Naujausios
Reikalas tas, kad sovietmečiu leidžiamos knygos apie žvalgus, be abejo, būdavo skiriamos šauniems (kitokių būti ir negalėjo tais ideologiniais laikais) sovietų žvalgams, kurie dažniausiai buvo užsienio šalių piliečiai, tačiau dėl savo tikėjimo, kad tik komunizmas gali garantuoti žmonijai šviesią ateitį, juos pavykdavo užverbuoti sovietinei žvalgybai. Tuo pačiu tokių knygų autoriai turėjo progą parodyti skaitytojams, kad tik komunistinė ideologija turi vertę ir ateitį, nes dėl jos aukojasi net svetimų šalių gyventojai. Arba knygose buvo šlovinami sovietų žvalgai, sugebėdavę įsitaisyti kitose šalyse ir teikdavę informaciją savo šeimininkams tol, kol įkliūdavo svetimos šalies žvalgybai ir dažniausiai juos išmainydavo į tokio paties likimo brolius iš priešingos stovyklos. Sovietiniai žvalgai, perėję į kitų žvalgybų rankas, ir susigrąžinti atgal dažniausiai būdavo nuteisiami mirties bausme ir apie juos knygų niekas nerašė.
Ši britų istoriko knyga pasakoja apie sovietinį žvalgą Olegą Gordijevskį, kuris, vis dėlto, suvaidino nemažą vaidmenį Šaltojo karo istorijoje. Knygoje autorius pirmiausia ir analizuoja tas priežastis, kurios leido šiam žvalgui pradėti darbą užsienyje 1966 m. Visų pirma, jo tėvas buvo KGB darbuotojas, aklas įsakymų vykdytojas, kuris buvo įsitikinęs, kad partija visada teisi. Tiesa, motina ne visada pritardavo savo vyrui, ir jos pirmosios gyvenimo pamokos Olegui galėjo padėti jau žymiai vėliau, kai jis pradėjo savarankišką savo gyvenimo kelią. Jo vyresnysis brolis Vasilijus irgi buvo KGB darbuotojas, kaip „nelegalas“ darbavęsis Europoje ir Afrikoje. Tiesa, savo gyvenimą jis baigė liūdnai – prasigėrė ir mirė. Tačiau Olegas, pradėjęs savo karjerą Danijoje, skyrėsi iš kitų KGB pareigūnų tuo, kad daug skaitė (net ir tuos autorius, kurie SSRS buvo uždrausti), gerai kalbėjo švediškai, mokėsi danų kalbos, domėjosi muzika, kultūriniu šalies gyvenimu, taip pat įvertino kapitalistinės santvarkos pranašumą prieš socialistinę santvarką. Visa tai leido jam formuotis kaip savarankiškai mąstančiam žmogui, aklai nepaklūstančiam santvarkos ideologiniam diktatui.
Pirmoji jo komandiruotė Danijoje užtrūko ketverius metus, jis jautė, kad jam buvo parodytas dėmesys iš užsienio žvalgybų, tačiau atsitiktinumas sutrukdė užmegzti kažkokį ryšį, ir jis su žmona gavo grįžti į Maskvą. Maskvoje KGB būstinėje jis matė, kokia kova vyksta dėl darbo vietos užsienyje, ir tam tikras atsitiktinumas vėl lėmė, kad po poros metų jis atsidūrė Danijoje.
Knygos autorius aiškinasi, kokios priežastys lemia, kad žmogus tampa šnipu. Jis teigia, kad vieni pasuka šiuo keliu dėl ideologijos, politikos ar patriotizmo, bet daugelis jais tampa dėl pinigų. Kitais moka pasinaudoti žvalgybos, nes juos įtraukia į šią veiklą per seksą, šantažą, ne vienas įsitraukia į ją dėl keršto, arogancijos ar nusivylimo. Tačiau pasiremdamas KGB senbuviais, autorius parodo, kad jie šnipinėjimą siejo su pinigais, ideologija, prievarta ir žmogaus „aš“. Istorikas mano, kad Gordijevskio pasirinkimą lėmė ideologiniai ir politiniai dalykai, susiję su pastatyta per naktį Berlyno siena ir Prahos pavasariu. Beje, susitikęs su savo kuratoriumi iš britų MI6 žvalgybos, jis išsyk pareiškė, kad nenori jokių pinigų, nes jis dirba iš savo ideologinių įsitikinimų. Tačiau šnipo darbas buvo susijęs ir su didžiule įtampa, kur likimą galėjo lemti kokia nors smulkmena.
Apie Gordijevskio antrąjį – britų šnipo – gyvenimą nežinojo net ir jo žmona Jelena, su kuria jo gyvenimas palaipsniui atšalo, tad Olegas Danijoje susiranda Pasaulio sveikatos organizacijoje dirbusią Leilą, kurios tėvas irgi praeityje buvo KGB darbuotojas, ir pradeda su ja slapta susitikinėti. Kadangi artėjo metas, kai Gordijevskis turėjo grįžti atgal, jis tikisi išsiskirti su žmona ir vesti Leilą, nors supranta, kad tai gali pakenkti jo karjerai. Tuo tarpu MI6 žvalgyba parengia planą, kaip išgelbėti jį, jei jo gyvybei kiltų pavojus. Grįžęs į Maskvą, jis išsiskiria su žmona, veda Leilą ir susilaukia dviejų dukrų. 1982 m. jis pradeda darbą SSRS ambasadoje kaip patarėjas. Jis dar nenujaučia, kad čia nuo jo tam tikra prasme priklausys ir pasaulio likimas. Mat 1982 m. generaliniu SSKP sekretoriumi tapęs Jurijus Andropovas buvo įsitikinęs, kad Vakarai nori pirmieji smogti branduolinį smūgį SSRS. Tik Gordijevskio dėka JAV buvo informuotos, kad Andropovas nejuokauja, ir SSRS gali pulti pirma.
Taigi, Šaltasis karas grėsė tapti rimtu išbandymu ir virsti tikru, pražūtingu karu visai žmonijai. Apie britus dėl tokios sovietų mąstysenos perspėjusį Gordijevskį sužino M. Thatcher, o vėliau ir JAV prezidentas R. Reaganas. Tačiau Gordijevskio vos nesužlugdo britų žvalgyboje atsiradęs darbuotojas, kuris panoro bendradarbiauti su KGB ir pasivadinęs „Koba“ nešė laiškus į sovietų rezidento pašto dėžutę. Tačiau sovietų rezidentas Gukas tai suprato kaip provokaciją ir Gordijevskio laimei nepanoro su juo susitikti, o vėliau tas darbuotojas buvo jau pačių žvalgybininkų demaskuotas.
Vis dėlto, atsitiktinumas vėl įsikiša į Gordijevskio gyvenimą. CŽV siekusi sužinoti, kas tas paslaptingas britų tarnybos agentas, deda pastangas jį išsiaiškinti, ir tai sutampa su jų darbuotojo A. Ameso noru užsitikrinti sau turtingesnį gyvenimą. Būtent Amesas ima bendradarbiauti su KGB ir atkreipia dėmesį į Gordijevskį, kuris galėjęs tapti KGB rezidentu Londone iškviečiamas į Maskvą.
Prasideda dramatiškiausias laikotarpis Gordijevskio gyvenime. Paveiktas psichotropinių medžiagų, jis yra tardomas KGB, tačiau laimei jis paliekamas laisvas Maskvoje. Tada ir ima veikti tas dar žymiai anksčiau MI6 sugalvotas planas, kaip išgelbėti Gordijevskį.
Šiuos puslapius, kur netrūksta didžiulės įtampos, skaitai tarsi savotišką nuotykių romaną, nors ir suvoki, kad viskas dėjosi iš tikrųjų. Atsidūręs Anglijoje, Gordijevskis vėliau susitiko ir Thatcher, ir su Reaganu. Anglijos karalienė jį apdovanojo šv. Mykolo ir šv. Jurgio ordinu. Vienintelis apmaudas buvo tas, kad Gordijevskis, įsivėlęs į žvalgybų karą, negalėjo nieko sakyti savo žmonai, kuri tai suprato kaip išdavystę ir išsiskyrė su juo... Tikrai skaitytojo smalsumą žadinanti knyga, atskleidžianti Šaltojo karo užkulisius ir tą įtampą, į kurią buvo įklimpęs pasaulis...
