Naujausios
Atmintys
Savos erdvės regėjimas
Vytautas BAŠKYS
„Atolankose“ paskelbtas dokumentinio piešinio konkursas sudomino ne dėl dalyvavimo jame, o galimybe parodyti paprastą ano amžiaus pradžios piešinuką, kuriame pavaizduota įspūdį sukėlusi vietovė tapo savotiška dokumentine relikvija.
Šios istorijos pagrindinis veikėjas — Dabikinėje (Akmenės rajonas) gimęs Antanas Baškys, kuris 1933— 1935 metais buvo Lietuvos kariuomenės Pirmojo husarų pulko kariu. Aptiktas jo užrašų sąsiuvinis iš pradžių atrodė kaip paprastas ano laikmečio užsirašytų dainų rinkinys. Tačiau palaipsniui, įveikiant nelengvai įskaitomą tekstą, — netikėtumas: pasirodė, jog greta dainų yra jo užrašai, jo paties kurti eilėraščiai (dainos).
Yra ir piešinys — Gondingos piliakalnis (Gandingos piliakalnis su gyvenviete ir kapinynas yra Plungės rajone, tekste vartojamas žemaitiškas pavadinimas Gondingos piliakalnis, Gondingos pilis — red. past.).
Antano nusipieštas Gondingos piliakalnio vaizdas — tai įspūdis, kilęs 1934 metų liepos mėnesį jam būnant karių stovykloje prie piliakalnio. Čia patirtus įspūdžius jis pasižymėjo savo dienoraštyje (dainyne) piešinėliu. Žinoma, tai nepretenduoja į meno kurinius, bet primena patirtą įspūdį, jautrumą gamtai, tėvynės peizažui ir kraštotyrai.
Kad tai nepaprastai paprasta, rodo ir prie piešinio užrašas: „Žemaičių Gondingos piliakalnis garsus padavimais ir gražios jo apylinkės žavi, kas tik jį pamato. Kalnas savo sudarymais nustebina. Mūsų piliakalnis Gondingos pilis“.
Jautru, nuo piliakalnio ir kloniai visai kitaip nušvinta. Aptariant tai nepakanka vien regėjimo, reikia pasitelkti ir istoriją. Juk Gondingos pavadinimas primena Vikingų sagose minimą Gondjung — vadavietę. Dargi, prisilietęs prie istorijos, kaip anų laikų atgarsį sužinai, jog 1244 metais prieš Livoniją sukilę pietiniai kuršiais pasiprašė karaliaus Mindaugo globos. Taip Vidurio žemumos pavadinimas pakilo į aukštumą, susidarė daugmaž dabartinė etnografinė Lietuva su Žemaitija. Istorinius tautos karo raitelių kelius primena ir greta Antano piešinio esantis jo sukurtas eilėraštis — „Sargybinis poligono“. Štai pora posmų iš jo.
Tamsa melsvai laukus nudažė,
Danguj žvaigždžių prikabinėta,
Tylios nakties tyliam peizaže
Žingsniuoja kario siluetas.
Kur pušys kupetom parimę,
Tvirtai suspaudęs plieno brolį,
Budrus jo žvilgsnis visur budi
Rasota žole žingsniais žymi.
Po eilėraščiu Antanas pasirašė: „1934 m. 25 / VII. Kareivinių budėtojas A.Baškys“. Tai svarbu, nes betarpiškumas laiko ir vietos atžvilgiu rodo atidą kario tarnybai. Juolab eilėraštyje perteikto kario būties ir gamtos grožio sąskambis, romantizuoja šiaip jau nelengvą nakties sargybinio pareigą. Įspūdis nuo vaizdingo melsvai žalios nakties tylos peizažo, kuriame “Sargybinis poligono“ regisi po danguje prikabinėtomis žvaigždėmis, prie kupetom parimusiomis pušimis, kurių aplinkoje jo siluetas susiliejęs su nakties peizažu tampa beveik nepastebimas. Rasotoje žolėje sargybinio pėdsakai, kario sulyginimas su audrų siutimu, kulkų lietumi, plienu, pragaru — perteikta dvasinė įtampa, tvirtas kario pareigos jausmas.
Nors Antanas netapo poetu, bet jo nusiteikimas rašyti eilėraščius — aukščiau kasdienybės rutinos, rodo mąstymą platesniu nei asmeniniu akiračiu. Istorijai paliktas įdomus to laikmečio kario būties ir jausmų liudijimas. Dauguma jo eilėraščių rašyta karinės tarnybos metu, užrašytos mintys, jausmai ir emocijos atspindi betarpiškus kario būties įspūdžius. Aktualu, nes lietuvių poezijos temų įvairovėje eilinių karių kūryba nėra plati, o prieškario kareivinių kūrybos požiūriu yra unikali.
Gyvenimas nuolat keičiasi, bet praeitis visada įdomi ir vertinga patirties pažinimui. Juolab dabarties krašto apsaugos sistemoje nebėra husarų, bet Antano užrašai, jo eilėraščių mintys, netgi Gondingos piliakalnio piešinukas yra daugiau nei giminės relikvija. Tai primena tarpukario Lietuvos gusarų patriotinę dvasią, kuri yra paskutinis akordas istoriniame tautos karo raitelių kelyje.
Ginkūnų kapinėse paminkliniame akmenyje Antano artimieji Antano ir Onos Baškių atminimui įrašė: „Jūs kantriai ir garbingai pernešėte gyvybės grūdą iš praeities į ateitį ir likote nemirtingi mumyse ir ainiuose“.
Vytautas Baškys trumpai apie save
Esu kilęs iš žemaičių praeityje raitelių žirgininkų padermės, kuri vyriška linija susisieja su Dionizu Poška, o moteriška — garsinasi literatūrologu Rimvydu Šilbajoriu. Nutiko, jog pokario metais iš Vilniaus į Šiaulius atvykęs dėdė Vladas sako, jog geriausia būti miškininku: „Strelba ant pečių ir vaikštai švilpaudamas po mišką“. Romantiška, bet po kariuomenės tapau teisininku, su valstybės ir teisės istoriko pakraipa. Visada jaučiau nuo vaikystės patirtą Salduvės piliakalnio aurą, kaip lietuvių raitelių didžiojo kelio iki Mūšos memorialą. 1989 m. atkūriau Saulės pergalės minėjimus, iškėliau karaliaus Mindaugo prioritetinę reikšmę Lietuvos valstybės istorijoje. Sunku išvardinti, kiek surengiau renginių, išvykų karaliaus Mindaugo keliais po Lietuvą ir Baltų kraštą, parašiau raštų, straipsnių, knygą “Karalystės diena“. Už šią veiklą Lietuvos Prezidentas 2003 m. apdovanojo ordinu “Už nuopelnus Lietuvai“, o Lietuvos kariuomenės sistemos kūrėjų asociacija 2007 m. medaliu “Už nuopelnus atkuriant Lietuvos kariuomenę“.
Antanas Baškys Lietuvos husarų pulko lauko rikiuotėje 1934 metais (pirmas pirmoje eilėje).
Gondingos piliakalnio piešinys Antano dienoraštyje. Antano pies.