų, vardų, herojų. Ir ištikimybė. Vieninteliam – Šiaulių dramos teatrui. Scenoje aktorius Sigitas JAKUBAUSKAS eina vedamas herojaus filosofijos, humoro, gerumo ar velniavos. „Kiekvieną vaidmenį pradedi kapstyti, apžiūrinėti ir eiti paskui jį. Kas išeis neaišku. Tame ir yra teatro stebuklas, kad niekas nežino, kas ir kaip bus“, – žino aktorius.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Kryžiaus dalijimas
– Šiemet Teatro dienos proga vėl buvote nominuotas "Auksiniam scenos kryžiui". Bet ir vėl nebuvote juo apdovanotas. Nors jums netrūksta nei teatro meno apdovanojimų, nei garbingų vardų, nei pagrindinių vaidmenų. Kaip susitaikote su tuo, kad šiauliečiai aktoriai vis lieka neįvertinti, nepastebėti, nepagerbti?
– Aš turiu "Kristoforą", tai tas pats, kas ir "Auksinis scenos kryžius". Vienas iš keturių kartų, kai buvau nominuotas. 1996 metais įteiktas.
– Šių metų "Auksiniam scenos kryžiui" buvote pristatytas ne kaip Šiaulių, o kaip Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktorius. Ar tai tik neapsižiūrėjimo klaida, ar tiesiog požiūris, aktorius iš provincijos, koks skirtumas – Panevėžio ar Šiaulių?...
– Negi jūs dar nepriprantate prie šitos Vilniaus mados?!... Ar tik dabar išgirdote, kad taip nuolat kartojasi?!... Ką čia ir bekalbėti?.. Aš prieš vilniečius nieko neturiu. Taip pasielgia žmonės, kurių gali būti visur – Vilniuje ar Šiauliuose.
Kol mūsų valstybė neturės kultūros politikos, taip ir tęsis. Dabar mūsų šalies kultūros politika yra visiškai prasta. Jos tiesiog nėra. Gyvena Vilniaus menininkai, ir viskas. O provincija nesidomima. Ir visuomenės požiūris toks formuojamas.
Praraja tarp Vilniaus ir visos Lietuvos tik didėja. To nebuvo net ir, atsiprašant, blogaisiais laikais.
Vilnius net nežino ir jiems net neįdomu, kad kažkur, o ne Vilniuje, dar kažkas vyksta.
Primityvus požiūris. Absoliutus kultūrinis neišsilavinimas. Juk tokia Lietuva maža, o taip suskirstyta, susluoksniuota...
Galų gale, juk ir tie vilniečiai ne tokie jau ir vilniečiai, kaip ir šiauliečiai – ne visi šiauliečiai, ne čia gimę. Šiaulių dramos teatre gal tik koks porą – trejetą tikrų šiauliečių. Trupė – iš visos Lietuvos žmonės suvažiavę.
Mes neturime pinigų didelėms gastrolėms, todėl gal mūsų niekas kaip ir nemato, nebežino, neatsimena.
Antra vertus, mene, teatre negali būti varžytuvių kovos. Čia ne sportas, kai kas nors laimi, o kas nors pralaimi. Jokia komisija negali nuspręsti, koks vaidmuo vertas auksinio kryžiaus. Tai labai subjektyvus dalykas. Vaidmenys, spektakliai, žanrai – neįmanoma palyginti.
– Nuolat kalbama, kad Šiaulių universitetas, kuriame ir jūs dirbate, niekam nereikalingas. Menu kalbas, kad ir Šiaulių teatro kažkada nebereikėjo, tiesiog jį norėjo iš valstybinio paversti municipaliniu. O tai būtų reiškę Šiaulių teatro mirtį, nes jokia savivaldybė nepajėgi būtų išlaikyti profesionalaus teatro valstybiniame lygmenyje...
– Mažos tos kalbos buvo... Nors Lietuvos teatro reforma kažkada bus – gal taps viešosiomis įstaigomis teatrai?... Bet aš ne administratorius, aš to neišmanau ir nenoriu gilintis.
O kūrybine prasme Lietuvos teatras visada buvo aukšto lygio, niekas dėl to nesiginčija. Visais laikais buvo stipri aktorinė mokykla. Ir ji nebuvo tokia skirtinga: sostinės ar provincijos teatrų.
Bet dabar į provincijos teatrus net ir kritikai nebeatvažiuoja visiškai. Turi jiems atvežti į Vilnių parodyti spektaklį... Kaip į Maskvą sovietiniais laikais...
Žinoma, kad Vilnius yra kultūros centras, bet juk didžioji žmonių dalis gyvena ne Vilniuje, o Lietuvoje!
Kai kultūra paskutinėje vietoje, tai jos vaisius dabar ir valgome – emigracija, patriotizmas... Ir finansiniu požiūriu kultūra yra visiškai niekinama. Aktoriai priversti uždarbiauti. Ir jiems vis prikišama, kad mes uždarbiaujame, bet kaip reikėtų išgyventi be to? Jaunystėje gal kiek paprasčiau su tuo, bet brandžiame amžiuje žmogui vis tiek reikia padoraus buvimo.
Dainų 47
– Kodėl rinkotės Šiaulius jūs? Juk visais laikais jaunus aktorius traukė Vilnius.
– Ne aš rinkausi, mane rinkosi. 1977 metais baigiau konservatoriją. Šiaulių teatre trūko aktorių. Režisierė Aurelija Ragauskaitė norėjo jaunų aktorių. Paskyrė visą mūsų kursą.
Mūsų kursas buvo labai dainingas, draugiškas, kūrybingas. Mes labai laikėmės vienas kito ir atrodė, kad mes niekada neišsiskirsime. Mums buvo nesvarbu – kur. Mums buvo svarbu, kad – kartu su tais žmonėmis! Juozas Žibūda, Antanas Venckus, Saulius Bareikis, Olegas Ditkovskis, Nijolė Oželytė, Gerardas Žalėnas, Saulius Kizas, Regina Šaltenytė, Virginija Kochanskytė, Rimanta Krilavičiūtė, Edmundas Leonavičius!
– Atvažiavę į Šiaulius gyvenote Dainų gatvėje.
– Šešiese gyvenome viename bute Dainų 47. Ten buvo daugybė dainų. Kai išvažiuodavome gastrolių, kaimynai sakydavo, kad negali užmigti, nes ... per tylu, niekas naktimis nedainuoja! Yra išleista įrašų kasetė „Dainų 47“.
– Vėliau gimė „Kakava“ – muzikinis aktorių projektas.
– To negalima buvo vadinti muzika. Tai buvo daugiau agitbrigados, humoristinė programa. Reikėjo pragyventi. Sugalvojome ir koncertavome. Lietuvą išmaišėme, net Kanadoje koncertavome. Buvo ne šiaip balabaikos, bet programa pagal Juozo Erlicko ir Jurgio Gimberio kūrybą.
Auksinė karjera
– 1977 metais baigėte konservatoriją, o 1980 metais – jau garsioji, auksinė „Dičiaus karjera“. Kaip gavote Vlado Dičiaus vaidmenį filme, kuris jau tapo Lietuvos kino aukso fondu, auksine Lietuvos kino istorija?
– Dabar, kai pažiūriu tą filmą, tai tikrai neblogai vertinu. Jis turi savo kvapą. O tada man visai neatrodė, kad tame filme ir vaidmenyje yra kas nors svaiginančio. Buvau maksimalistas ir man neatrodė, kad tas filmas išliks istorijai. Man tada teatras buvo pagrindinis. Kėlėme sau didelius reikalavimus.
„Dičiaus karjeroje“ atsiradau visiškai paprastai – buvo kino bandymai. Režisierius a.a. Balys Bratkauskas pasirinko mane.
Aktualus tas filmas ir šiandien. Kaip keista bebūtų. Juk ten buvo buržuazinės visuomenės kritika!
Oi, kiek daug dabar pas mus tokių dičių! Jie dabar aukštuomenė, elitas!
– Kokį save prisimenate iš to laiko?
– Ką ten aš... Akademinio teatro visas žiedas vaidino tame filme. Bet... jie buvo man padedantys. Man dėstytoja Stefa Nosevičiūtė per filmavimo pertrauką ir sako: „Tu matai, kas tau patarnauja?!“.
Man tada buvo dvidešimt ketveri. Buvau truputį dirbęs prie kamerų. Pirmasis stambaus plano pajutimas! Sudėtinga iš pradžių buvo, bet palaipsniui labai gražiai viskas buvo, nors ir labai sunku. Po spektaklio naktį važiuoji į filmavimą, po jo, atgal į spektaklį...
– Ar jums, kaip jaunam vyrui, nebuvo tada gaila, kad filmo herojus taip skriaudžia tokią gražią Adelę?...
– Tokių lyginimų nebūna... Tai yra darbas ir vaidmenys. Negali savęs tapatinti su herojumi... Nors... viskas eina per aktorių. Aktorius turi turėti labai daug emocinių taškelių, kurie kartais asmeniniame gyvenime trukdo, susipainioja. Bet tokia yra profesija. Negalima painioti aktoriaus ir herojaus.
– „Dičiaus karjeroje“ galėjote pradėti ir dainininko karjerą, nors dainavote šiame filme ne pats?
– Dainavo Viktoras Malinauskas, bet aš buvau viską išmokęs. Kai su V. Malinausku buvome neseniai susitikę, pradėjome kalbėtis, papasakojau, kad buvau išmokęs net jo visas tonacijas ir intonacijas, nes reikėjo labai tiksliai artikuliuoti dainas. Užsidarydavau vienas su magnetofonu (pirmiau dainininkai buvo įdainavę, o mes tik vėliau turėjome suvaidinti) ir mokiausi absoliučiai tiksliai viską pakartoti. Aš jau dainavau V. Malinausko balsu.
Būčiau tai padaręs ir pats, bet buvo kiti laikai, kiti įpročiai.
– Dainuojate iki šiol?
– Žinoma. Aš dzūkas esu! Dainuoti aš moku, bet nemoku groti, neturiu jokio muzikinio išsilavinimo, nepažįstu natų. Muzikantams aš pavydžiu mokėjimo groti. Mokėjimas groti man yra stebuklas.
– Ateinančiais metais miuziklui „Dičiaus karjera“ – 35-eri. Norėtumėte susitikti dar kartą su filmo aktoriais, kūrėjais?
– Buvo jau porą kartų susitikimai šio filmo jubiliejų proga. Prisiminėm įvairių nuotykių.
Važiuojam senoviniu automobiliu Kaune žemyn, link Vilijampolės, nugrimuoti, su rūbais, numeris visai ne tarybinių laikų... Važiuojam šalia gatvės panašiu į dviračių ar pėsčiųjų taku. Filmuoja mus iš toli. Staiga – sustoja dvi milicijos mašinos ir eina link mūsų. Pamaniau, kam man čia aiškintis, įjungiau atbulinę pavarą ir važiuoju link kameros. O milicininkai nemato tos kameros. Pradėjo mus vytis. Jiems pasidarė baisu. Nijolė Oželytė pradėjo rėkti, kad sustočiau, nes mus gali nušauti! Milicininkas pribėgęs sušunka dokumentų. Ir matau, kad jam protas maišosi – visai iš kito laikmečio žmonės! Sakom, televizija čia filmuoja. Mus išgelbėjo filmavimo grupė, bet milicininkas liko šokiruotas ir kolegos iš jo labai juokėsi.
Aštuonios dešimtys veidų
– Suvaidinote apie 80 vaidmenų. Dešimtys vardų, dešimtys veidų, likimų. Kaip susigyvenote su savo herojais ir kurie iš jų jums tapo svarbiausi?
– Nežinau vaidmenų skaičiaus.
Vaidmenys tik kai kurie išlieka. Yra daug vaidmenų, kurie kažkaip dingsta, išeina, išsitrina ir jų negalima ilgai laikyti.
Kartais sapnuoju, kad reikia suvaidinti kokį diplominį spektaklį, o aš jau nieko nežinau, teksto nėra.
Yra tokių vaidmenų, kurie išliko nuo jaunystės. Kainas išliko. Tevjė pienininkas išliko.
Iš vėlesnio laiko išliko spektakliai „Iš gyvenimo vėlių“, „Čičinskas“, „Šveikas“.
– Visada galvodavau, kad jūs ir kaip žmogus turite savyje daug Šveiko.
– Ne. Šveikas man visai nebuvo juokingas. Humoras geras, bet juodas. Šveikas juk nėra kažkoks kvailys ar vien humoristas. Toje epochoje, toje nesąmonėje, kad žmogus galėtų išgyventi, reikėjo turėti minties, gelmės ir humoro. Dvasinių ir filosofinių jėgų.
– Esate gyvenime išbandęs Šveiko humorą.
– Taip. Bet gyvenime ne su visais gali taip bendrauti. Labai būna gerai, kai pajunti, kad bendrauji su žmonėmis, kurie tave supranta. Kai gali potekstėm kalbėtis, labai gerai, nebelieka įtampos.
Mano draugų daugiau yra visiškai ne iš teatro.
– Paskutinis jūsų vaidmuo – Duonkepys ("Duonkepio žmona“, režisierius Arvydas Lebeliūnas). Nepaprasto gerumo žmogus. Jums artima geriečio filosofija?
– Artima, bet aš toks nesu. Anaiptol. Vienam esi geras, kitam... Aš savęs netapatinu su šiuo personažu, bet jis man labai įdomus. Jaučiasi, kad žmogus praėjęs gyvenimo kelią. Nors apie jo buvusį gyvenimą pjesėje nėra nė žodžio, bet aš visada kurdamas vaidmenį, noriu žinoti, koks jis galėjo būti nuo gimimo. Kaip jis toks patapo? Kodėl jis būtent toks? Svarbu perprasti žmogaus psichologiją. Tada vaidmuo atsiranda ne išoriškai, ne paviršutiniškai, o iš esmės.
Duonkepys man labai įdomus su savo filosofija, požiūriu, humoru. Meilės tema amžina, nors dažnai pamirštama. Jeigu visada pilna salė, kiek bevaidintumei šį spektaklį, vadinasi, ši tema yra svarbi žmonėms. Reikia žmonėms gerumo! Artimas jis man, nors aš niekada gyvenime taip nemokėčiau atleisti, kaip jis atleidžia.
Gali Šėtoną vaidinti ir tai atrasi savo bruožų.
Žiniuonio šleifas
– Kaip atsidūrėte serialo „Naisių vasara“ filmavimo aikštelėje?
– Serialui apie kaimo gyvenimą reikėjo vietinių aktorių. Žinojo mane ir prodiuseris Rolandas Skaisgirys ir pradžioje dirbęs režisierius Saulius Balandis. Prieš tai vaidinau seriale „Neskubėk gyventi“.
– Iš karto sutikote? Juk serialai yra įvairaus lygio, kokybės?
– Palaipsniui supranti, kad tai yra toks žanras – muilo opera (be jokios ironijos!). Yra daugybė žmonių, kurie žiūri serialus, seka įvykius kiekvieną vakarą.
Nuobodumo vaidinant serialuose nebūna. Ten ganėtinai greitas, sukauptas ir intensyvus darbas vyksta. Pradėjęs vaidinti sezone net scenarijaus nežinai iki galo.
– Patinka jums jūsų vaidinamas Žiniuonis?
– Taip! Pradžioje šis vaidmuo labai užkabino savo paslaptimi su savo gydymais, aklumu, išgijimu.
Žinoma, aš realiame gyvenime tiek žolių nepažįstu, skiriu rūtą nuo mėtos, kaip ir visi žmonės.
Dabar jau penkti metai esu Žiniuonis. Prisijaukinau tą vaidmenį. Žiniuonis dabar tapo labai įvairus: filosofas, daktaras, statybininkas, istorikas, inžinierius.
– Naisiškiai jus tikriausiai vadina Žiniuoniu ir ne filmavimo aikštelėje?
– Ne tik naisiškiai! Parduotuvėse vaikai dažnai užkalbina Žiniuoniu mane (juokiasi), bet neįkyriai, tačiau kalbasi su manimi, kaip su personažu.
Naisiškiai pasakojo, kad serialo pradžioje, kai Žiniuonis užsiėmė gydymais, atvažiavo į Naisius žmonės ir prašė parodyti, kur gyvena Žiniuonis. Yra žmonių, kurie mano, kad yra tikras Žiniuonis, kuris gyvena Naisiuose.
– Kokio išsvajoto vaidmens dar nesuvaidinote? Ar yra tokių vaidmenų jums?
– Kiekvieną vaidmenį pradedi kapstyti, apžiūrinėti ir eiti paskui jį. Kas išeis neaišku. Tame ir yra teatro stebuklas, kad niekas nežino, kas ir kaip bus. O tada, kai įvyksta, kaip koks gimimas.
Sunki aktoriaus profesija, bet stebuklinga.
DATOS IR NUOPELNAI
Gimė 1956 metais Pivašiūnuose, Alytaus rajone.
1973–1977 metais mokėsi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.
Nuo 1977 metų – Šiaulių dramos teatro aktorius.
1986 m. Nusipelniusio artisto garbės vardas.
1996 m. "Kristoforo" apdovanojimas už antraplanį vaidmenį (Sigitas Parulskis „Iš gyvenimo vėlių", rež. Vytautas V. Landsbergis).
2002 m. Šiaulių miesto savivaldybės geriausio metų aktoriaus vardas ir premija.
2002 m. Rokiškio festivalyje „Vaidiname žemdirbiams" – premija už geriausią vyro vaidmenį (Juozapas Šveikas spektaklyje „Juozapas Šveikas" Jaroslavo Hašeko romano motyvais, rež. Sigitas Račkys).
2002 m. P.Pinkauskaitės premijos už teatrinio meno puoselėjimą laureatas.
2006 m. Šiaulių miesto savivaldybės geriausio metų aktoriaus vardas ir premija.
2006 m. Kultūros ministerijos premijos ir atminimo ženklo „Auksinis scenos kryžius" nominanto diplomas už geriausią 2005-2006 m. teatro sezono antraplanį aktoriaus vaidmenį (Pijakas. Vitoldo Gombrovičiaus „Jungtuvės", rež. Algimantas Pociūnas).
2006 m. Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklas „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai".
2010 m. Lietuvos profesionalių teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ (Rokiškis) premija už geriausią antraplanį vyro vaidmenį (Kaimynas, Marijos Lado „Labai paprasta istorija“, rež. Gytis Padegimas).
2010 m. Šiaulių miesto savivaldybės geriausio metų aktoriaus vardas ir premija.
2011 m. Vyriausybės kultūros ir meno premija už nuopelnus Lietuvos teatrui ir kinui.
2011 m. Lietuvos profesionalių teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ (Rokiškis) premija už geriausią vyro vaidmenį (Puntila, Bertolt Brecht „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“, rež. Algimantas Pociūnas).
Keturiskart A.Griciaus premijos laureatas už geriausius sezono vaidmenis.
2013 m. „Poezijos pavasaris 2013" įteikta Laimono Noreikos premija skaitovui-laureatui už poezijos ir muzikos spektaklį „Krioklys po ledu“ pagal Antano A. Jonyno eiles.
2013 m. IV D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje (Varėna) išrinktas geriausiu aktoriumi (Duonkepys, M. Panjolis „Duonkepio žmona“, rež. A. Lebeliūnas).
2013 m. II teatrų festivalio „Tegyvuoja komedija!“ (Alytus) geriausias aktorius už Duonkepio vaidmenį spektaklyje M. Panjolio „Duonkepio žmona“ (rež. A. Lebeliūnas).
2013 m. II teatrų festivalio „Tegyvuoja komedija!“ (Alytus) apdovanojimas už scenos nuopelnus iš Dzūkijos kilusiam teatralui.
2014 m. Šiaulių miesto savivaldybės geriausio 2013 metų aktoriaus vardas ir premija už Duonkepio vaidmenį spektaklyje M. Panjolio „Duonkepio žmona“ (rež. A. Lebeliūnas).
Šiaulių dramos teatro duomenys
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KELIAS: Nelengvu, bet prilygstančiu stebuklui aktorystės keliu, Šiaulių dramos teatro aktorius Sigitas Jakubauskas eina jau ketvirtą dešimtį metų.
PRARAJA: Sigitas Jakubauskas sako, kad praraja tarp Vilniaus ir visos likusios Lietuvos didėja.
Juozo BINDOKO nuotr.
KAKAVA: Humoristinė muzikinė Šiaulių menininkų trupė „Kakava“. Pirmoje eilėje (iš kairės) pianistas Romualdas Lukošius, aktoriai Saulius Eduardas Pauliukonis ir Sigitas Jakubauskas. Antroje eilėje (iš kairės) Antanas Venckus, Juozas Žibūda.
SCENA: Scena iš spektaklio „Kelias iš vidaus“, režisierius Algimantas Pociūnas, 2006.
DUONKEPYS: Sigitas Jakubauskas – Duonkepys, Marcelis Panjolis „Duonkepio žmona“, režisierius Arvydas Lebeliūnas. Kairėje – Antonenas (aktorius Rolandas Dovydaitis), 2013.
PIENININKAS: Sigitas Jakubauskas – Tevjė, Šolom-Aleichem „Tevjė pienininkas“, rež. Regina Steponavičiūtė, 1994.
ŠVEIKAS: Sigitas Jakubauskas – Juozapas Šveikas, „Juozapas Šveikas“ Jaroslavo Hašeko romano motyvais, režisierius Sigitas Račkys, 2001.