Sapnuoti Pietinį

Šįryt, kai buvau nutaręs parašyti šį tekstą, sapnavau, kad negaliu išvažiuoti iš Pietinio kiemų. Vyksta kažkoks koncertas, kiemai užstatyti, reikėjo prašytis, kad išleistų.

Anksčiau tai tikrai būtų sapnas. Pietiniame nebuvo kultūros vietų. Pietiniame buvo ilgai kuriama bažnyčia nebaigtose "Nuklono" kultūros namų statybose. Dar buvo mokyklos ir sporto aikštynai: teniso kortai, mokyklų stadionai, krepšinio aikštelės prie namų, dar ir dvi regbio aikštės. Ir dar cirkas vasarą netoli televizijos retransliacijos bokšto. Kino teatras "Dainai" krito pirmais Nepriklausomybės metais. Jokių kultūros namų taip ir neatsirado. Pora mažų bibliotekų – štai ir visos kultūrinės įstaigos, kur gyvena pusė miesto.

Kol neparašiau "Pietinia kronikų", neprisimenu, kad būčiau sapnavęs tą rajoną. Prieš dešimt metų su vertėju Markus Roduner išleidom šveicarų rašytojo Pedro Lenz romaną „Čia aš varatarius“ šiaulietiškai. Nuo to laiko beveik be pertraukų ką nors darau su šiauliečių tarme ar Šiaulių miesto istorija. O sapnuoti pradėjau visai neseniai.

Nors, kai pagalvoji, tai kažkoks sapnas buvo pradėti kūrybą su juo. Nei kas žinojo, kas tas Pietinis, nei kam tai rūpėjo.

Gal mano sapnai ir nieko nereikštų, bet atrodo, kad žmonės pasigavo šitą žaidimą. Ir per tuos dešimt metų šis bei tas pasikeitė. Žmonės vaikšto su gidu po rajoną, klausos ir pasakoja istorijas, nepraleidžia progos paminėti, kad „ašai irgi iš Pietinia”, ypač tuomet, kai jau gyveni nebe Šiauliuose. Būti iš Pietinio pradėjo šį bei tą reikšti. Kiekvienam savo. Bent jau verta paminėjimo. Šaknys pradėjo lįsti. Pietinio kiemuose prasidėjo renginiai (Povilo Višinskio viešosios bibliotekos organizuojamas susitikimų ciklas „Kiemai“, kino pavasario filmų demonstravimai ir t.t.).

Kitokie sapnai, susiję su Pietiniu, yra apie tai, kad negaliu ten sugrįžti. Matau namus iš kokios pievos, prie miesto ribos, bet negaliu pereiti per kokį nors vandenį, per upelį, namai yra anapus.

Ir tada pagalvoju, kad gal esu suleidęs ten šaknis. Nors senokai ten negyvenu, bet ir niekur kitur nesu ilgiau gyvenęs. Bet pagalvoju, kokios jau čia šaknys, jeigu čia asfaltas. Kažkaip juokinga būtų sakyt, kad mano šaknys – Pietiniam. Pats Pietinis ne taip senai buvo pastatytas nugriautų kaimų vietoje, pats kol kas be šaknų.

Bet kas yra vienos ar kitos vietos šaknys? Tu žinai, kur ten batų parduotuvė, kur poliklinika, kur bažnyčia. Bet tą ir google maps žino, čia nieko tokio. Tu pažįsti žmonių, esi bendravęs su nemažai čia gyvenančių, nes gyveni čia didesnį gyvenimo gabalą. Toj vietoj turi šiokių tokių ryšių. Ryšiai ir istorijos – gal ai ir yra šaknų pradžia.

Mano sapnuose Pietinis kitoks. Gražesnis, baugesnis, klaidesnis. Sapnuose vietos mums pasirodo kaip pažįstamos, bet ir kažkas jose ne taip. Tarsi reikėtų orientuotis pagal senovinius, ne visai tikslius žemėlapius, kuriuose dar pažymėtos ir mitinių pabaisų buveinės.

Kūryboje panašiai. Iš skaitytojų patyriau, kai jie klausinėja, kas knygose pavaizduota tiksliai, o kas ne. Tarsi ne viskas taip, kaip buvo. Iš tiesų, taip ir yra. Dėl įvairių priežasčių. Aš mėgstu surinkti medžiagą, faktus, žmonių istorijų nuotrupas ir visa tai gerai išplaku. Kokteilis išlieka organiškas, bet nebūtinai viskas atpažįstama. Susikuria kitokie ryšiai tarp įvykių, architektūros, miesto ženklų.

Bet literatūra yra toks daiktas – čia viskas kaip ir tikra, bet ir ne. Personažai yra šiek tiek žmonės, šiek tiek simboliai, archetipai. Vietos yra šiek tiek tikros, šiek tiek įsivaizduojamos, susapnuotos.

Gal tik menas ir gali ištraukti iš tos vietos, kurioje tarsi „nieko nėra“ apibendrinantį vaizdinį. Dailininkas Mindaugas Lukošaitis paskolino savo piešinį vokiškam "Pietinia kronikų" viršeliui.

Tas dantytas urbanistinis peizažas, kur aukštesnis namas keičiasi su žemesniu, matytas kasdien, bet piešinyje jis tampa kitoks. Piešinyje jis jau kalba savo kalba, nuotaika, savo ritmu. O tikrovėje tai tėra namai.

Panašiai su Povilo Jankūno piešiniu komikse "Keliuonė". Tas Lyros gatvės monolitas – kosminis padaras, iš kurio gali tikėtis bet ko.

Pietinis turi savo nejaukią pusę. Kai praeini pro Aido g. esančios baldų parduotuvės kompleksą, matai, kaip jis visas trupa, užkaltos durys, nors kai kur dar dirba parduotuvės, picerijos. Ant aptrupėjusių apleistų pastatų jau auga kerpės, žolės, tuoj medeliai pradės ieškoti, kur suleisti šaknis.

Sapnuose Pietinis irgi nebūna jaukus: tarsi tie patys stadionai, tos pačios mokyklos. Sykį su filmo komanda tarsi ieškom dar lokacijų filmavimams. Ir užsukom į didelę, seną ir jau apgriuvusią mokyklą. Ten žmonių pilna, kažkoks karnavalas. Filmo komanda susižavėjus, kaip čia viskas jiems tinka. Paskui mes išsiskiriam, lieku vienas, ir priešais mane jau stovi du bičai, o vieno jų koja jau ant mano galvos. Jų karnavalas paprastas, jie pageidautų ant manęs išsikrauti. Ir suprantu, kad niekas jiems to padaryti negalėtų sutrukdyti. Suskabys kaip obuolį.

Paauglystėj pažiūrėjęs filmą su Vandamu arba Briusly, visada žinodavau, ką daryt. Išeidavom į kiemą ir darydavom. Galvoj, žinoma, viskas gražiau atrodydavo, bet jeigu mes savaitę pasitreniruosim, tempimo pratimų padarysim, tai bus tikrai ne blogiau.

Sapne tokio užtikrintumo nebuvo.

Per sapnus dabar pradeda lįsti ta baugioji miesto pusė. Nes jau kuris laikas galvoju, kaip papasakoti apie Pietinį iš merginos perspektyvos. Kalbuosi su merginom, jos pasakoja apie savo šaknis. Ir tada pradedi galvoti, kad ta dirva buvo apnuodyta įtampom, baimėm, grėsmės nuojauta. Ir kai kuriom geriau kirsti tas savo šaknis, tegul neša vėjas, kitur galbūt bus geriau. Šaknų nebeįleis. Niekas su ta vieta jų nesieja, tik nuoskaudos ir traumos. Merginoms per mažas miests, per mažai įvairovės.

Sapnai kaip ir menas ar literatūra leidžia pasižiūrėti į save iš kitos pusės, ne visada iš tos, kuri pati patogiausia. Bet tai visiems tik į sveikatą. Tai padeda keistis.

O Pietinis, panašu, leidžia savo šaknis į istoriją ir į mūsų sąmonę.

Balandžio 12 d. dokumentinio filmo peržiūra “Mana rajons: Pietinis” Šiauliuose, bilietai https://atlantiscinemas.lt/filmai/mana-rajons-pietinis

Nuo ba­lan­džio 12 d. „At­lan­tis Ci­ne­mas“ ki­no teat­re šiau­lie­čiams bus ro­do­mas do­ku­men­ti­nis fil­mas „Ma­na ra­jons: Pie­ti­nis“.

Tai ant­ro­ji re­ži­sie­rės Ju­li­jos Juk­nai­tės TV do­ku­men­ti­kos „Ra­jo­nų vei­dai“ cik­lo da­lis. Kar­tu su pa­grin­di­niu gru­pės „Co­lours of Bubb­les“ vo­ka­lis­tu Ju­li­ju Alek­so­vu ir jau le­gen­di­niu ta­pu­sio ro­ma­no „Pie­ti­nia kro­ni­kas“ au­to­riu­mi Ri­man­tu Kmi­ta pa­si­ne­ria­ma į šian­die­ni­nę Šiau­lių mies­to pie­ti­nio ra­jo­no kas­die­ny­bę.
Pa­si­vaikš­čio­ji­mą ir po­kal­bius apie abiem he­ro­jams gim­tą­jį ra­jo­ną pa­pil­do įvai­rūs 1980-ųjų ar­chy­vi­niai kad­rai, iliust­ruo­jan­tys ra­jo­no kū­ri­mo­si ir sta­ty­mo me­tus.
Eks­per­tė, ar­chi­tek­tū­ros is­to­ri­kė Ma­ri­ja Drė­mai­tė ko­men­tuo­ja, ko­dėl ir ko­kiais prin­ci­pais bu­vo pla­nuo­tas Pie­ti­nio ra­jo­nas. Sa­vo įžval­go­mis apie Pie­ti­nio bė­gan­tį lai­ką pa­pil­do ar­chi­tek­tės Auš­ra Čer­niaus­kie­nė ir Mar­ga­ri­ta Kau­či­kai­tė. Ra­jo­no kū­rė­jas ar­chi­tek­tas Al­gi­man­tas Čer­niaus­kas iš­sa­ko sa­vo po­žiū­rį į ra­jo­no da­bar­tį ir bu­vu­sią už­duo­tį su­pro­jek­tuo­ti Dai­nų mik­ro­ra­jo­no da­lį.
Tai spal­vin­gas, iš­sa­mus ir mu­zi­ka­lus fil­mas, ti­rian­tis šį Šiau­lių mies­to ra­jo­ną įvai­riais pjū­viais.