Naujausios
Meilė „smetoniškai“ kalbai
– Šiauliuose pristatysite romaną „Akys chimeros“. Knygos veiksmas rutuliojasi vieną dieną – kaip ir kuo patraukė šis 1939 metų vasaros momentas?
– Mano romane aprašoma situacija paremta tikrais įvykiais. Tų metų liepos 25 dieną išties vyko ekskursija garlaiviu iš Kauno prieplaukos į Gelgaudiškį. Mane sudomino du vienmečiai poetai, kurie atsidūrė tame pačiame garlaivyje: Salomėja Nėris ir Jonas Aistis. Žinodama, kad jų pažiūros skirtingos, bandžiau įsivaizduoti, kaip jie galėjo bendrauti susitikę. Patekę į vieną garlaivį, jie negalėjo nuo to išsisukti.
– Istoriją apie plaukimą laivu teko skaityti Halinos Korsakienės atsiminimų knygoje „Namas, kuriame gyvenome“. Ar šis įvykis buvo plačiai nušviestas to meto spaudoje, ar ją prisiminė ir kiti išvykos dalyviai?
– Man pirmiausia į rankas pateko Jono Aisčio atsiminimų knyga, ir ten buvo jo esė „Giros“. Pradėjęs nuo Liudo Giros žmonos Bronės portreto, Aistis ima pasakoti istoriją, iliustruojančią jos valdingą charakterį. Taip sužinojau apie ekskursiją į Gelgaudiškį. Sovietmečio veikėjos Halinos Korsakienės atsiminimus susiradau vėliau, juos skaičiau kritiškai, tik kaip liudijimą šalutinės veikėjos, kokia tarpukariu ji ir buvo.
Poetas Jonas Šimkus, irgi sovietmečiu padaręs karjerą, dar ekskursijoje, iš įvykio vietos, rašė ataskaitas savo žmonai – jomis irgi pasinaudojau. Visi pasakotojai yra nepatikimi. Tiesa, ir jų liudijimų detalės nesutampa. Skaitant visada reikia turėti omenyje ir kada rašomi atsiminimai, ir kodėl jie rašomi. Faktinės informacijos radau to meto lietuvių ir lenkų spaudoje, nes Lenkijos kultūros atstovų delegacijos atvykimas į Kauną buvo reikšmingas įvykis.
– Knygos herojai kalba tarpukario kalba – kaip pavyko juos „prakalbinti“?
– Prakalbinau nesunkiai, nes įsimylėjau tą „smetonišką“ kalbą. Tai stilizuota kalba, nes romano tekste visgi laikomasi šiuolaikinės bendrinės kalbos taisyklių.
Medžiagą romanui rinkau pamažėl ir daug metų, teko skaityti daug tarpukario literatūros, tad ir kalbos struktūrą ėmiau pastebėti, rinkau specifinius žodžius, kuriems anuomet dar nebuvo sugalvoti lietuviški atitikmenys. Dabar nesakome „medis tiesė savo monstruališkas šakas“, tai žavinga seniena. Romano kalboje nėra rusicizmų, nes anuomet jų dar nebuvo. Anglicizmų – taip pat. Todėl mokiausi lenkų, prancūzų ir vokiečių.
Koks tu žmogus?
– Kokių naujų bruožų aptikote kurdama rašytojų paveikslus ir rekonstruodama laikmetį?
– Teko susigaudyti, kokios buvo kiekvieno veikėjo politinės pažiūros, kurie laikraščiai kam atstovavo. Įdomu, kad anuomet daugelis Kaune kalbėjo su stipriu savo tarmės atspalviu. Retas kuris rašytojas buvo gimęs Kaune, visi iš įvairių kraštų suvažiavę. Tyrinėjau tų metų madas, šukuosenas, maistą ir gėrimus, ką radijas tą dieną transliavo, viską. Iš bendrojo išsilavinimo žinojau tik veikėjų kūrybos pavyzdžius ir labai neišsamias biografijas. O kas slypi po paviršiumi? Susipažindama su biografine medžiaga apie kiekvieną personaliją klausiau svarbiausio: koks tu kaip žmogus?
– Pagrindinius knygos veikėjus apibūdinote šiais žodžiais: moteris su praeitimi (Salomėja Nėris) ir vyras be ateities (Jonas Aistis). Kodėl toks kontrastingas įvardijimas?
– Rašydama romaną ieškojau bruožų, kurie veikėjus sužmogintų. Mes žinome, kad abu poetai buvo lyrikai, jautruoliai ir kūrė estetinį susižavėjimą keliančius eilėraščius. Iškart norisi ieškoti ir kitos pusės, antraip portretas bus lėkštas. Žinau tokį posakį: moteris su praeitimi tai tas pats, kas vyras be ateities. Atradau, kad Nėris pati save įvardijo „aš esu moteris su praeitimi“ – kiek sarkastiškai, gal labiau nurodydama į aplinkinių reakciją. Tuo tarpu Jonas Kossu-Aleksandravičius (Aistis) irgi save visaip niekino – galbūt ironizuodamas, nes humoro jausmą turėjo nepaprastai aštrų. Radau ir poeto bičiulių atsiliepimus, kurie buvo kandūs. Tyčia ieškojau ne tik gerų atsiliepimų apie juos abu.
– S. Nėries asmenybė vertinama prieštaringai – kokią jūs matote poetę?
– Nėrį tokią ir matau – prieštaringą. Manau, neteisūs ir tie, kurie ją vien aukština, ir tie, kurie vien niekina. Lotyniškas posakis corruptio optimi pessima lietuviškai skamba taip: geriausiųjų nuopolis yra pats blogiausias. Talentas neapsaugo nuo baisių klaidų. Mano romanas duoda daug erdvės apmąstymams apie poetų ir politikos santykį.
– 1938 metai Lenkija paskelbė ultimatumą Lietuvai, romano veiksmas vyksta 1939 metais, laivo keleiviai – lietuviai ir lenkai. Kaip romane persipina, išryškėja ir veikėjų portretus papildo politinių konfliktų niuansai?
– Politinių konfliktų ženklai kartais atviri, kartais labai subtilūs ir vos pastebimi. Žinome, kad žmonės į akis būna draugiški, o už akių – kaip kada. Dviejų delegacijų susitikimo tikslas buvo užmegzti draugystės ryšius, pajusti, kad neprivaloma likti priešais. Ar tai pavyko? Atsisveikindami lenkai dėkojo už šiltą priėmimą ir žadėjo lietuviams, kad grįžę parašys visą tiesą apie tai, kokia svetinga jiems buvo Lietuva. Grįžę savo spaudoje publikavo atsiliepimus apie viešnagę. O, kaip tai nepatiko lietuviams!
– Ar, rašydama romaną, pasvarstydavote, kas būtų jei būtų: kokia Lietuva, jos visuomenė būtų, jei ne 1940-ieji?
– Taip, svarstydavau ir tebesvarstau, ir dėl to skauda širdį. Prieš karą Lietuva buvo pasiekusi labai daug, Kaunas žydėjo ir buvo puiki, tikra moderni sostinė. Kultūros žmonės, nors skirtingų pažiūrų, sugebėdavo susikalbėti, egzistavo tam tikra tolerancija. Visuomenė buvo daugiakultūrinė. Deja, valstybę valdė diktatorius ir viena partija. Ką ir kalbėti, problemų irgi būta, ir nemažų, bet jos buvo sprendžiamos savųjų, o ne svetimųjų protu ir jėga. Nepriklausomos Lietuvos istoriją būtina studijuoti, kad suvoktume, kas buvome ir kas esame.
Neigimas pavirto teigimu
– „Akys chimeros“ – penktoji jūsų knyga ir trečiasis romanas. Kas toliau?
– Toliau – parašyta pjesė-monologas apie rašytoją Virginią Woolf, kurią ketinu išleisti dviejomis kalbomis, lietuvių ir anglų. Jau seniai mano viduje vyksta kito romano fermentacija, parašytas ir pirmasis eskizas. Romano veiksmas rutuliojasi Australijoje, kurią per dešimt metų visą išmaišiau, išgyvenau ten nepaprastų dalykų. Dar vienas darbas, kurį pradėjau, tai antroji knyga apie rašymą. Jau daug metų užsiimu kūrybos mentoryste, ir ta patirtis nori būti išklota tekstais, gilesniais pamąstymais, kurie pratęs mano studiją „Laisvojo rašymo elementai“.
– Skaitytojai su jumis susitikdavo internetiniame puslapyje grafomanija.lt, birželio 14 dieną palikote įrašą, jog pajutote, kad „Grafomanijos“ laikas baigėsi – „toliau patyliukais“ rašysite „Grafolabą“. Kas pasikeitė?
– Kai 2008 metais pradėjau „Grafomaniją“, norėjau įsimintino, negatyvaus pavadinimo, kuris erzintų, nes priešinausi lietuviškai kultūrinei aplinkai, kur buvo teigiama, jog rašymo negalima nei mokytis, nei mokyti, kad talento neišmokysi, jis duotas arba neduotas. Manau, talentas nėra tai, kuo išvis reikėtų rūpintis. Talentą galima atskleisti, be įdirbio ir geriausi įgimti gebėjimai pražūva.
Dabar jau nebėra ko maištauti – kūrybiškąjį rašymą dėsto net buvę skeptikai, ir tai puiku. O man ir toliau įdomi rašymo laboratorija, mąstymas apie amatą ir pašaukimą rašyti, bendravimas su rašančiaisiais dirbtuvių, seminarų forma. Todėl grafo sujungiau su laboratorija – „Grafolabas“. Neigimas pavirto teigimu.
Daug neįžodintos istorijos
– Gimėte Šiauliuose, jūsų prozos debiutas novelių rinkinys „Gaisras“ buvo įvertintas Šiaulių rajono Augustino Griciaus premija. Kokie ryšiai tebesieja su Šiauliais, kokius šiandienos Šiaulius matote?
– Mano šaknys Šiauliuose, bet gyvenau čia tik devyniolika metų, esu migrantė. Mano prigimtinis ryšys su Šiauliais nenutrūko, situacija tolesniam bendravimui palanki – sentimentai visada liks. Beje, mane persekioja viena idėja romanui būtent apie šaknų, ryšio su praeitimi klausimą. Romanas visada yra savotiškas meilės aktas. Šiauliai yra verti ne vieno romano, ir ne tik apie sovietmetį. Jei tarpukariu, renkantis laikinosios sostinės vietą, kaip variantas buvo svarstomi ir Šiauliai... Šiame mieste daug neįžodintos istorijos – didingos ir skausmingos. Džiugu, kad šiauliečiai rašo, noriu skatinti juos rašyti drąsiau.
– Šiuo metu aktyviai diskutuojama, ar Šiauliai – Žemaitijos miestas, ar šiauliečiai yra žemaičiai? Kuo save laikote ir kokią Šiaulių tapatybę matote?
– O, man net klausimas toks nekiltų! Aišku, kad mes nuo žemaičių. Bet šiauliečiai yra šiauliečiai. Mano tapatybė eklektiška, todėl sakau, kad esu kilusi iš Šiaulių, o dabar kaunietė.
Apsistojau Kaune dėl romano „Akys chimeros“, o paskui patį miestą įsimylėjau. Aišku, miestai pasirenkami ne dėl architektūros ar istorijos, o dėl atmosferos, dėl žmonių. Tipiškas šiaulietis yra paprastas ir pasižymi geru humoro jausmu. Tai labai teisingos vertybės, renkantis žmones tikrai bičiulystei.
