Naujausios
Apie turinį, kurio detalių ne šiauliečiai nesupras
Kūrinio veiksmas trunka kelerius metus, maždaug nuo 1988 m. rugsėjo iki 1995 m. rugsėjo, ir sukasi apie pagrindinį personažą Remigijų Volkūną, sutrumpintai šiaulietiškai vadinamą Remyga. Tai vaikų namuose užaugęs našlaitis, likimo nublokštas su sovietine armija kariauti Afganistane, kurio slogūs, žiaurūs prisiminimai jį vėliau persekioja, sąlygoja jo nervingumą, kai kuriuos spontaniškus poelgius. 1988 m. rudenį sukuria šeimą, susilaukia sūnaus, dirba milicijoje, kuri netrukus pervadinama, perorganizuojama į policiją, ir žūva tarnybos metu poste, saugodamas popiežiaus Jono Pauliaus II Kryžių kalnui dovanotą ir ten pastatytą kryžių.
Personažo žūtis persilieja su realiu kriminaliniu įvykiu: 1995 m. rugsėjo 26 d. buvo nušautas prie Kryžių kalno budėjęs jaunas, vos 22 metų Šiaulių rajono policijos komisariato viešosios policijos policininkas Tomas Naumovas. Daugiau jokių kitų „prototipinių“ sąsajų, išskyrus šį tragišką įvykį, su realiais žmonėmis Kmitos romano veikėjas neturi arba man nepavyko jų atsekti.
Vienas svarbiausių kūrinio siužetą pirmyn stumiančių veiksnių gana taikliai įvardijamas štai tokiu klausimu: „Iš kur tu, Remyga, kas tu, kur tavo tėvai?“ (p. 39). Protagonistas ieško savo šaknų, tikrosios meilės, dingusio sūnaus, gyvenimo prasmės, savasties, o šios paieškos jį, sykiu ir skaitytoją, įtraukia į pinklius įvykius, neretai rizikingus, paslaptingus ar net mistiškus.
Įtraukia ir į kovą su pagrindiniu romano antiherojumi, galingu ir spalvingu antagonistu, kuris pasirodo besąs Remygos uošvis Valdas Velcas. Pastarasis sovietmečiu buvęs kažkaip susijęs su slaptosiomis sovietų tarnybomis, užsiėmęs pogrindiniu verslu, bendravęs su nusikaltėlių pasauliu, naujaisiais laikais tampa apsukriu, ryšius su vietine mafija palaikančiu neaiškių verslų verslininku, vėliau – dar ir politiku.
Apie Remygos ir Velco kovą kaip pagrindinę veiksmo ašį grupuojami visi kiti nutikimai, o pati ši kova tarpais pereina iš realistinės plotmės į fantasmagorinę, mistišką, tarpais grįžta atgal. Anapusinėje plotmėje protagonistas Remyga virsta vilkolakiu, turinčiu aukštesnių galių, ir jam skirta kilni užduotis sustabdyti metafizinio blogio jėga Buratinu virstantį anatagonistą Valdą Velcą. Velcas transformuojasi į Buratiną, kai lydimas Fredį Kriugerį primenančios stiprios baidyklės užkasinėja pinigus, o tikrieji pikti jo kėslai ir blogi tikslai daugmaž žinomi gal tik iš Šiaulių herbo į romaną nužengusiems mistiškiesiems veikėjams Meškai, Jaučiui ir Vaikiukui (Apvaizdos akiai). Šie trys nuo blogio sergsti tiek Remygą, tiek ir visą miestą.
Nesileidžiant į išsamesnį kūrinio siužeto, turinio peripetijų pristatymą, atkreiptinas dėmesys, kad jame yra nemažai detalių, kurios istoriškai, sociokultūriškai ir kitaip adekvačiausiai gali būti suprastos tik su sovietine ir postsovietine Šiaulių realybe susidūrusio ar bent susipažinusio skaitytojo. Pavyzdžiui, užuomina apie „veikėją Šiauliuose, katras turėja vidiaką i vede savo meilužių sąrašą“ (p. 97), epizodas apie „Nuostabiausių kojų“ konkursą su jo vedėju (p. 107) ar pasakojimas apie sprogimą Šiaulių parko estradoje (p. 237–240) tokiam skaitytojui automatiškai „sufleruoja“ konkrečius tų veikėjo, vedėjo ar sprogdintojų prototipus, jų istorijas, galimą ar negalimą santykį su romanu.
Šiauliečiui skaitytojui daug lengviau įžvelgti potencialų svarbaus knygos personažo kunigo Stasio Vilkausko prototipą, lengviau identifikuoti mieste gerai žinomo dailininko Eduardo Juchnevičiaus kūrybos motyvus net toje romano vietoje, kur nė neminima jo pavardė, lengviau atsekti tam tikras tyčines ar netyčines fotografinio detektyvo paraleles su 2018 m. išleistu Rolando Parafinavičiaus šiaulietišku romanu „Fotografas“ (siužetinė paslaptingo demaskuojančio fotonegatyvo linija). Panašų, dažnai turbūt net nuo autoriaus sumanymo nepriklausantį kai kurių skaitymo kodų „lokalumą“ laikyčiau teigiama „Remygos“ savybe, mat tokiu būdu didėja teksto suvokimo variantiškumas, plečiasi jo interpretacinės galimybės.
Apie poetiką, kuri sudėtingesnė nei „Pietinia kronikose“
Vienu svarbiausiu romano poetiką konstruojančiu principu manyčiau esant dualumą, kuris persmelkia tiek lingvistinį, tiek vadinamąjį diskursyvinį, didele dalimi ir – naratyvinį bei semantinį kūrinio lygmenis. Lingvistiniame lygmenyje derinamos bendrinė kalba ir iš romano „Pietinia kronikos“ atkeliaujanti Šiaulių šnekta: pirmoji paliekama pasakotojui, o antrąja perteikiami veikėjų dialogai, monologai, įskaitant ir vidinę jų kalbą, vidinius svarstymus, apmąstymus.
Semantiniame lygmenyje pastebimas dviejų pasaulėžiūrų susidūrimas, esmingai konfliktiškas, kartais net dramatiškas vidinis protagonisto susidvejinimas. Šis bene kompaktiškiausiai išsakomas tokia įžvalga: „Tai ten (Afganistane) kažkas atsitiko ir tu grįžai visai kitas žmogus. Pradėjai gyventi kitą gyvenimą. Dabar tie du žmonės pykstas“ (p. 178).
Na ir pats raiškiausias, kūrinio skiriamuoju ženklu laikytinas pasaulio dvilypumas yra regimas diskursyviniame lygmenyje, apimančiame įvykius, juose besisukančius veikėjus, jų jausmus, būsenas ir t. t. Tai tas teksto sluoksnis, dėl kurio storas knygas, romanus dažniausiai ir skaito statistinis skaitytojas. O skaitytojui šiuo atveju, kaip jau minėta, tenka susidurti su dviem viena kitą keičiančiomis veiksmo tikrovėmis: istorine, realistine ir fantastine, siurrealistiška. Pastaroji komponuojama gana gausiai pasitelkiant mitinius, folklorinius, heraldinius, literatūrinius, kinematografinius ir įvairius kitokius motyvus bei intertekstus.
Poetiniu požiūriu tai tikrai intriguoja, nes atveria erdvę estetinei, intelektinei žaismei, tačiau statistiniam skaitytojui, spėju, yra šiek tiek per sudėtinga. Tad „Remygai“ tokio populiarumo, kokio susilaukė pirmasis autoriaus romanas, nebeprognozuočiau. Nebeprognozuočiau dar ir dėl to, kad ši knyga nebeturi tos vientisos smūginės stilistinės-semantinės jėgos ar veikiau „energetikos“, kuri pirmajame romane tiesiog pribloškė naujumu, autentišku kitoniškumu ir sykiu bendruomenišku „savumu“. Kalbant metaforiškai, būtų galima sakyti, kad „Pietinia kronikose“ spontaniškai ir tiesiog virtuoziškai grojama vienu instrumentu, o „Remygoje“ pasitelkiamas išmanus polifoninę melodiją atliekantis, nors ir ne visiškai suderintas orkestras, kuriam reikia kultūriškai brandesnio, poetinio daugiabalsiškumo principus kaip riešutus gliaudančio klausytojo.
Jau seniai pastebėta, kad meno kūrinyje, jungiančiame realybę su fantazija, menininkui bene sunkiausios, o suvokėjui bene svarbiausios tokio kūrinio vietos yra būtent jungtys, sandūros, „siūlės“ tarp realybės ir išmonės pasaulių. Tarkime, vaizduojant Pegasą sudėtingiausia organiškai, meniškai įtikinamai yra perteikti tą jo figūros fragmentą, kuriame paukščio sparnas jungiasi su žirgo kūnu.
Idealiu atveju tokių „siūlių“ turi visiškai nesimatyti, kaip jų nesimato velniavos krečiamoje Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ Maskvoje. Buratiniškų, vilkolakiškų ir panašių fantasmagorijų drebinamuose Kmitos romano Šiauliuose jos akių irgi nebado, bet nuo jų ir nepasislepia. Tai (greta į pabaigą sunkokai suvaldomos kompozicijos) laikyčiau silpnąja romano vieta. Svarstydamas, kad šito galbūt būtų padėjęs išvengti senas patikimas būdas į neįprastą meninį fantazijų pasaulį skaitytoją įvesdinti ne daugiau ar mažiau nuosekliu aprašymu ar pasakojimu, bet „kibiomis“, įsimenančiomis detalėmis?
Fantasmagoriškieji „Remygos“ puslapiai poetine forma man kažkodėl priminė jauno vokiečių režisieriaus Nikolo Darnstädto Šiaulių dramos teatre 2018 m. rudenį pastatytą Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“. Atvirai prisipažįstu: ši sąsaja labai subjektyvi. Objektyvu tai, kad tais puslapiais iš esmės yra savitai, kūrybingai tęsiama ilgametė Viliaus Purono tradicija apipinti Šiaulius vaizdingomis fantastinėmis istorijomis ir legendomis, juos mistifikuoti. Tik Puronas to siekė ir tebesiekia ne vien tekstais (tiesa, gausiai iliustruotais), bet ir įvairiomis kitomis meninėmis, komunikacinėmis priemonėmis.
Apie topografiją, kuria koreguojamas Šiaulių žemėlapis
Išsamus, literatūriškai įtaigus miesto poetinės topografijos vaizdas plačiausiai pradeda skleistis nuo penktojo romano skyriaus. Jame Remyga vėlų 1989 metų lapkričio 1 dienos vakarą išeina iš savo namų, esančių įkalnėje tarp bažnyčios ir senųjų miesto kapinių, ir vaikščiodamas stebi paskiras Šiaulių vietas.
„Talšos ežeras garavo tarsi didžiulio jaučio nugara“, prie bažnyčios tvoros „teisingiems kareiviams“ degė amžinoji ugnis, „Bulvaro žibintų šviesa galynėjosi su rūku“, skardinis kopūstas prie centrinės daržovių parduotuvės buvo panašus į kažkokią miesto juodąją dėžę, „kur plėšrūs paukščiai suka lizdus iš didžiausių miestiečių paslapčių“, o staiga pakilęs smarkus vėjas sudarė įspūdį, kad šniokščia ne jis pats, o upė: „Bet iš kur Šiauliuose upė? – galvoja Remyga, – nėra Šiauliuose upės“ (p. 62–65).
Pamažu paaiškėja, kad būtent upė, kurios „nėra Šiauliuose“, knygoje tampa centriniu ar beveik centriniu Šiaulių žemėlapio akcentu. Prasiskleidžia marmurinis Vilniaus ir Rūdės gatvių sankryžoje tiesiai virš Rūdės upeliūkščio esantis fontanas. Pro jį vilkolakiškasis romano herojus, virtęs Vilku, patenka į požeminę upę, kuri apibūdinama kaip „neplati, bet gili“, stipriai sūkuriuojanti. Šia upe herojus leidžiasi į antiherojaus Buratino gaudynes: „pasroviui, ten, kur muzikos mokykla, cerkvė, tada link Talšos“ (p. 203). Gaudynės iš dalies stilizuotai neofolkloriškos, iš dalies kinematografiškai trileriškos ir baigiasi labiau pralaimėjimu nei pergale. Jos susiejamos su pokario metais vokiečių belaisvių aikštėje pastatytu, o dabar griaunamu paminklu sovietų kareiviui ir jo pamatuose įmūrytu buteliu su statytojų pavardėmis.
Nors net du kartus pakartojama, kad „Šiauliai yra plokščias miestas“, pasiguodžiant, kaip „[t]rūksta oro, kai viskas vienoj plokštumoj“ (p. 176), yra išskiriamos, įprasminamos ir kai kurios urbanistinės, architektūrinės vertikalės. Viena labiausiai regimų ir svarbių romane – „kita bažnyčia“ (p. 179) pavadinamas vandentiekio bokštas. Nuo jo stogo mistiškajai trijulei iš Šiaulių herbo – Meškai, Jaučiui ir Vaikiukui – „visas miestas kaip ant delno“, nors naktį ir šešėliuotas (p. 253–254).
Kiek nustebino rašytojo pasirinkimas Dievo Apvaizdos akį įkūnijantį Vaikiuką su jo vadovaujama kompanija „įkelti“ ne į miesto siluete dominuojantį bažnyčios, bet į vandentiekio bokštą. Kaip ir apskritai – susaistyti jį kūrinyje ne su religiniu, bet su neofolkloriniu pasauliu, gerokai paradoksaliai, bet šiais laikais turbūt gana madingai truputį net supriešinti su „egzorcistiška“ katalikų dvasininkija.
Šiaulių topografinį vaizdą padeda kurti į knygą sumaniai įterpiamos istorinės ir dabartinės miesto nuotraukos, kurios tekstą papildo, praplečia, o nešiauliečiui skaitytojui kai kuriose vietose pasitarnauja ir kaip būtina paaiškinamoji priemonė. Tiesa, romane yra miestovaizdinių smulkmenų, kurios šiaulietį skaitytoją priverčia suklusti, kaip, pavyzdžiui, pasakymas, kad „Perkūnas stovi muziejaus kieme“ (p. 204), nors jis ten – Antano Raudonio skulptūros „Perkūnas“ prie „Aušros“ muziejaus – labai patogiai sėdi.
Vis dėlto absoliuti dauguma miesto vaizdinio detalių prikausto dėmesį, atpalaiduoja išmonę, išlaisvina erdvinį ir kitokį pažįstamų vietų suvokimą. Tarkime, puikiai perteikta istorija apie Remygos sūnelio Mindaugo dingimą interaktyvaus spektaklio vaikams metu. Spektaklis vyksta buvusioje bažnyčioje įsikūrusiame mažajame teatre, Mindaugas už užuolaidėlių randa mažas dureles ir pradingsta už jų, o jo ieškanti mama, praskleidusi užuolaidėles ir atidariusi tas dureles, už jų temato tik akliną sieną (p. 229–230).
Užtat skaitytojas ten mato besidvejinančias ar net besitrejinančias erdvines Šiaulių figūras, kurios intertekstualiai sklandžiai prasiplečia į meno, literatūros erdves – šiuo atveju į daugeliui nuo vaikystės pažįstamus „Auksinio raktelio“ Buratino nuotykius. Šieji netrukus dar suaudžiami su romano anatagonisto Valdo Velco-Buratino įsigyjama žaislų parduotuve „Buratinas“, kuri, šiauliečiai pamena, veikė vos už kelių žingsnių nuo buvusio mažojo teatro, Kmitos valia apgaubiančio buratiniškus vaiko dingimo stebuklus.
Apie brangią dovaną, kurios miestui nelabai reikia
Turbūt nebūtina aiškinti, kad Kmitos romanai „Pietinia kronikas“ ir „Remyga“ Vilniuje, Rokiškyje, Panevėžyje, Kretingoje ar Kalviškiuose yra viena, o Šiauliuose – visai kas kita. Kad pirmuoju atveju jie yra tik literatūra, estetika, (skaitymo) pramoga ir malonumas, o antruoju – ne tik. Kad Šiauliams jie kuria, tiesiog dovanoja simbolinę vertę, kurią norint galima miesto labui įvairiai išnaudoti, tą naudą skaičiuojant net finansine išraiška, o nenorint – ne.
Sakykime, Pietinis miesto rajonas, iki pirmojo romano visokiausiuose žemėlapiuose: nuo geografinio iki mentalinio, buvęs absoliučiai pilka dėme, dabar yra tapęs kone visoje Lietuvoje atpažįstamu ženklu. Kiek stumtelėjus, turbūt ne itin sunkiai virstų ir turistiniu prekiniu ženklu, egzistenciškai savu ar bent artimu visų Lietuvos miestų miegamųjų rajonų gyventojams ir ne tik jiems.
Vaizduojamų laikų autentika, kuria dosniai dalijamasi abiejuose romanuose, tebepulsuoja pasyviojoje ar net aktyviojoje daugumos tų romanų adresatų, ir šiauliečių, ir ne šiauliečių, atmintyje. Ji patirtinė: gyva, kelianti sentimentus, mintyse nevalingai „peržaidžiama“, todėl – skirtingai nei koks Saulės mūšio šiaulietiškumas ar Salduvės piliakalnio baltiškumas – nemuziejiška, tarytum pasiekiama ranka. Ją įkūnijus kokiais nors laisvalaikio, turistiniais objektais ar atributais, tikrai būtų ko siekti ne tik perkeltine prasme.
Bet, cituojant „Remygoje“ pateiktą apibendrintą įspūdį apie Šiaulius, „Keistas tas miestas. Turi daug energijos, tik nežinai, kur ji susikaups ir kaip išsprogs. Neprognozuojamas. Nepermatomas kaip dabar, naktį“ (p. 257). Lieka tikėtis pozityvių sprogimų: kultūrinių, meninių, socialinių, ekonominių ir kitokių, galia ir svarba miestui panašių į šiaulietiškuosius Rimanto Kmitos romanus.
