Naujausios
Dailininkas ir laikas
Romualdui Čarnai gimtinė – visko pradžia. Būdamas valstiečio vaikas, augęs ir brendęs akį glostančių lygumų krašte, Pakruojo rajono Simaniškių kaime, anksti pajautęs darbo ir duonos vertę, dailininkas neatskiriamai suaugo su savo tėviške, jos žmonėmis, kultūra, tradicijomis.
„Esu kilęs iš kaimo. Mano gyvenimas panašus į daugelio to meto kaimo vaikų. Prigalvodavome visokiausių žaidimų, mėgdavome įsikarti į sodo pakraštyje augančių beržų viršūnes ir žiūrėti į tolius. Šiaurės pusėje, už penkių kilometrų, prie padūmavusio pušyno, lygumoje dunksojo mūsų „didysis“ Rozalimas. Vakarinis gimtojo Simaniškių kaimo šonas maudėsi vingrioje, ajerais šnarančioje Daugyvenėje. Čia buvo mūsų maudynių vieta, čia mokėmės plaukti ir, žinoma, meškeriojome. Bet labiausiai iš vaikystės prisimenu kaimo dainas. Mano tėtis Jonas buvo geras pasakotojas ir kaimo dainininkas – dainų vedlys. Ir dabar tos dainos tebeskamba mano ausyse...“ – pasakojo dailininkas.
R. Čarna gimė 1939 m. gruodžio 9 d. Simaniškių kaime, Rozalimo valsčiuje, valstiečių šeimoje. Vaizdingos Žiemgalos lygumos, slėpiningos Daugyvenės pakrantės, gimtojo kaimo dainos, dievdirbio J. Danausko skulptūros atvedė jį į menininko kelią.
Neeilinius vaikinuko gabumus dar Rozalimo vidurinėje mokykloje pastebėjo piešimo mokytojas, dailininkas ir literatas Jonas Švėgžda (1911–1995). Jis ir paskatino gabų jaunuolį siekti meno paslapčių aukštojoje mokykloje. R. Čarna, 1960-aisiais baigęs Rozalimo vidurinę mokyklą, įstojo į Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija) ir čia studijavo 1961–1967 metais. Dailės institute jį mokė puikūs pedagogai, žinomi dailininkai grafikai: A. Kučas, R. Gibavičius, V. Kaušinis. R. Čarna teigia, kad didžiausią poveikį jam padarė grafikas profesorius Antanas Kučas. Po studijų Romualdas išvyko dirbti į Kauną, tapo leidyklos „Šviesa“ meniniu redaktoriumi.
R. Čarna nuo 1971 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 1991 m. dirbo tik kūrybinį darbą grafikos ir knygų iliustracijos srityse, dalyvauja parodose, ekslibrisų konkursuose, Žiemgalos dailininkų pleneruose, kūrybinėse stovyklose Lietuvoje ir užsienyje.
1999 m. už surengtą personalinę parodą „Mano kelionė“ R. Čarna išrinktas įsimintiniausiu Kauno menininku. 2009 m. apdovanotas Kauno miesto savivaldybės II laipsnio Santakos garbės ženklu bei kultūros ir meno premija už vizualinio meno puoselėjimą.
R. Čarnos kūrinių yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus ir Lietuvos dailės muziejus, Paryžiaus Sorbonos universiteto Grafikos kabinetas, įvairios įstaigos ir privatūs asmenys Lietuvoje bei užsienyje. Serijoje „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ išleista knyga „Romualdas Čarna“ (1981). 2009 m. pasirodė R. Čarnos kūrybai skirtas albumas „Romualdas Čarna – grafika, piešiniai“ (sud. Dalia Draugelienė, įvadinio straipsnio autorė dr. Nijolė Tumėnienė).
Kurti gali tik Lietuvai
Taip viename savo interviu sakė R. Čarna. „Padėk Dieve, kol gyvas, tai, ką galvoju, paišysiu, gal dar ką nors sugalvosiu. Žinoma, pasakyti geriausia, kažkaip net žmogiška prasme geriausia. Gal tikrai yra tokių darbų, iš tų, ką žiūriu, kurie man artimesni atrodo, išsisakau gal taip ir per tą laiką gal jie nenunaivėja. Didėjant tai patirčiai ir daugėjant tų sukurtų darbų, mano kūryba taip lyg išsaugo savo autentiškumą, kažkokį svarbumą, nesupilkėja, nenusmenga į nežinia kokią visumą.“
R. Čarnai būdingas nerimastingas ieškojimas, lyrinė praeities nostalgija, gyvenimo optimizmas.
Kas padėjo išsaugoti dailininkui šiuos bruožus, tikėjimą ir optimizmą gyvenimo gėriu?
Gal tas iš kaimo atsineštas užsispyrimas, gal valiūkiškas, liaudies išmintimi dvelkiąs pokštavimas, gal tėvo įdainuotos ir į garso juostą įrašytos dainos, kurių besiklausant apsivalo siela, gal visa tai, ką mes vadiname didžiuoju žodžiu – Tėvynės meilė.
Nors dailininkas gyvena ir dirba Kaune, tačiau jis savo kūrybinio pakilimo metais buvo dažnas svečias savo gimtinėje. Dėl pablogėjusios sveikatos ir regėjimo dabar dailininkas beveik nekuria.
Romualdas kūrybai minčių ir idėjų sėmėsi iš Žiemgalos krašto, jo istorijos ir paveldo. Gimtojo krašto motyvai atsispindi jo piešiniuose ir grafikos lakštuose, kuriuose ryškūs tėviškės vaizdiniai ir nuotaikos: „Vaikystės pabėgimas“ (1972), „Tėtis“ (1973), „Tėviškė“ (1979), „Autobiografinės nuotrupos“ (1984), „Mama“ (1984), „Vaikystės toliuose“ (1986), „Gimtojo Simaniškių kaimo palaidojimas“ (1989), „Keliukas į laukus“ (1990), „Žiemgala“ (1991), „Keistas dangus virš Žiemgalos“ (1993), „Sukilėlių laukas Žiemgaloje“(1996), „Namo! Į šiaurinę Lietuvą!“ (1997), „Kryžių kalnas“ (1999), „Linkuva“ (2000), „Senas sodas Kreivakiškyje“ (2002), „Lygumų krašto karūna“ (2004), „Sužeistas žiemgalis“ (2005), „Vakaras lygumos krašte“ (2006), „Išeinantis malūnas“ (2007), „Šiaurinė Lietuva“ (2008) ir kt. Šiuose darbuose dailininkas perteikia tai, ką pastebėjo keliaudamas Šiaurės Lietuvos lygumomis, klausydamas gimtosios Žiemgalos krašto šnektos ir dainų, vaikščiodamas tėviškės miškais ir laukais.
R. Čarna vienas iš pirmųjų lietuvių grafikoje pradėjo kurti portretų ciklus. Dailininką visada domino menininko individualybė, jo vieta kultūros istorijoje. Poeto V. Mykolaičio-Putino (1970), kompozitoriaus G. Kuprevičiaus (1972), rašytojo J. Grušo (1972), aktorės Rūtos Staliliūnaitės (1973), poeto Mykolo Karčiausko (1974), aktorės N. Lepeškaitės (1975), režisieriaus Juozo Miltinio (1977), aktoriaus L. Zelčiaus (1978), Martyno Mažvydo (1979), Simono Daukanto (1979), liaudies skulptoriaus E. Jonušo (1982), Liudviko Rėzos (1982), aktoriaus Broniaus Gražio (1983), dailininko Stasio Ušinsko (1985), Vinco Kudirkos (1987), Maironio (1987), Vydūno (1988), Jono Basanavičiaus (1989), dievdirbio iš Rozalimo J. Danausko (1991) ir kitų iškilių Lietuvos asmenybių portretai, atlikti grafikos technika, patvirtina šio dailininko savitą kūrybinį braižą ir talentą, kuriam jis ištikimas visą laiką, nuolat tobulindamas savo kūrybos priemones.
Žiemgalos krašto vaizduotojas
Pažinodamas R. Čarną jau daugiau kaip trisdešimt penkerius metus galiu tvirtinti, kad jis, kaip žmogus ir menininkas, yra neatskiriamas nuo gimtinės, nuo Žiemgalos krašto. Kai jis pasirodo tėviškėje savo bendraminčių ir bendražygių būryje, tuoj sukunkuliuoja, pradeda ritmingai pulsuoti kūrybinė ugnelė, įgauna gyvybės sumanymai ir idėjos. Jis turi tos slėpiningos jėgos, kuri atveria slapčiausius dvasios aruodus, padeda žmonėms burtis, siekti taurių siekių ir įgyvendinti kilnius sumanymus.
Visa dailininko kūryba spinduliuoja filosofine gyvenimo išmintimi, joje gili gyvenimo srovė, nerimas, džiaugsmas, ilgesys, lemties ir būties ženklai bei simboliai. Ji atskleidžia gyvenimo prasmę ir būtį, nutiesia tiltus tarp praeities ir dabarties. R. Čarnos darbai nepalieka abejingų, nes juose girdi dailininką kalbantis su savimi ir su realiu pasauliu.
R. Čarna – mąslus ir talentingas menininkas, įdomus ir atviras pašnekovas, pasižymintis savita pasaulėžiūra ir gyvenimo išmintimi. Jis neatskiriamai susijęs su savo kraštu, kaimu. Neatsitiktinai vienos iš jo parodų atidarymo metu apie Romualdą Čarną buvo pasakyta: „Turbūt nėra daugiau dailininkų, kurie taip gražiai sutartų su savo kraštu ir kraštiečiais.“
2022 m. Romualdui Čarnai buvo suteiktas Pakruojo krašto garbės piliečio vardas. Jis aktyviai prisidėjo prie Žiemgalos krašto dailės plenerų organizavimo, aktyviai dalyvavo „Žiemgalos“ draugijos, Pakruojo krašto kultūros ir meno veikloje. Dailininkas Pakruojo rajonui padovanojo 14 savo grafikos kūrinių.
Romualdas Čarna: Pradžių pradžia – gimtinė
Ne vien dailininkai – kone visi menininkai, tiesa, jau nebe jauno amžiaus, o subrendę, prisipažįsta, kad viskas, ką jie turi, atėjo iš vaikystės, iš gimtojo krašto. Pradžių pradžia – gimtinė. Nesvarbu, kiek pasaulio matė, kokios susiformavo dvasinės nuostatos, pasaulėjautos ženklai likę iš prigimties. Šiaurės Lietuva ir man pabudino kūrybos daigą. Šiaurės Lietuvos žmonės, man atrodo, savaip skaito gyvenimo knygą, yra jautresni pastovumui – tokius juos suformavo žemdirbių kraštas ir tenykštės dainos – kaip lygumos: ištęstos, truputį graudžios, kupinos ilgesio. Peizažas užsifiksuoja, tarytum nubrėžia tavo pasaulėjautos trajektoriją – kiekvienas turime savitą širdies kardiogramą ir savitas pasaulėjautos linijas.
Taigi, grįždamas kiek atgal galiu pakartoti: gimtinė, gimtasis kraštas duoda tam tikrą dvasios pasą, pirmuosius ir esminius priesakus – jie, žinoma, niekur neužrašyti, lieka tik sieloje arba paprasčiausiai glūdi pasąmonėje. Gal ne visi tie ženklai išskaitomi, bet labiau gilindamiesi į menininkų gimimo geografiją pajuntame esant daug bendra. Ir lemia ne vien peizažas. Sakysime, liaudies menas, sklindantis iš pačių gelmių. O liaudies meistrų drožėjų sūnaus ir tėvo Danauskų medžio stebuklai – skulptūros pakelėse ir bažnyčiose nuo Šeduvos iki Rozalimo – būdingos tik šiam kraštui. O ką jau sakyti apie liaudies dainas!
