Pynimo meistrės dešimtmečiai

Pynimo meistrės dešimtmečiai

Py­ni­mo meist­rės de­šimt­me­čiai

Pak­ruo­jie­tė tau­to­dai­li­nin­kė Zi­ta Ado­mai­tie­nė iš vy­te­lių pi­na dau­giau nei ket­vir­tį am­žiaus. Per tą lai­ką po Lie­tu­vą ir ki­tas ša­lis iš­si­sklai­dė dau­gy­bė jos kū­ri­nių – nuo tra­di­ci­nių iki šiuo­lai­kiš­kų py­ni­mo in­terp­re­ta­ci­jų. Iš­si­bars­tė, kaip ir Zi­tos dirb­tu­vė­se ama­to su­bti­ly­bių iš­mo­kę vai­kai – stu­di­jos „Iš­ma­nio­ji vy­te­lė“ lan­ky­to­jai.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Tra­di­ci­nio ama­to vie­ta šian­dien

Zi­tos stu­di­jos „Iš­ma­nio­ji vy­te­lė“ dirb­tu­vė­se jau stie­bia­si į vir­šų iš di­de­lių kan­ko­rė­žių su­lip­dy­ta Ka­lė­dų eg­lė. Čia pat – pin­ti in­dai pu­šų kan­ko­rė­žiu­kais de­ko­ruo­tais, dirb­ti­niu „snie­gu“ pa­ryš­kin­tais kraš­tais, stik­li­nės va­zos ir va­ze­lės, puo­šia­mos pjaus­ty­tų vy­te­lių ga­ba­liu­kais.

„Ka­lė­doms pra­de­da­me ruoš­tis iš anks­to. Su moks­lei­viais dis­ku­tuo­ja­me, ką ku­ris no­rė­tų pa­si­da­ry­ti šven­ti­nei nuo­tai­kai su­kur­ti, sau ar tė­ve­liams, gi­mi­nėms, drau­gams do­va­nų. Mū­sų vy­te­lė – ne šiaip sau iš­ma­nio­ji: tra­di­ci­nį py­ni­mą jun­gia­me su kom­po­zi­ci­jo­mis iš gam­ti­nių me­džia­gų, flo­ris­ti­niais, ki­to­kiais ele­men­tais. Ka­dan­gi stu­di­ja – me­ni­nio py­ni­mo, ga­li­me lais­vai eks­pe­ri­men­tuo­ti, ieš­ko­ti ge­riau­siai at­ro­dan­čių de­ri­nių. Jie kar­tais bū­na vi­siš­kai ne­ti­kė­ti. An­tai iš smul­kių ka­ro­liu­kų su mo­ki­niais pri­vė­rė­me vabz­džių – laum­žir­gių, bi­čių. Su­tup­dė­me ant vy­te­lių ir gro­žė­jo­mės vie­ni ki­tus pa­ryš­ki­nan­čiais ele­men­tais“, – šyp­so­si Zi­ta.

Pa­ti tau­to­dai­li­nin­kė ne kar­tą ir ne du py­nė in­ter­je­ro puo­šy­bos de­ta­les, Ka­lė­dų, ki­tų šven­čių at­ri­bu­ti­ką. To­kių už­sa­ky­mų Z. Ado­mai­tie­nė su­lau­kia kiek­vie­nais me­tais. Jos kū­ri­niai už­sa­ko­vams tar­nau­ja il­gai, o pa­si­li­kę dirb­tu­vė­je, „dir­ba“ pa­vyz­džiais vis nau­joms jau­nų­jų py­nė­jų kar­toms.

Kai ku­riuos dar­bus nu­pi­na to­kius, kad tik­tų ne vie­nai konk­re­čiai pro­gai. An­tai su­kū­rė met­ri­nę sti­li­zuo­tą mer­gai­tės fi­gū­rą. Pri­de­ri­nus spar­nus, į žiū­ro­vus žvel­gia an­ge­las. O spar­nus nuė­mus, ap­vil­kus pa­lai­di­ne, pa­puo­šus skry­bė­lai­te ir pe­ru­ku, ta pa­ti fi­gū­ra pa­ro­dų sa­lė­je at­si­ra­do jau kaip lie­tu­vai­tė.

„Mū­sų die­no­mis py­ni­mas iš vy­te­lių ne­bė­ra tik tra­di­ci­niai krep­šiai. Šią tech­ni­ką ga­li­ma daug kur pri­de­rin­ti. Kar­tą vy­te­lių ga­ba­liu­kais de­ko­ra­vau mo­te­riš­ką ba­te­lį. Nu­ne­šiau į tau­to­dai­lės pa­ro­dą, su­lau­kiau dau­gy­bės komp­li­men­tų už neįp­ras­tą dir­bi­nį. Jis ne­be­sug­rį­žo – be­si­bai­giant pa­ro­dai, bu­vo pa­vog­tas... Iš vy­te­lių, iš­mo­nin­gai pi­nant, ga­li­ma ir ran­ki­nu­kus pa­si­da­ry­ti. To­kie la­bai tin­ka ei­ti į liau­diš­kų ama­tų ren­gi­nius, pri­sta­ty­mus“, – sa­ko Z. Ado­mai­tie­nė.

Vie­nas nau­jau­sių Zi­tos kū­ri­nių įsi­tai­sė vy­ro dar­bo­vie­tės, sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­jos sa­lė­je ant sie­nos. Sti­li­zuo­tų gė­lių kom­po­zi­ci­ja – ko­ne du kar­tus aukš­tes­nė už pa­čią py­nė­ją. Ją su­kur­ti tau­to­dai­li­nin­kė su­gai­šo ke­le­tą sa­vai­čių.

„Ko vel­nias ne­pa­da­rys“

Z. Ado­mai­tie­nė sa­vo de­šimt­me­čių veik­lą api­bū­di­na liau­diš­ku po­sa­kiu – „ko vel­nias ne­pa­da­rys, tą bo­ba pa­da­rys“. Nes py­ni­mas iš vy­te­lių rei­ka­lau­ja daug fi­zi­nių jė­gų.

„Tai iš tik­rų­jų yra vy­riš­kas, var­gi­nan­tis ama­tas, ypač pa­vei­kian­tis ran­kas. Atk­reip­ki­te dė­me­sį, ko­kios su­gru­bu­sios mo­te­rų py­nė­jų ran­kos, su­šiurkš­tė­ju­si jų oda. Gro­žis, ma­to­mas pa­ro­do­se, mu­gė­se, la­bai ne­leng­vai at­si­ran­da, kai­nuo­ja daug svei­ka­tos.“

Ypač daug jė­gų pri­rei­kė, kol Z. Ado­mai­tie­nė nu­py­nė de­šim­tis įvai­rių dir­bi­nių, kaip pa­vyz­džių moks­lei­viams.

Tai kaip į gro­žį lin­ku­si gar­saus dai­li­nin­ko Ado­mo Var­no se­sers anū­kė pa­si­rin­ko to­kį sun­kų ama­tą?

Zi­ta pri­si­me­na, kad prieš de­šimt­me­čius gy­ven­da­ma su šei­ma Grik­pė­džių kai­me ir mo­ky­to­jau­da­ma vie­tos mo­kyk­lo­je pa­ste­bė­ju­si: kai­mo vai­kams trūks­ta užim­tu­mo po pa­mo­kų. Su­ma­niu­siai šią spra­gą už­pil­dy­ti, rei­kė­jo su­gal­vo­ti, ko­kią veik­lą siū­ly­ti. Pi­giau­sios ir la­biau­siai priei­na­mos pa­si­ro­dė vy­te­lės: kark­lų priau­gę vi­so­se pa­ke­lė­se, tik pri­si­pjauk, pa­ruošk ir pink. Te­rei­kia ne­tin­gė­ti.

Su­kū­ru­si mo­kyk­lo­je py­ni­mo bū­re­lį, Zi­ta kartu mo­kė­si ir pa­ti – va­ži­nė­jo į py­ni­mo kur­sus, ieš­ko­jo in­for­ma­ci­jos sa­va­ran­kiš­kai. Po po­ros me­tų bū­re­lį ge­rai įver­ti­no iš ra­jo­no Švie­ti­mo sky­riaus at­vy­kę spe­cia­lis­tai.

Ado­mai­čiams su­si­ruo­šus per­si­kel­ti į Pak­ruo­jį, tie pa­tys spe­cia­lis­tai pa­ti­ki­no, kad dar­bą Zi­ta jau tu­ri. Jai pa­siū­lė py­ni­mo bū­re­lio va­do­vės pa­rei­gas tuo­me­ti­niuo­se moks­lei­vių na­muo­se. Taip jau tre­čias de­šimt­me­tis pa­va­di­ni­mus, veik­lą kei­čian­ti švie­ti­mo įstai­ga yra Z. Ado­mai­tie­nės dar­bo­vie­tė.

„Su pir­mai­siais mo­ki­niais pa­tys tu­rė­jo­me ieš­ko­tis tin­ka­mų vy­te­lių, jas pa­ruoš­ti py­ni­mui. Į šį rei­ka­lą įsi­jung­da­vo ir jų šei­mų na­riai – au­to­mo­bi­liais bū­rys vai­kų ir suau­gu­sių­jų leis­da­vo­mės po ra­jo­ną. Pri­sip­jau­tos vy­te­lės bū­da­vo pa­da­li­na­mos moks­lei­viams baig­ti ruoš­ti. Ste­bė­si­tės, bet ši­tas ne­leng­vas dar­bas la­bai suar­tin­da­vo šei­mas! Į dirb­tu­ves atė­ję vai­kai pa­sa­ko­da­vo, kad tvar­ky­ti vy­te­lių sės­da­vo vi­si net na­muo­se, kur to­kių bend­ro vi­sų šei­my­nykš­čių dar­bo tra­di­ci­jų ne­bū­da­vo. Jau užau­gę, ap­si­lan­kę mo­ki­niai iki šiol tą me­tą pri­si­me­na su džiaugs­mu.“

Ka­dan­gi pa­ke­lė­se pin­ti tin­ka­mų vy­te­lių ras­ti bū­da­vo ne­leng­va, Zi­ta ėmė­si jas au­gin­ti ne­nau­do­ja­ma­me vy­ro dar­bo­vie­tės te­ri­to­ri­jos pa­kraš­ty­je. Vie­nu me­tu kark­lų plan­ta­ci­ja bu­vo iš­si­plė­tu­si iki ke­lių arų, o pa­sku­ti­niais me­tais pa­lik­tos tik ke­lios ei­lės krū­mų. Įsi­bė­gė­jus stu­di­jos veik­lai, at­si­ra­do ga­li­my­bė pirk­ti spe­cia­liai py­ni­mui au­gi­na­mas vy­te­les iš ūki­nin­kų.

„Į sa­vo plan­ta­ci­ją da­bar nuei­na­me, ne­bent jei pri­rei­kia ko­kios ypa­tin­ges­nės vy­te­lės. Yra dirb­tu­vė­se bei ša­lia jų įran­ga vy­te­lėms vi­rin­ti, mir­ky­ti, vi­sos py­ni­mui rei­ka­lin­gos prie­mo­nės: kli­jai, žirk­lės, pei­liai, grąž­tai...“

Di­džiau­sias džiaugs­mas – mo­ki­nių pa­sie­ki­mai

Z. Ado­mai­tie­nė – tau­to­dai­lininkų są­jun­gos na­rė nuo 1989-ųjų. Juo­kia­si, kad tau­to­dai­li­nin­kai pa­tys ją su­si­ra­do, pa­kvie­tė. Nuo tų me­tų pa­ro­do­se eks­po­nuo­ta šim­tai Zi­tos kū­ri­nių. Me­ni­nin­kė nė ne­sus­kai­čiuo­ja, kiek jų ir kur iš­ke­lia­vę.

„Nep­ri­si­ri­šu prie sa­vo dar­bų. Nes vis­kas gy­ve­ni­me kei­čia­si. Ir ne­lai­ky­si gi vi­sų na­muo­se, lyg ko­kia­me san­dė­ly­je – no­ri­si kur­ti ką nau­jo, mo­ky­tis. Aš tik­rai ne vis­ką apie py­ni­mą dar ži­nau!“

Pa­si­tai­ko, kad su­si­do­mė­ju­si ko­kiu daik­tu, Zi­ta jį nu­si­pi­na, bet grei­tai „at­šą­la“. Tuo­met dir­bi­nys ar­ba tam­pa pa­vyz­džiu moks­lei­viams, ar­ba iš­ke­liau­ja nau­jiems šei­mi­nin­kams.

Nors yra ir de­šimt­me­čiais sau­go­mų tau­to­dai­li­nin­kės kū­ri­nių. Kaip jau­nų die­nų au­gin­ti­nio po­vo „po­rtre­tas“ iš vy­te­lių. Jo uo­de­ga bei ka­rū­nė­lė – tik­rų plunks­nų. Triukš­min­gą ir ka­rin­gą, kai­my­nus ne kar­tą gąs­di­nu­sį po­vą (tuo­met Ado­mai­čiai gy­ve­no Grik­pė­džių kai­me) šei­mi­nin­kai la­bai my­lė­jo. Per­si­kel­da­mi į Pak­ruo­jį, au­gin­ti­nį pa­li­ko gi­mi­nai­čiams – kad jis kai­mo so­dy­bo­je tu­rė­tų dau­giau erd­vės. O su­lau­ku­si ži­nios, kad nu­se­nu­sio po­vo die­nos bai­gia­si, Zi­ta iš vy­te­lių at­min­čiai nu­si­py­nė jo „po­rtre­tą“, pri­dė­ju­si tik­rų iš­sau­go­tų šio paukš­čio plunks­nų.

La­biau­siai Z. Ado­mai­tie­nė džiau­gia­si sa­vo mo­ki­nių pa­sie­ki­mais – ke­le­tas al­bu­mų pri­dė­ta fo­tog­ra­fi­jų, spau­dos iš­kar­pų apie pa­ro­das, vai­kų pel­ny­tus įver­ti­ni­mus.

Zi­ta var­di­ja, ku­ris po stu­di­jo­je pra­leis­tų me­tų pa­su­ko į dai­liuo­sius ama­tus ar pra­dė­jo sa­vą vers­lą. Džiau­gia­si „Iš­ma­nio­sios vy­te­lės“ suar­tin­tais jau­nuo­liais, ta­pu­siais šei­ma ir jau au­gi­nan­čiais vai­ku­tį. Dirb­tu­vių du­ris ve­ria suau­gę bu­vę lan­ky­to­jai – ne vie­nas at­le­kia su mo­ky­to­ja bent pa­si­svei­kin­ti, trum­pam grį­žę iš už­sie­nių.

„Stu­di­ją vi­sa­da lan­ko pus­šim­tis įvai­raus am­žiaus moks­lei­vių. At­si­ve­da jau­nes­nius bro­lius ar se­se­ris, bend­rak­la­sius – už­ten­ka tik pa­sa­ky­ti, kad yra lais­vų vie­tų. Pag­rin­di­nis prin­ci­pas: vai­kai čia yra kaip ant­ruo­se na­muo­se, jiems siū­lo­ma už­siim­ti tuo, kas tei­kia džiaugs­mą“.

Py­ni­mo mo­ky­to­jos me­to­di­nin­kės var­dą pel­niu­siai Z. Ado­mai­tie­nei ypač bran­gus jos pa­čios bu­vu­sių mo­ky­to­jų įra­šas: „Mie­la auk­lė­ti­ne Zi­ta, su di­de­liu ma­lo­nu­mu ap­si­lan­kė­me nuo­sta­bios tau­to­dai­li­nin­kės mo­ki­nių dar­bų pa­ro­do­je. Ste­bi­na jos pe­da­go­gi­nio triū­so re­zul­ta­tai. Ma­no­me, išug­dys ne vie­ną me­ni­nės sie­los žmo­gų – mū­sų tau­tos neį­kai­no­ja­mą tur­tą. Sėk­mės!!! An­ge­lė ir Vy­tau­tas An­ta­nai­čiai, 2010 05 20, Jo­niš­kis“.

Au­to­rės nuo­tr.

Ant to­kio pa­grin­do nuo ma­žy­čio ra­te­lio iš vy­te­lių pra­si­de­da pu­fo kū­ri­mas.

Ju­bi­lie­ji­nės sa­vo pa­ro­dojs ati­da­ry­me Zi­ta Ado­mai­tie­nė (de­ši­nė­je) pir­mą kar­tą bu­vo ap­si­ren­gu­si tau­ti­niu kos­tiu­mu. Jos pin­tų gė­lių puokš­tė trau­kė ne vie­no lan­ky­to­jo akį.

Ka­lė­dų do­va­nos stu­di­jos lan­ky­to­jų ar­ti­mie­siems dar te­be­ku­ria­mos.

Vy­te­lės tin­ka daug kam – ga­li­ma api­pin­ti ir veid­ro­dį, ir gė­lės va­zo­ną, su­kur­ti in­ter­je­rą pa­gy­vi­nan­tį de­ko­ra­ty­vi­nį skė­tį.

De­šim­tys Zi­tos kū­ri­nių ta­pę pa­vyz­džiais mo­ki­niams.

De­ko­ra­ty­vi­nė kom­po­zi­ci­ja – ko­ne du­kart aukš­tes­nė už au­to­rę.

Ne­to­li stu­di­jos dirb­tu­vių te­beau­ga jau­nos vy­te­lės.

Au­gin­ti­nio po­vo „po­rtre­tas“ – taip pat iš vy­te­lių.

Pjaus­ty­to­mis vy­te­lė­mis de­ko­ruo­tas in­das ga­li vi­sa­da su­kur­ti ge­rą nuo­tai­ką.

Paukš­čiai – nuo­tai­kin­gi kiau­ši­nių krep­še­liai Ve­ly­koms.

Va­sa­riš­kas ak­se­sua­ras – ran­ki­nu­kai iš vy­te­lių.

Leng­vas lais­va­lai­kio bal­dų komp­lek­tas.