Naujausios
Sandra Bernotaitė: Jaučiuosi atsakinga už savo žodžius
Praėjusiais metais Lietuvoje iš pirmųjų prozos knygų labiausiai išsiskyrė Sandros Bernotaitės novelių rinkinys „Gaisras“. Autorė laimėjo Rašytojų sąjungos leidyklos pirmosios knygos leidybos konkursą. Sandrai Bernotaitei skirtas ir apdovanojimas — Šiaulių rajono savivaldybės sudaryta Augustino Griciaus premijos skyrimo komisija debiutinį rinkinį “Gaisras“ išrinko geriausia pirmąja per metus išleista prozos knyga. Tik įteikti apdovanojimo kol kas nebuvo galimybės — Sandra gyvena Australijoje, Melburne. Lietuvoje lankytis žada pavasarį, tuomet ir vyks Augustino Griciaus premijos įteikimo šventė.
Sandra Bernotaitė 1975 metais gimė Šiauliuose. Pirmojoje knygoje taip prisistato skaitytojams: „prasčiokų kilmės. Dešimtį metų praleidau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Netalentinga aktorė, nesėkminga režisierė. Neatidi ir nekalbi sekretorė, neraštinga ir nesukalbama dėstytoja, už pinigus parsidavusi reklamai artistė. Laisvų pažiūrų, palaido liežuvio, nereliginga, materialistė, pragmatikė, emigrantė, bevaikė, išlaikytinė, vienišė, grafomanė.“ Kaip humorą suprantantis žmogus pasakytų, tikra rašytoja. Galėtume dar pridurti, kad Sandra baigė Šiaulių 9-ąją vidurinę mokyklą (dabar — Ragainės pagrindinė), Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo teatro bakalauro ir magistro diplomus, ten pat dėstė sceninę kalbą. Dirbo referente, teatro raiškos mokytoja, teatro režisiere, reklamos tekstų kūrėja, sukūrė keletą vaidmenų teatre ir kine. 2007— aisiais išvyko iš Lietuvos.
Biografija būtų nepilna, jeigu neprirašytume dar vieno gana talpaus ir daugiaprasmio žodžio — rašo. Galbūt nuo šio veiksmažodžio ir vertėjo pradėti visą biografiją&
Nors pokalbį pradėkime nuo rašymo
— Jūsų tinklapio www.grafomanija.com pagrindinė nuostata: rašyti gali kiekvienas. Jūs įsitikinusi, kad rašyti gali kiekvienas?
— Taip. Bet ne kiekvienas rašo ar rašys. Ne kiekvieną kas nors ir skaitys. Deja, daugelis linkę paaiškinti kitam, ar jis gali rašyti, ar ne. Ypač jei pastebi silpnesnį tekstą, klaidas, nesėkmingą bandymą. Dar kiti klausinėja aplinkinių: ar aš galiu rašyti? Aišku, kad gali — gali ir baigta, einam toliau, dirbam! Beje, mano tinklaraščio nuostata atsirado, pasirodžius Laimos Vincės knygai apie rašymo amatą „Rašyti gali kiekvienas“. Pamaniau, kad geriau nesugalvosi. Ir kol kas nėra kitos panašios knygos lietuvių kalba. Tikiuos, greit bus daugiau (ir pigesnių, prieinamų kiekvienam mokiniui)...
— Jūs žodžiui grafomanija sugrąžinate tikrąją prasmę: potraukis daug rašyti. Deja, dažnai tas potraukis vadinamas liguistu, perdėtu, nenatūraliu. Lietuvoje žodis grafomanija tampa labai populiarus ir turi labai ryškų neigiamą atspalvį. Pirmojoje knygoje save vadinate grafomane. Daugelis kūrėjų vengia tokio apibūdinimo&
— Kaip galite suprasti iš mano knygos viršelio, neigiamų „apsibūdinimų“ išvis nevengiu. O grafomanija... Žiūrėkim, yra potraukis rašyti ir yra liguistas potraukis rašyti. Lietuvoje žodis grafomanija retai vartojamas norint pabrėžti liguistumą. Viename tinklapyje kadaise radau sakinį: į savo gretas nepriimame grafomanų. Juk neturėjo omenyje “nepriimame žmonių su psichikos sutrikimais“.
Pastebėjau, kad grafomanu išvadinamas tas, kurio kūriniai nepatinka ir kuris vis tiek nesiliauja rašęs ir skelbęs savo darbų, taip pat tas, kuris rašo daug. Tuomet grafomanu galima išvadinti ir ne vieną pripažintą autorių... Be abejo, taip galima vadinti ir mane. Rašau tikrai daug, nors skelbiu nedidelę dalį to, ką parašau. Ne viskas yra verta skaitytojų dėmesio, ne visi skaitytojai turi mano kūrinius mėgti.
— Rašote noveles, kelionės eskizus, užrašus, eilėraščius, dabar — romaną& O kaip su aktoryste? Praeities etapas? Ateities vizijos?
— Jau seniai supratau, kad nedirbsiu pagal profesiją. Suvaidinti vieną kitą rolę kine ar režisuoti vieną kitą spektaklį — visada prašom. Dėstyti — prašom. Bet visiškai atsiduoti aktorystei (ir kito žmogaus režisūrai!), daryti tai nuo ryto iki vakaro — ne man. Per daug domiuosi tuo, kas vyksta už teatro dėžutės sienų, man labiau patinka teatras gatvėje, darbovietėje, retais atvejais — namuose.
Esu sukūrusi keletą spektaklių ar vaidmenų, bet pažiūrėkit, kokių ir kur: socialiniame, eksperimentiniame teatre, mažoje trupėje, neįgaliesiems, bendra kūryba su studentais ir pan. — smulkus taikomasis teatras. Ten jaučiuosi geriausiai. „Giliu dvasingumu“ besidangstantis miesčioniškasis teatras man panašus į rusišką cirką, kurį į Šiaulius atveždavo kiekvieną vasarą — tas pats per tą patį...
Nesu visiškai atitrūkusi nuo teatro. Melburne ieškau ir randu gyvų teatro pasirodymų — kartais vietinių, dažniau — gastroliuojančiųjų iš Europos. Priklausau australiškai aktorių agentūrai ir vis gaunu kokią mažytę rolę kine. Taip pat lankau buto (tai toks japonų šiuolaikinis šokis, beje, stipriai įtakojantis klaipėdiečio Beno Šarkos ir vilniečio Andriaus Pulkauninko kūrybą) užsiėmimus. Atsiradus progai vėl mielai suburčiau savo trupę...
Bėda ta, kad teatras yra geografiškai labai stabilus, o aš, deja, nebežinau, kur iš tiesų gyvenu ir ar ilgai gyvensiu vienoje vietoje, todėl nesinori tik užvesti procesą, sugundyti žmones ir palikti... Taip jau atsitiko Vilniuje. Gaila, kad iširo tai, kas buvo sėkmingai pradėta (turiu omenyje jaunimo trupę „Insaideris“).
— Praėjusių metų pabaigoje Jums paskirta Augustino Griciaus premija už geriausią pirmąją prozos knygą. Lietuvoje pasirodė nemažai recenzijų, kuriose Jūsų pirmoji knyga labai gerai vertinama. Ką Jums reiškia apdovanojimai, vertinimai, atsiliepimai? Jie kiek nors veikia kūrybos procesą?
— Geri vertinimai visuomet glosto savimeilę, bet kyla pavojus susireikšminti ir ima klibėti savikritika. Na, pastarosios man pakanka ir tikiuosi, kad sveiko proto nuo apdovanojimų neprarasiu. Nesu naivi pradedančioji, mačiau, kas dedasi meno pasaulyje, kaip kartais neadekvatus žmogaus įvertinimas trukdo tobulėti, o per greita šlovė netgi sužlugdo.
Vertinu atsiliepimus iš žmonių, kuriuos bent šiek tiek pažįstu. Jei skaitau recenziją apie savo knygą, tai būtinai pasidomiu rašančiuoju. Čia galioja taisyklė „žiūrėk, kas kalba“. Antraip vertinimai pakimba ore, neturi poveikio.
Mano kūrybos procesą veikia žinojimas, kad tai, ką rašau, bus skaitoma ne vieno ir ne dviejų žmonių. Kad man yra suteikta teisė pasisakyti. Jaučiuosi atsakinga už savo žodžius.
— Būtų keista, jeigu nepaklausčiau apie Šiaulius? Kokie ryšiai jus sieja su Šiauliais ir Šiaulių kraštu? Čia gimėte, mokėtės& Dabar, gyvendama toli nuo Lietuvos, dažnai pagalvojate apie gimtąjį miestą? Rašau miestą ir prisimenu neseniai „Šiaulių krašte“ išspausdintą rašytojo ir dailininko Petro Rakštiko mintį: “Šiauliai — vis dėlto yra kaimas& “
— Iš Šiaulių kadaise su džiaugsmu pabėgau į Vilnių ir sėkmingai apsimečiau tikra vilniete. Paradoksas: apsigyvenusi toli nuo Lietuvos vėl prabilau šiaulietiška tarme. Mat mano vyras šiaulietis. Jis man daug ką priminė, dažnai apkalbam ir miestą, ir mokyklą, kurioje abu mokėmės tuo pačiu metu, tik paralelinėse klasėse...
Supratau, kad apie Šiaulius ne ką ir žinau! Net norėčiau nuodugniau patyrinėti ir miestą, ir jo istoriją. Seku kelių šiauliečių tinklaraščius... Šio krašto žmonės yra ypatingi: šilti, aistringi, tvirto charakterio, turintys humoro jausmą. Savi.
Ar Šiauliai yra kaimas? Na, tuomet ir visa Lietuva yra kaimas. Šiauliai yra mažas miestelis. Su visais mažam miesteliui būdingais trūkumais ir privalumais.
— Gegužės — birželio mėnesiais žadate atvykti į Lietuvą, lankysitės ir Šiauliuose. Tai bus trumpalaikė kelionė, pasisvečiavimas, draugų aplankymas? O apie grįžimą visam laikui Lietuvon negalvojate? Pas mus šią žiemą buvo tokie nuostabūs sniegynai&
— Viduje dar nesu susitaikiusi su išvažiavimu visam laikui. Ir negalvoju taip toli į priekį, nesakau „visada“ arba “niekada“. Tai jau kraštutinumai. Galiu atsakyti tik už šiandien: grįžtu trumpam. Pasistengsiu nesijausti viešnia, susirasiu užsiėmimų, kurių metu galėčiau pabendrauti su žmonėmis, kažką drauge nuveikti. Vienodi pasakojimai apie tai “kokia graži ir egzotiška yra Australija“ pabosta per pirmas dvi viešnagės dienas.
Tiesą sakant, aš jau tos egzotikos ir nebepastebiu, daug kas atrodo normalu, savaime suprantama (pvz., papūgos čirškauja šalia žvirblių, šalia beržo stypso palmė, temperatūra niekada nenukrinta žemiau +1, traukinyje sutiksi visų rasių žmones...). Tik prisijaukintoje aplinkoje įmanoma ramiai dirbti. Žinau, kad pakeliui į parduotuvę nesutiksiu pažįstamų ir niekas nenutrauks mano minčių srauto. Mažame mieste (koks yra ir Vilnius) visi daug žino vieni apie kitus, gyvena arti, rūpinasi vienas kito išvaizda, piniginės turiniu... Milijoniniame mieste pakanka vietos darbingai vienatvei, skaitymui ir rašymui.
Klausinėjo Vytautas KIRKUTIS
Nuotrauka iš Sandros Bernotaitės asmeninio albumo.