Naujausios
Putinas
Vytautas KIRKUTIS
Jeigu į interneto paieškos puslapį įvesite žodį putinas, pirmiausia paskelbs, kad putinas – tai augalas, paskui – Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas ir tik trečioje vietoje – mūsų literatūros klasikas Vincas Mykolaitis-Putinas.
Paklausinėjęs savo pažįstamų, kas yra putinas, daugiausia atsakymų išgirdau, kad tai Rusijos prezidentas. Apie mūsų klasiką prabildavo tik filologijos mokslus krimtę.
Internetas irgi dosnus publikacijomis apie užsienio šalies prezidentą ir labai kuklus apie mūsų klasiką. O juk 2013 metų sausio 6 dieną minėjome rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino 120-ąsias gimimo metines. Labai kukliai ir santūriai. Gal todėl, kad ir pats Vincas Mykolaitis-Putinas buvo kuklus ir santūrus.
Norėdamas mus paskatinti daugiau galvoti apie žymųjį rašytoją, Šiauliuose gyvenantis literatūrologas Mindaugas Malcevičius „Atolankoms“ pasiūlė esė „Metai su Putino ženklu“. Su mūsų klasiko ženklu. Autorius mus ragina ne tik prisiminti Putiną, bet ir atsigręžti į literatūros klasiką, dar kartą ją skaityti, permąstyti ir pervertinti, atversti dar neapmąstytus, nepajaustus literatūros kūrinių klodus. Juk netgi tą patį kūrinį skirtingais savo gyvenimo tarpsniais perskaitome ir suvokiame kitaip. Atsiskleidžia ir atsiveria kitokios mūsų klasikos kūrinių mintys, prasmės, asociacijos.
Ne vieną netikėtą ir malonų atradimą patyriau dar kartą skaitydamas Žemaitę, Juozą Tumą-Vaižgantą, Joną Biliūną, Zigmą Gaidamavičių-Gėlę, Paulių Širvį...
Tą pačią dieną, kai Mindaugas Malcevičius atsiuntė savo esė, iš Vilniaus gavau pašto siuntinį. Jame – nauja knyga apie Vincą Mykolaitį-Putiną „Išsivadavimas“. Tai biografinis romanas, kurį parašė literatūros kritikas ir tyrinėtojas, rašytojas ir leidėjas, Kuršėniškių klubo Vilniuje prezidentas Stasys Lipskis. Toji knyga – dar vienas Putino ženklas, labai ryškus ir įsimintinas.
Putinas – prieštaringa, visokeriopa, daugiasluoksnė asmenybė, kurios giliau galbūt iki šiol ir nepažinome. Stasiui Lipskiui rankraštynuose pavyko atversti rašytojo dienoraščius, paskaityti užrašus, lapelius su pastabomis, įsigilinti į kūrybos taisymus. Knyga ir mums atveria duris į mažai pažįstamą Putino gyvenimą ir asmenybę.
Šiaulių dramos teatras 1974 m. buvo pastatęs Vinco Mykolaičio-Putino „Valdovą“ (režisierė Aurelija Ragauskaitė). Spektaklį, kuris įspūdingai suskambėjo visoje Lietuvoje. Įsimintinas buvo ir Krūšnos vaidmenį sukūręs Pranas Piaulokas. „Valdovas“ – jau kultūros istorija. O kuo šiandien gyvena Šiaulių dramos teatras? Kiek jame išlikę Valdovo ir Putino jėgos (galios)?
Gamtoje – vasaris, o Šiaulių krašto poetų kūryboje – labai įvairūs minčių ir jausmų metų laikai. Bet nenutolkime nuo Putino ir jo „Vasario“:
Tai šalta vasario saulė
Lango stiklą palytėjo,
Ir žiedai pasaulio kito
Pražydėjo, suklestėjo.
Spindi krištolo skaidrumo
Lieknos palmės ir lelijos,
Ir vijokliai, ir lapuočiai,
Ir žiedai iš saulės rūmo
Neregėtos augmenijos.