Šaknimis – į Žiemgalos kraštą

Šak­ni­mis – į Žiem­ga­los kraš­tą

Vy­res­ny­sis Klai­pė­dos Uni­ver­si­te­to moks­lo dar­buo­to­jas, ke­lių is­to­ri­nių, ar­cheo­lo­gi­nių lei­di­nių bend­raau­to­ris ir su­da­ry­to­jas, jo­niš­kie­tis dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas gy­ve­na lau­ki­mo nuo­tai­ko­mis: dar šį lapk­ri­tį pa­si­ro­dys jo pir­mo­ji au­to­ri­nė kny­ga apie Dau­no­ra­vos dva­rą, ku­rio is­to­ri­ja per­tei­kia­ma įvai­riais skersp­jū­viais. Moks­li­nin­ko ty­ri­nė­ji­mų lau­ke at­si­dū­rė jau ne vie­nas Jo­niš­kio ra­jo­no dva­ras, tarp jų – per Lie­tu­vą nu­skam­bė­ję Med­vi­lio­nys, vals­ty­bin­gu­mo ir lie­tu­viš­ku­mo lop­šys Šiau­rės Lie­tu­vo­je, ku­rio iš­li­ku­sį pa­sta­tą Jo­niš­kio ra­jo­no val­džia bu­vo už­si­mo­ju­si nu­griau­ti ir tik su­ki­lus švie­suo­me­nės at­sto­vams jis bu­vo iš­sau­go­tas.

Dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas sa­ko, kad per lo­ka­lius ty­ri­nė­ji­mus at­si­ve­ria vi­so kraš­to skir­tin­gų epo­chų ženk­lai, o pa­ts jis vis įžen­gia į nau­ją erd­vę, ku­rio­je pri­rei­kia tarp­da­ly­ki­nio iš­ma­ny­mo: ar­cheo­lo­gi­jos, is­to­ri­jos, ar­chi­tek­tū­ros, geog­ra­fi­jos, geo­lo­gi­jos ži­nių. Moks­li­nin­ko po­žiū­riu, vi­si eks­po­na­tai ir ob­jek­tai yra ver­tin­gi, tik ne vi­sus pa­pras­ta at­ver­ti vi­suo­me­nei, kad ją su­do­min­tų, nes gy­ve­na­me glo­ba­liš­ku­mo ir var­to­to­jiš­ku­mo ero­je. Ta­čiau vi­sa­da iš­lie­ka ver­ty­bės, ku­rios yra mū­sų stu­bu­ras.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Pa­ža­das sau

Ge­gu­žės mė­ne­sį Klai­pė­dos Uni­ver­si­te­to Bal­ti­jos re­gio­no is­to­ri­jos ir ar­cheo­lo­gi­jos ins­ti­tu­te dir­ban­tis dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas juo­kau­ja pa­ki­lęs kar­je­ros laip­tais ir po ates­ta­ci­jos ta­pęs vie­to­je pa­pras­to vy­res­niuo­ju moks­lo dar­buo­to­ju. O dar ko­vo mė­ne­sį pa­gal jo pa­teik­tą pa­raiš­ką, lai­mė­ju­sią kon­kur­są, Lat­vi­jos švie­ti­mo vys­ty­mo agen­tū­ra sky­rė 6090 eu­rų sti­pen­di­ją pen­kių mė­ne­sių truk­mės sta­žuo­tei Lat­vi­jos uni­ver­si­te­to Lat­vi­jos is­to­ri­jos ins­ti­tu­te. Ty­ri­mų tiks­las: Kur­šo pro­vin­ci­jos mu­zie­jaus, vei­ku­sio 1818–1939 me­tais Jel­ga­vo­je, veik­la Lie­tu­vo­je ir rin­ki­niai, vo­kiš­ki dva­rai Šiau­rės Lie­tu­vo­je, Žiem­ga­los te­ma­ti­kos plė­to­ji­mas, Dau­no­ra­vos (Lie­tu­va, Jo­niš­kio ra­jo­nas) lat­viai.

„Esu sau pa­si­ža­dė­jęs su dės­ty­to­ja, li­te­ra­tū­ro­lo­ge, mi­to­lo­gi­jos ir folk­lo­ris­ti­kos ty­ri­nė­to­ja, pro­fe­so­re, da­bar – Lat­vi­jos Saei­mos na­re Ja­ni­na Kur­sy­te pa­reng­ti kny­gą apie lat­vių dias­po­rą Dau­no­ra­vo­je, ku­ri ten at­ke­lia­vo ke­lio­mis ban­go­mis – XVI–XIX am­žiais. Ma­no spė­ji­mas, kad juos į Dau­no­ra­vos dva­rą vi­lio­jo ta pa­ti liu­te­ro­niš­ka re­li­gi­ja, kul­tū­riš­kai ar­ti­ma ap­lin­ka, o dva­ri­nin­kams rei­kė­jo pa­ti­ki­mų pa­tar­nau­to­jų ir dar­bi­nin­kų. Iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro 80 pro­cen­tų Dau­no­ra­vos gy­ven­to­jų su­da­rė lat­vių tau­ty­bės žmo­nės. Jie tu­rė­jo sa­vi­tą dia­lek­tą. Jei nu­vyk­da­vo ap­si­pirk­ti į par­duo­tu­vę Lat­vi­jo­je ar Jo­niš­ky­je, vi­si at­skir­da­vo, iš ku­rios vie­to­vės at­va­žia­vę. Tuo dia­lek­tu kal­ban­čių žmo­nių jau ne­li­kę, bet dar yra pa­li­kuo­nių, – pa­sa­ko­ja ar­cheo­lo­gas. – O 1652 me­tų in­ven­to­ri­nė­je kny­go­je mi­ni­ma pa­var­dė Sau­lė (Sa­wo­lis), ku­ri 1959 me­tų gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis to­kia bu­vo vie­nin­te­lė Lie­tu­vo­je. Įdo­mi ji ir sa­vo są­skam­biu su Sau­lės mū­šiu, dėl ku­rio konk­re­čios lo­ka­li­za­ci­jos vis dar dis­ku­tuo­ja­ma“.

Pa­sak moks­li­nin­ko, dar­bų apie Lie­tu­vos to­to­rius, len­kus, žy­dus yra, o apie lat­vius – ne, nors per jų lo­ka­lią ne­di­de­lę bend­ruo­me­nę ga­li­ma nag­ri­nė­ti is­to­ri­ją, pa­vel­dą, kul­tū­rą: ūkį, pa­pro­čius, vir­tu­vę...

Sub­ran­din­ta kny­ga apie dva­rą

Dar praė­ju­sių me­tų rug­sė­jį pro­fe­so­rė Ja­ni­na Kur­sy­tė su stu­den­tų dok­to­ran­tų gru­pe ap­si­lan­kė Dau­no­ra­vo­je pas Em­mą Ste­po­na­vi­čie­nę, ku­ri sa­vo pa­stan­go­mis iš gi­mi­nės su­rin­ko ir pa­tei­kė reikš­min­gą kie­kį – apie 500 fo­tog­ra­fi­jų, jo­se at­si­spin­di žmo­nių gy­ve­ni­mai: krikš­ty­nos, ves­tu­vės, lai­do­tu­vės, šven­tės ir kas­die­ny­bė. Vė­liau eks­pe­di­ci­jos na­riai su­si­pa­ži­no su Jo­niš­kio lat­vių drau­gi­jos „Avots“ at­sto­ve Na­ta­li­ja Franc­kai­tie­ne, ap­lan­kė Dau­no­ra­vos lat­vius, pa­skli­du­sius po Elė­ją, Tu­ku­mą, Jel­ga­vą (Lat­vi­ja), Nau­ją­ją Ak­me­nę, Jo­niš­kį. Vi­sur kar­tu ly­dė­jo ir dr. E. Va­si­liaus­kas.

Jis jau bran­di­no dvi­kal­bę – lie­tu­vių ir vo­kie­čių kal­bo­mis – kny­gą apie Dau­no­ra­vos dva­rą, ku­ri iš pla­nuo­tų 132 po pir­mo­jo pa­teik­to ma­ke­to vir­to 200 pus­la­pių mo­nog­ra­fi­ja, nes vis pa­si­pil­do nau­jais duo­me­ni­mis. Lei­dy­bai fi­nan­sa­vi­mo da­lį pa­gal Jo­niš­kio Jo­no Avy­žiaus vie­šo­sios bib­lio­te­kos pro­jek­tą „Jo­niš­kio kraš­to dva­rai“ sky­rė Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­ba, pa­rė­mė vo­kie­čių Jung­ti­niai Kur­šo fon­dai iš Miun­che­no, Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, pri­si­dė­jo pri­va­tūs rė­mė­jai. Kny­gą nu­ma­to­ma pri­sta­ty­ti lapk­ri­tį.

Nuo vie­no dva­ro prie ki­to

– At­ro­do, ką ga­li­ma ras­ti sa­va­me kraš­te, kur vi­si ke­liai sker­sai išil­gai iš­vaikš­čio­ti, vi­sos ker­te­lės iš­žiū­rė­tos. Ta­čiau vi­sa­da įma­no­ma skverb­tis gi­lyn, už­si­ka­bi­nant už de­ta­lių, vy­nio­ti ne­si­bai­gian­čią is­to­ri­ją. Ar ne taip pra­si­dė­jo Jo­niš­kio dva­rų ty­ri­nė­ji­mai? Ku­ris dva­ras bu­vo pir­mas?

– 2009 me­tais pa­gal Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos pro­jek­tą, o 2010-ai­siais, kar­tu su Šiau­lių uni­ver­si­te­to stu­den­tų gru­pe ty­ri­nė­jo­me ryš­kiau­sią Jo­niš­kio ra­jo­no ar­cheo­lo­gi­jos pa­mink­lą, vi­zi­ti­nę kor­te­lę – va­di­na­mą­jį Žvel­gai­čio kal­ną. Pa­vy­ko at­kas­ti XIII am­žiaus pi­lia­vie­tės sluoks­nį. Pa­gal ap­tik­tus ra­di­nius pa­skel­bė­me aki­vaiz­dų, bet ža­ga­rie­čius, įti­kė­ju­sius ku­ni­gaikš­čio Žvel­gai­čio, ku­ris čia net ne­gy­ve­no, le­gen­da, nu­vy­lu­sį fak­tą, kad tai bu­vo Li­vo­ni­jos or­di­no pi­lis. Tie­sa, fak­tas iš­kal­bin­gas ir reikš­min­gas ki­tu po­žiū­riu: tai ant­ro­ji ži­no­ma ap­tik­ta šio Or­di­no pi­lis Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je, pir­mo­ji bu­vo Klai­pė­do­je. O Ža­ga­rė tu­ri ki­tą žiem­ga­liš­ką pi­lia­kal­nį – Rak­tu­vę, ku­rį su­pa ka­pi­nės.

Tuo me­tu ra­do­me ir di­di­kų Syrevičių–Umiastauskų, iš ku­rių ki­lu­si da­bar bea­ti­fi­ka­ci­jos by­los pro­ce­su ban­do­ma pa­skelb­ti Pa­lai­min­tą­ja Bar­bo­ra Umias­taus­kai­tė, iš­gar­sė­ju­si ste­buk­lin­gais li­go­nių iš­gy­dy­mais bei ki­to­mis ma­lo­nė­mis, dvar­vie­tę. Ten bu­vo iš­li­kę ori­gi­na­lių kok­lių frag­men­tų, paauk­suo­ta se­gė, sta­ty­bi­nių ir ki­tų de­ta­lių.

Po ke­le­rių me­tų pra­si­dė­jo Med­vi­lio­nių dva­ro, ku­rio pa­sta­tą Jo­niš­kio ra­jo­no val­džia no­rė­jo nu­griau­ti, is­to­ri­ja. Mu­zie­jų aso­cia­ci­ja kaip tik bu­vo pa­skel­bu­si dva­rų me­tus ir ICO­MOS (Tarp­tau­ti­nė pa­mink­lų ir pa­vel­do vie­to­vių ta­ry­ba) Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ko­mi­te­to vie­nas iš na­rių pa­siū­lė da­ly­vau­ti Plun­gė­je su­reng­to­je kon­fe­ren­ci­jo­je. Jis man sa­kė: „Pa­renk pra­ne­ši­mą, kad vi­suo­me­nė ži­no­tų, kas ga­lė­jo bū­ti pra­ras­ta, nu­grio­vus Med­vi­lio­nių dva­rą ir kuo jis reikš­min­gas“. Ta­da at­vy­ko LRT ko­man­da, ku­ri pa­ren­gė fil­mą lai­dai „Ats­pin­džiai“ apie griū­van­čius dva­rus – Med­vi­lio­ny­se ir Dau­no­ra­vo­je.

O pra­si­dė­jus va­sa­rai pa­ma­niau, kad rei­kia pa­čiam de­ta­liau pa­nag­ri­nė­ti Dau­no­ra­vos dva­rą. Juo la­biau kad anks­čiau Lie­tu­vos vals­ty­bės ar­chy­ve bu­vau var­tęs teis­mų kny­gas, ku­rio­se ra­dau ver­tin­gos in­for­ma­ci­jos apie jį. Su vie­tos gi­ri­nin­ku Ge­di­mi­nu Vit­kaus­ku apė­jo­me au­ten­tiš­kas, ka­dai­se so­din­tas alė­jas suau­gu­sia­me vie­tos miš­ke, ra­do­me kap­čius (ežia­ženk­lius), ap­ma­ta­vo­me iš­li­ku­sius dva­ro pa­sta­tus, pa­ma­žu ėmė gim­ti teks­tas.

Ty­ri­nė­jant Kur­šo pro­vin­ci­jos mu­zie­jaus veik­lą Lie­tu­vo­je paaiš­kė­jo, kad iš Dau­no­ra­vos ir Mal­gū­žės dva­ro, esan­čio Jo­niš­kio ra­jo­ne Kriu­kų se­niū­ni­jo­je, ten pa­te­ko dau­giau­sia eks­po­na­tų: XVIII am­žiaus sek­ci­ja, 13 pa­veiks­lų. 1835 me­tais Lat­vi­jos spau­da ra­šė apie XIII am­žiaus žal­va­rio žie­dą iš Dau­no­ra­vos, ku­ris, esą, pa­dė­siąs spręs­ti lat­vių tau­tos kil­mės klau­si­mus. Ka­dan­gi nuo mu­zie­jaus įkū­ri­mo 1818-ai­siais ne­bu­vo praė­ję nė dvi­de­šimt me­tų, mi­ni­mas žie­das ga­lė­jo bū­ti la­bai įdo­mus ra­di­nys.

Iš Mal­gū­žės dva­ro, ku­ris bu­vo la­biau rep­re­zen­ta­ci­nis, o Dau­no­ra­va – ūki­nis, iš­ke­lia­vo di­džiu­lė 2400 eg­zemp­lio­rių bib­lio­te­ka, pri­ly­gu­si Pak­ruo­jo dva­ro, ku­ris daug di­des­nis ir ūkiu, ir pa­sta­tais, bib­lio­te­kai.

Mal­gū­žės sa­vi­nin­kas Teo­do­ras Kei­zer­lin­gas (1856–1922) bu­vo ak­ty­vus vei­kė­jas, ar­cheo­lo­gas mė­gė­jas, su dė­dė Ru­dol­fu Fran­ku (1843–1904) iš Dau­no­ra­vos dva­ro, ka­si­nė­jęs žiem­ga­lių ka­pi­ny­nus prie Baus­kės, Jel­ga­vos ir ati­da­vęs daug eks­po­na­tų Kur­šo pro­vin­ci­jos mu­zie­jui.

Apie vals­ty­bin­gu­mo šak­nis ir sa­vi­val­dą

– Dva­rų is­to­ri­jos – la­bai skir­tin­gos, kai ku­rios itin reikš­min­gos mū­sų vals­ty­bin­gu­mo kū­ri­mo­si auš­ro­je. Pri­si­min­ki­me Med­vi­lio­nių dva­rą, ryš­kias as­me­ny­bes – Sta­nis­lo­vą, Vik­to­ri­ją ir Te­re­sę Goe­sus – bro­lį ir se­se­ris, ku­rie puo­se­lė­jo lie­tu­vy­bę, įkū­rė slap­tą kny­gy­nė­lį, teat­rą, da­rak­to­ri­nę mo­kyk­lą, bū­si­mai Jo­niš­kio („Auš­ros“) gim­na­zi­jai pa­sky­rė skly­pą. Kai įsi­gi­li­ni, at­ro­do, kad ten bren­do Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mas. Ar tas įspū­dis klai­din­gas?

– Ju­dė­ji­mai vy­ko vi­so­je Lie­tu­vo­je, pra­si­dė­jo vals­ty­bės ki­li­mas. Reik­tų ne­pa­mirš­ti, kad Jo­niš­ky­je sa­vi­val­dos at­min­tis bu­vo gy­va net 1795 me­tais ją pa­nai­ki­nus. Sa­va­ran­kiš­ku­mo, kar­tu ir maiš­to idė­ja, ku­rią bran­di­no lais­vie­ji žem­dir­biai, ba­jo­rai, mies­tie­čiai, tu­rė­jo įta­kos vi­sai ap­lin­kai. Ba­jo­rų Jo­niš­ky­je bu­vo daug, o jie – pri­vi­le­gi­juo­tas luo­mas – tu­rė­jo tam tik­ras ap­sau­gas, ku­rios lei­do dau­giau ri­zi­kuo­ti. Pa­vyz­džiui, jų na­muo­se ne­bu­vo ga­li­ma da­ry­ti kra­tos be at­ski­ro gu­ber­na­to­riaus lei­di­mo. Be to, kar­tu su dva­si­nin­ki­ja tai bu­vo raš­tin­giau­sia bend­ruo­me­nės da­lis.

Iki šiol ne­ty­ri­nė­ta XIX am­žiaus su­ki­li­mų me­džia­ga. Nors Jo­niš­ky­je su­ki­lė­liai ak­ty­viai ne­si­reiš­kė, be abe­jo­nės, bu­vo pa­lai­kan­čių­jų, rė­mė­jų.

Med­vi­lio­nių dva­re iš­ties lan­kė­si svar­būs mū­sų is­to­ri­jo­je žmo­nės: Gab­rie­lė Petkevičaitė–Bitė, Gab­rie­lius Landsbergis–Žemkalnis, Po­vi­las Vi­šins­kis, pro­fe­so­rius Jo­nas Jab­lons­kis, pre­zi­den­tas An­ta­nas Sme­to­na ir kt. Bet Jo­niš­kis ir Med­vi­lio­nys ei­na kar­tu, tik mes daug ko dar ne­ži­no­me. Ka­dan­gi Med­vi­lio­nys ge­ro­kai nuo­ša­liau nuo žan­da­rų akių, ten bu­vo pa­to­giau su­si­bur­ti.

Įdo­mus fak­tas, kad Med­vi­lio­nių dva­ro sa­vi­nin­kai ba­jo­rai Sta­nis­lo­vas, Te­re­sė ir Vik­to­ri­ja Goe­sai, pa­gal kil­mę vo­kie­čiai, kal­bė­jo lie­tu­viš­kai, vi­so­mis pa­stan­go­mis pa­lai­kė lie­tu­vy­bę. S. Goe­sas pri­klau­sė var­pi­nin­kams, vė­liau – tuo me­tu vei­ku­siai Lie­tu­vos de­mok­ra­tų par­ti­jai. Bu­vo Lie­tu­vos moks­lo ir Lie­tu­vių dai­lės drau­gi­jų na­rys, tal­ki­no rink­ti Jo­niš­kio apy­lin­kė­se liau­dies me­no dir­bi­nius, ku­riuos siųs­da­vo į Lie­tu­vių dai­lės drau­gi­jos, vei­ku­sios 1907–1915 me­tais Vil­niu­je (vė­liau – Kau­ne) pa­ro­das. S. Goe­sas ak­ty­viai rė­mė koo­pe­ra­ci­jos idė­ją, įkū­rė Jo­niš­kio (1904 me­tais) ir Žei­me­lio var­to­to­jų drau­gi­jas. Bet per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą eva­kua­vo­si į Ru­si­ją ir, su­si­rgęs plau­čių už­de­gi­mu, 1916 me­tais mi­rė, ne­su­lau­kęs Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo, nors to, be abe­jo­nės, la­bai troš­ko sa­vo­mis aki­mis pa­ma­ty­ti.

– Už­si­mi­nei, kad Jo­niš­ky­je bū­ta daug ba­jo­rų.Tur­būt to­dėl atė­jo min­tis eks­po­nuo­ti ba­jo­rų gi­mi­nių her­bus, ku­rie nuo 2016 me­tų mies­to šven­tės te­be­puo­šia vie­šo­sios Jo­no Avy­žiaus bib­lio­te­kos fa­sa­dą?

– 2014 me­tais lan­kiau­si Sankt Pe­ter­bur­go is­to­ri­jos ar­chy­ve, kur rink­da­mas Kur­šo pro­vin­ci­jos mu­zie­jaus me­džia­gą ir ieš­ko­da­mas Jo­niš­kio mies­to pla­nų ap­ti­kau 1840–1845 me­tų by­lą, su­si­ju­sią su Jo­niš­kio sa­vi­val­da. Pers­kai­čiau pro­to­ko­lą: lais­vie­ji žem­val­džiai, ba­jo­rai rei­ka­la­vo sa­vi­val­dos at­ga­vi­mo, no­rė­jo at­kur­ti ro­tu­šę, įsteig­ti po­li­ci­ją, mo­kyk­lą. Jo­niš­kie­čiai su­ra­šė net pen­kis la­pus rei­ka­la­vi­mų Ru­si­jos vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rui. Lais­vę nuo dva­ro jie at­ga­vo, tu­rė­jo tei­sę į že­mę, ta­čiau sa­vi­val­dos ins­ti­tu­ci­jų – ne.

Kai 2016 me­tais Jo­niš­kis mi­nė­jo 400 me­tų Mag­de­bur­go tei­sių su­tei­ki­mo su­kak­tį, Jo­no Avy­žiaus bib­lio­te­kos dar­buo­to­ja Vi­jo­le­ta Kup­re­vi­čie­nė pa­si­tei­ra­vo, ką ga­lė­tų ta pro­ga or­ga­ni­zuo­ti, tad pa­siū­liau at­skleis­ti ba­jo­rų as­pek­tą sa­vi­val­do­je.

Her­bų eks­po­zi­ci­ja su pri­sta­ty­mu pa­gy­vi­no bib­lio­te­kos fa­sa­dą, o kar­tu su Li­ri­jos Ste­po­na­vi­čie­nės pa­skai­ta bu­vo be­ne vie­nin­te­lis ju­bi­lie­ji­nės šven­tės ren­gi­nys, iš tik­rų­jų su­si­jęs su Jo­niš­kio sa­vi­val­dos at­min­ti­mi.

Įta­kos tu­rė­jo pe­da­go­gai

– Bet grįž­ki­me prie dva­rų... Ko­dėl dip­lo­muo­tam ar­cheo­lo­gui, ku­ris dau­giau­sia ty­ri­nė­ja kul­tū­ri­nius sluoks­nius po že­me, pa­rū­po jie, dar iš­li­kę ant šios že­mės, nors dau­ge­lis nyks­tan­tys?

– Pa­bo­do dirb­ti su „lo­pe­tė­le“ (juo­kia­si... – aut. pa­st.). Iš tie­sų tai bu­vo iš­šū­kis, nors ir ne­su tik ar­cheo­lo­gas pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą. 1994 me­tais Klai­pė­dos Uni­ver­si­te­te įsto­jau į tri­gu­bą spe­cia­ly­bę: politologiją–istoriją–geografiją, ku­ri po pir­mo kur­so iš­si­skirs­tė į skir­tin­gas kryp­tis. Bet ta­da jau no­rė­jau ne is­to­ri­jos, o ar­cheo­lo­gi­jos. Vis dėl­to stu­di­jų pro­gra­mo­je ar­cheo­lo­gi­ja iki ba­ka­lau­ro bai­gi­mo li­ko pa­gal­bi­ne sri­ti­mi. Iš tų lai­kų tu­riu is­to­ri­ko dip­lo­mą, o ma­no bai­gia­ma­sis dar­bas bu­vo apie žiem­ga­lių pre­ky­bi­nius ry­šius ir so­cia­li­nę struk­tū­rą VIII–XII am­žiais.

Po to jau Vil­niaus Uni­ver­si­te­te pa­su­kau į ar­cheo­lo­gi­ją ir ra­šiau bai­gia­mą­jį dar­bą apie XII–XIII am­žiaus Žiem­ga­lą. Dok­to­ran­tū­ros stu­di­jų ty­ri­mo lau­ku ta­po dar ar­ti­mes­nis lai­ko­tar­pis – Žiem­ga­la XIII–XVI am­žiais.

O da­bar su dva­rais per­si­kė­liau į XVI–XIX am­žių. Ten­ka tap­ti tarp­da­ly­ki­nių moks­lų at­sto­vu. Juk pri­rei­kia ir kraš­to­vaiz­džio iš­ma­ny­mo, ir ar­chi­tek­tū­ros, geog­ra­fi­jos, ne­tgi geo­lo­gi­jos. Ne­ži­nau, ar tas uni­ver­sa­lu­mas ge­rai, ar blo­gai, bet „vamz­diš­kas“ po­žiū­ris iš vie­no taš­ko man neat­ro­do vy­kęs.

– Daug is­to­ri­kų vis­tik ima pla­tes­nį ty­ri­nė­ji­mų lau­ką, o tu (at­si­tik­ti­nai ar ne) pa­si­rin­kai ki­to­kią kryp­tį – ėmei­si sa­vo kraš­to – Jo­niš­kio ra­jo­no, is­to­riš­kai pri­klau­sian­čio Žiem­ga­los te­ri­to­ri­jai. Kas nu­ve­dė šiuo ke­liu?

– Tur­būt įta­kos pir­miau­sia tu­rė­jo pe­da­go­gai. Eti­kos mo­ky­to­ja Ne­li­ja Stirb­lie­nė į ran­kas įda­vė kraš­to­ty­ri­nin­ko, pe­da­go­go Juo­zo Šlia­vo, ty­ri­nė­ju­sio Žei­me­lio apy­lin­kes, be­si­do­mė­ju­sio Žiem­ga­la, rin­ki­nius, ku­riuos skai­ty­da­mas su­pra­tau, kad dar daug kas ne­tir­ta ir ne­ži­no­ma. Ug­dy­tis, ieš­ko­ti ska­ti­no dar­bų trū­ku­mas apie Jo­niš­kį.

Be­si­mo­ky­da­mas Jo­niš­kio tre­čio­jo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar – Ma­to Slan­čiaus­ko pro­gim­na­zi­ja) pra­dė­jau lan­ky­tis Jo­niš­kio mu­zie­ju­je, ku­riam va­do­va­vo Ka­ro­lis Ba­čio­nis. Neš­da­vau eks­po­na­tus: se­nas gel­das, di­de­lį ra­di­ją. Ne­bu­vo jie la­bai ver­tin­gi. Po dau­ge­lio me­tų jau pa­ts ta­pęs mu­zie­jaus di­rek­to­riu­mi fon­duo­se pa­li­kau gi­mi­nės XVIII am­žiaus Bib­li­ją, fa­jan­so, si­dab­ri­nius sta­lo įran­kius, se­no­vi­nę ska­rą...

O vai­kys­tė­je pas te­tą Augst­kal­nė­je at­si­bo­dus žais­ti įnik­da­vau į kny­gas: vai­kiš­kas apie pa­sa­kų he­ro­jų Spry­dy­tį, Kur­šo ko­lo­ni­jas, jos bib­lio­te­ko­je ra­dau gam­tos ir is­to­ri­jos ka­len­do­rius, en­cik­lo­pe­di­jas. Ne­ži­nau, kaip aš lat­vių kal­ba per­skai­ty­da­vau, bet po tru­pu­tį vis­kas dė­jo­si į gal­vą, sluoks­nis po sluoks­nio ir atė­jo min­tis, kad tu­ri kaž­ko im­tis. Ar­ba da­rai, ar­ba – ne­da­rai.

1995 me­tais sa­vo kur­si­nio dar­bo apie Žiem­ga­lą pa­grin­du pa­ra­šiau pir­mą­jį straips­nį ra­jo­no laik­raš­ty­je „Si­dab­rė“. Pas­te­bė­jau, kad ki­to­se ša­ly­se at­si­grę­žia­ma į lo­ka­lius ty­ri­mus. Pa­vyz­džiui, kai­my­ni­nė Len­ki­ja – di­džiu­lė ša­lis ly­gi­nant su Lie­tu­va, o moks­li­nin­kai ima ne­di­de­lius ob­jek­tus ir ver­ti­na kon­teks­tą. Taip pat ir Vo­kie­ti­jo­je. Pa­kan­ka­mai at­lik­ta dau­gy­bė glo­ba­lių ty­ri­mų ir tai jau ne­beak­tua­lu.

Bu­vo Lie­tu­vo­je ban­džiu­sių ra­šy­ti di­ser­ta­ci­ją apie dva­rus, bet tai la­bai pla­tu. Ge­riau paim­ti vie­ną dva­rą – kaip mo­de­lį, įver­tin­ti jo struk­tū­rą, rai­dą ir ly­gin­ti su ki­tais.

Ar­ba, tar­kim, Ža­ga­rė­je, tur­ge­lio vie­to­je per ka­si­nė­ji­mus ra­do­me XVIII am­žiaus knyg­ri­šyk­lą. Per knyg­ri­šio dar­bo įran­kius, bui­ties daik­tus, pa­puo­ša­lus: se­ges, bu­te­liu­kus, šaukš­te­lį, – ga­li­me kal­bė­ti apie ka­dai­se gy­ve­nu­sio mies­te­lė­no gy­ve­ni­mą. Vien va­ri­nis šaukš­te­lis ką reiš­kia! Jis pa­ro­do, kad as­mens gy­ve­ni­mo ko­ky­bė bu­vo aukš­tes­nė nei vi­du­ti­nė tuo me­tu. Kiek­vie­nas daik­tas kal­ba...

– Už­si­mi­nei apie Ža­ga­rės aikš­tės ty­ri­nė­ji­mus. Tą­kart bu­vo ras­ti XVII am­žiaus ge­rai iš­si­lai­kę še­ši odi­niai ba­tai, su­lau­kę di­de­lio žmo­nių su­si­do­mė­ji­mo, ir trys šle­pe­tės, va­di­na­mo­sios kle­pės. Da­bar la­biau nei ta­da ap­tik­ti ar­cheo­lo­gi­niai ra­di­niai mies­te­lė­nus jau­di­na pli­ka aikš­tė, tuš­tu­ma, iš­pjau­ti me­džiai. O ką tau, pro­fe­sio­na­lui ar­cheo­lo­gui, is­to­ri­kui, sa­ko ši gi­gan­tiš­ka erd­vė?

– Aikš­tė yra is­to­ri­nis pa­mink­las, kal­ban­tis apie mies­to reikš­mę. Su­si­for­ma­vu­si XVI am­žiaus pa­bai­go­je ji pa­gal to me­to pla­na­vi­mą liu­di­ja Ža­ga­rę bu­vus di­de­liu mies­tu. Dar ga­li­ma pa­ste­bė­ti, kad Ža­ga­rė tuo lai­ku bu­vo mo­der­ni, nes aikš­tė re­ne­san­si­nio sti­liaus – sta­čia­kam­pė, ati­ti­ko vi­sas eu­ro­pi­nes ten­den­ci­jas. Tuo tar­pu, Jo­niš­kio mies­to, nors jis nuo 1616 me­tų ir tu­rė­jo Mag­de­bur­go tei­ses, aikš­tė iš­li­ko nuo vi­du­ram­žių – ra­dia­li­nė. Keis­ta, kad ji ne­bu­vo per­tvar­ky­ta.

Da­bar aikš­tė nyks­tan­čiam Ža­ga­rės mies­te­liui re­gi­si per di­de­lė, ta­čiau ne­li­kus skve­ro tan­kių me­džių ir krū­mų at­si­vė­rė ap­link sto­vin­čių se­nų na­mų fa­sa­dai. To­kie mies­te­liai tu­ri pri­va­lu­mą, kad so­vie­ti­niais me­tais pa­sta­tai ne­bu­vo nu­griau­ti ir neiš­ki­lo vie­no­di chruš­čio­vi­niai dau­gia­bu­čiai, kaip ki­tur.

Ža­ga­rės mies­to aikš­tė­je ka­dai­se vei­kė tur­gus, sto­vė­jo krau­tu­vė­lės, vy­ko gy­ve­ni­mas. Da­bar at­ver­tą erd­vę tik reik­tų dau­giau įveiks­min­ti, nors ne­ga­li sa­ky­ti, kad nie­ko ne­da­ro­ma: or­ga­ni­zuo­ja­mi blusų turgūs, šven­tės.

At­ra­di­mai ir pir­mi kar­tai

– La­biau­siai ste­bi­na ta­vo at­ra­di­mai: pri­si­min­ki­me se­niau­sią ži­no­mą šve­dų ge­ne­ro­lo 1703 me­tais nu­pieš­tą Jo­niš­kio mies­to at­vaiz­dą. Kaip jis pa­kliu­vo į ran­kas Šve­di­jos ar­chy­vuo­se? Vė­liau vaiz­di­nė me­džia­ga ge­ro­kai pra­si­plė­tė ir kar­tu su Gin­tau­tu Za­bie­la bu­vo iš­spaus­din­tas so­li­džios apim­ties lei­di­nys „Lie­tu­vos XVII–XIX am­žiaus pra­džios iko­nog­ra­fi­jos ir kar­tog­ra­fi­jos šal­ti­niai Šve­di­jo­je“.

– 2005–2006 me­tais tarp­tau­ti­nė­se mai­nų stu­di­jo­se bend­ra­vau su lat­vių ar­cheo­lo­gais, ku­rie iš­lei­do Lat­vi­jos vi­du­ram­žių pi­lių ži­ny­ną kar­tu su kar­tog­ra­fi­jos šal­ti­niais, ras­tais Šve­di­jos ar­chy­vuo­se. Lie­tu­vos moks­lo ta­ry­bai pa­tei­kiau pro­jek­tą ir per du vi­zi­tus į Šve­di­ją su­rin­kau Šiaulių–Upytės pa­vie­tų me­džia­gą. Eks­per­tas įra­šė pa­sta­bą, kad reik­tų su­rink­ti vi­sos Lie­tu­vos kar­tog­ra­fi­ją Šve­di­jo­je. Jei sa­ko – va­di­na­si, rei­kia. Taip 2010 me­tais pa­skel­bė­me apie se­niau­sią ži­no­mą Jo­niš­kio mies­to pieš­tą at­vaiz­dą, ku­ris pa­te­ko į ži­no­mų XVI–XVIII am­žiaus Lie­tu­vos mies­tų at­vaiz­dų de­šim­tu­ką, o 2013 me­tais kar­tu su ko­le­ga iš­lei­do­me mi­nė­tą iko­nog­ra­fi­jos ir kar­tog­ra­fi­jos šal­ti­nių lei­di­nį.

Da­bar ga­liu pa­sa­ky­ti, kad nau­ja yra at­ras­ta se­na (šyp­so­si – aut. pa­st.). Kai dir­bau Šve­di­jos ar­chy­ve, ne­ži­no­jau, kad ma­no ap­tik­tas se­niau­sias Jo­niš­kio mies­to at­vaiz­das dar 1907 me­tais bu­vo iš­spaus­din­tas vie­na­me Šve­di­jos lei­di­ny­je. Tai­gi, me­džia­ga jau ži­no­ta, bet ne­skelb­ta Lie­tu­vo­je.

– Ta­čiau pir­mų kar­tų bū­ta daug. 2008 me­tais ka­si­nė­jant Šiau­lių Se­no­jo­je gat­vė­je pir­mą kar­tą Jo­niš­ky­je ras­ta vai­kiš­ka ne­su­du­žu­si švil­py­nė, pa­deng­ta gla­zū­ra, įsta­to­mos spy­nos, XVII am­žiaus me­džio ap­dir­bi­mo įran­kiai. Ar ar­cheo­lo­gui svar­biau tai, kas ran­da­ma pir­mą kar­tą, ar yra kaž­ko­kie ki­ti ver­tės kri­te­ri­jai? Svar­bes­ni, in­for­ma­ty­ves­ni pieš­ti ar ra­šy­ti­niai šal­ti­niai?

– Vi­si šal­ti­niai ir ob­jek­tai yra ver­tin­gi, ta­čiau da­bar vi­suo­me­nė tam­pa vaiz­di­nė, rea­guo­jan­ti pir­miau­sia į at­vaiz­dus. Pie­ši­ny­je yra to, ko ne­ra­si ra­šy­ti­nia­me do­ku­men­te. Bet vis­ką rei­kia ly­gin­ti, tik­rin­ti, bū­na daug ne­tiks­lu­mų.

Ža­ga­rė, Žei­me­lis, mies­te­liai, ku­rių ne­suar­dė, ne­sug­rio­vė so­vie­ti­nės san­tvar­kos me­tais – yra tik­ri lo­biai, ten kiek­vie­nas ra­di­nys svar­bus. Per vie­ną stu­den­tų ar­cheo­lo­gi­nę pra­kti­ką Ža­ga­rę ne­tgi pa­va­di­no­me Lie­tu­vos Žiem­ga­los Tro­ja.

Ko­le­gė dr. Bi­ru­tė Sa­lat­kie­nė sa­ko, kad ar­cheo­lo­gai ty­ri­mą su­vo­kia kaip ste­bė­ji­mą per sky­lę tvo­ro­je. Iš pra­džių tik tiek ma­ty­mo lau­ko, o pra­de­di ar­dy­ti len­tas vie­ną po ki­tos, ir at­si­ve­ria pil­nas vaiz­das.

– O ką ar­cheo­lo­gų ra­di­niai sa­ko apie al­ko­ho­lio var­to­ji­mą se­nais lai­kais? Da­bar pa­pli­tu­si nuo­mo­nė, kad žmo­nės anks­čiau ma­žiau ger­da­vo, tik pa­sku­ti­niu me­tu al­ko­ho­liz­mas pla­čiai pa­pli­tęs, kaip vė­žys ėda mū­sų vi­suo­me­nę.

– Ne­rei­kia praei­ties idea­li­zuo­ti, vi­sais lai­kais tas da­ly­kas tu­rė­jo pa­klau­są, vi­sa­da žmo­nės ger­da­vo daug.

Kar­čia­mų bu­vo ir Ža­ga­rė­je, ir Jo­niš­ky­je. To­kių ra­do­me Jo­niš­ky­je, Kal­ne­ly­je, Ža­ga­rė­je. 2011 me­tais ka­si­nė­da­mi prie Jo­niš­kio Rau­do­no­sios si­na­go­gos ap­ti­ko­me dau­gy­bę alaus bu­te­lių šu­kių iš Baus­kės, Drez­de­no, Ry­gos, Šiau­lių „Gu­ber­ni­jos“, ki­tų vie­to­vių.

Dau­no­ra­vos dva­ras tu­rė­jo ke­tu­rias kar­čia­mas ir va­ryk­lą (bra­vo­rą). Ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­ma, kad 1831 me­tais jo­je iš­va­ry­ta 600 ki­bi­rų deg­ti­nės.

XIX am­žiaus vi­du­ry­je ap­ra­šy­tų alu­džių vaiz­de­lis ne­koks: ne­si­lai­ky­ta jo­kių hi­gie­nos nor­mų (taip, kaip mes šian­dien įsi­vaiz­duo­ja­me), pra­va­žiuo­jan­tys ke­liau­to­jai jas tie­siog va­di­no gir­dyk­lo­mis.

– Va­di­na­si, praei­tį mes ro­man­ti­zuo­ja­me ir gal­būt lik­tu­me to­kio­je au­ro­je, jei­gu ne is­to­ri­niai šal­ti­niai, ar­cheo­lo­gų ra­di­niai. Bet ar žmo­nės do­mi­si moks­li­nin­kų dar­bais, ar kin­ta vi­suo­me­nės po­žiū­ris į ar­cheo­lo­gi­ją?

– Iš drau­di­mų ir ri­bo­ji­mų lai­ko­tar­pio mes stai­ga, be pe­rei­na­mo­jo lai­ko­tar­pio, įšo­ko­me į ne­ri­bo­tos in­for­ma­ci­jos ir glo­ba­li­za­ci­jos erd­vę. Var­to­to­jiš­ku­mo kul­tū­ra skver­bia­si gi­lyn. Jos es­mė – nuo­la­ti­nė kai­ta, daž­niau­siai su­da­rant pa­vir­ši­nį vaiz­dą ir ne­si­gi­li­nant į reiš­ki­nių es­mę bei reikš­mę atei­čiai. Ta­čiau bend­ra­me fo­ne, ma­nau, si­tua­ci­ja nei ge­rė­ja, nei blo­gė­ja. Yra be­si­do­min­čių­jų gi­liau, ku­ria­si įvai­rūs is­to­ri­nės re­konst­ruk­ci­jos klu­bai, yra ir plau­kian­čių pa­vir­šiu­mi. Di­de­lį dar­bą at­lie­ka ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos, to­kios, kaip Žiemgalos–Aukštaičių kul­tū­ros drau­gi­jos Jo­niš­kio sky­rius, ku­ris rū­pi­na­si Žiem­ga­los kraš­to kul­tū­ros po­pu­lia­ri­ni­mu, tei­sin­gų nuo­ro­dų į is­to­ri­nes vie­tas įren­gi­mu, ar­ba aso­cia­ci­ja „Sim­ka­la“, be­si­rū­pi­nan­ti Ga­ruo­zos ši­lo mū­šio mi­nė­ji­mu, po­pu­lia­ri­ni­mu, Žiem­ga­los da­li­ji­mo do­ku­men­tų, pro­gi­nių me­da­lių lei­dy­ba.

Sun­kiau­sias už­da­vi­nys kul­tū­ros ir is­to­ri­nės at­min­ties ins­ti­tu­ci­joms – lai­ku su­sio­rien­tuo­ti ir pa­teik­ti ak­tua­lią in­for­ma­ci­ją. O taip pat la­bai svar­bu ne tik ren­gi­niais po­pu­lia­rin­ti jau ži­no­mus mū­sų kraš­to is­to­ri­jos fak­tus, bet ir plė­to­ti nau­jus ty­ri­mus. Aiš­ku, rei­kia įvai­rių for­mų: pa­ro­dų, kon­fe­ren­ci­jų, edu­ka­ci­jų, įvy­kių ins­ce­ni­za­ci­jų. Kar­tais be­si­sten­giant nuei­na­ma pseu­do­kul­tū­ros klyst­ke­liais, kaip, pa­vyz­džiui, ag­re­sy­viai bu­vo pro­pa­guo­ja­mas var­nų fes­ti­va­lis Pak­ruo­jy­je. Bet šis da­ly­kas nu­ny­ko, ne­pri­gi­jo.

Sa­ky­čiau, kad mū­sų pa­vel­do, kul­tū­ros būk­lę simp­to­miš­kai sim­bo­li­zuo­ja Med­vi­lio­nių dva­ro si­tua­ci­ja, ka­da kai ku­rie Jo­niš­kio ra­jo­no po­li­ti­kai neiš­lai­kė po­li­ti­nės bran­dos, dip­lo­ma­ti­jos ir is­to­ri­nės at­min­ties eg­za­mi­no, nu­spren­dę jį nu­griau­ti, o po to, ne­su­ge­bė­ję tin­ka­mai ko­mu­ni­kuo­ti, klai­dą iš­tai­sy­da­mi gi­li­no konf­lik­tą su vi­suo­me­ne – to bran­džio­je de­mok­ra­ti­jo­je ne­tu­rė­tų bū­ti. Ta­čiau vi­sa­da yra ga­li­my­bė iš­tai­sy­ti klai­das, iš jų mo­ko­mės.

– Bai­giant po­kal­bį ver­ta pa­klaus­ti, ko trūks­ta Jo­niš­kio mies­to, ra­jo­no at­min­ties kul­tū­ros kon­teks­te? Ko­kie jos na­ra­ty­vai, dis­kur­sai dar ne­rea­li­zuo­ti?

– Vi­sų pir­ma, pa­si­gen­du me­mo­ria­li­nių vie­tų įam­ži­ni­mo, o jų Jo­niš­ky­je yra (na­mai, kur gi­mė So­fi­ja Ky­man­tai­tė-Čiur­lio­nie­nė, bri­tų ki­no le­gen­da Har­vė­jus Lo­ren­sas ir kt.). Šią spra­gą už­pil­do įvai­rios ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos, Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ras, pri­va­čios ini­cia­ty­vos.

Taip pat vi­siš­kai nepa­nau­do­ta sa­vi­val­dos at­min­tis. Mies­to šven­čių idė­ja prieš dau­giau nei 20 me­tų rė­mė­si į šį seg­men­tą, ta­čiau pa­sta­ruo­ju me­tu nuei­ta leng­viau­siu ke­liu, jų or­ga­ni­za­to­riams per daug ne­si­gi­li­nant į tu­ri­nį. O po­ky­čiai pri­klau­so nuo mū­sų pa­čių – ko­kį mes tiks­lą iš­ke­lia­me ir ko­kius už­da­vi­nius sau už­duo­da­me jam rea­li­zuo­ti.

Bib­liog­ra­fi­ja:

2003 m. Lat­vi­jos Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus ir Lie­tu­vos Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus iš­leis­ta kny­ga „Žiem­ga­liai se­no­vė­je“. E. Va­si­liaus­kas – bend­raau­to­ris ir ver­tė­jas.

2013 m. dr. Er­nes­to Va­si­liaus­ko ir dr. Gin­tau­to Za­bie­los lei­di­nys: „Lie­tu­vos XVII–XIX a. pra­džios iko­nog­ra­fi­jos ir kar­tog­ra­fi­jos šal­ti­niai Šve­di­jo­je“.

2014 m. Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus pa­ro­dos „Žiem­ga­los praei­ties at­spin­džiai ar­cheo­lo­gi­niuo­se ra­di­niuo­se“ ka­ta­lo­go „Jo­niš­kio ir Ža­ga­rės kraš­to se­niau­sio­ji praei­tis“ su­da­ry­to­jas ir teks­to au­to­rius – dr. E. Va­si­liaus­kas.

2017 m. – jau spau­dai pa­reng­ta ir šie­met pa­si­ro­dy­sian­ti apie 200 psl. dr. E. Va­si­liaus­ko kny­ga „Jo­niš­kio kraš­to dva­rai. Di­džio­ji ir Ma­žo­ji Dau­no­ra­vos, Ber­tau­čiai, Sat­kū­nai“.

Au­to­rės nuo­tr.

Įvai­rių ty­ri­mų, ku­riems pri­rei­kia ir kraš­to­vaiz­džio iš­ma­ny­mo, ir ar­chi­tek­tū­ros, geog­ra­fi­jos, ne­tgi geo­lo­gi­jos ži­nių be­sii­man­tis dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas sa­ko: „Ne­ži­nau, ar tas uni­ver­sa­lu­mas ge­rai, ar blo­gai, bet „vamz­diš­kas“ po­žiū­ris iš vie­no taš­ko man neat­ro­do vy­kęs.“

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr. PA­VEL­DAS

Dar šį lapk­ri­tį bus iš­leis­ta dr. Er­nes­to Va­si­liaus­ko kny­ga apie šį ka­dai­se kles­tė­ju­sį Dau­no­ra­vos dva­rą, ku­rio pa­grin­di­nis me­di­nis pa­sta­tas da­bar jau spar­čiai griū­va.

2012 me­tais prieš re­konst­ruk­ci­ją Ža­ga­rės aikš­tė­je ar­cheo­lo­gas ap­ti­ko šį ir dar pen­kis ge­ros ko­ky­bės pui­kiai iš­si­lai­kiu­sius XVII am­žiaus odi­ni­su mies­tie­čių ba­tus, su­lau­ku­sius daug ži­niask­lai­dos ir vi­suo­me­nės su­si­do­mė­ji­mo.

2016 me­tų rug­sė­jį vy­ku­si Lat­vi­jos stu­den­tų eks­pe­di­ci­ja Nar­tau­čių kai­me pas Emą Duncytę–Steponavičienę (pir­mo­je ei­lė­je sto­vi) su Lat­vi­jos Saei­mos de­pu­ta­te et­no­lo­ge pro­f. Ja­ni­na Kursyte–Pakule (sė­di tre­čia iš de­ši­nės) ir dr. Er­nes­tu Va­si­liaus­ku (sto­vi tarp­du­ry­je).

Dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas pas Nar­tau­čių kai­mo gy­ven­to­ją Emą Duncytę–Steponavičienę ra­do tik­rą lo­bį: ke­lis šim­tus nuo­trau­kų, pa­ro­dan­čių tik­rą se­nų lai­kų vie­tos gy­ven­to­jų ir dva­ro gy­ve­ni­mą.

Ka­si­nė­ji­mai Žvel­gai­čio pi­lia­kal­ny­je 2010 me­tais bu­vo sėk­min­gi, at­kas­ta XIII am­žiaus pi­lia­vie­tė, pa­gal ra­di­nius liu­di­jan­ti čia sto­vė­jus Li­vo­ni­jos or­di­no pi­lį.

2003 me­tais Lat­vi­jos Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus ir Lie­tu­vos Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus iš­leis­ta kny­ga „Žiem­ga­liai se­no­vė­je“, ku­rios bend­raau­to­ris ir ver­tė­jas – dr. E. Va­si­liaus­kas.

2013 me­tais išė­jo dr. Er­nes­to Va­si­liaus­ko ir dr. Gin­tau­to Za­bie­los lei­di­nys: „Lie­tu­vos XVII–XIX a. pra­džios iko­nog­ra­fi­jos ir kar­tog­ra­fi­jos šal­ti­niai Šve­di­jo­je“.

In­gus Ba­rovs­kis, Rū­ta Šmid­te ir Er­nes­tas Va­si­liaus­kas Jo­niš­kio li­go­ni­nės Slau­gos sky­riu­je apie lat­vių gy­ve­ni­mą Dau­no­ra­vo­je ir apy­lin­kė­se kal­bi­na Ai­ją Bulytis–Bučienę.

Dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas Šve­di­jos ar­chy­ve ap­ti­ko šve­dų ka­ro kar­tog­ra­fų 1703 me­tais nu­pieš­tą, iki šiol se­niau­sią ži­no­mą pieš­tą Jo­niš­kio mies­to at­vaiz­dą.