Naujausios
Romanas ragina suprasti, kas mes esame
Mintys perskaičius Sigito Parulskio naują knygą „Tamsa ir partneriai“
Jonas KIRILIAUSKAS
Kiekviena valstybė bando turėti kažkokį pasakojimą arba naratyvą, į kurį galėtų remtis, kaip į kokį nors pagrindą, siekdama konsoliduoti, vienyti tautą. Tai gali būti ir idėja, ir įvykis, kuris tarsi leistų valstybei save pateisinti kaip tokią, ar pagaliau remtis juo, kai ištinka kokie nors politiniai ar dvasiniai kataklizmai.
Svarbiausia, kad tas pagrindas ar idėja veiktų, tai yra įtakotų kuo daugiau tos valstybės piliečių, telktų juos. Pagal tai galima pasakyti, kas yra valstybės priešas arba kuo valstybė laiko sau priešiškiausią kaimyną, ar apskritai jos požiūrį, jos vertybes.
Štai dabartinė Rusija neslepia priešiškumo lenkams ir lietuviams, o vieną iš valstybinių švenčių dieną pasirinko tolimų 1612 metų įvykius, kai iš Kremliaus buvo išvyta lenkų ir lietuvių kariuomenė.
Rusijoje iki tam tikro laiko net buvo uždraustas rodyti filmas apie Katynės žudynes. Lenkija nelieka skolinga Rusijai, ir sukuria opusą apie 1920 metų mūšį prie Varšuvos, kai lenkų legionierių buvo sutriuškinta į Vakarus besiveržianti bolševikinė kariuomenė, vadovaujama Tuchaševskio su šūkiais: „dajoš Varšavų, dajoš Berlyn!“.
Lietuviai, tarpukariu priešu Nr. 1 laikė Lenkiją, kuri užgrobė jų istorinę sostinę, todėl garbino didįjį kunigaikštį Vytautą, kuris, kaip žinia, sugebėjo atsilaikyti prieš lenkus, ir beveik tapo karaliumi, o anuomet lietuviai šventė jo neįvykusios karūnacijos dieną rugsėjyje.
Šiandien situacija tokia, kad valstybei reikalingo pagrindo neturime, jau trečią dešimtmetį skaičiuojame savo valstybingumą, desperatiškai ieškome ir nieko neišeina.
Kunigaikščių Lietuva lyg ir per daug nutolusi, be to, didikai sulenkėję ir kiti panašūs dalykai. Žodžiu, netinka. Tarpukario Lietuvoje buvo arba krikdemų diktatūra su komendantų laikais ir karo laikų įstatymais. Arba A. Smetonos diktatūra vėlgi su apgulties stoviu, o savanoriai tai daugiau dėl žemės ėjo kariauti, ne dėl Lietuvos, be to, taip negražiai prarastas valstybingumas „be vieno šūvio“ 1940 metais atsitiko.
Taip vis sugebame surasti sau visokių „kabliukų“. Po 1990 metų mes vėl pradedame šaukti, kad buvo kažkoks tautos skaldymas, „istorinės klaidos“, „parlamentinės rezistencijos“, savanoriai miške ir daugelis kitokių dalykų, suvedančių tas paieškas į ne.
Tokia mūsų negili istorinė savimonė atsispindi atvaizduose ant litų, tik tai, kas pavaizduota, yra viso labo XIX-XX amžius. Istorinės savimonės krizę dar geriau pailiustruoja ir tai, kaip mes vertiname savo istorinius herojus.
Štai jų trejetukas: Vytautas Didysis, Mindaugas, čia yra viskas gerai, bet kai trečiu įvardijamas yra Tadas Blinda – vagis ir arkliavagis, kurį neapsikentę jo vagysčių, valstiečiai gėdingai užmušė Luokės turguje 1877 m. balandžio 22 dieną, apie kurį ir po trisdešimt metų vietiniai žmonės prašė Dievo, kad „tokių Blindų daugiau neatsirastų“. Kažkas yra netgi labai negerai. O mes sukam apie jį filmus,o ne apie tikrus herojus!
Pagaliau subliuško ir mūsų įvaizdžio kūrimo strategijos, „drąsi šalis“ ir taip toliau.
Natūralu, jeigu rusai mūsų nemėgsta, kaip rodo jų sociologinės apklausos, mes patenkame į pagrindinių rusų priešų penketuką po JAV ir Gruzijos. Mes irgi didelės meilės savo kaimynei nejaučiame, abipusis jausmas toks.
Štai tokiame kontekste buvo pabandyta valstybine švente padaryti 1941 metų birželio sukilimo prieš SSRS, kuris apėmė tada visą valstybę. Žinoma, kaip jau pas mus priimta, kilo triukšmas dėl sukilėlių dalyvavimo žydų žudynėse Lietuvoje.
Vėlgi prieštaraujantys yra teisūs, nes tą 1941 metų vasarą ir rudenį „kažkas negerai darėsi su mūsų galvomis“, nes žydų žudyme, kad ir vadovaujant vokiečiams, dalyvavo ne dešimtys ir, deja, ne šimtai mūsų tautiečių.
Žinom ir liūdną statistiką, kad Lietuvoje žydų pagal procentus buvo išžudyta daugiausiai Europoje. Nė vienoje kitoje valstybėje nebuvo tokio didelio procento.
Taip pat didžiulis skaičius dalyvavusių žudynėse, yra paskaičiuota, kad vienam vokiečių kareiviui, padėjusių žudyti žydus vietinių gyventojų santykis Lietuvoje yra 1:12, Ukrainoje 1:8.
Nežinantys holokausto Lietuvoje istorijos, bando kalbėti, kad žydai sveikino bolševikinę okupaciją, dalyvavo trėmimuose. Taip, dalyvavo, kaip dalyvavo ir patys lietuviai.
Tokių klausėjų visada norisi pačių paklausti: o kuo nusikalto kūdikiai, vaikai, seneliai, moterys? Kuo nusikalto tie, kurie nebuvo su bolševikais, nedalyvavo trėmimuose, gyveno savo paprastų žmonių gyvenimą miesteliuose ir miestuose?
Atsakymo tokiu atveju nesulauksi, nes „negerai tada buvo su galvomis“.
Štai Izraelis savo valstybės tvirtu pagrindu laiko jų tautą ištikusį Šoa, arba kaip mes sakome holokaustą. Yra Jeruzalėje holokausto tyrimo centras Yad Washem, talpinantis muziejus, memorialą, Pasaulio teisuolių alėją ir daugelį kitų dalykų, bandančių išsaugoti atmintį apie praeities įvykius.
Žydai sako, kad be valstybės jie yra nesaugūs ir nori parodyti, kas nutinka, kai kažkas sugalvoja pasinaudoti tuo, kai tauta neturi namų.
Šiame kontekste galima pakalbėti ir apie naujausią Sigito Parulskio romaną „Tamsa ir partneriai“, nes tai yra romanas apie 1941 metų birželio sukilimą, apie sukilėlius ir žydų holokaustą.
Šis romanas nebus tas kūrinys, kuris galėtų tapti tautą vienijančia idėja, bet daugumai gali padėti suvokti, kad mes nesame tokie geri ir idealūs, kokius mus vaizdavo XIX amžiaus romantinė istoriografija ir galbūt patys save tokiais įsivaizdavome.
Galbūt knyga įžiebs tokią aštrią diskusiją, kokią buvo sukėlęs M. Ivaškevičiaus romanas „Žali“, kur buvo pabandyta ir į partizanus pokaryje truputį kitaip pasižiūrėti. O gal kas nors susuks filmą ta tema pagal šitą knygą, būtų nepaprastai svarbu plačiai visuomenei sužinoti ir pamatyti ano meto „didvyrius“.
Romaną perskaičiau lengvai, nes holokausto istorijos žinių teko gilintis stažuotėje Izraelyje Yad Washem‘e. Prisiminimų, monografijų, dienoraščių irgi skaityta daug, žiūrėta kino filmų.
Pilnos lavonų duobės aprašytos dar natūraliau „Gestapo istorijoje“,o su Judeliu Beilesu, išlindusiu iš tokios, kaip aprašo S. Parulskis, duobės teko ir asmeniškai Izraelyje pabendrauti, pasiklausyti jo vyriško pasakojimo, todėl ir tas skaitymas buvo sąlygiškai lengvas.
Gal kiek keistai skaitant buvo priimti tą „evangelinį sluoksnį“, žudikus, pasivadinusius Apaštalų vardais. Tas visas romano evangelinis fonas pasibaigia ne visai lauktu tuščiu kapu, iš kurio romano pabaigoje dingo nusikaltėlių lyderis – tarsi aiškiai bylojantis faktas, kad blogis yra nenugalimas, kad visa tai gali pasikartoti ir kartojasi (įvykiai karo metu buvusioje Jugoslavijoje arba Afrikoje tai dar ir dar kartą patvirtino).
Pagrindinis personažas – fotografas Vincentas pradžioje tapatinamas su Jėzumi, nes jį užaugina patėvis stalius Juozapas, vaikystėje Vincentas nori įsivaizduoti Kristaus kančią ir patėvis, būdamas religingas, savotiškai padeda tai padaryti, pririšdamas prie kryžiaus ir palikdamas pakaboti posūnį.
Atskira romano siužetinė linija yra Vincento uždraustos meilės istorija su ištekėjusia žyde Judita, kurią jis slepia nuo vokiečių, ir dalyvauja žydų žudynėse kaip fotografas.
Erotika žudynių fone, net ir tokia perversiška scena, kaip esesininko Menininko prievartaujama Judita verčiama bučiuoti nukirstą rabino galvą, ar scena lietuvių policininkų pasilinksminimas gete ir žydžių prievartavimas, kiti pasakojimai, romane, skaitytoją tarsi klausia, kas yra žmogus, kas yra ir ką reiškia tikėjimas toje mirties ir meilės, eros ir tanatos, meilės ir neapykantos išgyvenimų susikirtime, karo metu, kai „Dievas miręs“ ir kai „viskas galima“.
Paskui ima atrodyti, kad visas pasakojimas yra žmogaus, supykusio ant Dievo, pasakojimas, jeigu jau savo gyvenimą Vincentas romano pradžioje palygina su nuorūka, tokiu nieko vertu. Tokią išvadą padaro po to, kai viskas įvyko.
Skaitant „Tamsa ir partneriai“ mintyse vis iškildavo E. E. Schmitt‘o romano „Piloto Evangelijos“ Pontijus Pilotas, rašantis broliui laiškus iš Jeruzalės, kur jis bando išsiaiškinti dingusio iš kapo Jėzaus istoriją, su nuoširdžiu, valdininkišku užsispyrimu, tik aname romane skaitytojas jau žino Jėzaus istoriją, kurią bando išsiaiškinti jos „nežinantis“ prokuratorius Pilotas, o S. Parulskis verčia Vincentą pasakoti patį.
E. E. Schmitt,o Jėzus, kad ir kokį jį žmogišką pavaizdavo savo romane, lyginant su M. Bulgakovo, M. Dostojevskio ar N. Kazantzakio romanuose, atsako skaitytojui, kas yra žmogus – „tai tas, kuris negali...Kuris negali visko žinoti. Kuris negali visko padaryti. Kuris negali nenumirti...“
Vincentas negali numirti, jam reikia mums papasakoti savo istoriją ir jis ją sąžiningai, labai detaliai pasakoja; ir žydų žudynes, ir savo meilę žydei Juditai.
Romano pabaigoje yra parašyta, kad „Vincento nebereikėjo žudyti, jis jau buvo miręs“... Miręs kaip žmogus.
Vienoje romano recenzijoje Vincentą pavadino budeliu, tai neteisingas vertinimas.
Holokausto tyrėjai visuomenę skirsto į aukas, budelius ir didžiausią dalį – stebėtojus. Pastarieji mato viską, kas vyksta, bet kol jų neliečia, apsimeta, kad nieko iš tikrųjų nėra, jie bijo būti budeliais ir nenori tapti aukomis.
Vincentas – tipiškas stebėtojas, bailys, kuris, išsigelbėjęs esesininko dėka iš partizanų ir jam grėsusio sušaudymo, tarnauja esesininkui, net nuneša savo mylimos moters aktus, kad tik pasirodytų geriau, kad tik būtų kažkam naudingas.
Tai supratusi galų gale jį ir pameta Judita, nors „asmeniškai paliestas“ Vincentas ir pakelia ranką prieš Menininką.
S. Parulskis mums su įtaiga parodo, kad stebėtojas irgi yra nusikaltėlis, nes jis yra abejingas, arba tokiu apsimeta iš baimės.
Štai kaip tai aprašyta romane: „Čia prie duobės, pilnos ką tik nužudytų žydų, jis pasijuto išdavęs Juditą. Jis niekad neišdrįs prisipažinti įsipainiojęs į tokią keblią padėtį ir visą laiką jaus kaltę. Nors ir nežudė. Taip, jis tik stebėtojas. Kaip ir tas. Kitas. Kabo ant savo kryžiaus ir stebi, kaip jo vardu daromos niekšybės. Geras pasiteisinimas – daryčiau ką nors, bet mano rankos prikaltos. Kaltės vinimis, prie gėdos stulpo. Vincentas pajuto, kad tuoj apsivems...“
Skaitant S.Parulskio romaną ar J. Beileso prisiminimus, tą mintį mums reikia kiekvienam individualiai suvokti: kas mes esame ir kas mes būtume, jeigu tai pasikartotų: aukos, budeliai ar tik tariamai paprasčiausi stebėtojai.
Jonas Kiriliauskas
