Naujausios
Kūryboje liko senieji Šiauliai
Savo gyvenimą K. Jankauskas aprašė autobiografiniame dviejų dalių romane „Ne pirmas kartas“ (1988, 1993). Pirmoje knygoje įamžino nepriklausomybės pradžios Šiaulius, geležinkeliečių ir gimnazistų gyvenimą, gyvybingą sostinės Kauno kasdienybę ir studijas universitete, sutiktas garsias asmenybes, pastangas, užsispyrimą tapti rašytoju.
Antroje knygoje vėl atgyja kūrybinių ginčų, garsių žmonių kupinas Kaunas, paskui – sukurtos jaunos šeimos idilė, metai Pakruojyje, kur žmona dirbo vaistinės vedėja. Gyvenimas apsivertė 1940 metų birželį: rašytojas suvokė, kad laisvos kūrybos metas baigėsi. Šeima persikėlė į Šiaulius. Romane atspindėti mokytojavimo metai gimnazijoje, 1943–1944 metais leistas almanachas „Varpai“, prisimenami karo meto Šiauliai, pokario gyvenimas Kaune, galiausiai – teismas, lageris ir grįžimas namo.
K. Jankausko kūryboje vis rieda traukiniai. Traukiniai rašytoją lydėjo visą gyvenimą – vežė ir į svajones, ir į juodžiausius metus. Traukinys paauglystėje parvežė po Pirmojo karo negandų į Lietuvą, traukiniu rašytojas išvyko iš Šiaulių į Kauną tapti rašytoju, traukinys vežė į gulagą ir grąžino namo.
Spaudoje K. Jankauskas debiutavo 1930 metais. Rašytojo bibliografijoje – dvylika knygų. Pirmasis romanas „Jaunystė prie traukinio“ pasirodė 1936 metais, tais pačiais metais K. Jankauskas priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.
Antrąjį romaną „Vieškelyje plytų vežimai“ 2015 metais Rašytojų sąjungos leidykla išleido serijoje „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“. Pirmą kartą šis palankių vertinimų sulaukęs kūrinys išėjo 1938 metais.
Suėmimas, lagerio metai rašytoją buvo išstūmę iš viešo gyvenimo – grįžęs į Kauną, šiaip taip įsidarbino mokyklos bibliotekoje. Dirbo vertėju (vertė iš rusų kalbos) ir pamažu grįžo į rašytojų gretas. 1959 metais išleista apsakymų ir apysakų knyga „Krito kaštonai“, 1984 metais – „Stogas ir žvaigždėtas dangus“. Galiausiai vėl priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Paskutinė knyga „Šermukšnis prie ežero“ pasirodė 1995 metais.
K. Jankausko archyvas saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune, jame – dar paties rašytojo perduoti rankraščiai, mašinraščiai, fotografijos, laiškai.
Didelė šeima
Apie K. Jankauską kalbėjomės su Vilniuje gyvenančiu sūnumi Zigmantu Jankausku, rašytojo vyriausiojo brolio Juozo dukra šiauliete Evelina Dauskurdiene bei rašytojo jauniausiojo brolio Leono anūku šiauliečiu Danu Jankausku.
Šiauliuose gyvenanti K. Jankausko dukterėčia 82 metų Evelina Dauskurdienė pasitinka su senų nuotraukų krūvele. Kunigundos ir Zigmo Jankauskų (Sigismund Jankowski) šeimoje augo aštuoni vaikai: penki broliai ir trys seserys. Vyriausia buvo Stefanija, kiti vaikai – Juozas, Edvardas, Kazys, Eustachijus, Janina, Marija, Leonas.
„Jankauskai kalbėjo lenkiškai. Mano tėvas visą laiką sakydavo, kad jis lenkas. Kai Šiauliuose susipažino su mama (mamos tėvas dirbo Rygoje, ten šeima gyveno iki 1917 metų revoliucijos), tėvas nemokėjo lietuviškai, o mama – lenkiškai, jie bendravo rusiškai.“
Ankstesniuose dokumentuose E. Dauskurdienės tėvas įrašytas „Josif“, vardas ir pavardė sulietuvinti tarpukariu.
„Prie Smetonos sulietuvino pavardes: gyveni Lietuvoje, turėk lietuvišką pavardę ir jie tapo Jankauskai. Tėvas buvo gavęs žemės, paskui jau reikėjo teisme įrodyti pavardę, kad tai tas pats žmogus“, – rodo dokumentus E. Dauskurdienė.
Moteris prisimena 1954 metus, kai lenkams buvo suteikta galimybė išvykti, ir tėvas buvo pasišovęs kraustytis: „Tėvas svajojo apie Varšuvą, kai gavo dokumentus išvažiuoti, man buvo trylika metų, aš kad laiminga! Man įdomu kažkur važiuoti, bet mano broliai pasakė: ne, jei nori, važiuok vienas.“
E. Dauskurdienės tėvas Juozas gimė 1899 metais Kaune. 1906 metais lapkričio 24 dieną pasaulį išvydusio Kazio gimtinė – jau Šiauliai. Dvaro gatvės 83 namas, kuriame gimė rašytojas, išliko ir 2004 metais buvo pažymėtas memorialine lenta.
Pirmasis pasaulinis karas Jankauskus nubloškė į Rusiją, Rostovą prie Dono, šeima patyrė daug vargo. 1921 metais grįžo į Panevėžį, Kazys įsidarbino dažytoju. Netrukus Jankauskai pervažiavo į Šiaulius, čia jau buvo įsitvirtinęs J. Jankauskas – dirbo vieno iš Šiaulių geležinkelio skyrių viršininku. Kazys 1922 metais pradėjo dirbti geležinkelio darbininku, 1923–1929 metais tapo kelio meistro raštininku. Užsispyręs jaunuolis sugebėjo per ketverius metus baigti Šiaulių suaugusiųjų gimnaziją ir išvyko į Kauną universitete studijuoti rusų kalbą ir literatūrą.
„Juozas padėjo visai šeimai, o broliui Kaziui jis viskas buvo. Dėdė sakė, jei ne brolis, nebūčiau baigęs vakarinio mokslo, nes jį išleisdavo anksčiau iš darbo mokytis. Brolis dėdei buvo didelė parama ir atrama“, – sako E. Dauskurdienė.
K. Jankauskas knygoje „Ne pirmas kartas“ rašė: „Devynioliktaisiais metais Juozas buvo atsidūręs Anglijoje, bet nostalgijos kamuojamas grįžo atgal į Lietuvą. Visai kitaip, gal ir labai liūdnai, būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei Juozas būtų pasilikęs Anglijoje. Juk be jo pagalbos aš nebūčiau tapęs kelio meistro raštininku ir nebūčiau galėjęs mokytis. <...> Grįžo dėl tėvų, o ir man padėjo, pakreipė mano likimą į platų kelią.“
E. Dauskurdienė vardija kitų Jankauskų šeimos narių likimus. Tėvas Z. Jankauskas mirė tarpukariu, būdamas 56-erių, palaidotas Kaune. Mama K. Jankauskienė gyvenimo kelią baigė 69-erių, amžinojo poilsio atgulė Šiaulių senosiose kapinėse.
„Eustachijus nelaukdamas nieko gal 1930 metais su kažkokiu legionu išmovė į Lenkiją. Gyveno Varšuvos priemiestyje, buvo atvažiavęs aplankyti į Lietuvą. Paskui išvyko į Šveicariją ar Švediją“, – rodo jau spalvotą nuotrauką E. Dauskurdienė.
Edvardas gyveno Kaune, Aleksote, dukterėčia pas jį vasarodavo. „Bet jie su dėde Kaziu nesutiko, vienas buvo lietuvis, o kitas lenkas, – juokiasi E. Dauskurdienė. – Dėdei Kaziui kažkodėl Lenkija buvo mirusi.“
Sunkūs išbandymai teko Janinos Jankauskaitės-Vaišvilienės šeimai. Vaišvilų šeima buvo išvežta per pirmuosius didžiuosius 1941 metų birželio trėmimus.
„Šeimos tragedija. Tada tėvas pradėjo rūkyti, buvo siaubinga, ją su keturiais vaikais išvežė į vieną pusę, vyrą į kitą pusę. Taip jie ir išsiskyrė. Iš pradžių labai badavo, paskui pradėjo leisti siųsti siuntinius. Ji Šiauliuose buvo seselė, vėliau ją ir ten priėmė į medicinos punktą.“
E. Dauskurdienė parodo tėvui dedikuotą nuotrauką nuo sesers Janinos, išsiųstą iš Irkutsko 1953 metais. Kita nuotrauka iš tremties – sūnaus Kęstučio Vaišvilos (g. 1935), vėliau jis tapo Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiuoju gydytoju.
Vaišvilos buvo ištremti iš savo namų Rūdės gatvėje. Šiame name kurį laiką buvo apsistojusi ir Kazio Jankausko šeima.
Dėdę Kazį E. Dauskurdienė puikiai prisimena, turi gavusi dovanų knygą. Skaitydama apsakymuose atpažįsta ir savo tėvą. Tėvas irgi labai mėgo skaityti, turėdavo su broliu daug kalbos. Vardą Evelina J. Jankauskas dukrai išrinko irgi iš literatūros pasaulio – tai O. de Balzako mylimosios lenkaitės vardas.
E. Dauskurdienė prisimena viešnages pas dėdę Kaune, K. Jankauskas atvažiuodavo ir į Šiaulius.
„Dėdė buvo labai bendraujantis, labai malonus. Charakteriu buvo labai įdomus, manęs paklausinėdavo, ką skaitau.“
1996 metų lapkritį, prisimena E. Dauskurdienė, dėdė planavo švęsti 90-ąjį gimtadienį. Bet nesulaukė, mirė gegužę. Palaidotas Kauno Eigulių kapinėse.
Rašė kasdien
„Tėvas buvo visada Šiaulių miesto patriotas. Pavyzdžiui, labai domėjosi futbolu, visuomet lankydavo Kauno Dariaus ir Girėno stadione futbolo rungtynes ir visuomet sirgdavo už Šiaulių „Elnią“. Jis visad sekdavo, kiek „Elnias“ taškų turi, kaip sekasi turnyras. Komanda buvo žinoma, jis buvo aiškus jos fanas“, – sako Vilniuje gyvenantis 85-erių K. Jankausko vyresnysis sūnus Zigmantas Jankauskas, profesorius, habilituotas fizikos mokslų daktaras.
Z. Jankauskas gimė Kaune. Vaikystės metai Šiauliuose išblėso, atmintis saugo Kauno periodą, kai čia šeima vėl grįžo po karo.
„Aš Šiaulius labai mažai prisimenu. Po karo iš Šiaulių mažai kas buvo likę, bet tas namas, kur Šiauliuose gyvenome, ir dabar tebestovi.“
Su Šiauliais sieja ir skaudžioji Vaišvilų šeimos tremties istorija. „Kai juos išvežė, tėvas bėgo į stotį, nešė savo dukterėčiai gimnazijos atestatą. Išvežė tą dieną, kai atestatus įteikinėjo, ji negalėjo paimti, buvo stotyje vagone. Tėvas griebė atestatą, nunešė į vagoną ir perdavė.“
„Išvežamųjų riksmai ir susirinkusios minios šūkavimai ošia kaip jūros bangos. Koks pašėlęs žmonių gausmas, kaip klykia vagonų langeliai, užkimšti ašarotais raudonais veidais“, – toks pamatytas Šiaulių geležinkelio stoties vaizdas užrašytas K. Jankausko.
Mokytoju Šiauliuose K. Jankauskas dirbo 1940–1946 metais, o nuo 1946 metais įsidarbino Kaune, Grožinės literatūros leidyklos redakcijoje. Iš Šiaulių parvažiavo ir visa šeima. Iki arešto Jankauskai gyveno tarpukario diplomato Prano Dailidės name Dzūkų gatvėje. Šiame name gyveno ir rašytoja Ieva Simonaitytė.
K. Jankauskas buvo suimtas 1951 metų balandį.
„Iš virtuvės į koridorių įeina sūnus. Jo burnoj – neprarytas kiaušinis. Vaikas labai nusigandęs, išblyškęs, bando suvokti, kas čia darosi. Iš antro aukšto į aikštelę išėjusi, žiūri ramiai Simonaitytė. Tik enkavedistai mane išsives, Simonaitytė tuoj pareikalaus, kad mano šeima susispaustų, atiduotų jai vieną (trečią) kambarį <...>“, – dar viena citata iš knygos „Ne pirmas kartas“.
„Viskas labai greit, atėjo keli operatyvininkai su odiniais paltais ir išsivežė. Tiesa, kratą bute padarė. Knygas paskaitė, pažiūrėjo“, – taip tėvo areštą prisimena sūnus.
Labiausiai K. Jankauskas buvo kaltinamas dėl 1941 metais parašytų apysakų, kuriose vaizduojama tremtis: „Pirmutinis ešelonas“ ir „Krentantis vanduo“. Nuteistas už tai, kad „vokiečių okupacijos metais vedė antitarybinę agitaciją, laikraštyje „Naujoji Lietuva“ spausdino antitarybinio turinio, šmeižiančius tarybinę valstybinę santvarką straipsnius, nuo 1943 m. dirbo atsakingu redaktoriumi antitarybiniame žurnale „Varpai“.“
Bausmė – 25 metai laisvės atėmimo, turto konfiskacija bei teisių apribojimas 5 metams.
Z. Jankauskas prisimena, kad mama tėvui siųsdavo siuntinius, o kartą ir pati buvo nuvažiavusi į lagerį aplankyti. K. Jankauskas dažnai rašydavo namiškiams. Laiškai ateidavo išsipūtę – į Lietuvą keliavo kūryba, ją išsaugojo žmona Aleksandra. 1990 metais lageryje pieštuku rašyti apsakymai ir apysakos išleisti knyga „Dvi galaktikos“. Knygą rašytojas skyrė „paniekinimą ir nežmoniškas kančias patyrusiems broliams“.
Priešlapyje užrašė: „1951 metais, mane suėmus, tardytojas Jarcevas skaito kažkurio „paslaugaus“ literato į rusų kalbą išverstus mano apsakymus „Pirmas ešelonas“ ir „Krintantis vanduo“ ir, durdamas į mane pirštu, sako: „Да, тут у тебя красиво выходит, как у Чехова, но ты больше писать не будешь! “ („Taip, gražiai čia tau pavyksta, kaip Čechovui, bet daugiau tu nerašysi!“)
Mirus Stalinui, bausmė sutrumpėjo. Iš lagerio K. Jankauskas grįžo 1955 metais. Kai traukinys Maskva–Kaliningradas sustojo Kaune, jį pasitiko žmona, abu sūnūs, brolis Edvardas. Šis momentas liko užfiksuotas nuotraukoje – fotografą užsakė žmona.
Apie lagerio metus, sako Z. Jankauskas, tėvas nedaug kalbėjo, labiau laikė išgyvenimus savyje.
„Nesiskųsdavo. Sakė, kad lageris buvo didelis, dalis – kriminaliniai nusikaltėliai, o politiniai atskirai. Kriminaliniai politinius banderovcais vadino, tada nežinojau, kas tas Bandera. Aiškus dalykas, jei ne okupacija, kitaip gyvenimas būtų susiklostęs, visgi lageryje išbūti penkerius metus, miško darbuose... Jis vyras stiprus buvo, bet miške dirbti tai ne mieste. Lageryje kalėjo įvairiausių tautybių žmonės, ir lietuviai, latviai, estai, lenkai, totoriai, buvo ir intelektualinis gyvenimas, bet nepalyginsi su laisve.“
Kai K. Jankauskas, grįžęs iš gulago, gavo darbą Kauno 13-osios vidurinės mokyklos bibliotekoje, aktyviai bendravo su vyresniaisiais mokiniais.
„Dar prisimenu Joną Žiniauską, Sąjūdžio aktyvistą (dar ir iki Sąjūdžio buvo judėjimas), šachmatų būrelio pirmininką, trenerį. Tėvas taip pat mėgo žaisti šachmatais, treniravo, su mokytojais ir mokiniais žaisdavo. Kauno laikotarpiu palaikė ryšį su buvusiais Šiaulių gimnazistais, kelis kartus važiavo į Šiaulius gimnazijos jubiliejaus proga. Keletas mokinių gyveno ir dirbo Kaune, su jais taip pat palaikė ryšius.“
Kad ir kokie išbandymai purtė gyvenimą, K. Jankauskas neatsisakė pašaukimo: kasdien sėsdavo prie stalo ir kelias valandas rašydavo.
„Tėvas buvo optimistinio charakterio. Ekskursijas į gamtą mėgo, miškus, grybauti norėjo visada. Buvo stiprios sveikatos, galėjo drąsiai judėti tolimus atstumus, gimnastiką darydavo, maudydavosi, plaukiodavo, buvo aktyvus žmogus.“
„Nerūkyti!“ – tokį tėvo patarimą dabar prisimena Z. Jankauskas. K. Jankauskas rūkydavo, bet prieš areštą, nujausdamas, kad lageryje bus sunku su rūkymu, metė. „Ir mums sakė nerūkyti. Sakydavome, gal mums į lagerį nereiks eiti, bet jis sakydavo, kad vis tiek geriau nerūkyti, bet kokiu atveju.“
2012 metais Kaune, ant daugiabučio namo Seinų gatvėje, kur K. Jankauskas gyveno 1964–1996 metais, buvo atidengta memorialinė lenta (skulptorius Stasys Žirgulis).
Ilgas kelias
Šiaulietis D. Jankauskas, rašytojo brolio Leono anūkas, aktyviai domisi praeitimi. Sodriu balsu įskaitė K. Jankausko kūrinius ir jais dalijasi elektroninėje erdvėje, feisbuke sukūrė puslapį, kuriame populiarina rašytojo kūrybą ir gyvenimo istoriją.
„Kazio Jankausko tėvas (mano prosenelis) buvo Sigismund Jankowski, o mama – Kunigunda Volk – Volgos vokietė. Tai paaiškina, kodėl giminėje kalbėta lenkiškai. Tačiau dabar giminėje niekas lenkais save nelaiko, bet lietuviais. Kazys Jankauskas laikė save lietuviu.“
Su rašytoju D. Jankauskui neteko bendrauti. Bet kai paauglystėje šiaulietis įkliuvo KGB į nagus dėl antitarybinės veiklos, tardytojai jam bandė prikišti, kad K. Jankauskas daro įtaką ar netgi „grupuotei“ vadovauja.
„Sakiau, kad tokio žmogaus nebuvau akyse matęs, nors žinojau, kad jis yra“, – sako D. Jankauskas.
D. Jankauskui buvo trylika, kai 1979 metais iš tuometinės Šiaulių 16-osios vidurinės mokyklos išsivežė KGB darbuotojai. Šeštokas kaltintas subūręs „Helsinkio grupę“, laikęs ir platinęs nelegalią literatūrą. Saugumiečiams buvo sunku patikėti, kad visa ši veikla – vaikų, ir už jų nestovi joks suaugęs žmogus. Šią istoriją prieš trejus metus D. Jankauskas pasakojo „Šiaulių kraštui“. („Disidentas iš šeštos klasės“, Živilė Kavaliauskaitė, 2020-01-25).
Kai D. Jankauskui 1993 metais gimė sūnus, tėvas dovanų iš rašytojo parvežė knygą „Dvi galaktikos“ su dedikacija. Šią knygą D. Jankauskas lygina su Varlamo Šalamovo kūryba.
„Jei tėvas tais laikais būtų padovanojęs mašiną, ji jau būtų supuvusi, o knyga yra. Klausiu sūnaus, kas brangiau? Jaunimui reikia paaiškinti apie vertybes“, – mano D. Jankauskas.
Danas rodo K. Jankauskui rašyto Algirdo Juliaus Greimo laiško kopiją (originalas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje). „<...> be duonos, be šilumos – dar gali žmogus stenėdamas gyventi, o be šviesos, be dvasios peno – ne“, – rašo A. J. Greimas, „Varpų“ iniciatorius. Almanachą leido Šiaulių meno ir mokslo centras, K. Jankauskas tapo redaktoriumi ir sudarytoju.
„Į talką pasikviečiau Faustą Kiršą, vadovavusį Šiaulių teatrui, ir kelis šiauliečius inteligentus, Bugailiškį, kurį Šiauliai nepaprastai gerbė, kaip ir Jasaitį (gydytojas Domas Jasaitis – red. past.). Tačiau iš jų visų almanachui nebuvo jokios naudos, jie nieko nedirbo, turbūt manydami, kad iš mano užsidegimo nieko neišeis, kad literatūrinis darbas karo metu neįmanomas. Tad dirbau vienas pats, suprasdamas, jog gavau svarbią užduotį, su kuria privalau per trumpiausią metą susidoroti, nes laikai nepastovūs, nepatikimi ir grėsmingi, jie lengvai gali mano pastangas paversti niekais“, – autobiografijoje rašo K. Jankauskas.
Pirmas almanacho „Varpai“ numeris išėjo 1943 metais (328 puslapių), antrasis po metų (400 puslapių). Almanachai atspausdinti 10 tūkstančių tiražu, leidiniuose išsamiai atspindėtas Lietuvos literatūrinis gyvenimas vokiečių okupacijos metais.
D. Jankauskas atkreipia dėmesį į sudarytojo drąsą, nes „Varpuose“ yra ir Oskaro Milašiaus eilėraščių, nors jo mama buvo žydė.
Vokiečiai nenubaudė, bet sovietmečiu „Varpų“ leidyba tapo vienu iš kaltinimų K. Jankausko teisme.
D. Jankauskas Lietuvos ypatingajame archyve perskaitė rašytojo bylos tomus, išsisaugojo kopijas.
D. Jankauskas cituoja, kas iš „baisaus liaudies priešo“ buvo konfiskuota: „Kostiumas vilnonis, pilkas; rankinė vilnonė (makintoš); sofa-lova, dvigulė; knygų spinta, ruda; svečių stalelis; stalas paprastas su stalčiais; literatūra įvairi, lietuvių ir rusų kalbomis, 350 tomų; radijo imtuvas VEF“.
„Norėčiau pasakyti, kad Kazio Jankausko areštas ir jam pritaikytos represijos 1951 m. mane (ir ne mane vieną) gerokai nustebino. Jeigu tokius dorus inteligentus reikia persekioti, tai su kuo tada dirbti? Esu tvirtai įsitikinęs, kad reikia, būtinai reikia ištaisyti rašytojui Kaziui Jankauskui padarytą moralinę skriaudą, pilnai reabilituojant jį“, – tokie rašytojo Juozo Baltušio žodžiai užfiksuoti protokole jau 1988 metais.
Pagaliau K. Jankauskas buvo reabilituotas.
„Rami kelio pabaiga, į kurią aš žengiu nuėjęs ilgą, čia siaurėjantį, čia platėjantį kelią, pradėjęs jį gal tada, kai mane, dažantį stogą, kadaise apibarė nerimta kuosa, linkusi iš žmonių pasišaipyti. Jinai jau tada berods teigė, kad kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Ir tas liaudiškos dainelės teiginys, šis priežodis, labai dažnai pasitvirtina. Kaip teisinga ir kaip nemiela!“ – šiais žodžiais knygą „Ne pirmas kartas“ 1988 metų sausio 15 dieną baigia K. Jankauskas.
